Kaip kartais žmonės visko prišneka

Šitas stalas, spintelės, baltos lėkštės ir dubenėliai, tavo katės ir sumyžtas kilimėlis, kiaura vonia, tavo mėgstamos grupės plakatai ant sienų, kelios fotografijos, kuriose tu šypsaisi…

Naktis sunki ir lėta, tavo nebylus buvimas, atsukta nugara slegia mane ir aš ištiesiu ranką, kad paliesčiau tave. Nubusk ir parodyk, kad aš dar esu.

Tarp mūsų plyti vandenynas.

Hey, are you awake
Yeah I’m right here
Well can I ask you about today

***

– Tavo veidas dabar atrodo rūstus, – sako ji.

Šeštadienis, ir mes jau nuėjom į parduotuvę nusipirkti alaus ir greitai paruošiamo maisto. Mes pavalgėm ir gulinėjam ant sofos gerdami alų, po to aš nusileidžiu ant pledo, kuris patiestas ant grindų. Ji klausia, kodėl tas pledas stovi prie lovos, ir aš atsakau, kad ant jo sėdėdamas vakarais rašau.

Ji kalba maloniai, tai lepina mano ausis: kad manęs pasiilgo, kad daug galvojo apie mane, kad dabar gaudys mane, jei aš bėgsiu tolyn.

– Tu man buvai namai, – sakau jai.

Ji juokauja, kad kalbu būtuoju laiku, kad ji tarsi numirėlė man.

Kad tu žinotum, kiek aš save įsiskaudinau tikėdamas tuo, ką žmonės man sako.

I don’t need you, I don’t need you
Besides I barely ever see you anymore
And when I do it feels you’re only halfway there

***

Tą vasarą Lietuvoje vyko ralis ir vienas jo etapas vyko Alytuje. Dalis Naujosios g. buvo aptverta ir toje vietoje, ties Sporto rūmais ir Vidzgirio turgumi, įrengta trasa. Su draugais ten malėmės nuo pat ryto, kai tik prasidėjo įrengimo darbai – buvo įdomu pamatyti kaip ten viskas vyksta, kaip viskas atrodo.

Ralis prasidėjo po pietų. Mama prigrasė neiti arti trasos – tą vasarą Marijampolėje vykusiame etape iš trasos išlėkęs automobilis trenkėsi į žmones ir vieną užmušė. Daviau mamai žodį, kad būsiu atsargus, ir prie apsauginių trasos juostų nesiartinau.

Iš pradžių vaikščiojau su draugais, vėliau prie mūsų prisijungė mano krikšto tėvas/mamos brolis. Kai likau su krikšto tėvu, netikėtai išvydau savo tėvą. Atpažinau jį iš šviesiai mėlynų džinsinių marškinėlių. Jis buvo atskiroje zonoje, į kurią buvo galima patekti su specialiomis apyrankėmis. Tėvas atrodė gerai nusiteikęs, šnekučiavosi su kolegomis. Vengdamas susitikimo, nuėjau šalin, bet po kiek laiko su tėvu prasilenkėm kitoje vietoje. Jis pakedeno man plaukus, gražiai pasisveikino su mano krikšto tėvu. Paklausė, ar aš nenorėčiau pažiūrėti ralio iš arčiau, ir aš pasakiau, kad norėčiau, tada davė man savo specialią apyrankę, su kuria galėjau prieiti arčiau trasos, tai aš ir priėjau.

Tiesą sakant, ralis buvo neįdomus. Koks gi čia ralis – važinėti miesto gatvėmis? Ir dar ten buvo beveik vien tiesiosios ir keli neįmantrūs posūkiai – nieko čia įdomaus. Todėl aš visą laiką galvojau apie tėvą, tiksliau, kas dabar bus – ar mes vėl bendrausim, ar jie susieis su mama, ar čia tik vienkartinis susitikimas?

Praėjus kuriam laikui grįžom su krikšto tėvu namo (krikšto tėvas gyveno mūsų bute) ir papasakojom mamai, kad ralyje sutikom tėvą. Mama paklausė ar tėvas su manimi noriai bendravo, ir aš atsakiau, kad noriai, be to parodžiau jai tėvo duotą apyrankę, su kuria galima praeiti į specialią zoną. Kai mes pavalgėm pavakarius, mama pasišovė grįžti į ralį su mumis kartu, taigi mes visi išėjom ten atgal.

Tėvą sutikom specialioje zonoje, jis suveikė apyrankes ir mamai, ir krikšto tėvui. Aš toliau žiūrėjau ralį, o mama su tėvu šnekučiavosi. Vėliau mama pašaukė mane, ir mes visi kartu grįžom namo. Nepamenu ko, bet kažko prireikė iš parduotuvės, ir tėvas pasišovė nueiti į parduotuvę su mumis kartu. Taigi išėjom trise – aš, mama ir tėvas. Parduotuvėje Media pirkom visko daug – 6 porcijas ledų, gabalą kažkokios mėsos, daržovių ir vaisių, tėvas kalbėjo net apie krevetes, bet mama nežinojo, ką su jomis daryti, tai tėvas jų nepirko.

Grįžę namo sėdėjom prie stalo, aš valgiau savo 6 porcijas ledų, bet suvalgęs 2 sustojau, nes atsibodo; likusias sudėjau į šaldytuvo kamerą. Tėvas su krikšto tėvu gurkšnojo kažkokį alkoholinį gėrimą, mama gal irgi, o prosenelė nesikišo, leido mums ramiai būti.

– Ar mes dabar būsim kartu? – paklausiau.

Mama su tėvu susižvalgė, nusišypsojo ir pasakė, kad būsim kartu.

Aš džiaugiausi; bet kadangi prosenelė buvo vis dar pikta ant mano tėvo už paskutines jo padarytas nesąmones, tai naktį jis negalėjo pas mus nakvoti ir išvažiavo taksi namo.

– Aš užeisiu rytoj, – pasakė tėvas, ir aš juo patikėjau.

Kitą dieną atsikėlęs išėjau į kiemą, nuėjau gale namo, įlipau į mūsų visų draugų pamėgtą gluosnį ir žvalgiausi ar neišvysiu iš kurios nors pusės artėjančio tėvo. Ir jis pasirodė – praėjus kelioms valandoms, bet pasirodė – visai prieš pietus. Nulipau nuo medžio žemyn ir nuėjau jo pasitikti – artėjo pro Jaunimo parką, dėvėjo tokius baltus marškinėlius su geltonomis ir mėlynomis juostelėmis; tie marškiniai atrodė senamadiški, ir dabar tai rašydamas turiu pripažinti, kad tėvas visada kiek senamadiškai rengdavosi, tik nežinau, ar todėl, kad pinigus iššvaistydavo, ar kad neturėjo supratimo apie drabužius.

Artėjau prie jo ir aiškiai mačiau, kad jis eina kaip visada aukštai iškėlęs galvą. Kai susitikom, jis man pakedeno plaukus, ir mes grįžom kartu į kiemą. Mano draugai, likę medyje gale namo, nužiūrėjo mus tylėdami – jiems mano tėvo sugrįžimai visada būdavo kažkas įdomaus, nes dauguma jų turėjo pastovius tėvus, o manasis tai sugrįždavo, tai pradingdavo.

Namie susėdom už stalo ir valgėm mamos pagamintus pietus. Po to aš nuėjau į svetainę ir žiūrėjau televiziją. Nežinau, kiek laiko praėjo, bet išgirdau, kad mano tėvai ginčijasi dėl ridikėlių – vienas sakė, kad žmonės į salotas deda ir ridikėlių lapus, o kitas sakė, kad niekas nevalgo ridikėlių lapų. Jų barnis tapo toks intensyvus, kad aš iš svetainės išėjau į savo kambarį, bet net ir ten negalėjau liautis girdėti jų pykčio. Po to išgirdau kažkokį sujudimą, o tada – durų trenksmą.

Atėjęs į virtuvę išvydau mamą, sėdinčią vieną už stalo, ir supratau, kad tėvas išėjo vėl.

Tai tiek mes išbuvom tą vasarą kartu.

Lay me on the table, put flowers in my mouth
And we can say that we invented a summer lovin’ torture party

***

– Būk geras, negerk rytoj, pas mane ateis draugė. – sakau krikšto tėvui penktadienio rytą, kai žadinu jį, kad jis laiku išeitų į darbą.

– Gerai, – sako jis.
– Pažadėk, blet.
– Pažadu.

Penktadieniais ateina mano mergina ir mes veikiam visokius dalykus, nes nieko nebūna namie. Šis penktadienis ypatingas – mano mama dirba popietinėje pamainoje, todėl, kai susitiksim su drauge po pietų, galėsim ilgai būti netrukdomi. Svarbiausia, kad krikšto tėvas negrįžtų girtas, o draugams jau pasakiau, kad netrukdytų, nes būsiu užsiėmęs.

Kai mes glamonėjamės svetainėje pasileidę mėgstamą muziką, kažkas paskambina į duris. Susierzinęs nueinu pažiūrėti pro durų akutę ir išvystu krikšto tėvą. Atidarau duris – jis visiškai girtas. Užeina vidun besilaikydamas į sienas ir prisėda ant batų dėžės. Tiesia rankas link batų, kad juos atsirištų, bet nesugeba to padaryti; kažką veblena, bet aš nesuprantu, ką.

Padedu jam nusiauti batus, tada prašau, kad pabandytų atsistoti, nes pats jo nepakeliu nuo batų dėžės. Vis dairausi į koridorių, ar draugė nežiūri, kas čia vyksta, bet kol kas ji nežiūri. Deja, krikšto tėvas atsistoti negali, ir besistodamas nugriūna ant žemės. Tačiau anokia čia bėda – žinau, kaip susitvarkyti tokioje situacijoje. Pas mus koridoriuje patiesti takai, po jais – laminatas, o takai labai gerai slystai ant laminato. Nueinu prie tako galo, suimu jį ir tempiu link krikšto tėvo kambario, kuris visai čia pat.

Norėdamas greičiau atsikratyti girto krikšto tėvo, visai užmirštu draugę, kuri vis dar yra svetainėje. Ir kai tempiu taką su ant jo gulinčiu krikšto tėvu, pažvelgęs į svetainę išvystu savo draugę, sėdinčią ant sofos ir žiūrinčią pro durų kampą ką aš darau.

Tas jausmas nepaaiškinamas – kažkas tarp gėdos, sumišimo, susierzinimo, nevilties.

Krikšto tėvas man ganėtinai sunkus net ir gulėdamas ant tako, todėl užtrunka, kol jį nutempiu į kambarį. Po to šiaip ne taip įverčiu jį į lovą ir grįžtu su taku atgal į koridorių, kur jį vėl patiesiu.

Grįžęs į svetainę vaidinu, kad nieko čia neatsitiko, bet matau, kad draugė sutrikusi. Prisėdu šalia jos ant sofos, mes sėdim ir žiūrim į knygų lentynas.

– Aš atsiprašau, kad tau teko tai matyti, – sakau jai.

I’ll try to be more romantic
I want to believe in everything you believe

***

Ji rašo, kad nenustos manęs sekti, jei tik leisiu jai; kai leisiu jai.

Aš turiu merginą, bet jai tai netrukdo. Aš rašau, kad tuoj išsiskirsiu, ir greitai išsiskiriu.

Aš tęsiu žodį šitai jauniklei, bet netęsiu ilgametei merginai – aistra yra galingas dalykas, ir aš tam ryškiai nepasiruošęs.

Jos pirštai subyra į mano delnus, o tada mano rankos įsikimba į jos šlaunis.

Atitrūkstam tik kai išeikvojam vienas kitą, kad vėliau, pailsėję, galėtume viską pakartoti.

Taip praeina kelios savaitės, o po to ji vis rečiau man parašo, mums vis sunkiau susitikti.

Galiausiai mes susitinkam koncerte. Apkabinu ją ir tvirtai glaudžiu prie savęs. Ji kvepia tais savo kvepalais, kurių pavadinimą man daug kartų kartojo, bet aš jo taip ir neįsiminiau; traukiu jos kvapą stipriai nosimi.

Mes išeinam į lauką, išsitraukiam cigaretes ir rūkom. Ji net nekalba – viskas klaikiai aišku. Laikau savo rankas ant jos liemens, po to paleidžiu. Ji apkabina mane ir sako:

– Viskas bus gerai.

Ir sugrįžęs pas savo merginą atsigulu į lovą, nesiliesdamas prie jos, guliu ir galvoju, ar tai buvo meilė – grubi ir netašyta, be žodžių; suteptos paklodės, dalijimasis prakaitu, cigarečių kvapo įsigėrę plaukai nuo ryto ligi vakaro.

Tarsi būtume iš anksto žinoję, kad tai nesitęs amžinai. Tarsi kažkas būtų išpranašavęs, kad šitas geluonis ir yra vienintelė meilė, kurią mums lemta pažinti kartu.

So blame it on me
I really don’t care
It’s a foregone conclusion

***

Tu mano saulė, tu mano dangus, ir dėl tavęs aš nusipirkau naują sofą, įsivaizduodamas, kad vieną dieną mes nakvosim kartu, ir ta diena atėjo, tik dabar viskas ne taip, kaip įsivaizdavau tai anksčiau: tu girta ir tu nebesupranti, ką darai, tu atgrasi; aš nieko nenoriu, o tu sakai:

– Tu varai mane iš proto.

Galiausiai tu užmiegi.

Aš ištraukiu ranką iš tavo kelnaičių ir uodžiu kaip kvepia tavo lytis.

Man patinka.

Užmiegu apkabinęs tavo galvą.

Ryte tu atsikeli ir sakai:

– Ką tu šiandien veiksi vakare? Aš tau parašysiu.

Parašyk, galvoju, parašyk, įrodyk man, kad aš tau rūpiu.

Ir ji parašo – po tūkstančio valandų, kai vis imdavau į rankas telefoną, kad pažiūrėčiau ar ji kartais neparašė.

Mes susiskambinam, mes susitinkam.

Ji girta ir linksta man ant peties. Ji sako:

– Gal važiuojam pas tave?

Ir mes važiuojam pas mane.

Ji atsigula ant mano sofos ir iškart užmiega. Aš prikišu nosį prie jos plaukų ir uodžiu juos.

Man patinka.

Bet man visai nepatinka, kai ryte nubudusi, dar pagiringa, ji keistai elgiasi: apsikabinėja, kalba meiles nesąmones, bučiuoja mane į lūpas, į skruostus, glaudžiasi prie manęs.

<…>

Po to, jau prasipagiriojusi, ji sako:

– Žinai, man reikia viską apgalvot. Man reikia viską susidėliot savo stalčiukuose.

Kokiuose dar, blet, stalčiukuose tau reikia viską susidėliot?

Ji elgiasi neatsakingai; ji sako, kad jai patiko su manimi, kad dabar jos gyvenime tiek daug visko vyksta, kad jai reikia viską gerai apgalvoti, kad jai reikia…

Ir ji suteikia man viltį – kad galbūt mes kažkaip būsim kartu.

Aš laikau ją už rankos, o po to ji ją patraukia – blaivai jai net nepatinka, kai ją liečiu.

Po pusės mėnesio ji išvyksta į kelionę su buvusiu bernu. Man visur jos trūksta – baruose, koncertuose, alaus buteliuose ir skardinėse, cigarečių pakeliuose.

Jos trūkumas varo mane iš proto.

Hey Jo sorry I hurt you, but they say love is a virtue, don’t they?

***

I wish everybody knew
What’s so great about you

Mes prisiliuobėm ir grįžom pas mane, nes pasakiau, kad turiu butelį vyno – o vynas jai patinka -, ir mes dabar sėdim ir rūkom labai stiprias cigaretes iš Rytų – dūmas traukiasi sunkiai, cigaretės smilksta lėtai.

Ji pasakoja apie <…> ir verkia, aš apkabinu jos galvą, tarsi norėdamas ją išgydyti, bet tai nepadeda.

– Nepalik manęs vienos, – ji sako.
– Nepaliksiu, – atsakau.

Šešios ryto, absoliuti bejėgystė – prieš gyvenimą, meilę, mirtį, galų gale – blaivų protą.

Mes rūkom ir rūkom, po to einam miegoti.

Ryte nubudusi ji glaustosi į mane, atrodo tokia švelni ir lipšni; turbūt dėl to, kad pagiringa. Po to aš šiaip ne taip atsikeliu iš lovos ir mes einam į parduotuvę – ji sakosi norinti pagaminti pusryčius ar pietus.

Perkam makaronų, krevečių, grietinėlės, mėlynojo sūrio, dar melioną ir cigarečių. Kai išėjus ji užsirūko, man, užuodus dūmus, pasidaro biškį bloga. Grįžus namo ji išima prekes, užkaičia vandenį ir pradeda ruošti patiekalą, o aš užsidarau tualete ir vemiu į kriauklę, galvodamas, kad buvimas su ja mane vieną dieną pražudys.

Makaronai atrodo gundančiai, bet pradžiai aš pavalgau meliono – deja, ir jį išvemiu.

Mes gulim ant sofos, ji paleido kažkokį stand up‘ą, ir mes jį žiūrim. Ji mane apkabinus, aš paslėpęs savo veidą jos krūtinėje. Jai linksma – kartais mane stipriai apkabina ir suspaudžia; o man vis dar beviltiškai bloga.

Po to ji dingsta savaitei, o tada sužinau, kad ji turi naują vaikiną.

Nepalik manęs vienos, ji man sakė.

***

Ji vėl pas mane.

Mes sėdim balkone ir geriam alų, rūkom ir geriam alų, po to geriam vyną.

Šį vakarą ji daug kalba, daug ir atvirai. Aš galvoju, kad tai kažką reiškia.

<…>

Ryte mes nubundam. Aš padarau kavos ir mes valgom vakar dienos vakarienės likučius.

Ji nusiteikusi gerai, net pernelyg gerai.

– Aš atvažiuosiu pas tave vakare, – ji sako.

Aš žinau, kad ji neatvažiuos.

Aš tikiuosi, kad ji atvažiuos.

Po pietų man pradeda bėgti kraujas iš nosies – to nebuvo nuo vaikystės.

Išeinu pasivaikščioti. Suku ratus po Šiaurės miestelį. Viskas taip bergždžia.

Aš žinau, kad ji neatvažiuos.

Aš tikiuosi, kad ji atvažiuos.

Vakare skaitau Bukowskį, guliu lovoj ir skaitau Bukowskį.

Taip ateina pirma valanda nakties, tada ateina antra valanda nakties. Mano telefonas tyli.

Aš skaitau Bukowskį ir tikiu, kad ji atvažiuos, kad staiga pasirodys – girta, nusitašius, koks skirtumas? Aš jos laukiu.

Užmiegu ketvirtą ryto taip jos ir nesulaukęs.

Aš atvažiuosiu pas tave vakare, ji sakė.

But I’ll never be
Anything you ever want me to be

***

– Tavo veidas dabar atrodo rūstus, – sako ji.

Šeštadienis eina šiknon – mes geriam alų, susirenčiam palapinę, į kurią sulendam ir kalbamės, klausom muziką, rūkom kambary; ji dainuoja, ji verkia, ji kalba meilius dalykus.

Tu buvai mano namai.

Kokio veido tu dar tikiesi?

You know I dreamed about you
For 29 years before I saw you

Rugsėjis

Mama su draugu nusipirko kelionę dviem savaitėms į Bulgarijos kurortą, todėl aš pasiėmiau atostogas darbe, kad galėčiau prižiūrėti namus ir juose liekančią katę. Su kate mes sutariam gerai, su namais irgi nekyla sunkumų, su Alytumi – taip pat, todėl mintis apie tokias atostogas man nekelia nerimo.

Šeštadienį anksti ryte keliuosi pas Agnę, rengiuosi ir grįžtu į savo butą. Ten manęs atvažiuoja paimti Rū., ir mes išvykstam į Alytų. Likusią dieną nieko per daug neveikiu. Mama rodo, kur kokio maisto nupirko, kur ką turėčiau valgyti arba kur katės maistas ir kraikas; aš laisvu metu skaitau, žiūriu krepšinį arba bandau snausti – man reikia pailsėti, nes 02 val. išvažiuosim, vešiu mamą ir draugą į Garliavą, iš kur juos paims kiti žmonės ir nuveš į Vilniaus oro uostą.

Bet snausti nepavyksta, nuolat vartausi ir girdžiu garsus mūsų bute arba iš aukščiau gyvenančių kaimynų. Kaip ir sutarta, 02 val. išvykstam, vairuoju aš. Pirmą kartą važiuoju tokiu tamsiu metu, perjunginėti tolimas šviesas į artimas man yra naujiena, todėl kartais užmirštu tai padaryti ir vis akinu kitus vairuotojus. Išvažiavus iš Alytaus lyja, o dar ta tamsa, tai važiuoju 80 km/h, nes nesijaučiu užtikrintas. Į Garliavą nuvykstam ramiai, sustojam prie kažkokio namo ir einam ten. Jame randam mamos ir jo draugo draugus – jie irgi vyks kartu į Bulgariją.

Draugai siūlo kavos, arbatos, sumuštinių su kumpiu ir naminiu sūriu. Aš nieko nenoriu, bet po to paprašau kavos – norisi išlikti žvaliam grįžtant atgal. O reikalas toks, kad niekad nesu vairavęs, kai šalia priekyje nesėdi mamos draugas, todėl šiąnakt manęs laukia tam tikras išbandymas. Tiesa, su mumis kartu važiuoja mano krikšto tėvas (nes neturi ką veikt), todėl jis sėdės šalia, kai grįšim atgal, bet jis visai ne tas pats, kas mamos draugas.

Pasisvečiavę pas draugus išeinam tuo metu, kai atvyksta dar kitas draugas, kuris ir turi visus juos vežti į Vilniaus oro uostą. Jie persideda lagaminus pas jį į automobilį, mes atsisveikinam, sėdam su krikšto tėvu į automobilį ir pajudam iš Garliavos. Visus ženklus-nuorodas matom, neblūdijam ir Alytų pasiekiam be problemų. Grįžęs paskambinu Agnei, nes ji prašė, o tada atsigulu į lovą ir dar šiek tiek skaitau prieš miegą.

Diena baigta.

***

Dėl naktinės kelionės sekmadienį man rodosi, kad yra jau pirmadienis, todėl prisėdęs prie kompiuterio dirbu nuotoliniu būdu. Tik pamatęs radijo automatizavimo programoje dieną, suprantu, kad šiandien sekmadienis, o ne pirmadienis, ir nustoju daryti visokius dalykus dėl radijo.

Bėda ta, kad be to darbo nėra ką veikti. Pasidarau pusryčius, padarau kavos sau ir krikšto tėvui, kuris po kelionės liko nakvoti pas mus bute. Abu bimbinėjam be veiklos, po to parsiunčiu jam muzikos ir įrašau ją, kad galėtų klausyti savo telefone. Bet tik tiek, daugiau nėra ką veikti.

Bandau skaityti, valgau pietus, maudausi karštoje vonioje, glostau katę.

Diena tokia apsiniaukusi, dangus nenori pragiedrėti.

Gaunu žinutę, kad iš manęs nori imti interviu žurnalas „Literatūra ir menas“. Smagu, bet jau seniai ne taip, kaip nuolat įsivaizduodavau, kad man bus. Faina nors tai, kad interviu ims Jurga Tumasonytė – visada norėjau jai duoti interviu, nes jos klausimai būna įdomūs.

Kartais prisėdu ir užrašau idėjas naujam romanui.

Draugai nenori eiti žiūrėti krepšinio į miestą, todėl žiūriu jį vienas namuose. Kai žiūri varžybas vienas, emocijų lieka mažai. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė laimi, nuaidėjus finaliniam signalui paploju vienas kambaryje, ir einu vėl prie kompiuterio.

Atsidarau vyno, susirašinėju su Agne ir klausau The National.

***

Katė nakvojo man prie kojų, bet netrukdė – miegoti nuėjau apgirtęs.

Ryte jaučiausi blogai, tarsi peršalęs. Kas žino, gal ir peršalau eidamas rūkyti tik su marškinėliais į balkoną.

Kadangi skaudėjo galvą ir buvo užsikimšusi nosis, neapsikentęs išgėriau vaistų nuo skausmo, tačiau jie nelabai padėjo. Taip po ilgo laiko turėjau iškęsti nemalonumus vienas pats, ir ką – iškenčiau, ir priešpiet visi blogi simptomai buvo dingę. Pusryčiavau per pietus, pietavau neapsakomai vėlai. Po to susitikau su Tadu.

Sėdėjom Jaunimo parke, žiūrėjom į skate parke dviračiais, riedučiais ir riedlentėmis važinėjančius vaikus, paauglius, ir tai kažkaip ramino. Kalbėjom apie tai, kaip visada – santykius. Tadas pasakojo kaip išsiskyrė su paskutine mergina, kas vyko po to. Klausydamas jo prisiminiau, kad tame pačiame parke sėdėjom prieš metus, tik tada buvo ne rugsėjis, o rugpjūtis, ir kalbėjom apie tą patį – santykius su merginomis. Anais metais jis irgi pasakojo, kad išsiskyrė su mergina. Anais metais aš irgi turėjau problemų dėl santykių, bet mažai ką Tadui pasakojau – aš išvis tada mažai kam apie tai kalbėjau. Yra dalykų, kuriuos tenka pasilikti sau – yra dalykų, kuriuos iškęsti turi vienas; galų gale, tu pats ir kaltas, ar ne?

Diena nebuvo šilta, su džemperiu būti po kurio laiko pasidarė vėsu, todėl atsistojom ir pasivaikščiodami grįžom į kiemą. Paėmiau automobilio raktelius, įsėdom ir parvežiau Tadą namo. Grįždamas atgal taip norėjau į tualetą, kad užsukau į netoliese esančias kapines, ten yra tualetas, tai ten ir nusilengvinau. Po to grįžau saulei jau visai besileidžiant už horizonto, pastačiau automobilį už namo ir grįžau į butą.

O bute vėl nežinojau ko imtis, tai atsisėdau priešais televizorių ir žiūrėjau filmą, kurį streaminau iš kompiuterio į tv. Dabar, kai tai rašau po kelių, jau nepamenu koks filmas tai buvo.

Iš tiesų man sunku atskirti vieną dieną nuo kitos.

Ir visur tas švininis dangus.

Naktiniai pokalbiai / Knygos pristatymas

Mergina, parvežus ją taksi iki viešbučio, sako: einam pas mane.

Mes abu girti, aš nieko nenoriu, sakau: ne.

Ji įkalbinėja toliau, ima mane už rankos, nori vesti, bet aš vis tiek sakau: ne.

Dabar ji supyksta, sako: kas tau yra, kodėl tu nenori?

Ir tada man tampa aišku – nes nenoriu.

Taip jai ir pasakau.

***

Mergina bare, mes abu išgėrę, kalbamės apie mano iškreiptą suvokimą, kad visi vyrai yra blogi iš esmės.

Ji sako: bet tai netiesa, vyrai nėra blogi, jie reikalingi seksui.

Tada juokiamės abu.

Ji sako: gal norėtum pas mane?

Dabar, kai žinau, kad nereikia bijoti pasakyti, kad nenoriu, neišsisukinėdamas ramia širdimi sakau: ne, nenoriu.

Ji sako: gaila, nes tavo gera liemens apimtis.

Tai keisčiausias komplimentas, kokį esu girdėjęs.

***

fame finally found him:

mirrors became his torturers,

cameras snapped him at every chance

***

Sėdžiu Paviljone, liko kelios valandos iki mano antro romano „Mano tėvas, mano sūnus“ pristatymo. Pasiėmiau alaus, nes visai neturiu ką veikti laukdamas Sandros. Ji jau turėjo būti, bet parašė, kad blogai apskaičiavo laiką ir vėluos virš pusvalandžio. Baras tuščias, tik keli žmonės sėdi lauke, o barmenė daro tvarką už baro. Kai ėjau alaus, net paklausiau – ar jūs jau dirbat? Dirbam, atsakė. Gerai, tada Heinekeno.

Kad ir kaip bebūtų keista, Heineken alus man vis dar skanesnis iš butelio, o ne kranelio ar skardinės. Namuose, virtuvėje, prie šiukšliadėžės kas savaitę išsirikiuoja tai daugiau, tai mažiau Heineken tuščių butelių. Galima būtų pamanyti, kad nieko daugiau negeriu, ir tai būtų arti tiesos. Nežinau, kas man su tuo Heineken atsitiko, bet kol kas nesiskundžiu – užtenka jo vieno. Kaip kažkada buvo Carlsberg, Švyturio „Gintarinis“ ir „Baltas“, 1795 arba Samsono tamsus, taip dabar atėjo eilė Heineken.

Aš labai noriu miegoti. Neseniai pavalgiau, gal todėl dabar jaučiuosi mieguistas. Dar man skaudena galvą, bet ne todėl, kad vakar išgėriau (tai buvo keli alaus).

Ateina Olia, prisėda šalia ir mes kalbamės. Paklausiu gal turi vaistų nuo skausmo, ir ji duoda man tabletę. Užgeriu ją alumi galvodamas, kad kažkada tėkšiuosi žemyn, kažkada mane paves organizmas, panorės suvesti sąskaitas su manimi, ir tada aš turėsiu pripažinti, kad jo netausojau, kad nesaugojau, kad visą laiką įnoringai jį nuodijau, tarsi apsimesdamas pats prieš save, kad tai ne save žudau ir naikinu, o kažką kitą.

Bet kol kas aš dar krutu.

Pamažu renkasi žmonės, atvyksta ir Sandra, trumpai aptariame pristatymo formatą, o aš einu derinti įgarsinimo technikos, nes su Paviljonu kartais taip jau nutinka – susitari, bet po pats turi sukti galvą kaip viską išpildyti; prijungiu savo kompiuterį ir paleidžiu The National – tik jie šįvakar ir skambės.

Kai laiko lieka visai nedaug, kai kas ateina su knyga, kad pasirašyčiau, kai kas tiesiog nori pasikalbėti, o laikas vis senka; dar duodu interviu PenkiTV televizijai. Vienu metu eidamas link scenos sutinku Agnę, kuri buvo priėjusi pasikalbėti po knygos pristatymo knygų mugės metu; susitinkam ir taip džiaugsmingai apsikabinam, tarsi būtume geri bičiuliai, man pačiam net keista.

O tada prasideda knygos pristatymas: aš skaitau ištraukas, tada kalbamės su Sandra apie rašymą ir antrą romaną, po to vėl skaitau ištraukas, vėl kalbamės su Sandra, tada klausytojai užduoda kažkiek klausimų, bet man jau viską norisi greičiau baigti, norisi greičiau pereiti prie slemo tekstų, kad pats atsipalaiduočiau ir kitiems būtų linksmiau. Kai viską galiausiai baigiu skaityti, suprantu, kad užtrukome apie valandą; visiems padėkoju ir bėgu į tualetą, nes labai norisi jau. Grįžęs pasirašinėju knygas ir kalbu su pažįstamais arba visai nematytais žmonėmis. Kol va taip leidau laiką, artimiausi draugai išėjo į kitą barą, o aš vis dairiausi ar niekur nedingo Agnė, nes norėjau su ja pasikalbėt.

Kai galų gale atsilaisvinau, prisėdau prie Agnės ir jos draugių, susipažinom, ir apie kažką kalbėjom. Tuo metu labai miglotai nujaučiau, kas mane laiko prie jų ir kodėl nenoriu eiti prie kitų likusių pažįstamų. Kai jau sutemo ir į barą pradėjo rinktis nauji žmonės, aš pasiėmiau savo daiktus ir visi kartu išėjom į Who Hit John barą. Ir kai iš ten po kurio laiko išvažiavo paskutinė Agnės draugė, ir mums likus dviese ji nužvelgė mane tokiu keistu keistu, bet maloniu žvilgsniu, aš supratau, kad slapta visą šį vakarą to ir norėjau – likti su ja dviese.

„Dabar užsimerk, mes sapnuosime“

Dienos šaltos, bet saulėtos. Man patinka kaip saulės šviesa įkrenta pro palėpės langą į mano kabinetą, patinka kaip ji užlieja kitas patalpas. Kartais išsirenku patogią vietą, atsistoju prie sienos ir, nukreipęs veidą į langą, taip stoviu kurį laiką.

Saulė glosto mano veidą.

***

Kokia šviesi mano galva. Jaučiuosi gerai savo kailyje.

***

Įdomus straipsnis apie rašytoją Primo Levi ir pasyvų savižudybės troškimą.

***

Antrą kartą su Martyna susitinkam ir einam į Vytauto Stankaus poezijos skaitymus kartu pritariančiais muzikantais Domantu Razausku ir kitais.

Po praėjusio apsilankymo Vytauto Stankaus skaitymuose žinojau, kad blogai nebus ir renginys nenuvils, o dar šįkart ir vyksta kur kas akiai patrauklesnėje vietoje – Jaunimo teatro salėje „99“. Salė nedidelė, jauki, žmonių apie 150. Kai ateinam likus 10 minučių iki renginio pradžios, žmonių jau prisirinkę, bet mes randam dvi laisvas vietas ir atsisėdam. Laukdamas galvoju – ką aš pamenu iš praėjusio Stankaus skaitymo su muzikiniu fonu? Buvo įtaigu, buvo gerai; Stankus man yra mirties poetas.

Po to prasideda pasirodymas, ir aš greit suprantu, kad dabar yra dar geriau nei praėjusį kartą – anksčiau nebuvo būgnų, o dabar yra, ir tie būgnai prideda dar daugiau gėrio muzikiniam fonui. Negaliu išskirti nė vieno muzikanto, čia puikiai dera ir smuikas, ir bosinė gitara, ir būgnai, ir akustinė gitara bei specialieji efektai iš kompiuterio.

Pats Vytautas Stankus man atrodo visada susikaustęs. Jo apranga (balti marškiniai ir juoda liemenė) man primena grupės The National vokalistą arba Nick’ą Cave’ą; turbūt Stankus labiau taiko į Cave’ą. Galėtų tik labiau atsipalaiduoti ir daugiau judėti ant scenos – kita vertus, čia visgi poetinis performansas, o ne roko koncertas, todėl negaliu dėl to priekaištauti.

Bet kad Vytautas Stankus su šiais muzikantais galėtų tapti rock super star’u, tai aišku jau dabar.

***

Po to trumpai vaikštinėjam po senamiestį, ir netikėtai iš Stiklių gatvės užeinam į Žydų gatvę. Kokia ji man graži ir šviesi, kiek visokių ten nematytų parduotuvėlių – malonu ir keista atrasti Vilnių iš naujo.

***

Turiu tris skirtingas idėjas naujam romanui, ir nežinau, kurios iš jų turėčiau imtis, todėl šiek tiek parašęs metu ir tiesiog skaitau knygas, kurios papuola po ranka.

***

O tada nutinka antradienis, kai man reikia užsukti į leidyklą ir pristatyti jiems sąskaitą. Važiuoju nuo namų 49 autobusu, išlipu prie Žvėryno ir tada jau einu iki Kęstučio g. Diena šilta ir šviesi, eidamas klausausi The Kills, dainuoja sau po nosim. Man patinka Žvėrynas, patinka The Kills, kažkada čia gyveno Jurgis Kunčinas, bet tie laikai, kai žavėjausi jo kūryba, jau praeityje, man šiek tiek gelia rankas, bet pirštinių nesimaunu – įsivaizduoju, kad jau pavasaris.

***

Kiek neįprastas baras „Alaus stotelė“ Žirmūnų rajone. Kai ateinam su Martyna ir prisėdam, iškart suvokiu, kad ji čia vienintelė mergina. Tai ne merginų baras, sakau jai. Sienos nukabinėtos Vilniaus „Žalgirio“ sirgalių atributika ir fotografijomis, tai toks vyriškas baras, ir ten mums besėdint tarp vieno vyro ir kitų vyrų įvyksta kažkoks trumpas konfliktas, kurį visi išsprendžia taikiai, tik tam agresoriui nebeleidžiama grįžti į barą, todėl jis stovi lauke su savo sportiniu krepšiu ir mindžikuoja.

Draugai rašo, kad atvažiuočiau į centrą prisijungti prie jų, bet man patinka su Martyna

Kažkodėl noriu paimt tau už nosies, sakau jai.

To negalima sakyti merginai bare.

***

Dabar aš jaučiu, kad galiu turėti švarią pradžią.

Birželis (3)

Prieš miegą dabar visada atsigulu ant lovos ir skaitau Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščio fragmentus – labai ramina ir migdo. Kai šį pirmadienį atsiguliau skaityti, greitai išgirdau sprogimus lauke. Pagalvojau, kad kažkur fejerverkus šaudo. Skaičiau toliau, o sprogimai nesiliovė. Atrodė, kad tikrai per ilgai jau jie sproginėja. Tada sutelkiau dėmesį į tuos sprogimų garsus ir man pasirodė, jog šitie garsai kažkokie kitokie. Ir dar – šiandien pirmadienis, argi kas nors švenčia ką nors net su fejerverkais pirmadieniais?

Atsikėlęs patikrinau Delfi ir 15min naujienų portalus – apie Lietuvoje prasidėjusį karą ar kitą nelaimę niekas nerašė. Tada pagalvojau kažin laiko turėtų praeiti, kol budintys žurnalistai praneštų apie tai?

Tikiuosi, šito neteks sužinoti.

***

Kai temperatūra siekė +30, miegojau užsiklojęs antklode – kažkokiu būdu man taip buvo gerai. Bet vėliau, kai šiek tiek atvėso, staiga man tapo per karšta po antklode, nepakeliama. Dabar miegu po antklodės užvalkalu – kasryt nubundu malonioje vėsoje.

***

Pasiilgau vesti radijo laidą, kalbėtis su žmonėmis, paspausti mygtuką ir žinoti, kad paslaptingi 10 žmonių klausosi. Nors kartais net ir tų 10 nebūdavo; tiesa, kartą buvo per 30, bet tada svečias buvo labai svarus. Kaip dabar pamenu – vos pasibaigus laidai nebeprisiminiau ką su juo kalbėjome. Tai dėl to jaudulio, kuris atsiranda prieš kalbinant žmogų, kuris vienu ar kitu metu gyvenime tau buvo kažkoks autoritetas.

Galvoju: jei turėčiau galimybę kalbėtis su žmogumi iš muzikos srities, ką aš norėčiau pakalbinti labiausiai? Chino Moreno iš Deftones? Bet jis toks pyzdukas, kad jau seniai kalba neįdomiai, o apie įdomiausią grupės laikotarpį išvis nekalba. Ką tada, jei ne jį? Mattą Berningerį iš The National? Klausinėčiau daugiausiai apie dainų tekstų rašymą. Kas dar? Nick‘as Cave‘as save pats pakalbino – pastatė filmą apie save 20,000 Days on Earth. Marilyn Manson kalbinti aš per kvailas.

Father John Misty – būtent.

***

Sapnavau kad susitikinėju su Darja pasimatymus jai skiriu apleistuose pastatuose kad niekas mūsų nematytų miestas post-apokaliptinis viskas apsemta vandens žinau kad ji lesbietė ir turi merginą bet man vis vien po to matau kad mes jau gyvenam kartu ji augina gėles mes turim šunį mūsų namai pilni šviesos.

***

Matt Berninger (The National): „<…> it’s like falling in love with someone, it doesn’t matter if the other person is falling in love with you, at least for a while, it’s your joy.“

Ir dar: „People love music because they want to see other human creatures overcoming anxiety and somehow shedding all the insecurities of the day-to-day, the constant small indignities of life.“

Visas interviu.

***

Prieš metus susipažinau su R. iš Kauno. Mūsų pažintis iki šiol veikia mane.

***

Kai šalia išgirstu kalbant apie narkotikus, mane apima nepaaiškinamas susierzinimas. Kai išgirstu pasakojant kreizi istorijas, nutikusias pavartojus narkotikų, tada jau apima ir noras užčiaupti tų žmonių burnas. Nieko nėra baisiau už 8 bičus, vienas per kitą besidalijančius savo narkokelionių įspūdžiais.

Bet tada klausiu savęs – ar mane tikrai erzina pats faktas, kad šitie žmonės vartoja narkotikus, ar tų žmonių lengvabūdiškumas?

Kituose nemėgstam tų bruožų, kuriuos patys turim, ar ne? Vadinasi, mane erzina jų lengvabūdiškumas. Buvimas prie tokių žmonių yra kritiškas žvilgsnis į save, nors aš su narkotikais ir neturiu nieko bendra.

***

Liutauras Degėsys teisingai rašo: „<…> galima pasiklausti, kol dar ne vėlu: kai žiūri į save – ką tu nori ten pamatyti. Pamatyti – ar parodyti. Būti ar atrodyti. Gyventi ar rodyti, kaip gyveni.“

10 muzikos albumų apie žmonių santykius

Tam tikri albumai, klausyti anksčiau ir dar dabar kartais klausomi, stebina savo konceptualumu ar nuotaikomis, kurias jie man perteikia. Pagalvojau, kad būtų įdomu išrinkti 10 muzikinių albumų, kurie man yra stipriai įstrigę būtent dėl dainose pasakojamų meilės, ilgesio, vienatvės istorijų arba tiesiog šiaip – kuriuos vienija žmonių santykių tema.

1. Portishead – Portishead (1996)

I can’t hold this day
Anymore

Su trip-hop žanru susipažinau būdamas dešimtoje klasėje, ir Portishead tiek tuo metu, tiek ir dabar yra viena populiariausių šiam žanrui priskiriamų grupių. Visada, kai atrandi kažkokį naują skambesį, tau jis atrodo be galo įdomus ir įtraukiantis, prikaustantis dėmesį. Nors Portishead debiutinis albumas „Dummy“ yra tikra klasika (o jame esančios dainos „Roads“ klausydavau, kad nusiraminčiau prieš miegą po pirmosios nutrūkusios draugystės), man visada arčiau širdies (ausies) buvo antrasis grupės albumas „Portishead“. Man, kaip ne muzikos kritikui, jie mažai kuo skiriasi vienas nuo kito, tačiau kažkodėl susiklostė būtent taip, kad antrąjį klausydavau dažniau nei pirmąjį. Koks yra šis albumas? Muzika lėta, niūri, o vokalistės balsas ir dainų tekstai kuria amžinai nelaimingo ir vienišo žmogaus portretą. Melancholijos čia per akis, užteks net didžiausią optimistą nusodinti.

 

2. Against Me! – Reinventing Axl Rose (2002)

Are we just drinking buddies
Playing with each other’s deepest vulnerability?

Against Me! pradėjau klausyti būdamas vienuoliktoje klasėje. Žavėjo jų smagios, greitos dainos apie visokius pankų reikalus, o dar geriau buvo, kad tose dainose atsirasdavo vietos ne tik anarchijai, bet ir žmonių tarpusavio santykiams (tik gal ne tiek porų santykiams, kiek bendruomenės). Tai viena įdomiausių pankroko grupių, kurių muzikos visų pirma net nepavadinčiau pankroku, nes ji skiriasi nuo įprasto pankroko, ir dainų tekstai visada yra puikiai suprantami – nereikia stengtis suprasti, ką grupė nori pasakyti, viskas čia aišku. Įdomiausia tai, jog ilgai spyriojusis, grupė visgi tapo mainstreamine, o dar po kažkiek metų vokalistas pasikeitė lytį ir tada kai kurie seni dainų tekstai tapo dar aiškesni nei atrodė anksčiau.

 

3. Marilyn Manson – Eat Me, Drink Me (2007)

Love is a fire
Burns down all that it sees

MM yra komercinis reikalas, niekada kitaip ir nebuvo, ir man net džiugu, kad MM nuo pradžių kryptingai kūrė visą tą demonišką, archangelišką ar whatever įvaizdžio kampaniją, nes, galų gale ji atsipirko ir jį išgarsino, galu gale – tai buvo tai, ko paaugliams reikėjo. Bet tas pats per tą patį negali visąlaik tęstis, todėl atėjo toks laikas, kai MM ėmė ir nukrypo į lyriškumus, ir šis albumas buvo mažiausiai šokiruojantis nei visi prieš jį buvę.

Juokas juokais, bet man šitas albumas pasirodė suprantamas po pirmos perklausos. Tam buvo palankios aplinkybės: buvau išsiskyręs ir įsimylėjęs vienu metu, nuo visko pavargęs, nebesuprantantis ko iš tiesų ir kam man viso to reikia; buvau išsiilgęs meilės ir pervargęs nuo jos vienu metu. Todėl nenuostabu, kad šitame albume esančios dainos man skambėjo kaip pagalbos šauksmas. Šauksmas žmogaus, kuris taip pat pavargo ir jau nieko nebesupranta.

 

4. Nick Cave & The Bad Seeds – No More Shall We Part (2001)

I married my wife on the day of the eclipse
Our friends awarded her courage with gifts

Tai vienas liūdniausių ir labiausiai gąsdinančių albumų, kuriuos man yra tekę girdėti. Nors jo pavadinimas byloja, kad viskas bus gerai, didžioji dalis dainų tave kaip tik ruošia priešingai baigčiai. Kas žino koks jis man dabar atrodytų, jei nebūčiau pradėjęs jo klausytis, kai mano paties santykiai su viena mergina priėjo kažkokią krizę. Dabar gi negaliu galvoti apie šį albumą be minėto konteksto. Nors čia yra ir lyrinių dainų (Love Letter, And No More Shall We Part, Sweetheart Come), bet man labiausiai įstrigo būtent ne šios, o tokios kaip Oh My Lord (nuolatos kylanti įtampa dainoje) ar Sorrowfull Wife (taip ir įsivaizduoju Cave‘iškas vestuves..).  Tiesa, albume dainos sudėtos taip, jog visgi jis baigiasi ne tiek džiugia, kiek ramia nuotaika, tai nors tiek gerai ;)

 

5. Fink – Distance And Time (2007)

You got a new man, and he sounds great
I got a new girl who treats me right
If Only

I’d be right on the train, first one out
Up to town to take you out
Again

Su Fink kūryba susipažinau visai atsitiktinai, kai gyvenau bendrabutyje ir vienas kambariokas paleido Fink dainą Blueberry Pancakes. Tokia popsova daina gerąja prasme, visą rudenį jos klausėm su tuo kambarioku rytais. Tik pavasarį pasidomėjau ką šis vyrukas kuria daugiau, ir albumas Distance and Time mane patraukė savo paprastumu. Dainuojamoji poezija apie paprastus dalykus – darbą, meilę, vienatvę, ilgesį moteriai, kurios jau nebėra. Nors vėliau Fink sukūrė ir išleido daugiau albumų, kurie tiek muzikine prasme įvairesni yra, o ir tekstų prasme kažkiek brandesni, man visgi būtent šis sukelia šilčiausias emocijas.

 

6. Curl Up And Die – One Above All, The End Of All That Is (2005)

Nothing is right but I can’t find the wrong.
I always change my mind.
And if there is a need then I need it now.
Cause the closer we get the further I feel.

Tuo metu, kai domėjausi hardcore muzika, šitą albumą kažkaip praleidau pro ausis ir neužsikabinau ant jo. Tačiau kai perklausiau jį 2009 ar 2010 metais, jis man paliko neišdildomą įspūdį. Šis albumas yra tikras juodas princas, pasakojantis žmogaus, pasiklydusio savyje ir mieste, istorijas. Dainos apie vienatvę, apie meilę be meilės, klaidžiojimą miesto gatvėmis iš neturėjimo ką veikti, ir pan. Dainų tekstuose galima rasti tikrų perliukų, nors išimti iš bendro dainos konteksto jie dažnai nelabai kaip atrodo. Aš nežinau, kaip jaučiasi žmogus ar kas darosi su jo gyvenimu, jei jis parašo tokius tekstus visam albumui, tačiau tikiuosi, kad jam baigėsi viskas gerai.

 

7. Best Coast – Crazy For You (2010)

I’m sorry I lost
Your favorite t-shirt
I’ll buy you a new one
A better one

O čia yra visiškai nuostabus albumas, tikras geros nuotaikos užtaisas! Linksmas indie su infantiliais tekstais apie santykius, kuris nė akimirkai neleis liūdėti.

 

8. Skunk Anansie – Post Orgasmic Chill (1999)

Friends die hard
But lovers conceive
The vibe that they hold will please
Smothered by
Sexual needs
They fade as the days go by

Skunk Anansie yra viena iš tų grupių, kurios klausaisi, bet beveik niekad negirdi, kad kas nors iš tavo aplinkos jos klausytų ar ją mėgtų. Kad ir kaip bebūtų, man jie yra gera grupė, ir nors aš daugiausiai esu klausęs jų pirmų dviejų albumų, būtent trečiasis, Post Orgasmic Chill, iki šiol man atrodo brandžiausias grupės albumas. Jame nėra tiek politikavimo kiek prieš tai buvusiuose albumuose (nesakau, kad politikavimas yra blogai), čia daug daugiau dėmesio skirta visiems tiems žmonių santykiams. Ir čia ne tiek apie myliu-noriu-negaliu, čia kažkaip brandžiau ir temos kiek rimtesnės – meilužiai, negalėjimas nutraukti santykių, suvaidinta paguoda, nesigailėjimas dėl išdavystės.

 

9. The National – Trouble Will Find Me (2013)

Hey Jo, sorry I hurt you,
But they say love is a virtue, don’t they?

The National buvo mano 2013 metų pabaigos/2014 metų pradžios atradimas. Nežinau, kaip ten tada viskas susiklostė, bet būtent šitas albumas buvo pirmasis, kurio pradėjau klausytis, ir jis mane visiškai sužavėjo. The National muzika skamba ganėtinai paprastai, vokalistas liūdnu balsu dainuoja tokius tekstus, kurie yra logiški ir nelogiški tuo pačiu metu, ir viskas kažkaip susipina ne tiek į muzikos stilių, kiek į bendrą nuotaiką, kurią perteikia The National – į nepaaiškinamai gražų, estetišką liūdesį. Dar apie dainų tekstus: jie tokie talpūs, jog kartais viena eilutė man sukelia labai daug asociatyvių minčių – tokį dalyką retai sutinku muzikoje.

 

10. Marschak – Marschak (2004)

что угодно отдать, что угодно
чтоб никогда не быть человеком

Rusų grupės Marschak labai dažnai klausiausi, kai man buvo 17-18 metų. Nežinau, ar tai išėjo į naudą, nes grupės debiutinis albumas buvo toks emo ta senąją emo prasme: liūdnas, neteikiantis jokios vilties, bet visgi skambus, savaip stiprus, sužadinantis emocijas. Dainos kiek melodingos, tiek nervingos, o tekstuose pilna užuominų į susvetimėjimą, vienatvę arba tiesiog galvos trankymą į sieną iš nežinojimo ką veikti. Parašiau labai buitiškai, bet patys Marschak savo jausmus perteikia labai estetiškai.

Tai paskutinis kartas, pažadu

When I think of you in the city,
I get this sudden sinking feeling.

<…>

Centre sutikau Gabrielių, jis buvo su tokia mergaite, iškart pastebėjau, kad už rankučių susikibę, tai taip gražiai atrodė, nes niekada nesu matęs jo su mergaite, o šita mergaitė dar ir šauni. Su jais dar buvo Lukas, su juo šiek tiek pakalbėjom. O prie Radvilų rūmų tuo metu grojo Markas Palubenka, aplink buvo daug visokio auksinio jaunimo. Mano nuotaika nebuvo nei gera, nei bloga, apžiūrinėjau tą jaunimą ir pajutau, kad net nežinau, ar man labiau nepatinka Palubenkos atliekama muzika, ar tas auksinis jaunimas su savo stiliumi kaip iš MTV klipų 2007 metais, tai nusprendžiau, kad man išties nepatinka ir Palubenkos muzika, ir tas auksinis jaunimas; ypatingai vienas vyrukas nepatiko: jo šypsena buvo tokia plati, ir dantys buvo kažkokie per dideli, o jo šukuosena buvo kažkokia ne visai gerai prižiūrėta – bent jau ne taip kruopščiai prižiūrėta kaip jo draugų.

Šioje vietoje turėčiau prisipažinti vieną dalyką. Kitą dieną po išgėrimo man dažniausiai viskas kliūva, o didžiausios sielos kančios ir mizantropijos priepoliai prasideda, kai išeinu į viešas vietas ir ten matau begalę žmonių. Nėra taip, kad tuo metu būnu mizantropas, greičiau atvirkščiai – myliu tuos žmones, man jų gaila, bet visi jų trūkumai taip bado akis, taip primena mane patį, kad aš tiesiog negaliu daugumos jų matyti.

Po Marko Palubenkos grojo ba. Niekada negirdėjau jo gyvai, todėl jis ir buvo priežastis, kodėl aš planavau šiandien atsidurti centre. Bet kadangi šiandien mačiau visur tik trūkumus ir blogybes, mintyse labai aršiai kritikavau ba., kartais pasidalindamas savo mintimis ir su šalia buvusiu Luku.

Kai ba. baigė groti, pasukom link Bix baro, kurio gatvėje stovėjo didelė scena ir ten jau grojo grupė Bix. Kurį laiką stebėjau pasirodymą iš scenos šono, po to atsitraukiau dar toliau, nes norėjau parūkyti ir niekam nekliudyti rūkydamas. Parūkęs nusprendžiau pabandyti užeiti į barą ir nusipirkti alaus, ir nežinau, kiek ten laiko praleidau eilėje prie baro, bet išėjęs į lauką spėjau išgirsti dar tris dainas. Po to buvo viskas baigta, bet sutikau Gailę, tai dar šiek tiek pakalbėjom, o po to sutikau ir G., tai pasisveikinom.

Tada pasukau link Aušros vartų, netoli kurių vienam bare buvo Eimantas. Eidamas link jo sutikau V., ji buvo su tokiu fainu šunimi ir drauge. Pakalbėjom šiek tiek; kitaip nei kiti žmonės, ji iškart suprato, kokį dalyką pasišalinau nuo smilkinio!

Kai atsidūriau bare Senas radijas, nusileidau žemyn ir prisėdau su Eimantu ir jo pažįstamomis žaisti kortomis. Žaidėm „durnių“, man puikiai sekėsi – nepralaimėjau nė karto. Manau vienintelis dalykas, kurį mane visgi išmokė tėvas, tai žaisti „durnių“, nes kiek save pamenu, visada neblogai pavarydavau.

Išgėręs ten du alaus nutariau eiti namo su galimybe trumpam užsukti į Bix barą. Ten vėl sutikau Gailę su drauge, tai paėmiau dar vieną alaus ir leidau laiką su jomis. O prie baro, laukdamas eilėje, susipažinau su tokiu vyruku, jo vardas buvo Dima, ir po to mus apstojo jo draugai, vienas Myša, o kito vardo nepamenu – jie manęs klausė kas aš toks, sakiau aš Povilas, sako tai Paša, sakau Povilas, sako ladna, Paša, ir tada jie nuėjo. Jie nebuvo piktai nusiteikę, tik girti ir linkę bičiuliautis. O su tuo Dima pakalbėjom apie hardkorą, undergroundą ir Vilnių, po to aš išėjau laukan.

Nežinau, kiek laiko ten praleidau ir kiek tuo metu buvo valandų, bet žmonių buvo stipriai sumažėję, ir net nesuprantu, kas mane ten tarsi laikė, bet aš lėtai gurkšnojau alų, stebėjau žmones, vienu metu nusivedžiau į šalį tokį iš matymo pažįstamą alytiškį, kai mačiau, kad jis tuoj gali būti sumuštas kažkokio pliko stipraus vyruko, kurio akys buvo tokios išverstos, o kumščiai taip stipriai sugniaužti, kad niekam nelinkėčiau arti tokio atsidurti.

Kai nusileidau į rūsį dar vieno alaus, vėl sutikau Dimą, jis vis dar stovėjo prie baro ir gurkšnojo alų. Mes pradėjom kalbėtis toliau, bet jis jau buvo kitam lygyje negu aš, ir aš ne visai supratau, ką jis kalba, todėl vis iš naujo paklausdavau, kartojau vis ką?, kaip?, bet nepaisant to, jis man patiko, netgi įsimylėjau jį trumpam, kaip kartais būna, kai įsimyli žmones, kurių dar visai nepažinojai šiandien nubudęs, bet štai juos sutikęs tu matai kokie jie šaunūs ir tu tikrai, visiškai neegoistiškai, visiškai trumpam labai stipriai jais žaviesi.

Ten mums bandant susikalbėti priėjo G., pasirodo ji irgi buvo pažįstama su Dima, tai mes pradėjom kalbėtis, staiga nuėjom į šokių aikštelę, ten supratau, kad nežinia ką čia veikiu, tai išėjau į lauką, po to ir Dima pasirodė, mes rūkėm kartu, o jis kuo toliau, tuo keistesnis vis rodėsi, ir nors iš pradžių galvojau, kad jis šiek tiek vaidina, po to supratau, kad jis tikrai girtas ir gal nelabai supranta, ką kalba; po to nuėjau prie G. ir paklausiau ar jam viskas gerai, ar jis toks visada būna, kai išgeria, o ji juokdamasi atsakė, kad jis šizofrenikas.

Ir staiga man protas prašviesėjo, bet ne, ne todėl, kad ji jį šizofreniku pavadino, ne. Staiga visa diena, kurią leidau nei šiaip, nei taip, be jokio tikslo, ir visas tas išorinis chaosas, ir alus, ir cigaretės, ir nelabai pažįstami žmonės – viskas susiėjo į vieną akimirką, į vieną progą.

Štai stovim G. ir aš, ji išgėrus, aš išgėręs, ir nejaučiu jokios įtampos. Ir dabar yra puiki proga pasakyti jai tą dalyką, kuris man kartais ima ir iškyla atmintyje, kuris vis dar neramina ir kurį prisimenu kiekvieną kartą, kai kur nors ją sutinku.

Tai tokia trumpa istorija, kurios jai niekad nepasakojau, nes man buvo gėda, ir bandydamas nuslėpti gėdą pasielgiau galbūt dar blogiau. O istorija labai paprasta. Vienu metu jai buvo lūžusi koja, kartais eidavau jai nupirkti, ko paprašydavo. Vieną dieną nuėjau į šalia jos esančią parduotuvę, nupirkau ko reikia, o vos išėjau, prie manęs atokioj vietoj du marozai prispito. Pasirodo, jie matė, kad perku cigarečių, ir dabar prašė pavaišinti juos. „Pavaišinti“ skamba per švelniai, todėl norėdamas išvengti problemų pavaišinau. Aišku, jaučiausi nemaloniai, norėjau užmiršt tą istoriją, todėl grįžęs pas G. išėmiau visus pirkinius ir padaviau jai tą pakelį cigarečių, kuriame trūko dviejų, nieko neaiškindamas. Ji paėmė tą pakelį, o jis gi praluptas buvo, pažiūrėjo kiek nustebusi, bet nieko nesakė, o aš tą akimirką tvirtai buvau apsisprendęs nepasakoti jai, kas nutiko, nes baimė pasirodyti silpnu buvo per didelė, todėl išvis nieko nepasakiau, tai net nežinau, ką ji pagalvojo, bet man vienintelė logiška mintis jos vietoje būtų ta, kad tai aš paėmiau ir surūkiau jos dvi cigaretes – taip paprasčiausiai paėmiau ir surūkiau.

Atsiklausiau jos, ar galiu papasakoti, kas man ramybės neduoda, ji leido. Kai išgirdo visą istoriją, juokėsi ir nesuprato, kodėl tai taip svarbu. Aš ir pats nežinau, kodėl tai taip svarbu.

Po to kalbėjom apie paprastus dalykus, o vėliau ją pasivedžiau į šalį nuo kitų jos draugų ir nežinau, ką tiksliai pasakiau, bet turėjau omeny, jog niekada nenorėjau jai nieko bloga padaryt, todėl atsiprašiau už tai, jei padariau kažką bloga; tada apkabinau, ir tai buvo viskas.

Kalbėjau su ja ir jos draugais, vienas vyrukas pasakojo, kad turi lipomą ant šlaunies, leido paliesti ją per kelnes, tai aš paliečiau, buvo keistas jausmas; sakė kartą nusimovė kelnes prie merginos, tai ta net išsigando. Po to dar kažką kalbėjom, aš baigiau alų, G. negalėjo prisiskambinti taksi, tai iškviečiau aš, o tada pasirodė, kad važiuoti mums pakeliui, tai įsėdom ir išvažiavom.

Išlipu prie namų, yra be kelių minučių šešios ryto, saulė jau patekėjusi, girdžiu čiulbančius paukščius, pro šalį eina katė. Ir jaučiuosi taip gerai, tarsi būčiau apsigynęs bakalauro ar magistro darbą, ar būčiau laimėjęs krepšinį vienas prieš vieną prieš stipriausią draugą – na, kažkoks toks jausmas, tokia čempioniška nuotaika, nemoku kitaip įvardinti. Sustojęs prie laiptinės surūkau cigaretę, grožėdamasis visu šiuo keistu rytu ir džiaugdamasis, kad turėjau galimybę jai imti ir prisipažinti apie tas dvi cigaretes, apie tuos marozus, apie savo gėdą.

– – –

Net dabar, kai sekmadienis perkopė į antrą dienos pusę, o aš vis dar jaučiuosi mieguistas ir galvoje man vėjas šniokščia, aš vis tiek jaučiu tą ramybę.

Atsidaręs šaldytuvą išimu baltą duoną, pomidorą, agurką, sūrį, konservuotas aitriąsias paprikas. Pomidorą ir agurką pjaustau griežinėliais, ant duonos dedu sūrį, tada supjaustytas daržoves, pačiame sumuštinio kampe įdedu konservuotą papriką, ir tada viską užvožiu kita baltos duonos rieke. Jaučiu, kad bus skanus sumuštinis, nepamenu, jog būčiau kada taip kruopščiai daręs sau sumuštinius.

Suleidžiu dantis į jį, tada lėtai kramtau, kramtau, o po to nusišypsau.

Tai velniškai skanus sumuštinis.

2014 metų apžvalga

Neseniai draugas paklausė kokie gi man buvo 2014 metai, todėl nutariau padaryti šiokią tokią suvestinę.

Muzika

Last.fm rodo, kad 2013 metais daugiausiai klausiausi The National (832 kartai; turint omeny, kad dar dažnai jų klausiausi telefone, tai turbūt ir 1000 kartų viršija), The Black Keys (482 kartai), Deftones (418 kartų) ir Arctic Monkeys (277 kartai).

Daugiausia kartų klausytos dainos: M.I.R. Project – Bubble (130 kartų), The National – Bloodbuzz Ohio (45 kartai), The Black Keys – Weight of Love / Turn Blue / In Time (visos trys – po 43 kartus).

Daugiausia kartų klausyti albumai: The National – High Violet; The National – Trouble Will Find Me; The Black Keys – Turn Blue. Pastarąjį kartu su Sick of if All „Last Act of Defiance“ laikyčiau mėgstamiausiais 2014 metų albumais.

O šiaip metai visiškai priklausė grupei The National. Nuostabi muzika, nors atrodo, kad tas pats per tą patį, gal net nuobodžiai skamba pirmą kartą klausant, bet po to kažkaip užburia ir pasiglemžia. Ir dainų žodžiai – interpretuok kaip nori, vis tiek gerai skamba, turbūt kiekvienas žmogus sau savaip gali pritaikyti ;)

Koncertai

Įsimintiniausi dveji – Mount Kimbie kažkada vasaros pradžioje Vilniuje, Mokytojų namų kiemely ir kažkada rudenį Vilniuje, klube New York groję danai Get Your Gun. Atskiro paminėjimo dar verti pažįstamų grupės No Real Pioneers koncertai (visi, kuriuose tik lankiausi 2014 metais).

Festivaliai

Likau be festivalių.

Knygos

Turbūt perskaičiau apie 12 knygų. Įsimintiniausios – Romain Gary „Aušros pažadas“ ir O. Henry trumpų apsakymų rinkinys „Išminčių dovanos“. Labiausiai nuvylusi – Juan Carlos Onetti „Maitvanagis“ (taip ir nebaigiau skaityti).

Teatras

Buvau tik viename spektalyje, bet buvo puiku. Visiems rekomenduoju „Damos vizitą“.

Metų nusivylimas

(Vis dar) aš pats.

Metų džiaugsmas

1.) Stalo žaidimas A Game of Thrones (2nd edition): melavimas, apgaulė žiūrint tiesiai draugams į akis, alus ir blevyzgos iki 04 arba 06 val. ryto, kuomet kažkas galiausiai laimi žaidima ir užsitraukia likusių žaidėjų rūstybę ;) Jei neklystu, kažkada vasarį sueis metai kaip jį žaidžiam.

2.) Mano netikėtai linksmas gimtadienis. Šiaip nelabai laukiu gimtadienių, nelabai juos ir mėgstu, bet šiais metais jis truko net dvi dienas, ir keista, bet buvo žiauriai smagu.

3.) Kūrybos skaitymai kartu su Pauliumi Norvila Kristinos Norvilaitės galerijoje. Jau antrus metus rugsėjo pirmoje pusėje skaitom su Paulium, ir šįkart buvo daugiau žmonių, kažkaip daugiau baimės, bet tuo pat metu ir didesnis įspūdis liko.

Metų netikėtumas

Kad vėl pradėjau rašyti eilėraščius. Aišku, galima ginčytis, kiek tai eilėraščiai ar poezija, o kiek ne, bet šįkart ne apie tai. Svarbiausia, kad po ilgo laiko vėl jaučiu malonumą rašyti.

Apibendrinimas

Metai tikrai geresni nei 2013, kuriais, atrodo, visiškai stagnavau. 2014 metų vasarą išgyvenau krizę, po kurios permąsčiau tam tikrus dalykus, ir to pasekoje pradėjau, pvz., vairuoti automobilį ;) Ruduo buvo itin aktyvus – aplankiau daug koncertų, pradėjau vesti radijo laidą „Hardkoro valandėlė“, o artėjant žiemai ir žiemos metu kibau į eilėraščių rašymą, rinkinio sudarymą. Nors tam tikrų problemų nepavyko išspręsti, jaučiu žengęs žingsnį į priekį. Galvoje lėtai, bet nuožmiai vyksta pasikeitimai.

“I think the kids are in trouble“

Mes pakilom nuo stalo ir ėjom iš baro, kuomet sutikau vieną G. draugę. O kur ta draugė, ten ir G. Na va, galvoju, pagalvojau šiandien apie ją ir dabar teks susidurti su ja.

Pasisveikinau su jos drauge, persimetėm keliais žodžiais, G. vis dar niekur nesimato, džiaugiuosi, o draugė sako gali eit su G. pasisveikint. Suprantu, kad ji lauke, dar nenusileido į barą. O mano kompanija jau išėjusi. Lipu laiptais aukštyn, išsitraukiu cigaretę. Išėjęs į gatvę iškart deguosi, nesidairau ir stengiuosi nieko negirdėti. Tada prieinu link draugų, ir mes pajudam.

Viskas gerai, aš saugus – nemačiau ir nepakirto.

– – –

Grįžtam taksi, išlipęs užsirūkau, o kambariokas su drauge eina vidun. Greit suprantu, kad nesu vienas kieme – girdžiu besikalbančią porelę. Atsisukęs matau vyruką ir merginą, abu stovi tarsi atsitraukę vienas kito, greičiausiai kažkoks konfliktas įsiplieskė.

Kai nusisuku, vyrukas praveria burną: kas tau nepatinka ko čia pyksti kas aš toks kad man aiškintum norėsiu ir gersiu tu keli konfliktą dėl nieko ką ar tau atrodo kad dabar grįši namo paverksi ir kažkas pasikeis jeigu nori skirtis tai sakyk ko tu tyli.

Tada išgirstu spjūvį, bet gal man tik taip pasigirsta. O po to jau girdžiu žingsnius. Atsisukęs išvystu vaikiną, likusį vieną. Stovi kaip įbestas, rankoje laiko maišelį su kebabais.

– – –

Mintys ateina ir išeina. Dienos irgi tokios.

– – –

Sekmadienio popietę lengvai išsiduodu – aš vienišas, po velnių, vienišas.

Galiu visą mėnesį apie tai nesusimąstyti, bet anksčiau ar vėliau ateis toks sekmadienis, kai pripažinsiu, jog viską atiduočiau, jei tik dabar būtų žmogus šalia, ir aš galėčiau jam pagaminti pietus (išties nelabai moku gaminti) ar pakasyti nugarą.

– – –

Mitas apie amžiną jaunystę pamažu eina užmarštin. Vis dažniau mąstau apie suaugusiųjų reikalus.