Posts Tagged ‘troleibusai’

Lygiosios

2014/03/27

Aš labai ištroškęs, o prieš mane ant stalo stovi keturi buteliukai mineralinio vandens. Galėčiau paimti vieną ir atsigerti, niekas manęs čia nemato, bet negaliu. Ne tokiems kaip aš čia paliktas mineralinis vanduo, ir ne tokioms progoms.

Kaskart, kai tenka važiuoti dirbti pas klientus, kankina nežinomybė. Atsiduodi visiškam atsitiktinimui: nežinai, kas tai per klientas, kokie žmonės tave ten sups, ar jie pasistengs tau sudaryti tinkamas ir patogias sąlygas dirbti, ar nuolatos kamantinės kokia dokumentų archyvavimo prasmė – kai kurie jų rodo dokumentus ir klausia, kas čia negerai, kodėl negali likti taip, kaip yra, o išklausę tavo atsakymų pasirauko, pasirauko, ir galiausiai palieka tave ramybėje. Tu toliau dirbi savo darbą, jį apmoka tos įmonės savininkas (-ė). Tu, žinoma, nesi kaltas, kad teiki paslaugą, kurią retai kas įvertina, bet stengiesi nepykti ant tų burnojančių žmonių, kurie kažkodėl bando sutaupyti savo šefo (-ės) pinigus.

Dažniausiai būna, kad gauni laisvą kabinetą, ir ten sau dirbi, arba turi dalintis kabinetu su vienu ar keliais žmonėmis. Tačiau būna ir kitokių atvejų. Neretai pasitaiko, kad tau paskiria visą susirinkimų kambarį, bet būna, kad paskiria ir kokį nors sandėliuką, o kartais tenka padirbėti ir rūsiuose, kuriuose yra šalta ir galima rasti vieną kitą pastipusią žiurkę; vienąkart trise dirbome laidojimo paslaugų centre, buvo išties nauja patirtis – dirbti šalia karstų, laukiančių savo klientų.

Šiandien yra tas kartas, kai darbui paskyrė susirinkimų kambarį. Tai ir sėdžiu čia, žiūriu į tuos mineralinio buteliukus. Jei tik būčiau drąsesnis ar įžūlesnis, ar abiau egocentriškas, nieko nelaukdamas atsidaryčiau vieną mineralinio buteliuką ir kaipmat išgerčiau. Bet ne, man trūksta tos laisvos valios, aš išmokytas pakentėti, kai to daryti neverta (manau tai prasčiokų bruožas – nebūtina kantrybė), todėl ir toliau kenčiu troškulį. Žinau: yra 16:50, tuoj baigsis darbas ir aš iš čia išeisiu, visai šalia esančioje parduotuvėje nusipirksiu atsigerti, ir šita kankynė baigsis.

Kai galiausiai išeinu, taip ir padarau; tik sunku išsirinkti, ką pirkti – sulčių, limonado, giros ar mineralinio vandens. Pasirenku mineralinį vandenį, bet pastebiu ir akciją vienam mėgstamam alui. Kurį laiką galvoju, kad galėčiau nusipirkti, bet po to galvoju o kam gi man pirkti, kodėl aš turiu pirkti? man nereikia pirkti, aš nenoriu gerti, aš gėriau alų penktadienį ir gėriau šeštadienį, aš nenoriu gerti alaus pirmadienį, kodėl aš turiu gerti alų pirmadienį? bet niekas tavęs neverčia gerti alaus pirmadienį, gali pasilikti jį antradieniui, bet pats žinai, kad antradienis man yra sunkiausia diena, nesinori net alaus, žinau žinau, tai galėsi išgerti kurią nors kitą dieną, bet aš noriu apsieiti be alaus šią savaitę, visą šią savaitę? ar tu tuo tikras? tikrai taip, pats prisimink, ką sakė V., o ką sakė V.? leisk priminsiu – kad tu nenori keistis, tau patinka visas tas niūrumas, ir tu patikėjai ja? žinoma.

Alaus neperku. Išeinu į gatvę ir godžiai geriu mineralinį vandenį, tada einu link stotelės. Pikas, Kudirkos stotelėje daug žmonių. Žiūriu į švieslentę, atsigeriu, žiūriu į žmones, atsigeriu. Neturiu nuotaikos važiuoti susispaudęs, todėl pradedu eiti link Žaliojo tilto.

Sustojęs prie perėjos žiūriu į kitoje gatvės pusėje stovintį vaikiną. Jis mūvi ilgus džinsinius šortus ir didelius tamsius akinius, bet viskas nedera – šiandien apsiniaukę ir ne taip jau ir šilta. Užsidega žalia, mes artėjam vienas prie kito, prasilenkiam, o aš žiūriu į kitus žmones, vaikinas jau užmaršty.

Sustojęs prie kitos perėjos matau merginą kitoje gatvės pusėje, prie kitos pėsčiųjų perėjos. Ji su dviračiu, džinsais, paltuku. Laukia, kada jai užsidegs žalia, vis žvalgosi į mūsų perėją. Tokiomis akimirkomis gali pasirodyti, kad besidairantis žmogus žiūri ir į tave, bet tai tik iliuzija. Visgi aš galvoju, kad ji atsisuka pažiūrėti į mane. Galbūt aš jai atrodau kažkur matytas. Labas. Galbūt ir ji man atrodo kažkur matyta. Labas.

Jai užsidega žalia ir ji nuvažiuoja link Baltojo tilto. Man užsidega žalia ir aš einu į priekį. Šmirinėju tarp žmonių Žaliojo tilto stotelėje, jų ten visada daug. Kaip tik pamatau, kad atvažiuoja pustuštis 10 troleibusas, nusprendžiu pavažiuoti su juo iki namų. Stoviu prie vairuotojo kabinos, jam kažkas skambina, jis atsiliepia ir kalbasi. Labai daug keikiasi. Moters vardas Galina. Kažkas susiję su pinigais, giminaičiais. Vairuotojui atrodo, kad giminaičiai nori apgauti Galiną. Man irgi parūpsta Galinos giminaičiai, norėčiau kartu su šiuo vairuotoju įkrėsti proto Galinai, kad ši taptų atidesnė ir neklausytų savo giminaičių; vairuotojas sako, kad jie gali padaryti bet ką, kad tik išviliotų pinigus iš jos – antrinu jam mintyse.

Išlipęs einu į parduotuvę. Tiksliai nežinau, ko reikia, bet argi tai svarbu? Alkoholio skyriuje pamatau mėgstamą vyną. Neseniai V. sakė, kad tu nenori keistis, bet gal tu jau spėjai pasikeisti? argi galėjau spėti? žinoma! juk kasryt atsikėlęs iškart atitrauki užuolaidas, nusišypsai, darbe esi pasitempęs..

Paėmiau siūrelių, duonos.

..kasdien paskambini mamai, stengiesi neteisti žmonių, dažniau tvarkaisi kambarį..

Paėmiau šiukšlių maišų.

..negalvoji apie tą buvusią merginą, išties apie ją negalvoju, galvoji apie kitą merginą, su kuria viskas dar priešaky, tu teisus – šviečiasi graži ateitis.

Gįžau į alkoholio skyrių ir paėmiau butelį vyno. Susimokėjau, pasukau link išėjimo. Praleidau įeiti dvi moteris suknežintomis nosimis. Prie pėsčiųjų perėjos laukiau kada užsidegs žalia ir pagalvojau.

V. buvo teisi.

Aš sukūręs tobulą mechanizmą kaip sustabdyti save nuo bet kokių pokyčių.

Įžengęs į namus išėmiau prekes, vyno butelį padėjau savo kambaryje ant lentynos. Pasakiau, kad nėra čia ko gerti, ir negėriau. Nesakau, kad tai pergalė prieš save, ne, bet ir ne pralaimėjimas, o tai jau šis tas.

O Aš Nedurna, Jūs Gi Žinot

2012/11/15

Važiuodamas į Karoliniškes galvoju, ar šis lapkritis šlykštus, ar neblogas. Troleibuse daug žmonių, bet neturiu jokio stebėjimo objekto, todėl bandau įvertinti ne tik šį lapkritį, bet ir visą rudenį.

Vakar kambariokas pasakė, kad šį rudenį aš geriu daugiau/dažniau už jį. Tikra tiesa, net nejauku. Tiek daug išėjimų į miestą, koncertų, protmūšių, buitinio alkoholizmo irgi būta. Žinoma, galima galvoti ir kitaip: kambariokas per daug dirba, todėl šį rudenį aš išgeriu daugiau, nei jis, ir tai visai nereiškia, jog geriu daugiau nei įprastai. Bet tai būtų netiesa, o aš jau užtektinai prisimelavęs sau, kad norėčiau dar ir dar kartą save išteisinti.

Mano dėmesį patraukia Narbuto stotelėje įlipęs didelis senas vyras. Jis stovi oriai, kvėpuoja sunkiai. Šalia sėdi moksleivis, valgo traškučius (apčiulpia net pirštus). Jis neužleidžia vietos senam vyrui, bet vyras ir neapeliuoja į tai. Vyrui iš kitos pusės sėdi senyv amoteis, ji įlipo toje pačioje stotelėje kaip ir vyras. Moteris pradeda kalbinti seną vyrą, jis pasisuka į jos pusę. Dabar jie kalba, aš klausausi, o už lango pamažu niaukiasi.

Moteris iš pradžių kalba apie orą, vyras tik linksi galva arba išleidžia kažkokį savitą pritarimo garsą, maždaug “eh“. Bet staiga moteris pakyla, galvoju siūlys sėstis vyrui, bet ne, viskas visai ne taip: ji palinksta prie vyro veido ir sako žinokit kas man nutiko vieną dieną.

Troleibusas sustoja, žmonės išlipa ir įlipa, šurmulys – aš negirdžiu, ką moteris pritildytu balsu sako vyrui. Tik kai troleibusas vėl pajuda, triukšmas nutyla, aš galiu klausytis toliau: sako aš iš STT, ponia, mes sekam jūsų banko sąskaitą, nes įtariam, kad, na, ir pasakė, kad kažkokia įmonė bando plauti pinigus per mano sąskaitą. O man toks įtarimas kilo, sakau jam pone, norėčiau sužinoti jūsų vardą ir pavardę, tada jis man pasako, o aš toliau nenusileidžiu – sakau prašau pasakykit savo telefono numerį, jis pasako, aš užsirašau, ir, žinokit, jis jau nori manęs toliau klausinėti, bet ne, aš vėl jo klausiu, aš nedurna, sakau o kodėl jūs man skambinat, kodėl negalime visko aptarti policijoje, o jis, žinokit, sako tai kad čia visai neturi nieko bendra su policija, mes tiriam pinigų plovimą, sakykit, prašau, ar jūs žinot, kad jau tris mėnesius į jūsų sąskaitą yra pervedama didelė pinigų suma, o po dviejų sekundžių tie pinigai yra pervedami į kitas sąskaitas? Aš tik klausau, nieko nesuprantu, sakau ne, niekas man neperveda pinigų, o pati irgi nepervedu, tada jis manęs klausia o ar jūs kam nors davėt savo elektroninės ar kokios ten bankininkystės duomenis, sako ar nepametėt savo banko kortelės, ar niekam nedavėt savo PIN kodo, aš tik klausau, ir toks negerumas apėmė, galvoju čia jau tikrai nori mane apgaut kažkas, sakau jam,

Bet troleibusas vėl sustoja, žmonės išlipa ir įlipa, šurmulys, akimis palydžiu berniuką, kuris jau baigė valgyti traškučius. Kai troleibusas pajuda, klausausi toliau:

Paminėjo jis man kažkokią pavardę, pirmą kartą girdžiu apie tą žmogų, sakau jam nepažįstu tos moters, o jis man vėl sako turim įtarimų, kad per jūsų sąskaitą yra plaunami pinigai, mums reikia susitikti pakalbėti. O aš nedurna, jūs gi žinot, sakau paskambinsiu jums rytoj, šiandien aš užimta, eisiu į polikliniką, tada jis sako gerai, ponia, paskambinkit, kai būsit laisva. Galvoju paskambinsiu dukrai, papasakosiu, gal ką patars. Vis tiek kažkas tikrai čia negerai. Jeigu jis tikrai iš STT, tada mano informacija ne šiaip jam pateko. O jeigu jis ne iš STT, tada vis tiek jis, kad ir kas bebūtų, iš kažkur gavo visą informaciją apie mane.

Čia kokie tai banko darbuotojai nutekino informaciją, žulikai, dabar dar ir ramybės jums neduoda, sako vyriškis.

Kaip tik tuo metu išlipu reikiamoje stotelėje. Matau moterį su knygomis, prieinu, pasisveikinu. Mus  skiria maždaug 22 metai, jei gerai pamenu kiek jai metų. Ji galėtų būti mano mama, galvoju pirkdamas iš jos knygas. Bet mano mama nepardavinėja knygų, mano mama skaito knygas tik tada, kai jai padovanoju.

Atsisveikinęs su moterimi, pereinu kelią ir sustoju stotelėje. Mano troleibusas atvažiuos po maždaug 6 minučių. Visai šalia stotelės vyksta statybos. Kurį laiką stebiu statybininkus: vienas kala, kitas kažką daro užsilipęs ant kopėčių, ant stogo esantis gręžia, o kiti trys stovi ir spjaudo.

Įlipęs į troleibusą atsisėdu, atsiverčiu ką tik gautą Kunčino romaną “Kilnojamosios Röntgeno stotys“ ir pradedu skaityti. Tinka rudeniui:

“Šarlis Tamulis, studentas filologas ir kelneris, pasikorė ant kareiviško brezentinio diržo blokinio uošvės buto tualete. Nekentė socializmo, bet ne dėl to pasikorė. Jis turėjo kompleksų, be to, nelabai laimingai vedė. Atėjo užkuriais, iškart buvo ten nelaimingas. Begal jautrus, poetiškas, įtarus ir nelaimingas. Nelyginant heliotropas mūsų atšiauriame krašte. Bet kiek tokių gyvena sau – ir nieko. Jis viską darė be reikalo. Be reikalo studijavo, be reikalo vedė, be reikalo nuėjo kelneriauti. Būtų buvęs puikus miškininkas, o gal net vestuvių muzikantas. Tai ne! Tąsyk buvo tokia kvaila mada įstaigose švęsti Tarybinės armijos ir Karinio jūrų laivyno dieną. Paikos šnekos, blevyzgos ir gėrimas iki krūminių dantų. Šarlį aš pažinojau: mudu kartu baigėme ir buvome beveik draugai. Iš jo ėjo keista pagieža, net linksminantis. Bet kas jaunystėj kreipia dėmesį į tokius dalykus! Taigi, atšventęs tą dieną savo restorane, Šarlis parlingavo namo ir patale nerado blyškiaveidės panelės žmonos. Nusirengė, atsisėdo ant lovos ir rūkėrūkėrūkė. Šarlio žmona, tiesa, buvo gimusi žeminėje, rusė, bet jis pats normaliuose gimdymo namuose. Vis tiek pernelyg jautrus. Dirglus ir viską imantis širdin. Kai parsirado Varia, Šarlis paklausė: Na, Varia? Kur tu buvai? – Koks tavo suknistas reikalas? – burbtelėjo Varia. – Leisk miegot. – Tuomet einu ir pasikarsiu, pareiškė Šarlis Tamulis, mano draugas, baigta! Karkis, – burbtelėjo Varia ir jau užsirpė per miegus. O Šarlis nuėjo ir pasikorė. Buvo mat principo žmogus, taip auklėtas – žodį tęsėk! Antryt Varia užsimanė nusišlapinti. Įsvyravo tualetan ir užkliuvo už Šarlio kojų. Pražergė kojas, užsidėjo sau ant pečių ir užtūpė unitazą. Tokį šlykščiai parudavusį nuo geležingo vandens. Ji čiurškė sau, o Šarlis sėdėjo jai ant sprando. Tai bent atrodė. Tik kad niekas nematė. Ūmai prablaivėjusi ir suvokusi, kas čia nutiko, vargšė Varia klyksmu pažadino visą blokinį namą.“ (p. 14-15)

Tavo Delnuose Mano Skeveldros

2012/07/15

Ketvirtadienį ėjau į Kablį, ten turėjo groti pažįstamų iš Alytaus grupė ir dar viena grupė iš Baltarusijos. Senokai buvau Kably, be to norėjau ir alytiškių grupę pirmą kartą išgirsti, o dar ir ketvirtadienis – žodžiu, nebuvo priežasties sėdėti vakare namie.

Važiavau 6 troleibusu, šalia manęs sėdėjo treninguoti vyrukai. Jie vienas po kito vis išlipdavo, ir jų nuolat mažėjo. Žalio tilto stotelėje išlipo paskutinis jų, aš nusekiau jį akimis – ėjo link universalinės parduotuvės. Kol troleibusas stovėjo stotelėje, aš apžiūrėjau visus ten buvusius žmones, tačiau nieko įdomaus nepastebėjau. Dažnai būna, jog tose stotelėse, kuriose yra daugiausiai žmonių, neužmatau nieko akį traukiančio.

Troleibusui pajudėjus, prisiminiau vieną merginą, su kuria draugavau 2008 metais. Vėlyvais vakarais, miestui jau besiruošiant užmigti, sėsdavau į tuščią troleibusą ir važiuodavau nuo Saulėtekio iki Senamiesčio, išlipęs paeidavau truputį Pylimo gatve ir įsukdavau į visada kažkiek mistišką Šv. Stepono gatvelę. Po kelių minučių jau lipdavau senais senais laiptais į trečią aukštą, raktas surasdavo spyną, aš atsidurdavau merginos bute ir laukdavau, kada ji grįš iš darbo. Dažniausiai grįždavo 02h, taigi aš laukdavau jos apie dvi su puse valandos. Tą laiką išnaudodavau knygų skaitymui arba rašymui, bet man tuo metu itin nesirašė, todėl rašymas mane išvargindavo, o po to jau negalėdavau ir prie skaitymo grįžti, tai eidavau parūkyt, pasidarydavau arbatos, vėl parūkydavau.

Jai grįžus, mes pasimyluodavom, tada ji eidavo praustis, aš pripūsdavau čiužinį, ant kurio mes miegodavom, ir jai grįžus iš vonios mes atsiguldavome. Mylėdavomės, arba ne. Įdomu tai, jog draugaudamas su ja tapau priklausomas nuo sekso, jeigu taip galima sakyti. Jeigu aplinkybės taip susiklostydavo, jog nepasimylėdavom tris dienas, tai bendraudamas su kitais žmonėmis tapdavau piktesnis ir nekantresnis.

Ryte mes keldavomės, jai reikėdavo į darbą, o man į darbą reikėdavo arba ne, nes tą vasarą pastovų darbą turėjau tik vieną mėnesį, o po to imdavausi visokių nedidelių chaltūrų, jeigu šių atsirasdavo. Eidavom maudytis, gerdavom kakavą, palydėdavau ją link darbo, o tada sėsdavau į troleibusą ir grįždavau į Saulėtekį.

Tai buvo įdomūs laikai. Niekada anksčiau ar po to aš nebuvau toks atsipūtęs ir nerimtas, kaip tą vasarą. Nepaisant to, jog draugaudamas aš visada rimtai žiūriu į draugystę, būtent tą vasarą su ta mergina viskas buvo kažkaip kitaip. Mes buvom laimingi be įsipareigojimų, didelių planų, lūkesčių vienas kitam. Aš turėjau šiek tiek apdriskusius džinsinius bridžus, turėjau cigarečių, nesistengiau būti super teisingas ar super geras, ir jaučiausi gerai. Dienos ėjo lengvai, o vakarais aš numaudavau jai kelnaites ir mes dalindavomės vienas kitu; arba nueidavom į koncertą Kablyje.

Galvojau apie visa tai važiuodamas į koncertą. Išlipau Trakų stotelėje, parduotuvėje nusipirkau cigarečių pakelį ir tris alaus. Kilau Naugarduko gatve aukštyn, po to pasukau į kairę. Kiek toliau mačiau einančią iš matymo pažįstamą porelę, kurie dažnai lankosi Kablyje. Mergina buvo su dredais, vaikinas – vaikinas kaip vaikinas, nieko neįprasto. Kažkada ir aš taip eidavau su dreduota mergina ten. Kažkada ir aš buvau jaunesnis.

Kadangi koncertas nežadėjo prasidėti laiku, tai teko daug laiko pabendrauti su kitais žmonėmis. Mano metų žmonių nebuvo daug susirinkę, visąlaik jaučiausi apsuptas daug jaunesnių žmonių. Vasarą į koncertus renkasi mažiau žmonių, todėl tikimybė sutikti pažįstamų savo amžiaus žmonių mažėja. Rūkiau, bendravau su tais jaunais žmonėmis ir negalėjau atsikratyti minties, jog aš pasenau. Galima būtų sakyti, kad nepasenau, o subrendau, tačiau man būtent ėmė rodytis, kad pasenau. Turiu pastovų darbą, esu baigęs universitetą, ir man vis rečiau atrodo, jog egzistuoja kažkokia pozityvi ateitis. Anksčiau, studentaujant, pinigų visada buvo kur kas mažiau, tačiau ateitis atrodė kur kas pozityvesnė, o svarbiausia – jog aš išvis tikėjau ateitimi.

Alytiškių grupė sugrojo geriau, nei tikėjausi, baltarusių grupė grojo neblogai. Po koncerto nutarėm eiti dar išgerti alaus į Pogo barą. Kol visų laukiau, vieno jaunuolio paprašiau dviračio pasivažinėti. Buvo taip gera minti, tai aš atsiklausiau, ar galiu su dviračiu iki baro važiuoti. Man buvo leista, ir aš pasileidau link Naugarduko gatvės, tada dideliu greičiu leidausi žemyn link Pylimo gatvės, lėkiau ir šypsojausi, vairas drebėjo, teko staigiai spausti stabdžius. Tada kur kas lėčiau važiavau tamsiomis duobėtomis senamiesčio gatvelėmis, pervažiavęs Trakų gatvę pasukau link Pogo ir myniau toliau, ir po ilgo laiko aš pasijutau jaunas.

Sustojęs prie baro radau manęs laukiantį kambarioką, paėmėm alaus, laimėjom prieš kažką stalo futbolą, po to toliau ramiai gėrėm ir šnekučiavomės lauke, o kai nusprendėm važiuoti namo, tai aš dar vienai merginai nevykusiai pasakiau komplimentą ir tai sugadino keistą vakarą, pilną sentimentalios praeities ir blankios dabarties. Trūko tik senų nubrizgusių bridžų ir mano ilgų plaukų, būtų buvę beveik 2008-ieji.

Nežinau, viskas lyg ir gerai, bet kažkas ne taip.

Trečioji Diena

2011/11/18

…kurios metu Povilas išsikelia tikslą ir bando jį pasiekti.

Trečiąją dieną aš kėliausi iš mirusiųjų, įžengiau į suplanuotą pasaulį.

Pirmiausia nutariau, kad reikia nusiprausti, tai ir nusiprausiau. Tada, apgalvojęs kelis variantus, nusprendžiau papusryčiauti. Papusryčiavau. Kad pasijusčiau dar žvalesnis, padariau 10 atsispaudimų. Tada prisėdau suplanuoti likusią dieną.

Darbe direktorė mėgsta kartoti, jog svarbiausia yra išsikelti tikslą, o tada reikia numatyti veiksmus, skirtus tikslui įgyvendinti. Mano šiandieninė problema buvo ta, jog norėdamas suplanuoti dieną ir numatyti, ką kada darysiu, turėjau turėti vieną ar kelis tikslus. O tikslo man kaip tik ir trūko. Butas buvo sutvarkytas, taigi negalėjau tvarkyti jo, drabužiai visi buvo neseniai išskalbti, taigi negalėjau jų skalbti. Lentynoje stovėjo kelios knygos, kurių nebuvau baigęs skaityti, tačiau man šiandien norėjosi nuveikti kažką apčiuopiamo ir konkretaus, atnešančio praktinę naudą. Taip galvodamas prasikankinau iki 12h, kada į galvą šovė mintis, jog man reikia įsigyti sportinį džemperį iš padėvėtų drabužių parduotuvės. Kad įvykdyčiau šį tikslą, numačiau, jog reikia apsilankyti padėvėtų drabužių parduotuvėse.

Apsirengiau gražesne striuke, užsimečiau kuprinę ir išėjau į lauką. Pirmoji „Humana“ padėvėtų drabužių parduotuvė buvo už 5 min. nuo mano namų. Eidamas link jos stebėjau žmones, tačiau nieko įdomaus be dviejų senyvo amžiaus vyrų, geriančių bobelinę šalia vieno medžio, nepastebėjau. Parduotuvėje neradau sportinio džemperio, kuris bent kiek man patiktų, tai dar pažiūrėjau visokių megztukų ir striukių, nors ir neketinau jų pirkti.

Išėjęs iš parduotuvės nutariau važiuoti į Antakalnio mikrorajoną, kur yra kita „Humana“ parduotuvė. Kaip tik greit atvažiavo tinkamas autobusas, ir jau po 15 minučių aš buvau Antakalnyje. Iš pradžių nuėjau prie bankomato, kad nusiimčiau pinigų, nes grynaisiais turėjau tik 17 litų. Tiesa, bankomato neradau ten, kur jis visada buvo – pasirodo jis buvo perkeltas į banko filialo vidines patalpas. Ten buvo dviejų žmonių eilė, atsistojau už tokio vyriškio. Tada pastebėjau, jog šalia yra kitas bankomatas, kuriame galima dar ir įnešti pinigus į savo banko kortelę. Pagalvojau, kad jei galima įnešti, tai greičiausiai galima ir išsiimti, todėl nutariau pabandyti savo laimę. Deja, man nepavyko, bet to nežinojo priešais mane stovėję du žmonės, taigi kai grįžau į eilę, prie to bankomato perėjo vyras, stovėjęs prieš mane. Galvojau gal būtų mandagu jam pasakyti, jog tame bankomate negalima nuimti pinigų, tačiau greit susigriebiau – nemandagu yra kištis į svetimo žmogaus reikalus. Likau stovėti eilėje, o eilė kaip tik pajudėjo, dabar jau senyva moteris priėjo prie bankomato ir rinko savo kortelės PIN kodą; aš žvalgiausi po patalpą. Vyras, pabandęs savo laimę prie kito bankomato, grįžo į eilę ir iš lėto, bet užtikrintai, atsistojo eilėje priešais mane. Aš nepykau, maža to, man jau buvo kilusi mintis užleisti jį prieš save – šiandien buvau kažkaip mandagiai nusiteikęs.

Senyva moteris nusiėmė pinigus, po to dar sulaukė čekio, o tada dar atsispausdino du čekius su sąskaitos likučiais ir nuėjo. Vyras, stovėjęs priešais mane, pajudėjo link bankomato ir aš net lengviau atsidusau, nes kažkodėl visą laiką tarsi verčiamas spoksojau į jo pakaušį, galvodamas, kaip atrodys mano pakaušis, kai man bus 30, 40, 50 metų. Ar tas vyras kada nors galvojo apie savo pakaušį? O ar galvojo, kaip sens jo kitos kūno vietos?

Aš karts nuo karto apie tai galvoju. Viskas dėl to, jog dar kai mokiausi mokykloje, vieną dieną pas mus atėjo tokia kaimynė, su kuria visai nebendravom, ir paprašė ateiti pas ją padėti dėl kažko. Aš nusekiau ją nieko nesuprasdamas. Jos bute pamačiau greitosios pagalbos žmones – gydytoją ir vairuotoją. Gydytoja tikrino tos kaimynės tėvo pulsą, tada ėmė ruošti švirkštą su vaistais. Aš stovėjau kambario tarpduryje ir stebėjau bejėgį, sunkiai kvėpuojantį nuogą kaimyną. Jam buvo virš septyniasdešimties. Kai mes buvom vaikai, jis visada mus pakalbindavo, buvo toks guvus malonus senukas. O dabar jo kūnas gulėjo nuogas, bejėgis. Mane labai trikdė tai, kad vyro pimpalas buvo nepridengtas. Jis buvo toks mažas, o plaukai aplink jį buvo visi žili žili. Nenoriai pagalvojau, kad visų vyrų laukia tokia baigtis – vyriškumo praradimas. Tada liks tik karštligiškai užsiimti kokiais nors kitokiais dalykais, pvz. sodininkyste ar pašto ženklų kolekcionavimu, arba domėjimusi politika – bet kuo, kas tik sugebės geriau kompensuoti impotenciją.

Gydytoja suleido jam vaistų, o po to įdūrė kitą švirkštą, prijungė lašinę ir kažką jam lašino. Ji paprašė, kad kaimynė palaikytų tą lašinę, o pati nuėjo dar kažką padaryti, ir tuo metu, norėdama apeiti kaimynę, ją netyčia stumtelėjo. Toji pasilenkė į vieną pusę, viena ranka netyčia kliudydama iš lašinės išvestą vamzdelį, ir tasai su visa adata ištrūko iš vyro rankos. Kraujo srovė šovė iš rankos, aptaškė gydytoją, kaimynė sutriko ir pradėjo isteriškai mykti, gydytoja ją aprėkė, o aš stovėjau sutrikęs. Po to gydytoja vata užspaudė žaizdą, viską sutvarkė. Grįžo kaimynės sūnus, gydytoja pasakė, kad jau galima vyrą nešti neštuvais į greitosios pagalbos automobilį, tai sūnus su vairuotoju ir išnešė. Taip jau išėjo, kad mano pagalbos taip ir neprireikė. Aš išėjau su visais į lauką ir pasukau link namų.

Antkalnio „Humanoje“ buvo itin daug moteriškų drabužių ir per mažai vyriškų. Neradęs, ko ieškau, išėjau iš parduotuvės, perėjau gatvę ir nuėjau į padėvėtų knygų knygyną. Ten ilgai žiūrinėjau lietuvių autorių knygas, po to nuėjau į fantastikos skyrių, o galiausiai apžiūrėjau net ir visokius senus žurnalus, tačiau taip ir išėjau nieko įdomaus neradęs.

Nuėjęs į stotelę laukiau 2 maršruto troleibuso. Galvojau gal laukiant surūkyti vienintelę turimą cigaretę, tačiau nutariau nerūkyti, nes stotelėje buvo keli maži vaikai, važiuojantys namo po pamokų, ir keli paaugliai, o aš nenorėjau niekam rodyti blogo pavyzdžio. Pats kiek save prisimenu, niekada nesižavėjau vyresniais rūkančiais ar geriančiais vyrukais, buvau stipriai nusiteikęs prieš rūkymą ir gėrimą (šeimos moterų įtaka; nesakau, kad bloga), ir tik vėliau, kai jau buvau pilnametis ir ėmiau išgerti, ir kartais parūkydavau, vieną dieną supratau, kad man be galo patinka matyti gražiai apsirengusius vyrukus, kurie lauke rūko ir laiko alaus butelį laukdami roko koncerto. Aš irgi laukdavau su jais, man patikdavo būti netoli tokių kietų vyrukų. Net geriau pasijusdavau, kai į kitą koncertą ateidavau su vienu ar keliais buteliais alaus, laikydavau alų rankoje, šnekučiuodavausi su pažįstamais, išsitraukdavau cigaretę, prisidegdavau, užsirūkydavau. Dūmai kyla į viršų, gaivus alaus gurkšnis, mano gražus džemperis ir batai. Malonu jaustis išvaizdžiu.

Visa tai taip kvaila.

Išlipęs Karaliaus Mindaugo stotelėje kartu su kitais studentais pasileidau per gatves link Vilniaus universiteto centrinių rūmų. Eidamas bandžiau save apgauti ir pasijusti studentu, tačiau man nepavyko. Aš niekada nejaučiau kažkokio išskirtinio jausmo dėl studentavimo. Per keturis studijų metus aš daugiau dėmesio skyriau savo ir aplinkinio pasaulio supratimui, nei savo studijuojamam dalykui. Dėl to kartais jausdavau kaltę prieš mamą ir jaunuolius, kurie geidžia aukštojo išsilavinimo, bet dėl savo šeimos prastos finansinės padėties negali jo įgyti. Jaučiausi tarsi nenusipelnęs studijuoti; net nebuvo minties apie džiūgavimą dėl to, kad mokausi geriausiame Lietuvos universitete.

Aš tiesiog stūmiau laiką. Laukiau, kada prasidės tas gyvenimas. Tas jausmas, kad jau tuoj tuoj jis ateis ir prasidės, manęs neapleido visą gyvenimą. Būdamas vaikas aš galvojau kaip imsiu ir vieną dieną tapsiu dideliu – vairuosiu automobilį, nenorėsiu kolekcionuot visokiausių lipdukų iš kramtomų gumų. Po to, kai tapau paauglys, svajojau greičiau užaugti, turėti darbą ir pinigų, kad niekas man neaiškintų kaip gyventi. Kai baigiau mokyklą ir įstojau studijuoti, galvodavau, jog jau ne už kalnų tas laikas, kai dirbsiu kažkokį darbą, būsiu protingesnis ir brandesnis. Laikas ėjo, o aš vis dar gyvenau laukimu. Kažkur turėjo būti laikas, kai viskas bus taip, kaip man reikia, jis turėjo būti kažkur visai netoli. Keli mėnesiai, pusmetis, metai – mano branda turėtų greit prasidėti. O po to jau greitai ir mergina atsiras, ir šeima bus sukurta, ir vaikai gims, ir ramus šeimyninis gyvenimas ateis, kuris kartais gąsdina mane, o kartais ramina. Būtų gerai, jeigu vieną dieną aš prabusčiau ir branda jau būtų pasiekusi mane. Rasčiau gražius juodus odinius batus koridoriuje, mano drabužiai būtų klasiški, turėčiau žmoną ir porą vaikų, o ryte jau gerčiau juodą kavą, ne arbatą.

Branda yra tai, ko noriu, ir kartu tai, ko bijau, nes ji visada skausminga. Man baisu girdėti, kaip mano jau susitupėję draugai sako nepyk, negaliu šįvakar pas tave užsukt pažiūrėt futbolo, arba turiu tik pusvalandį, yra reikalų namie, arba aš užsisakysiu arbatos, nes draugei nepatinka, kai geriu alų. Suprantu, jog kartais (o gal ir dažnai) reikia aukotis dėl savo antros pusės, suvokiu, kad ne visada viskas yra taip, kaip tau norisi, kad būtų, bet aš tikrai kartais nesuprantu, kodėl žmonės taip save varžo, net kai jų antros pusės jų neprašo. Niekas neprašė mano vieno draugo nustoti analizuoti žmonių santykius, bet jis ėmė ir nustojo, nors jam tai puikiai sekėsi; po to jis greit ir vedė. Galvodamas apie jį sakau sau: jis sužaidė pagal taisyklės, sužaidė dėl baimės likti vienas. Negali dėl to pykti – visi bijom būti vieniši arba bijom to, kur mus gali nuvesti mūsų mąstymas.

Bet aš pykstu ant jo. Ir pykstu ant savęs, kad bijau sužaisti pagal tas taisykles. Buvo daug kartų, kai galėjau tai padaryti. Ypač kai jauti, jog mergina tau jaučia didelę simpatiją: tu gali leisti jai susiprasti, kad ji velniškai tave myli, gali pakurstyti ją, pasakydamas, kad tu irgi ją myli, net jeigu tu ir nesi dėl to tikras. Tu gali taip lengvai sužavėti ir padėti pats sau susižavėti mergina, po kiek laiko gali taip lengvai susituokti ir pradėti rimtą gyvenimą. Keli žingsniai ir branda pasiekta. Kodėl aš nežengiau tų žingsnių link normalaus gyvenimo?

Dar nepriėjęs universiteto užėjau į vieną knygyną. Jame sutikau Martyną, kuri yra mano pažįstama. Pasirodo, ji ten dirbo. Trumpai pakalbėjom, paklausėm, kaip kam sekasi. Po to pasisukinėjau knygyne, paėmiau Charles Bukowski ką tik išleistą trumpų novelių knygą ir galvojau susimokėti ir eiti toliau, bet tada pamačiau, jog knygyne buvo kelios Bukowskio knygos originalo kalba. Paėmiau pirmąją, tai buvo „Faktotumas“. Kitos – „Paštas“, novelių rinkinys ir du poezijos rinkiniai. Pavarčiau abu poezijus rinkinius, vienas kainavo 47 Lt, o kitas – 41 Lt. Nežinojau, ar verta pirkti kurį nors vieną. Man keista, kad negriebiau abiejų knygų – taip tikrai anksčiau, prieš metus, būčiau pasielgęs. Tačiau dabar svarsčiau apie visus „už“ ir „prieš“, norėjau priimti teisingą sprendimą. Taip bemąstydamas nusprendžiau, jog nereikia pirkti Bukowskio poezijos, reikia pirkti tik tą trumpų novelių rinkinį, ir kuo greičiau eiti į kitas dvi „Humanas“, nesidairant į pakeliui esančius knygynus. Sumokėjau už knygą, palinkėjom su Martyna vienas kitam sėkmės, ir aš išėjau.

Eidamas link centre įskūrusios „Humanos“ visgi neišlaikiau įtampos ir užėjau į du knygynus, tačiau, ačiū dievui, juose niekas manęs nesudomino. Išėjęs iš antrojo, nutariau užsirūkyti. Ėjau rūkydamas Dominikonų gatve, tada perėjau Vokiečių gatvę ir buvau bepradedąs eiti Trakų gatve, kur buvo „Humana“, bet staiga persigalvojau ir, pasukęs į kairę, pasileidau eiti Vokiečių gatve. Toje Trakų gatvėje nėra šiukšlinių, taigi man teks cigaretės nuorūką mesti ant gatvės, o man labai nepatinka šiukšlinti, todėl ir nusprendžiau neiti į tą „Humaną“. Kita „Humana“ laukė manęs Pylimo gatvėje.

Kol nuėjau iki tos „Humanos“, užsukau į dar vieną knygyną. Girdėjau, kad jame būna įdomių žurnalų ir senų muzikos plokštelių. Įėjęs pamačiau, kad kažkokia mergina žiūri į mane. Ji nebuvo pardavėja; vartė kažkokį žurnalą. Greit išgirdau „laba diena“, pasisukau į kairę ir išvydau jauną vyruką, kuris buvo pardavėjas. Pasisveikinau jį ir nuėjau pažiūrėti, kokių žurnalų buvo šiame knygyne.

Mačiau žurnalus apie muziką, madą, dizainą. Mačiau ir toliau sudėtas senas muzikos plokšteles. Pro mane praėjo mano amžiaus vyrukas, girdėjau kaip jis klausia pardavėjo, kieno čia paroda eksponuojama. Pakėliau akis aukščiau ir pamačiau iškabintas nuotraukas. Vienoje buvo nufotografuoti šaukštai, kitoje – dubuo. Girdėjau, kaip pardavėjas atsako, jog paroda yra jo vieno pažįstamo ir dar pridūrė, kad čia gali bet kas eksponuotis. Knygyno lankytojas užsiminė, jog turi draugą, kuris gražiai piešia ir jo darbai kažkada buvo eksponuoti mokykloje. Pardavėjas paklausė, kokio formato yra to vyruko draugo darbai. Jis atsakė, kad visi yra A4 formato. Gerai tada, atsakė pardavėjas.

Jie dar kažką kalbėjo, bet aš nustojau klausytis. Stovėjau viduryje knygyno, ir tiek. Nenorėjau vartyti nė vieno žurnalo, nenorėjau kuistis tarp senų plokštelių. Mergina, nužvelgusi mane, kai įėjau į knygyną, vis dar vartė žurnalus. Bandžiau įžiūrėti, kokį žurnalą ji varto, ir tada ji pagavo mano žvilgsnį. Pasijutau kaip vagis, ką čią vagis – kaip tikras nusikaltėlis, nusižiūrintas aukas parduotuvėse ir po to sekantis jas.

Ji nusuko žvilgsnį į žurnalą, aš nuleidau akis žemyn. Pastebėjau jos batus, ji avėjo kerzais. Aš niekada nenorėjau kerzų, net kai kelis mėnesius laikiau save panku. Turbūt aš ilgai užsižiūrėjau į jos batus, nes ji vėl pamatė, kad stebiu ją, ir staiga pasakė:

– Ko tu žiūri?

Aš pakėliau galvą ir pažiūrėjau į jos akis. Ji atrodė sutrikusi labiau nei aš, nors tai aš turėjau būti labiau sutrikęs. Kelias sekundes galvojau, ar man reikia kažką atsakyti, ar tiesiog išeiti iš knygyno. Nusprendžiau imti ir išeiti. Deja, vietoj to, aš apėjau lentyną, kuri skyrė mus, priėjau arčiau jos ir sakau:

– Neturėjau ką veikti namie, tai išėjau į miestą pasivaikščiot, bet šiandien kažkas ne taip su..

Ji dar labiau sutriko. Tada susipratau, jog tai nėra tinkama akimirka dviejų nepažįstamų žmonių atviram pokalbiui, pasakiau „atsiprašau“ ir išėjau iš knygyno.

Paskutinėje „Humanoje“ vėl neradau nieko gero, nors per daug ir neieškojau: įėjęs tiesiog apsukau ratą parudotuvėje ir išėjau. Išėjęs pasukau link stotelės, sulaukiau troleibuso ir pajudėjau link namų.

Miestas šiandien buvo uždaras man.

Grįžęs namo jaučiausi prislėgtas, todėl papietavęs pažiūrėjau keturias iš eilės CSI serijas, kad užmirščiau nevykusį bandymą tikslingai praleisti dieną, bet net ir CSI negalėjo numušti slogios nuotaikos. Šiandien viskas atrodė kažkaip ne taip.

“Langas Langas, Aš Kalbu“

2011/06/16

Maždaug savaitę vaikščiojau šiek tiek peršalęs, o po šio antradienio dar blogiau pasijutau, tai trečiadienį neišėjau į darbą. Gulinėjau namie, viskas, ką dariau, netiko – vis ta bloga savijauta. Naktį miegojau labai blogai, nes daug kosėjau, kelis kartus prabudau išpiltas karščio, bet ryte nubudęs jaučiausi kaip naujas. Ryškiai sumažėjo čiaudulys, sloga irgi tapo retesnė. Rytoj nusipirksiu vaistų nuo alergijos, nes pagaliau gavau atlyginimą; o šiaip pragyvenau be vaistų apie dvi savaites.

– – –

Visai netikėtai pakeičiau vieną dalyką rutinoje. Vieną rytą prieš pat nosį pravažiavo 45 autobusas, todėl sėdau į po jo atvažiavusį 19 troleibusą. Galvojau, kad pavėluosiu į darbą, bet ne ne ne! Spėjau išlipti Minties stotelėje, pereiti į kitą kelio pusę, sulaukti bet kokio troleibuso, vežančio į Žirmūnus, ir darbe buvau lygiai 08h. Todėl dabar kas rytą važiuoju 19 troleibusu – vis kažkas naujo.

O smagiausia tai, jog pasikeitė žmonės, kuriuos matau ryte. Dabar net iš kitos stotelės pradėjau važiuoti į darbą, matau ten dažnai tokią jauną archyvarę su įtartinai tiesia nosimi; bet šiaip ji atrodo gerai, skoningai rengiasi. Po to važiuoju važiuoju, ir ties Antakalnio poliklinika įlipa mergina pilkomis kelnėmis ir su baltais marškiniais. Jos veidas kažką man primena, bet nežinau, ką tiksliai. Ji irgi išlipa Minties stotelėje, kartu pereinam gatvę ir laukiam bet kokio troleibuso į Žirmūnų pusę. Kai išlipu Šiaurės miestelio stotelėje, ji važiuoja toliau – taip mes išsiskiriam iki kito ryto.

Reiks daugiau ką nors pakeisti rutinoje.

– – –

Parašiau du puslapius naujo apsakymo (ar kažko) ir sugalvojau, kad gal visai neblogą nesąmonę pradėjau rašyti.

O darbe šiandien betvarkydamas bylas netyčia užmečiau akį į vieno žmogaus medicinos istoriją. Ir ten tokių įdomių dalykų perskaičiau, kad, žodžiu (ok, ok, prisipažink dabar visiems, koks esi nesveikas), rytoj darbe pavogsiu tą bylą, kad galėčiau parsinešti ją namo ir persirašyti kai ką. Suprantu, jog tai labai blogai + tai konfidenciali informacija, bet aš visur pakeisiu vardus, ir t.t., ir pan., ir niekas nieko neatseks.

Ko tik nepadarysi dėl kūrybinės idėjos ;)

– – –

Šeštadienį diplomų įteikimai, bet visai jų nelaukiu. Didžiausia šventė buvo tą dieną, kai apsigyniau, o diplomo įteikimas tik mažas formalumas.

– – –

Su buvusiu kambarioku pradėjom aktyviau ieškoti buto. Turėtume gyventi kartu nuo liepos 1 dienos. Laukiu nesulaukiu, noriu kuo greičiau išsikraustyti iš bendrabučio, nes jau išaugau bendrabutį, taip norisi kitos erdvės.

Kartais dirbdamas darbe ilgai mąstau apie tai, kaip atrodys mūsų butas, koks bus mano kambarys (tikiuosi labai švesus ir per daug neapkrautas). Norėčiau, kad pro virtuvės langą matytųsi nelabai judri gatvė, ar bent koks nors šaligatvis, kuriuo karts nuo karto praeitų žmonės – vaikai į mokyklas, suaugusieji į darbus, jaunuoliai pas mylimąsias. Mane ramina matyti judančius žmones, net jeigu ir nežinau, kur jie eina.

Rudenį antradieniais mes žiūrėsim UEFA Čempionų lygos rungtynes, o kai kambariokas bus pagiriotas, aš padarysiu jam pigios sriubos; šiaip jis gamina valgyt tūkstantį kartų geriau už mane.

– – –

Labai pavargstu kalbėtis telefonu su žmonėmis, kurie neturi ką pasakyt arba daug kartojasi. Pastaruoju metu tokie pokalbiai mane kaip reikiant suerzina.

Pirmadienį vienam kolegai prisipažinau, kad baigęs universitetą netapau laimingesnis, o tapau tik niūresnis. Kad mane mažai kas džiugina. Jis paklausė, ar turiu su kuo pasidulkint, atsakiau, kad ne, ir jis pasakė, kad man reiktų turėt su kuo. Vyrų kalbos.. Jos dažniausiai logiškos ir teisingos, nors skamba grubiai, ir aš visad noriu išvengti jų.

– – –

Nusprendžiau važiuoti su draugais į regio/jungle/dubo festivalį Fire!. Tikiuosi ten gerai pailsėti pavargstant. Laukiu tos nuotaikos, kai reikia ruoštis, ir tu ruošiesi, renkiesi daiktus, imi miegmaišį, ir pajunti priešfestivalinį kaifą ;)

Smegduobės

2011/03/20

Ilgas tekstas, atsiprašau.

– – –

Penktadienį išvažiavau į gimtadienį, turėjau šešis alaus butelius kuprinėj. Gimtadienio metu žmonės pasiskirstė į dvi erdves – vieni sukiojosi virtuvėj, o kiti kambaryje. Man labai patinka tūseliai virtuvėse, ten taip jauku, miela, alus geriasi lėtai ir maloniai, šiltai, tad labai daug laiko praleidau toje nedidelėje virtuvėje. Visą laiką jaučiausi be ryšio, netinkantis gimtadieniui, nes buvau nelabai su nuotaika ir nelabai kalbus. Pastaruoju metu aš taip dažnai jaučiuosi, o laimingas esu tik tada, kai žiūriu serialą „Draugai“, bet tokios laimės laime vadinti nesinori, taigi mano nuotaika pastarosiomis savaitėmis yra fucked up, ir tai labai išryškėja, kai atsiduriu tarp daugiau žmonių, kada stengiuosi būti su visais, bet man nepavyksta. Manęs neapleidžia jausmas, kad esu įkritęs į duobę, iš kurios negaliu išlipti, nors kartais beveik pasiekiu jos kraštą, užsikabinu už jo, bet ir vėl nugarmu žemyn.

Gimtadienyje buvo tokia jauna motina su mažu gražiu berniuku, kuris yra juodaodis (bet toks truputį šviesus juodaodis). Praeitais metais jie irgi buvo gimtadienyje, vaikas buvo visų dėmesio centre. Aš nelabai moku (tiksliau – visai nemoku) elgtis su mažais vaikais, bet man jie visai patinka, nes jų fantazija yra dar neribota, ir jie mato daugiau nei suaugusieji. Žiūrėjau aš į tą žaidžiantį vaiką, o vienatvė taip mušė į širdį, kad pradėjau ieškoti išėjimo iš gimtadienio.

Ilgai ieškoti neteko. Pažįstama dirbo netoliese įsikūrusiame bare. Išėjau 01:40 iš gimtadienio, bet vienoje perėjoje prie Žaliojo tilto pamačiau gulintį žmogų. Pradėjau jį žadinti, trankiau jam per veidą, kad nubustų, bet jis visai nereagavo. Po to bandžiau pramerkti jo akis, bet ir tai nepadėjo. Ant žemės gulėjo jo mobilusis telefonas, pakėliau jį ir įdėjau jam į tašę. Bičas buvo mano metų arba pora metų vyresnis, neatrodė sumuštas, tai nelabai ir žinojau, kas jam nutiko. Sukaupęs visą kantrybę bandžiau jį žadinti toliau, kol galų gale supratau, kad geriausia, ką galiu padaryti, yra nutempti jį iki stotelės ir pasodinti ant suoliuko. Paėmiau jį už pažastų, bandžiau statyti ant kojų, bet jis nepastovėjo, sukniubo iškart, taigi aš paėmiau jį už pažastų ir pradėjau tempti. Taip tempiamas jis pradėjo busti, o kai padėjau jį ant žemės prie suoliuko, kad sukaupčiau jėgas ir pasodinčiau jį ant suoliuko, jis pakėlė galvą ir pradėjo dairytis. Buvo girtas, sunkiai vartė akis. Pasodinau jį ant suoliuko, pradėjau klausinėt, ar jį kas nors sumušė ir ar jis žino, kur jis yra. Jis pasakė, kad jis yra Žirmūnuose, o kai pasakiau jam, kad radau jį gulintį prie Žaliojo tilto, tada jis apsidairė, nužvelgė aplinką ir sako tikrai Žalias tiltas. Bet tada reiškia, kad tu dėl visko klysti. Tie jo žodžiai man labai pakėlė nuotaiką, tikrai; kalbinau jį toliau, bet jis staiga vėl atlūžo, ir aš, supratęs, kad nėra man čia ką daugiau veikti, nuėjau palikęs jį sėdintį stotelėje.

Bare sutikau girtą klasioko pusbrolį, paklausiau jo, kur dabar yra mano klasiokas ir gavau atsakymą, kad jis yra Kretoj, po to man buvo pasakyta, kad jis yra Kipre, o dar vėliau išgirdau, kad jis visgi yra Kretoj. Baras oficialiai užsidarė, mes likom ten trise ir gėrėm kas ką. Viskas išsitęsė iki ar galiu tave pabučiuot?, stebėjimo kaip iš lėto naktis pereina į rytą, pirmųjų rytinių troleibusų namo su alumi ir buku žvilgsniu pro langą apsiniaukusį šeštadienį.

Matau dabar du bičus, jie išeina iš bendrabučio ir eina link degalinės. Žinau juos abu – alytiškiai. Vienas iš jų baigė tą pačią mokyklą kaip ir aš, o kitas trynėsi su gretimo kiemo kompanija. Žinau juos abu: buvo visada geriantys „vyriškai“ (daug ir dažnai, ir vien tik su bičais), tad greičiausiai dabar eina į degalinę alaus pachmielui.

Sakau jai aš turiu labai gražų prisiminimą iš to laiko, kai tėvas dar buvo šeimoj. Buvau maždaug šeštokas, ir mes turėjom neseniai nusipirkę sumuštininę, o kadangi man labai patiko karšti sumuštiniai, tai juos dažnai valgydavom. Ir šeštadieniais visada juos valgydavom, ir šeštadieniais visada turėdavom tos dienos „Lietuvos rytą“; šiaip mes visada turėdavom laikraštį šeštadieniais, o nuo kažkada tai buvo vien tik „Lietuvos rytas“. Mes susėsdavom už stalo pusryčiauti, visi valgydavom karštus sumuštinius ir skaitydavom laikraštį, dažniausiai aš skaitydavau „Sporto areną“. Mama visada pykdavo, nes labai lėtai valgydavau, kai skaitydavau. Ji sako, kad pas ją šeimoje irgi taip būdavo (būna?), ir kad mama pykdavo ant tėvo, nes jis ilgai skaitydavo laikraštį.

Sakau jai kažkoks bičas vemia lauke, ar girdi? Žiūriu į tą bičą ir suprantu, kad čia vienas iš tų dviejų, kurie neseniai išėjo į degalinę. Jis palinkęs į priekį, susiėmęs už šonų, jo galva virš plytelės, kurios nėra grindinyje. Tiesa, jis nevemia, kaip man iš pradžių pasirodė, o tik žiaugčioja, bet žiaugčioja taip nepavydėtinai, išleisdamas didelį garsą, net skausmingą, atrodo. O jo draugelis garsiai juokiasi ir net pasišokinėja, stovėdamas prie bendrabučio durų. Dabar tas žiaugčiojantis bičas atsitiesia, pradeda eiti, bet greit sustoja ir vėl sulinksta, žiaugčioja prie laiptų. Ji ateina prie lango tada, kai abu bičai jau būna įėję į bendrabutį ir jų nepamato, sako netikiu, niekas nevėmė čia. Ir iš tikrųjų – vėmalų nesimato niekur, asfaltas šlapias; žiūriu į tą vietą, kurioje tas bičas žiaugčiojo pirmąjį kartą, žiūriu į tą plytelę, kurios trūksta grindinyje.

Po to mes žiūrim seną „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ laidą, dvi serialo „Draugai“ serijas. Man paskausta kairįjį smilkinį, padedu galvą ant lovos. Norėčiau padėti galvą jai ant peties, bet aš taip nemoku – esu neprijaukintas. Esu neprijaukintas jau taip ilgai, kad bet kokie panašūs veiksmai man rodosi keisti, turiu stengtis, kad galėčiau juos atlikti; net su savo ex-simpatija vasarį buvo keista sėdėti apsikabinus, liesti jos rankas – tai malonu, bet kartu ir baugina.

Ji išeina po pietų. Išgeriu stiprią tabletę nuo galvos skausmo, atsigulu į lovą. Patalynė vienoje vietoje kvepia ja. Man šiek tiek šalta. Pasuku galvą į sieną, gausmas kairiajame smilkinyje šiek tiek sumažėja. Užmiegu, nubundu 18h. Jaučiuosi pailsėjęs, noriu valgyti, ir daug valgau. Nusimaudau, išsivalau dantis ir 20:30h išvažiuoju pas buvusį/būsimą kambarioką. Nusiperkam šiek tiek maisto, paliekam viską jo namuose ir išeinam išgerti po vieną alaus į „Alaus namus“ (aš vis ten noriu paragauti alaus su medumi).

Einant tiltu nuo VPU jaučiuosi einantis tuščioje erdvėje su dekoracijomis. Pasakoju kambariokui apie merginą su barzda, kurią mačiau penktadienį. Nusileidžiam nuo tilto, pasukam link „Alaus namų“. Pasakoju kambariokui, ką man primena A. Goštauto gatvė. „Alaus namuose“ vyksta kažkoks koncertas, nutariam eiti kur nors kitur. Iš salės išeina mergina su barzda, apie kurią ką tik pasakojau kambariokui; ji išeina į lauką su drauge, guodžia draugę, o greitai išeina ir kažkoks bičas, jis sako tos merginos su barzda draugei viskas, einu namo, o mergina sako kur tu eini? ateik čia! Girtų pankų reikalai.

„Bermuduose“ vyksta džiazo vakaras, įėjimas kainuoja dešimt litų, taigi mes vėl neinam vidun. Staiga kambariokas prisimena barą „Route 66″, esantį visai netoli, ir mes pasukam link jo. Įėjęs į „Route 66″ matau žmones, sėdinčius už stalų, garsiai groja muzika, visi žmonės žiūri į tą pusę, kur yra „scena“. Nusigąstu, kad ir čia koks nors koncertas, bet priėjęs prie baro matau vieną girtą vaikiną, kuris vienas šoka, o visi į jį žiūri, po dainos jam paploja.

Sėdam prie baro, pastebiu vienos merginos, sėdinčios toliau prie baro žvilgsnį. Ji simpatiška, bet ne mano skonio. Vėliau ir kambariokas sako, kad pastebi jos žvilgsnius. Suprantam, jog greičiausiai taip yra tik todėl, jog sėdim beveik vieni prieš kitus, nes kai taip sėdi, tai negali nepažiūrėt į priešais tave sėdinčius žmones.

Išgėrę po du alaus išeinam, pavažiuojam troleibusu pora stotelių ir nueinam pas jį į namus. Žiūrim futbolą, turim po du alaus. Rungtynės baigiasi, aš beveik jau miegu. Prabundu pas kambarioką prieš 09h, susitvarkau susivėlusius plaukus, nusiprausiu veidą, atsisveikinu ir išeinu. Laukiu 9 troleibuso, bet atvažiuoja 30 autobusas, kuris man puikiai tinka, ir aš įsėdu. Man patinka važiuoti tais autobusais, kuriais labai retai važiuoju.

Kadangi dabar savaitgalis, tai 30 autobusas nevažiuoja į Saulėtekį, o tik iki Antakalnio žiedo. Išlipęs einu pėsčias iki bendrabučio. Mano nuotaika keista: jaučiuosi pametęs Povilą, palikęs kažkur kažkada. Aš nesu aš pats. Norėčiau būti Povilas Š., bet nerandu savo kūno anei sielos. Galbūt Povilas paseno ir numirė, tai paaiškintų viską, kas dabar vyksta: tai yra pomirtinis gyvenimas, todėl taip stipriai juntamas jausmo trūkumas.

Užsuku į degalinę kažko, nors nežinau, ko man reikia, nes kuprinėje nuo vakar turiu jogurto, tris obuolius, skardinę „Sprite“, miško uogų skonio „Halls“ ledinukų (pirkau juos penktadienį, kai pamačiau tą merginą su barzda). Degalinėje žiūriu į sausainius, žengiu į kitą skyrių – žiūriu į riešutus, keptą duoną, šokoladus, žengiu į kitą skyrių – žiūriu į traškučius. Pavaikštau traškučių skyriuje. Suprantu, kad tempiu laiką, nes man tiesiog nesinori grįžti į bendrabutį. Nueinu link kasos, ten žiūriu į submarinus. Yra su vištiena, su kalakutiena ir su kumpiu. Paimu su kumpiu, žiūriu į jį, noriu išsiaiškinti, ar yra sūrio. Sūrio nesimato, tad pradedu skaityti sudėtį etiketėje. Skaitau, bet suvokiu, kad nesuprantu nieko. Staiga pastebiu itališką apkepėlę, padedu submariną atgal, paimu apkepėlę, dedu prie kasos, o čia pamatau ir vakarykštį „Lietuvos rytą“. Paimu ir jį.

Atsirakinu duris, persirengiu, pasišildau ne apkepėlę, o visai kitą maistą (buvau teisus dėl to, kad man nieko nereikėjo degalinėje), įsijungiu „Draugų“ seriją. Po to skaitau laikraštį (viename straipsnyje rašoma apie žmogų, kuris investavo daug pinigų į butą Vilniaus centre ir ten dabar rengia svingerių vakarėlius – pelnas fantastiškas). Paukščiukas, kurį man paliko kaimynai savaitgaliui, čiulba, nešioja šapelius ir žoleles į savo namelį. Randu labai gražią reklamą, išsikerpu ją. Kartais aš galvoju apie žmones, kurie turi nuolatinę veiklą, tam tikrą hobį, pvz. rinkti automobilių modelius, pašto ženklus. Aš dažnai įsivaizduoju save irgi turintį tam tikrą veiklą, ir dabar planuoju pradėti rinkti gražias reklamų iškarpas. Dėčiau jas į įmautes, įmautes – į gražų segtuvą. Sekmadieniais vartyčiau savo kolekciją, pats bandyčiau sukurti gražias reklamas. Niekada netapčiau geru dizaineriu, bet man mirus kokie nors mano pažįstami pasakytų jis visą gyvenimą kolekcionavo gražių reklamų iškarpas, ir tai suteiktų mano nugyventam laikui bent kažkokį pateisinimą.

To pilnai užtektų.


%d bloggers like this: