Posts Tagged ‘Thomas Bernhard’

Thomas Bernhard „Grimzdėjas”

2016/04/26

Thomas Bernhard GrimzdėjasThomas Bernhard
„Grimzdėjas”
Puslapiai: 111
Išleido: Alma littera
Metai: 1999 m.
Tiražas: nežinomas
Viršelis (serijos dailininkas): Jokūbas Jacovskis

Kai buvau paauglys, leidyklos Alma littera leistos Dvidešimto amžiaus aukso fondo serijos knygas apžiūrinėdavau kaskart, kai tik užsukdavau į knygyną. Visų pirma, tai buvo serija, antra – jos atrodė gražios vizualiai. Kelias knygas vėliau esu įsigijęs, skaitęs, bet jei atvirai, tai aš iki dabar geriau pamenu tų knygų viršelius nei jų turinį. Čia toks pagiriamasis žodis turbūt vienam mano mėgstamiausių knygų iliustratorių Lietuvoje – Jokūbui Jacovskiui (interviu čia).

„Grimzdėją“ prisiminiau visai netikėtai, prisiminęs Bohumilą Hrabalą.

Ir ką gi – tai yra nuostabi knyga. Turbūt keisčiausiai, nepatogiausiai, bet ir įdomiausiai parašytas romanas, koks tik kada nors pateko į mano rankas. Romano parašymo stilius gali atrodyti sudėtingas, bet vėliau įpranti prie jo, o vėliau tik jis ir skatina tave grįžti prie knygos dar ir dar kartą. Jei reikėtų įvardyti apie ką ši knyga, tai atsakymas būtų labai neįdomus – apie tris muzikantus, mokslo draugus, iš kurių vienas prisimena likusius du ir pasakoja jų bendrą ir kiekvieno atskirai istoriją. Bet čia ne šiaip pasakojimas, čia taip įtaigiai ir įdomiai pateikiama istorija ir pasakojoto įžvalgos, kad nori nenori įsijauti į itin keistą, gal net kažkiek kafkišką groteską ar siurrealizmą, kuris vyksta ne realybėje, o vieno žmogaus galvoje. Visgi, jei romaną reikėtų palyginti su kokiu nors kito rašytojo kūriniu, išskart sakyčiau – Max Frisch „Tarkim, aš Gantenbainas“.

Nepaisant to, jog liaupsinu šį romaną, jo nederėtų skaityti žmonėms, kuriuos šiuo metu kankina slogi nuotaika ar kokia nors egzistencinė krizė, nes visas romanas persunktas įtaigaus žmogaus bejėgiškumo.

Interviu su autoriumi Thomas Bernhard ir keli jo tekstai.

Ištrauka:

Galop jis buvo įsimylėjęs savo nesėkmes, jeigu ne pametęs galvą, galvojau aš, buvo į tas savo nesėkmes įklimpęs lig ausų iki pat gyvenimo galo. Iš tiesų galėčiau pasakyti, kad jis buvo nelaimingas savo nelaime, bet būtų buvęs dar labiau nelaimingas, jeigu pabudęs rytą būtų pasigedęs savo nelaimės, jeigu kas nors staiga ją būtų pasiėmęs, ir tatai vėlei būtų buvęs įrodymas, kad jis apskritai buvo ne nelaimingas, o laimingas, ir kaip tik per savo nelaimingumą, galvojau aš. Daugelis apskritai yra laimingi, mat jie iki ausų įklimpę į savo nelaimę, galvojau aš ir sakiau sau, kad Vertheimeris galbūt iš tiesų buvo laimingas, nes nuolatos suvokė savo nelaimę, galėjo ja džiaugtis.

Grimzdėjas

2016/04/20

Ištrauka iš Thomas Bernhard romano „Grimzdėjas“:

„Kaime jausdavosi kaip paralyžiuotas. Tenai vos benukėblindavo kelis žingsnius iki miško. Kaimas man kelia nuobodulį, sakydavo jis. Glenas teisus, vis vadindamas mane asfalto trynėju, sakė jis, aš vaikštau tik asfaltu, kaime aš nevaikštau, man tai be galo nuobodu, ir aš tūnau troboj. Troba jis vadino iš tėvų paveldėtą medžioklės namą, kuriame buvo keturiolika kambarių. Faktas yra tai, kad tame medžioklės name jis anksti rytą apsiaudavo, lyg ketindamas nueiti penkiasdešimt ar šešiasdešimt kilometrų, aukštai, odiniais raišteliais suvarstomais batais, apsitaisydavo storais miliniais drabužiais, užsivoždavo ant galvos getrinę kepurę. Tačiau tik išeidavo į lauką, kad įsitikintų, jog visai nenori kur nors eiti, ir vėl nusirengdavo, atsisėsdavo apatiniame kambaryje ir spoksodavo į sieną. Vidaus ligų gydytojas tvirtina, kad mieste neturiu jokios galimybės, sakė jis, tačiau čia aš išvis neturiu jokios galimybės. Aš neapkenčiu kaimo. Antra vertus, esu nusiteikęs vykdyti gydytojo nurodymus, kad negalėčiau sau prieštarauti. Man tai didžiausia beprotystė. Aš nuolatos apsirengiu, sakė jis, išeinu priešais namą, bet apsigręžiu ir vėl nusirengiu, nesvarbu koks būtų metų laikas, amžinai vis tas pats. Bent jau niekas mano pakvaišimo nemato, sakė jis <…>. Bet ir aš pats, galvojau aš, stovėdamas viešbutyje, negalėčiau gyventi kaime, todėl gyvenu Madride ir nė nemanau dangintis iš Madrido, to puikiausio iš visų miestų, kuriame turiu viską, ką gali duoti pasaulis. Gyvenantis kaime ilgainiui sukvailėja pats to nepastebėdamas, kiek laiko jis mano, jog tai originalu ir reikalinga jo sveikatai, tačiau gyvenimas kaime išvis ne originalus, o banalus kiekvienam, kuris nėra gimęs kaime ir kaimui. Žmonės, apsigyvennatys kaime, pražūva jame arba bent jau gyvena grotestiškai ir dėl to iš pradžių sukvailėja, o paskui ir gauna juokingą galą.“


%d bloggers like this: