Posts Tagged ‘The Black Keys’

2014 metų apžvalga

2015/02/10

Neseniai draugas paklausė kokie gi man buvo 2014 metai, todėl nutariau padaryti šiokią tokią suvestinę.

Muzika

Last.fm rodo, kad 2013 metais daugiausiai klausiausi The National (832 kartai; turint omeny, kad dar dažnai jų klausiausi telefone, tai turbūt ir 1000 kartų viršija), The Black Keys (482 kartai), Deftones (418 kartų) ir Arctic Monkeys (277 kartai).

Daugiausia kartų klausytos dainos: M.I.R. Project – Bubble (130 kartų), The National – Bloodbuzz Ohio (45 kartai), The Black Keys – Weight of Love / Turn Blue / In Time (visos trys – po 43 kartus).

Daugiausia kartų klausyti albumai: The National – High Violet; The National – Trouble Will Find Me; The Black Keys – Turn Blue. Pastarąjį kartu su Sick of if All „Last Act of Defiance“ laikyčiau mėgstamiausiais 2014 metų albumais.

O šiaip metai visiškai priklausė grupei The National. Nuostabi muzika, nors atrodo, kad tas pats per tą patį, gal net nuobodžiai skamba pirmą kartą klausant, bet po to kažkaip užburia ir pasiglemžia. Ir dainų žodžiai – interpretuok kaip nori, vis tiek gerai skamba, turbūt kiekvienas žmogus sau savaip gali pritaikyti ;)

Koncertai

Įsimintiniausi dveji – Mount Kimbie kažkada vasaros pradžioje Vilniuje, Mokytojų namų kiemely ir kažkada rudenį Vilniuje, klube New York groję danai Get Your Gun. Atskiro paminėjimo dar verti pažįstamų grupės No Real Pioneers koncertai (visi, kuriuose tik lankiausi 2014 metais).

Festivaliai

Likau be festivalių.

Knygos

Turbūt perskaičiau apie 12 knygų. Įsimintiniausios – Romain Gary „Aušros pažadas“ ir O. Henry trumpų apsakymų rinkinys „Išminčių dovanos“. Labiausiai nuvylusi – Juan Carlos Onetti „Maitvanagis“ (taip ir nebaigiau skaityti).

Teatras

Buvau tik viename spektalyje, bet buvo puiku. Visiems rekomenduoju „Damos vizitą“.

Metų nusivylimas

(Vis dar) aš pats.

Metų džiaugsmas

1.) Stalo žaidimas A Game of Thrones (2nd edition): melavimas, apgaulė žiūrint tiesiai draugams į akis, alus ir blevyzgos iki 04 arba 06 val. ryto, kuomet kažkas galiausiai laimi žaidima ir užsitraukia likusių žaidėjų rūstybę ;) Jei neklystu, kažkada vasarį sueis metai kaip jį žaidžiam.

2.) Mano netikėtai linksmas gimtadienis. Šiaip nelabai laukiu gimtadienių, nelabai juos ir mėgstu, bet šiais metais jis truko net dvi dienas, ir keista, bet buvo žiauriai smagu.

3.) Kūrybos skaitymai kartu su Pauliumi Norvila Kristinos Norvilaitės galerijoje. Jau antrus metus rugsėjo pirmoje pusėje skaitom su Paulium, ir šįkart buvo daugiau žmonių, kažkaip daugiau baimės, bet tuo pat metu ir didesnis įspūdis liko.

Metų netikėtumas

Kad vėl pradėjau rašyti eilėraščius. Aišku, galima ginčytis, kiek tai eilėraščiai ar poezija, o kiek ne, bet šįkart ne apie tai. Svarbiausia, kad po ilgo laiko vėl jaučiu malonumą rašyti.

Apibendrinimas

Metai tikrai geresni nei 2013, kuriais, atrodo, visiškai stagnavau. 2014 metų vasarą išgyvenau krizę, po kurios permąsčiau tam tikrus dalykus, ir to pasekoje pradėjau, pvz., vairuoti automobilį ;) Ruduo buvo itin aktyvus – aplankiau daug koncertų, pradėjau vesti radijo laidą „Hardkoro valandėlė“, o artėjant žiemai ir žiemos metu kibau į eilėraščių rašymą, rinkinio sudarymą. Nors tam tikrų problemų nepavyko išspręsti, jaučiu žengęs žingsnį į priekį. Galvoje lėtai, bet nuožmiai vyksta pasikeitimai.

Pirmadienis

2013/11/18

Pirmadienį reikėjo tiek daug visko padaryti, kad atsigulęs miegoti ilgai varčiausi, o kai užmigau, tai negalėjau džiaugtis ramiu miegu, nes dažnai nubusdavau, o nubusdavęs vis galvodavau, ką, kaip ir kada darysiu pirmadienį.

Kėliausi anksti, nes turėjau nueiti į darbą kai ką pasiimti, o tada važiuoti link stoties pasidaryti kraujo tyrimą. Darbo kieme sutikau poną R., jis paklausė, ar mane kas nors iš namų išvijo, kad taip anksti atėjau į darbą. Paaiškinau, kad užsukau kai ką paimti, nes šiandien visai kitur dirbsiu. Po to įvyko tai, ko visai nesitikėjau – ponas R. paklausė ar jau baigiau magistrinį. Su ponu R. mes kalbam apie futbolą ir krepšinį, jis yra prisiekęs Vilniaus „Žalgirio“ fanas nuo paauglystės, man įdomu jo klausytis, o tai, kad jis kažkodėl prisiminė, jog buvau minėjęs, kad rašau magistrinį, pasirodė netgi įtartina. Aš vis pagalvoju, kad jis darbo aplinkoj išvis neturi su kuo pakalbėt apie sportą, ir kai pas mus užsuka, tai jam būna visai smagu su manimi paplepėti. Mūsų metų skirtumas toks, kad galėčiau būti jo sūnus, o gal net ir anūkas. Nežinau, ar jis turi šeimą ir vaikų, kažkodėl atrodo, kad ne. (Man įdomu, ar pasenę vieniši vyrai jaučia atžalų trūkumą. Ar įmanoma jausti trūkumą to, ko niekad nesi netekęs?)

Atsakiau, kad vis dar rašau, ir mes atsisveikinom. Pasukau link Kalvarijų gatvės, po to laukiau stotelėje, laukiau.. Kol atvažiavo tinkamas autobusas ir aš įlipau. Buvo pats rytinis pikas, žmonės susigrūdę, visi aplink malasi, negaliu ramiai pastovėti, vis ką nors turiu praleisti, tikra kankynė, o dar po to šalia tos vietos, kurioje stovėjau, įsitaisė senutė – vos ji atsisėdo, iškart pasklido blogas kvapas. Ir man buvo gaila jos – senos, apsiblaususiomis akimis, kyšančiais ūsais; ir man buvo gaila savęs – stumdomo, uodžiančio blogą kvapą, negalinčio leisti sau išlipti iš šito autobuso ir tiesiog nueiti namo.

Arba pasivaikščioti Neries krantine.

Šiaip diena rodėsi graži – nepamenu, kada mačiau tokį giedrą rytą. Buvo šalta, tiesa, bet šaltis manęs niekada nevargina. Svarbu, kad būtų šviesu. Šviesos terapija – reiktų kada nors rimtai tuo pasidomėti.

Autobusui važiuojant pro Šv. Stepono gatvę prisiminiau, jog nubudęs naktį kažkokią eilutę sugalvojau apie Stepono gatvę, bet niekaip negalėjau jos prisiminti. Išlipau Gėlių stotelėje ir nuėjau atlikti kraujo tyrimo.

Registratūroje dirbo tokia nekalto veido mergina – strazdanota, žydrom akim. Ne mano skonio, bet raminanti. Susimokėjau, ir man buvo parodyta, kur eiti toliau. Laborantė (med. sesutė?) liepė pakumščiuoti – pakumščiavau. Tada užveržė tą dirželį virš alkūnės ir įdūrė adatą. Mažas buteliukas greit prisipildė kraujo, net putojo. Ties žaizda prispaudė vatos gabalėlį, o po to užklijavo pleistrą. Liepė eiti pasėdėti, o ranką laikyti sulenktą, pirštu prispaudus dūrio vietą.

Sėdėjau koridoriuje kelias minutes. Kažkur už sienos kita darbuotoja pasakojo įspūdžius apie atostogas. Pasirodo, buvo Egipte, bet ne Kaire, o kažkuriame kitame mieste. Sakė, kad kartu vežėsi ir savo mamą. Sakė, kad mama net nardė; nemačiau, bet puikiai įsivaizdavau jos kolegių nuščiūvimą. Tačiau vėliau jai prasidėjo migrena, ji vėmė kažkokiame muziejuje: gerai, kad spėjau į tualetą nueiti. Mačiau, kad simpatiška registratūroje dirbanti mergina irgi iš toli klausosi tos istorijos ir vis šypsosi. Atsistojęs apsirengiau striukę, atsisveikinau ir išėjau.

Kadangi viską susitvarkiau per anksti, tai sugalvojau grįžti namo. Grįžęs radau kambarioką, ir kol valgiau pavėluotus pusryčius, pasikalbėjom apie jo reikalus. Kai jis išėjo, bandžiau kažkaip prastumti laiką, likusį iki išėjimo. To laiko buvo 14 minučių – užtektinai mažai, kad kažko imtumeisi, ir užtektinai daug, kad jis prailgtų nieko neveikiant. Vaikščiodamas iš kambario į kambarį, vis pažiūrėdamas į veidrodį prisiminiau savo mamą.

Ji irgi taip užmušinėdavo laiką, kai mes kur nors būdavome išsiruošę ir laukdavome, kol kas nors atvažiuos mūsų paimti: vaikščiodavo iš kambario į kambarį, eidama pro veidrodžius vis žiūrėdavo, kaip atrodo, pradėdavo dar kartą dažyti lūpas, o pamačiusi mane ramiai sėdintį liepdavo nesėdėti ir eiti ruoštis, nors aš jau seniausiai būdavau pasiruošęs, todėl aš irgi pradėdavau šmirinėti po namus. Ji ir dabar taip elgiasi, tai toks jos ritualas, neleidžiantis nei jai, nei kitiems ramiai nusėdėti vienoje vietoje. Visi turi būti judesyje, visi turi būti pasirengę.

Kai galiausiai užtektinai išvaikščiojau butą, apsirengiau ir išėjau. Sulaukęs autobuso įsėdau ir nuvažiavau į Žvėryną pas vieną klientą. Žvėrynas man yra neįprasta vieta, nes esu ten mažai lankęsis. Kažkuo primena Birutės/Gardino gatves Alytuje, tačiau mano galvoje Žvėrynas turi tam tikrą legendą ar aurą. Čia gyveno Erlickas ir Kunčinas, čia buitinėmis sąlygomis gimdavo literatūra. Reiktų kada nors čia atvažiuoti pasivaikščioti ilgiau, galėčiau surasti Kunčino namą S. Moniuškos gatvėje.

Pas klientą padariau, ką reikia, ir po pietų grįžau į savo darbo vietą, kur manęs laukė du laiškai nuo direktorės – aukščiausio lygio filosofija apie darbo našumą. Nei juoktis, nei verkt. Norėjau eiti parūkyti, bet susiturėjau. Atidirbau ir išėjau namo, o namuose pavalgiau ir išskubėjau į radiją.

Važiuodamas autobusu mačiau vyruką ir merginą, jie buvo pora. Bandžiau nuspėti, kaip jie susipažino, o gal tiksliau būtų sakyti kodėl jie tapo pora. Žinau, kad kvaila taip galvoti, tačiau man atrodo, kad gražūs žmonės suranda gražius žmones, ir jų abiejų grožis yra užtektinai svari priežastis jiems tapti pora. Tačiau yra ir tie kitokie žmonės, tie ne tai, kad negražūs, bet paprasčiausiai niekuo neišsiskiriantys. Kas juos suveda kartu? Jų neišskirtinumas? Ir ar nebūna taip, jog vieną iš jų kartais aplanko šventvagiškas noras turėti gražesnę antrąją pusę?

Radijuje padariau, ką turėjau padaryti, ir išskubėjau namo. Sėdėdamas autobuse priešais save pastebėjau vyrą, kuris žiūri susimąstęs pro langą ir laiko vieną pirštą prie lūpų – visai kaip aš. Trumpam buvome vienas kito atspindys, tik jis to nepastebėjo. Aš irgi pasisukau į langą ir žiūrėjau kaip Kareivių gatvė lieka praeityje.

Ir aš sugalvojau norą: kad daugiau nė viena man rūpėjusi mergina neišnirtų iš praeities kaip ateities perspektyva.

mind eraser


%d bloggers like this: