Posts Tagged ‘tinklaraščiai’

Birželis

2017/06/02

Po darbo turėjau kelias valandas iki repeticijos su Eimantu, tai nuėjau su kolege ir nematyta mergina išgerti poros alaus į barą. Neturėjau žiebtuvėlio, ir kai jo paprašiau, nematyta mergina man jį davė. Tada ir pamačiau jos panages – juodas, purvinas panages. O žiebtuvėlis rožinis.

Kartais viskas labai nedera.

Panašiai būna, kai stoviu eilėje parduotuvėje ir matau, kad žmonės perka tarpusavyje nederančius daiktus, pvz. langų valiklį ir saliamį. Man daug ramiau, kai jie perka tai, kieno ryšį galima išgalvoti – alų ir rūkytą dešrą, limonadą ir bulvių traškučius, silkę ir duoną. Tada iškart aiškiau būna, ką žmogus veiks su tais daiktais. Bet kai perka langų valiklį ir saliamį, tai viskas kažkaip mistiška būna, sunku racionaliai išmąstyti ką žmogus veiks su jais – pirmiausiai valgys saliamį, o tada plaus langus? Panaudos saliamį picai ar sumuštiniams?

Man patinka, kai dalykai dera tarpusavyje.

***

Kita vertus, <…> atvejis buvo išskirtinis – joje dažnai dalykai nederėjo tarpusavyje, aš matydavau tai vieną, tai kitą kraštutinumą, kurie prieštaraudavo vienas kitam. 2016.09.08 aš rašiau:

„Dabar aš suprantu, kad ji turi tiek visokių flaws (trūkumų) ir net neestetiškų dalykų, kurie mane, pastebėti kitose merginose, stipriai atbaidytų ar paliktų nepasitenkinimo jausmą, tačiau jos atveju – jos atveju jie tik prideda šarmo.

Aš nerašysiu apie šiuos dalykus, kad lengviau ją užmirščiau.

Aš ją dievinu. Bet ar moku (galiu) ją mylėti?“

***

Man visiškai nesuprantama, kodėl tiek daug žmonių taip piktinasi prasidėjusios vasaros oru. Tai taip kvaila, kaip kad kvaila tai, ką darau dabar – piktinuosi, kad kažkas kitas piktinasi.

Vasaras, joms praėjus, visada pamenu kaip karštas. Užtenka vienos ar kelių karštų savaičių, kad įsiminčiau vasarą kaip karštą. Ir nesvarbu, kad be tų kelių karštų savaičių būta daug lietaus ar vėsaus oro – kiekviena vasara man yra karšta.

***

Vaikystės vasaros man visada asocijuojasi pirmiausiai su lietumi. Tingios dienos, kai nėra ką veikti, todėl namie klausaisi radijo (visada tik radijo stoties M-1), vėliau skaitai fantastinę knygą ar nueini į svečius pas draugą, jei tas neišvežtas į kaimą ar sodybą. Buvau vienintelis vaikas be kaimo ir sodybos, todėl kartais būdavo liūdną, kai visus kiemo draugus tėvai ištremdavo atostogauti pas senelius, o aš likdavau vienas kieme. Tačiau manau, kad nuobodulys yra labai svarbus dalykas vaikui augant, nes būtent vaduojantis iš nuobodulio galima susigalvoti visokiausių dalykų. Aš, pvz., skaitydavau knygas ir kurdavau sau žurnalus, aprašinėdavau įsivaizduojamų kompiuterinių žaidimų scenarijus ir kaip ten viskas turėtų atrodyti, užrašinėdavau angliškus dainų tekstus iš klausos ir pan. Net kai mes su mama ir tėvu ar krikšto tėvu išvažiuodavome kelioms dienoms ar savaitei prie jūros ar ežero, man labiausiai įsimindavo tos dienos, kuomet lydavo ir mes būdavome savo namelyje ar kambarėlyje, visi ką nors skaitydavome, klausydavomės radijo ar žaisdavome kortomis. Turbūt aš visada buvau namisėda.

***

Paauglystės vasaros visada asocijuojasi su karščiu ir hormonų audromis, ypač būnant prie jūros. Taip pat paauglystės vasarose būta daug muzikos, tuomet dar gaunamos piratinių CD pavidalu. Kažkurią vasarą, prisiklausęs muzikos, net ir pats dainų tekstus ėmiau kurti, kartais ne tik lietuviškai, bet ir anglų kalba. Žinau, kad kažkur Alytuje yra likę du stori sąsiuviniai su tais tekstais – kai kažkada užmečiau akį į juos, pajutau didelę gėdą ;)

***

Blogeris pivonija daro labai pagaulų video blogą. Puikus video: https://www.youtube.com/watch?v=jAMapLuD1xY

***

O kuosa kamine įdomiai rašo apie vyrus: „Akimirka, kai GJŽKA kariūnas rodė, kaip taisyklingai iššauti, buvo itin intymi: tas gyvybės ir mirties šiurpas, vyras, stovintis taip arti, kad užuodžiu jo kvapą, kai kūnas įsitempa, neaišku, nuo baimės, nesmagumo ar dar ko, kai žiūri į tai, kas nerealu, ir labai realiai šauni.“

https://kuosakamine.wordpress.com/2017/05/30/karys/

***

Taip pat rekomenduoju poezijos slemo atstovo Mariaus Povilo Elijo Martynenko tinklaraštį – https://praeis.wordpress.com/

Žmonių istorijos

2016/01/01

Ką paskutiniu metu maloniai skaitau:

https://y23b6.wordpress.com

http://gretaterg.wordpress.com

http://zongliere.blogas.lt

 

Ir didžiausias atradimas ir skaitymo orgazmas – http://sula.blogas.lt

Aš mylėjau jį ir aš jo nemylėjau. Po to niekingai absurdiško nesusikalbėjimo vis dažniau ir dažniau prisimindavau Kunčino romano “Tūla” eilutę: “Mielas, mielas, mielas, mielas, – tu mano namai, šiandien ryt ir niekad!” Jis buvo mano namai. Šiandien, ryt ir niekad. Niekada iš pirmo karto nesutinku. Niekada niekada niekada. Šiandien ryt ir niekad.

 

 

Ką žmonės rašo

2015/02/28

Pastaruoju metu šitie įrašai įstrigo labiausiai.

– – –

devyniketuri beria taip suformuotus sakinius, kad miela malonu skaityt, nors kartais ir neramina pati aprašoma nuotaika.

„<…> vaikai man kelia begalę egzistencinių rūpesčių, nes aš žiūriu į juos, jie nerangiai supasi, kapstosi smėly arba šiaip zuja žaidimų aikštelėse, sukasi ratu gatvėmis ir noriai valgo vegetariškas sriubas mano mėgstamiausioj kavinėj (kurioj, beje, nebuvau gal pusmetį), tokie visi katiniški, tyri ir mielesni netgi už tatuiruotų vyrų su katiniukais vaizdą! žiūriu į juos ir palengva ateina tas supratimas, dėl kurio man norisi truputį nuverkti, pasidaro taip liūdna, kad visų šitų mažų nežemiškų padarėlių likimas toks aiškus: šitie maži žmonės anksčiau ar vėliau pradės rūkyti, gerti, keikti savo mamas, įsimylės neteisingus žmones, kuriems jie nerūpės, ir atstums tuos, kurie galėtų suteikti viską, ko gyvenime reikia <…>“ (I told him water me).

 

šiandien sapnavau žmogų, su kuriuo buvau susitikus tik kartą, bet tą kartą mes baigėm nugriuvę ir besibučiuodami po kažkokiu medžiu prie dviračių tako tarp mano ir jo namų, jis sakė, kad mano kojos, pirštai ir dantys gražūs, o užpakalis geras (nes užpakaliai būna geri arba blogi), ir sakė, kad rūkymas kaip seksas, ir kad man reikėtų susitepti dviračio stabdžius ar kažką <…>“ (skystablauzdiškas įrašas, dėl kurio vėliau gailėsiuos).

– – –

dujurydmi tiesiog gerai rašo.

Pakeliu galvą, prieš mane sėdi mergina devyniasdešimt procentų kaip aš: tokiais pačiais plaukais, panašiais batais ir sėdėsena. Su kompu., žiūri filmą. Visiškai nesiblaško, nekilnoja galvos kas porą minučių. Žiūri sustingusiu rimtu veidu – kažkas ten įdomaus. Dokumentika? Kartais nusišypso – komedija? Jos žvilgsnis mane įsmalsina išsiaiškinti, ką ji žiūri. Po kiek laiko apsiašaroja. Vadinasi, tai – romantinė įdomi komedija, paremta tikra meilės istorija. Arba nebūtinai.“ (Traukinio iššūkiai).

 

Nusprendžiau parašyti patį prasčiausią tekstą pasaulyje kad ištiktų tekstą nelaimė būti blogu tekstu ir nedėsiu jokių kablelių ir taškelių ar dar kokių nesamonių kad nesugadintų mano minčių ir dar rašysiu apie nieką čia labai gera mintis ir aš ja didžiuojuos rašyti apie nieką reikia mokėti tai vat dabar pasitikrinsiu ar aš moku ir dar rašysiu tol kol pradės skaudėti pirštai ir nustos tvinksėti mano kojos ir kokio velnio jos tvinksi aš nesuprantu bet gerai <…>“ (Nėra ką pasakot).

– – –

Tada dar yra ragana, kuri, mano nuomone, turėtų turėti savo skiltį kokiame nors moterims skirtame žurnale.

Mes pirkome lovą dviejų metrų pločio ir tokio pat ilgio, jog galėtumėme joje vartytis: skersai ir išilgai, suktis ratu ir sukti ratus, paišyti kvadratus – užmigti ir mylėtis viduryje, užmigti ir mylėtis dešinėje, užmigti ir mylėtis kairėje.“ (Keturi kvadratiniai metrai).

Vaikystėje mama man pirkdavo tik margas apatines kelnaites. Jos būdavo pačios įvairiausios: su gėlytėmis, ir žirniukais, ir drambliukais, ir kaspinėliais, ir lapeliais, ir mėnuliukais, ir paukštukais. Ir dar spalvotos: ir geltonos, ir rausvos, ir žalsvos, ir melsvos, ir violetinės, ir persikinės, ir žydros. Ir jos būdavo visokios, tik ne baltos, tik ne juodos – tik ne vienspalvės. Ir tuomet, kai dar buvau maža mergaitė, man atrodė, jog visiškai baltos arba juodos medvilninės kelnaites – yra stebuklas apie moterį. <…> Ir kai buvau maža mergaitė, aš laukiau to laiko, kuomet galėsiu dėvėti visiškai baltas arba juodas apatines kelnaites, nes tuomet aš būsiu Moteris.“ (Apie pirštines aš viską žinau).

– – –

K. parašė turbūt brandžiausią įrašą.

„Skūčna, – pagalvojau. Koks malonus, rusiškas žodis. Skūčna. Gulėjau pagalvę nusistūmus į šoną, visiškai tiesiu kūnu. Staiga – tai truko geras tris sekundes – sudrebėjo lova ir visas namas. Nusišypsojau – fūra pravažiavo. Įdomu kada subyrės šitas namas, – dar spėjau pagalvoti ir užmigau.“ (Žiemos etiudai pavasariui).

Verta dėmesio

2013/11/23

devyni keturi puikiai rašo apie, atrodytų, paprastą važiavimą autobusu.

nevažiuok netiesioginiu, sako mama, ilgai važiuosi ten per tuos kaimussakau taigi kaip tik įdomiau.

*

gerai kad gerai, optimizmu užkrečiantis tinklaraštis, rašo apie gatvėje atliktą tyrimą apie pirmuosius bučinius.

Taip niekad jos ir neišdrįsau pabučiuoti, tačiau po daug metų vaikščiojau su savo dabartine žmona ir pamatęs gatvėje senąją meilę visgi supratau, kokia maniškė yra nuostabi ir šimtus kartų gražesnė!

*

O štai murmesiai optimizmu visai netrykšta. Tai vienas iš tų tinklaraščių, kuris traukia ir atbaido vienu metu.

„Ir įsivaizduoju, kaip susitinkame su juo kavos, ir jis išdulkina mane savo mašinos galinėje sėdynėje; netyčia pamatau jį mieste (gaila, kad taip niekada nenutinka), ir mes įlendam į pirmos pasitaikiusios kavinės tualetą; arba vidury žiemos išėjus pasivaikščioti jis mane parverčia ant mašinos kapoto tiesiog praplėšęs pėdkelnėse skylę, kad man kojos nenušaltų, žiema visgi.“

Terapija

2013/04/27

sirpstu – puikūs tekstai, ypač šitas:

“Neapsisprendžiu, ar mylėtis, kai nemyli, yra liūdna. Ar mylėtis su vyru, kuriam per 40, kai tau – 24, ir daryti tai iš gyvenimo nuobodulio, yra liūdna.. Vyrą, kuris niekada taves nemylės, kurį sutinki per laisvadienio popietes, išgeri 1 latte ir pažiūri į laikrodi – laikas jau rodo, kad metas eiti pas jį.”

ruethegreen gražiai rašo apie vandenį.

pasakų herojus (iš tiesų herojė) rašo teigiamą blogą, kuris turi tą viskas bus gerai galią.

O kai nebesinori net ir tekstų, visada galima pažiūrėti kokį nors filmą. Kai vasarį buvo sunku, žiūrėjau du nuostabius filmus apie lengvabūdišką jaunimą: Dazed and Confused (1993) ir Empire Records (1995).

– – –

Filmo Dazed and Confused istorija vystosi viso labo vieną dieną, tačiau to pilnai užtenka, kad filmas perteiktų JAV 8 dešimtmečio jaunimo dvasią. Čia nėra kažkokios filosofijos arba labai rimtų problemų, svarbiausia filme – jaunimo nutrūktgalviškumas ir nerūpestingumas. Paskutinę mokslo metų dieną mokykloje visiška sumaištis: chebra krikštija būsimus pagrindinės mokyklos mokinius, geria alų, rūko žolę ir nesirūpina dėl nieko, o viską vainikuoja didelis vakarėlis. Puikus filmas su itin geru garso takeliu tiems, kurie nori atsipalaiduoti arba truputį apverkti savo blėstančią jaunystę ;)

Dazed and Confused

Vyrukai dairosi mergaičių ;)

– – –

Labai panašaus tipo yra ir filmas Empire Records, tik jame jaunimas jau baigęs mokyklą arba besimokantis paskutinėje klasėje. Istorija labai paprasta: nepriklausomai muzikos  įrašų parduotuvei ateina sunkūs laikai, kai muzikos įrašų rinkos milžinė bando paversti ją savo parduotuvių centro dalimi. Chebra susiima ir bando padaryti viską, kad tik tai neįvyktų, nes nori išsaugoti savo parduotuvėlės dvasią. Įdomu tai, jog filmo veikėjai pavaizduoti labai stereotipiškai, čia yra ir gotė, ir pankas, šiaip durnas roko mėgėjas, gražuoliukas, gražuolė stropi moksleivė, kvaila paleistuvė, ir t.t. – tapatinkis su kuo tik nori ;) Filme skamba labai daug roko muzikos, o visi veikėjai yra pametę galvas dėl muzikos. Iš tiesų turbūt tuo filmas ir sužavėjo mane, kai mačiau jį pirmą kartą dar būdamas mokykloje: nuostabus jausmas matyti žmones, kuriems muzika reiškia tiek daug, kiek ir tau, net jeigu tie žmonės ir fiktyvūs.

Empire Records

Bičas valgo space cake’ą, ir šiaip toks durnius ;)

Rekomendacijos

2012/11/28

“Gyvenime man šiurpuliukai kūnu perbėgdavo nuo dviejų dalykų – muzikos ir moterų” – nuostabus/aktualus Pseudo įrašas.

Ir kaip visada svajingai-melancholiškai nusiteikusi momo.

Exit

2012/10/10

nuotekųgriovys rašo: Kaupiu nešvarių indų armiją ant stalų ir spintelių, nes man visiškai nerūpi. Jei jau tris dienas valgiau iš tos pačios lėkštės makaronus, tai dar nereiškia, kad ketvirtą dieną į ją negaliu susikrauti sumuštinių su uogiene. Aš turiu teisę su savo indais ir maistu daryti ką noriu, po galais. Apie ketvirtą valandą dienos šiaip ne taip prisiverčiu atsikelti ir nueiti į dušą, grįžusi jau turiu tiek energijos, kad pasitepu kremu, nusikarpau nagus, išsipešioju antakius, netgi pasidažau akis, ir ne tai kad tik blakstienų tušu, bet akių pieštuku ir šešėliais, dailiai ir kruopščiai! Tada nueinu iki spintelės paimti šukų, pusę minutės abejingai žiūriu į jas ir nusprendžiu, kad velniop. Nachui tą šukavimąsi. Ir sudrimbu prie kompo.

Nes mane jau kurį laiką kankino mintis, jog visi įdomūs blogai, kuriuos galėjau aptikti, iš esmės yra aptikti, o jų autoriai šiuo metu mažai rašo arba visai nerašo, arba tų autorių ir mano gyvenimo matymas ėmė prasilenkti taip, kad mes vienas kitam tampam nebeaktualūs. O šitas blogas, šitas yra nuostabus ;) Jeigu žinot įdomių/charizmatiškų blogerių, pasidalinkit nuorodomis su manimi.


%d bloggers like this: