Posts Tagged ‘troleibusas’

K.

2013/11/14

2013.11.09

Sapne važiavau su K. į Saulėtekį ten turėjo vykti paskaitos greitasis autobusas kažkodėl pasuko į Antakalnio žiedą jis vis važiavo ratu važiavo ir važiavo mes nieko nesupratom o po to autobusas ėmė ir nuvažiavo link centro mes išlipom ir norėjom pereiti Žaliąjį tiltą bet praėjimas buvo apgriuvęs reikėjo įbristi į upę kad pasiektum tokią betoninę pakylą ant kurios žmonės užlipdavo ir tada jau pereidavo upę mes įbridom į upę srovė ėmė nešti K. sugavau jos ranką ir ištraukiau tada prisėdom abu ant kranto.

Po to mes ėjom iki Mindaugo tilto ten įsėdom į troleibusą ir vėl važiavom į Saulėtekį supratom kad vėluojam į kažkokį svarbų seminarą troleibusas sugedo ties Antakalnio žiedu jo durys neatsidarė visi buvom įkalinti troleibuse ir K. pradėjo juoktis

ji sako: aš tiek daug ruošiausi šiam seminarui o dabar va kaip viskas išėjo

*

2013.11.12

Sapne ėjau kažkokiu senu ilgu koridoriumi jo gale matėsi šviesa prie jos artėdamas supratau kad einu centrinių VU rūmų koridoriumi kai pasiekiau duris ir jas atidariau pamačiau kiemą lauke lijo kažkur toliau stovėjo žmonės priėjau prie jų ir pamačiau kad jie perka girą atsistojau į eilę o tada išvydau klasioką pasisveikinom paklausėm kaip sekasi o tada išvydau K. ji irgi atsistojo į eilę prie giros ir aš pamačiau kaip klasiokas į ją žiūri ir man sukilo nerimas žinau aš tą klasioką greitas prie mergų.

Kai nusipirkau giros palaukiau K. ir mes nuėjom atgal į koridorių aš jai rodžiau paveikslus mane kažkas pašaukė aš nusisukau į kitą pusę o kai atsisukau K. jau nebebuvo tik maža raina katytė prie mano kojų aš pakėliau ją ir pridėjau prie krūtinės tada pradėjau eiti į šviesą koridoriaus gale o kol ėjau katė bandė visaip įsitaisyti ant mano krūtinės ji vis sukosi ir sukosi krapštė letenėlėmis kartais įdrėksdavo odą ir niekaip atrodė negalėjo surasti sau tinkamos pozos ir vis žiūrėjo man į akis o aš žiūrėjau jai į akis ir man darėsi vis šilčiau ir šilčiau nuo to jos malimosi ir taip ramu buvo norėjau kad tai tęstųsi kuo ilgiau o kai mes priėjom duris koridoriaus gale iš kur sklido šviesa aš pastebėjau kad katytė nurimo jau gulėjo susirangiusi užmerkusi akis ir tyliai murkė aš žiūrėjau į ją ir buvau laimingas.

(Niekad nesu sapnavęs, kad žmogus persikūnytų į gyvūną.)

Raudonplaukė

2012/07/27

Pastebėjau tą porelę iš tolo – merginos suknelė iškart atkreipė mano dėmesį. Kai jie artėjo link stotelės, pastebėjau, jog merginos plaukai raudoni, o jau kojų gražumas! Po to labai sutrikau, kai pamačiau, jog jos vaikinas mūvi treningines kelnes ir yra įsispyręs į šlepetes. Tai vienas iš tų neteisingų dalykų, mano galva, kurie kažkodėl ima ir įvyksta gyvenime, ir tu negali nieko pakeisti.

Kai pora sustojo prie stotelės, pradėjo bučiuotis. Bučiavosi ilgai. Ir kuo ilgiau bučiavosi, tuo aš dažniau žiūrėjau į laikrodį. Atrodė, jog laikas sustojo, ir dabar esu priverstas būti prie šios meile trykštančios poros.

Ir štai tą akimirką man šovė visai nebloga mintis. Greičiausiai vaikinas yra labai geras lovoj ar šiaip geras, todėl merginai visiškai nusispjauti, ar jis su treningais, ar nesusikuitęs.

Pasukau galvą į jų pusę, jie vis dar bučiavosi, jos rankos buvo po jo marškinėliais. Taip, greičiausiai taip ir bus – jis yra tiesiog labai geras.

Galiausiai, kai, atrodė, po amžinybės atvažiavo 10 troleibusas, aš atsistojau. Eidamas link troleibuso durų pamačiau, kaip pora atsisveikina ir mergina pradeda eiti link troleibuso. Tokia visa švytinti. Įlipau per vidurines duris, išsitraukiau bilietą, ir tada pastebėjau, kad raudonplaukė mojuoja savo vaikinui pro galinį troleibuso langą. Jos nugara apnuoginta, ji keliais užsilipus ant galinių sėdynių. Net nusišypsojau, toks kažkoks jaukus vaizdas, patvirtinantis tai, jog grožis ir meilė, ar bent jau grožis, dar nepaliko mūsų pasaulio.

Pažymėjęs bilietą atsisėdau. Tada išgirdau kaip mergina artėja iš troleibuso galo. Praėjusi mane atsisėdo kitoje pusėje nei aš. Nusprendžiau nežiūrėti į ją, galvojau dar gal ims ir pamatys kokiame nors atspindyje, kad žiūriu į ją. O aš visai nenorėjau, kad ji jaustųsi dar geriau, nei kad jaučiasi, nes man pavydu, jog žmonės gali būti tokie laimingi, tokie laimingi ir žavūs. Aha, kažkada aš irgi esu taip jautęsis: išnerdavau ryte iš Šv. Stepono gatvės dar su tuometinės draugės kvapu ant rankų, ir eidavau gatve beveik pasišokinėdamas – ir visos gatvės buvo man, ir į mane merginos žiūrėdavo, nors gal man taip tik atrodydavo. Taip, greičiausiai man taip tik atrodydavo, bet tos akimirkos vis tiek buvo nuostabios.

Pagavau save žiūrintį į ją. Nusisukau. Už lango nieko įdomaus, vakarėjantis Saulėtekis, tuščios gatvės. Vėl pažiūriu į ją, o ji tuo metu kaip tik išsitraukia knygą. Tokia žavi ir dar su knyga! Pasijuntu visai bejėgiškai. Ir ta jos apnuoginta nugara, ir ta knyga, ir jos rausvi plaukai, ir jos kojos, kojos, kojos..

Įdomu, kokią knygą ji skaito. Matau, kad storą, bet plonais viršeliais. Galbūt ji skaito Douglas Coupland „Gyvenimas po dievo“? Galbūt net jai labai patinka? Įsivaizduoju, kad galėtume kartu būti depresyvi pora: aš grįžtu iš darbo ir sakau „viskas, daugiau negaliu“, o ji, visą dieną praleidusi namuose, nes yra per jautri, jog galėtų dirbti, sako „aš irgi daugiau negaliu, visas šitas gyvenimas..“. Gyvenimas būtų tikrai puikus.

O gal ji skaito ką nors iš Murakamio? Nesvarbu, atleisčiau jai ir Murakamį. Net galėčiau sumeluoti, jog man jis irgi patinka. „Žinai, jis taip buitiškai ir jautriai rašo..“. Bullshit, bet užtat kokia mergina!

Išlipęs prie namų nueinu į parduotuvę ir nusiperku batoną ir skardinę giros.

Algirdo g. 31

2011/11/09

Šį rudenį aš itin tuščias. Nesirašo, nesinori rašyti arba tam nėra laiko. Tai vis dėl darbo – dirbu arba per daug, arba itin nervingai, todėl grįžus net nekyla minčių prisėsti ir ką nors parašyti. Nerašymas mane veikia neigiamai, nes pradedu jausti būtinybę rašyti, tačiau, kaip ir sakiau – man tiesiog ne rašymas galvoje. Atsiranda užburtas ratas: nenoriu rašyti -> nerašau -> bet juk reikia rašyti! -> ne, nenoriu rašyti. Bet kokie bandymai rašyti baigiasi juodraščiais, prie kurių net nesinori grįžti, nes jaučiuosi tarsi kažkas būtų atėmęs iš manęs gebėjimą matyti dalykus taip, kaip juos matydavau anksčiau. O ką galima parašyti, kai jau nebemoki matyti?

Žinau, jog tai praeis, bet vis tiek nesmagus etapas. Toks neįdomus pats sau esu.

– – –

Vakar važiavau troleibusu. Ant jo galinės sėdynės sėdėjo pagyvenęs vyriškis ir kažką valgė. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, bet po to žvilgtelėjau ir pastebėjau, kad valgo paštetą su batonu. Išspaudžia pašteto ant batono ir valgo.

Po to kelios merginos, sėdėjusios troleibuso gale, išlipo. Vyriškis įsidėjo batoną į krepšį su pirkiniais, tada rankose pavartė pašteto likutį ir išspaudė paštetą sau į burną. Stengiausi nežiūrėti į jį visą laiką, bet jis vis buvo man prieš akis.

Kai žvilgtelėjau į jį dar kartą, jis verkė, valėsi delnais akis ir šnirpščiojo nosimi. Verkiantis vyras atrodė baisiai (kaip gražios tvarkingos kasdienės sistemos trikdis), ačiū dievui tai truko tik važiuojant vieną stotelę (nuo Kareivių iki O. Milašiaus stotelės), bet vis tiek tas įvykis mane privertė pasijusti prastai.

– – –

Vis dar noriu atostogų, net jeigu tektų atostogauti visą savaitę esant blogam orui. Noriu tiesiog slankiot iš kampo į kampą, užsiiminėti niekais, žiūrėti serialo CSI dvyliktą sezoną, išeit iš namų ir eiti gatve į vieną ar kitą pusę stebint praeivius, vėliau aprašyti paprastus dalykus, kuriuos mačiau. Man reikia mažmožių, kad vėl susikaupčiau darbui.

Trumpai

2011/09/09

ji kalba ir kalba,
o man taip malonu jos klausytis.
tu skaniai kvepi,
sako prieš atsisveikindama.

ji įsėda į troleibusą ir važiuoja,
pralenkia einantį mane,
šypsosi pro langą.
šypsausi atgal.

grįžtu namo laimingas.
nežinau, iš kur ji tokia,
bet žinau, kas ji –
eilėraštis.

More News From Nowhere

2011/08/24

Parašiau pusė puslapio apie erekcijas nelaiku ir ne vietoj ir apie aptemptų bei palaidesnių apatinių įtaką, bet viską ištryniau. Nes čia juk vaikino blogas, subalansuotas merginoms, taip kad nereikia kvaršinti merginoms galvų dėl problemų, su kuriomis jos nesusiduria ;)

– – –

Visą šią savaitę dirbu pas klientą, ir šįryt vos įėjau į tą ofisą, išgirdau nuostabią muziką. Direktorius klausėsi LMP dainų! Nežinau, kas dar gali geriau nuteikti darbui ryte, nei smagus lietuviškas regiukas ;)

Šiaip tame ofise visi darbuotojai šiek tiek pačiuožę, ypač direktorius: nesustodamas kalba apie savo motociklą, kitus motociklus, internete skaito daug apie motociklus ir šalmus, ir tada vėl kalba apie savo motociklą, kitus motociklus..

– – –

Ši vasara keista, nes aš nepraleidau Alytuje nė savaitės. Rugpjūčio viduryje turėjau atostogauti dvi savaites, tačiau atostogos nuplaukė, o su jomis nuplaukė ir maloni tinginystė namuose pas mamą. Kita vertus, ši vasara kaip niekad buvo aktyvi: liepos pabaigoje važiavom švęsti Monikos gimtadienio, rugpjūčio pradžioje išlydėjom Eriką, kitą savaitgalį – į miškus prie ežero, o po to iškart ir į Varšuvą.

– – –

Kai buvau savaitgalį Alytuje, susitikau su Asta. Man patinka su ja kalbėti, nes ji yra protinga, ir dar kažkokiu būdu moka mane nuraminti. Jeigu einu su ja susitikti ir esu prislėgtas, grįžtu visada lengvesne galva; jeigu einu su ja susitikti jau ir taip gerai jausdamasis, tai grįžtu dar linksmesnis. Man niekada nebūna nuobodu su ja kalbėti, ji visada moka pažiūrėti į dalykus keliais skirtingais kampais, būtent tuo ji mane ir žavi. Gaila, kad aš pats taip nemoku, mano yda yra ta, jog vertinu dalykus labai vienareikšmiškai, be to dažnai pasikliauju pirmuoju įspūdžiu – tai dažnai pakiša koją gyvenime.

– – –

Klientas, pas kurį dirbu šią savaitę, yra visai prie pat spintų gamyklos, kurioje dirbau 2007 metais. Nemėgau ir nekenčiau to darbo, ir dabar man sunku suprasti, kaip ištvėriau ten du su puse mėnesio, nes fizinis krūvis buvo tikrai didelis, o aš visai buvau nepratęs prie fizinio darbo. Džiaugiausi, kai mečiau tą darbą.Toji spintų gamykla vis dar veikia, kasryt matau nuorodą į ją.

Bet ką aš norėjau papasakot! Kai dirbau spintų gamykloj, važiuodamas į darbą visada skaitydavau troleibuse. Taip važinėdamas perskaičiau gal dvi-tris knygas. Dabar irgi rytais skaitau (tik labai apmigdo tas skaitymas), ir jau liko paskutinė dešimtis puslapių mano skaitomos knygos. Įdomu, kaip kartais tie patys maršrutai iššaukia tuos pačius veiksmus, būsenas, nuotaikas.

– – –

Pastebėjau, jog šiuo metu dažnai pastebėjęs mano dėmesį patraukusį žmogų viešajame transporte ar stotelėje, imu mintyse rašyti apie jį, taip tarsi darau iš žmogaus veikėją. Ypač dažnai mane sudomina žmonės, kurie veikia mažus dalykus, pvz. mergina atidžiai apžiūrinėja savo lakuotus nagus, vaikinas vis tvarkosi megztuką, žiūri/tikrina, kaip megztukas gula ant jo kūno. Mintyse parašau trumpus sakinius, per daug neišsiplečiu, ir kartais tokie sakiniai tampa visai nereikšmingi ir aš išmetu juos iš galvos, o kartais pradeda rodytis, jog jie būtų puiki pradžia naujam apsakymui. Pvz.: Elzė, laukdama stotelėje autobuso, nervingai dirsčiojo į savo atvaizdą spaudos kiosko lange: jai vis atrodė, kad šįryt ji atrodo kažkaip ne taip.

– – –

Aš sutrinku, kai eidamas gatve prasilenkiu su mergina, kuri mane nužiūri nuo galvos iki kojų. Suprantu, kad tai normalu, bet man visada atrodė, jog moterys taip dažniau nužiūrinėja kitas moteris, o ne vaikinus. Pamenu, kai buvau paauglys, mane piktindavo mano mamos nuolatiniai kitų moterų nužiūrinėjimai – tai atrodė taip negražu ir (kažkodėl) pavydu. Dabar mintyse nusišypsau, kai būdamas parduotuvėje su mama pastebiu, jog kokia nors moteris iš toliau nužiūri mano mamą.

Neapgalvoti Ėjimai

2011/03/17

Mintis, jog neparašysi bakalaurinio darbo iš pradžių būna kiek mistiška, atrodo, ji egzistuoja, bet ne tau, o kitiems, tiems irgi mistiniams žmonėms, kuriems visada nesiseka dažniau ir labiau nei tau, tiems mistiniams žmonėms, kurie yra arti, bet kartu kažkur visad per toli, kad iš jų klaidų ar nelaimių galėtum pasimokyti. Kiekviena mintis pradžioje būna nedidelė, ir tik vėliau tavo lengvabūdiškumo, tingumo ar kitų blogų savybių dėka ji išauga į tikrą monstrą. Taip nutiko man dabar: nėra nė dienos, kada mintis apie neparašytą bakalaurinį darbą manęs neaplanko. Šiandien nutariau nuvažiuoti į vieną valstybinį archyvą užsisakyti bylų, nes kaip tik penktadienį turėsiu laisvą dieną ir galėsiu padirbėti archyve.

Išėjau 11:19, diena saulėta, bet nelabai šilta, stotelėje nemačiau jokio dėmesį patraukiančio žmogaus, pravažiavo 18 autobusas, tada – 2 troleibusas, iškart po to 19, o iškart po jo – 14, kurio man ir reikėjo. Įlipau į jį, atsisėdau, bet iškart pakilau ir pakeičiau vietą, nes supratau, kad jeigu liksiu sėdėti ten, kur sėdėjau, tai saulė visąlaik švies man į veidą, todėl aš turėsiu nuolatos dangstyti veidą ranka arba būti susiraukęs, o kai būnu ilgai susiraukęs, tai man kartais pradeda skaudėti galvą, va taip, taigi todėl ir persėdau į kitą vietą. Atsidūręs pavėsyje išsitraukiau knygą ir pradėjau skaityti, nors neneigsiu, kad man pasidarė įdomu, ar mergina, sėdinti man už nugaros, žiūri į mano galvą. Šiaip buvau tikras, jog žiūri, žiūri net nenorėdama, mano galva jai prieš akis, ir ji nieko negali padaryti, mano galva jai kaip neištrinama vaizdo akyse dalis, pvz. kai žiūri nuo kalno į miestą, tu negali nematyti pastatų, visi jie driekiasi tau prieš akis, nors gali būti, kad žiūri tik į kokį nors vieną medį ar pan., ir nieko čia jau nepadarysi, taigi ir mano galva jai dabar tupėjo kažkur žvilgsnio apačioje, bet ar logiškai skamba „žvilgsnio apačioje“? Ir dar man buvo įdomu kaip mano galva atrodo tai merginai, ta prasme ar mano galva jai sukelia kokią nors mintį, nes man labai dažnai būna įdomios merginų galvos, bet aš tai aš, gal kiek trenktas, bet labai lengvai, neišsigąskit; galvos yra gražus dalykas, nors niekas nesako komplimentų apie galvas: tavo graži galva / žinai, mane visada žavėjo tavo galvos forma / tavo galva labai seksuali (???) / mane labai traukia tavo galva.

Atsiprašau, kad išsiplėčiau ten, kur nederėjo, atsiprašau, jeigu ką nors suneraminau.

Kai jau buvau pravažiavęs Antakalnį, supratau, kad suklydau dėl laiko. Archyve pietų pertrauka būna 12:00 – 12:45, o aš išvažiavau 11:24 reisu, o prie archyvo būsiu 12:07, taigi neturėsiu ką veikti, o Savanorių prospekte turbūt kaip niekur kitur yra lengva būti sužalotam arba nužudytam. Buvo keista, kad suklydau taip skaičiuodamas laiką, nes dažniausiai keliones ir važiavimus iš vietos į vietą susiplanuoju (beveik) nepriekaištingai. Supratęs klaidą nusprendžiau išlipti centre ir pasivaikščioti po senamiestį, taigi išlipau Karaliaus Mindaugo stotelėje ir atsidūriau prie perėjos. Ten visada susirenka studentų, traukiančių į centrinius VU. Aš irgi kažkada eidavau į centrinius VU: kai buvau filologas, o tai buvo jau seniai, jausdavausi kažkaip ypatingai, kai eidavau į universitetą, o kai vėliau tapau archyvaru ir kartais tekdavo apsilankyti centriniuose VU, tai to džiugaus efekto nepajusdavau. Bet malonus stovėjimas prie tos perėjos buvo visada, ten tokia maloni vieta, kai ruošiesi kažkur, bet dar neini kažkur, ir kartu tu jau pakeliui į kažkur. Primena meilę, kai meilė tokia stipri, jog kad ir kur būtum ir kad ir ką veiktum, visada jautiesi priklausantis kitam žmogui, visada žinai, kur ir su kuo nori būti, ir tavo kūno kelionės kažin kur visai nereiškia dvasinio ryšio susilpnėjimo.

Kai perėjau perėją, žmonės greitai išsiskaidė, priešais mane liko eiti mergina, kuri nešėsi medžiaginį krepšelį su užrašu, kurį užmiršau, bet jis buvo susijęs su VU biblioteka; ir dar ji ėjo labai tiesi, t.y. jos laikysena buvo labai tiesi, tokia tiesi, kad net atrodė ydinga. Eidamas už jos galvojau apie tai, jog mano laikysena kažkiek sukumpusi yra. Ir kaip keista, jog vieni žmonės yra tiesūs, kiti yra sukumpę, bet visada yra aiškinama, jog tam tikra laikysena yra gera, o kita – ne; ir kad turėti pinigų yra gerai, ir kad turėti automobilį yra gerai, ir kad susituokti, susilaukti vaikų, tapsi seneliu yra gerai, ir, blogiausia, kad net ne gerai tai yra, o kad tai yra n o r m a l u. Mane jau taip seniai baugina šitas žodis – n o r m a l u. Ką jis reiškia? Normalus gyvenimas – kas gali būti blogiau? O įdomiausia yra tai, jog visi gyvena kažkaip kitaip, nukrypę nuo normalumo normos (koks baisus žodžių derinys!), ir jaučiasi truputį negerai, kad gyvena va taip, kad jiems nepavyksta gyventi taip, kaip kitiems, n o r m a l i a i: žmonės prabunda naktį išpilti šalto prakaito, juos kankina sąžinė, muša karštis – jie negali susitaikyti su tuo, jog gali būti pripažinti nenormaliais. Štai todėl kai vieni važiuoja į Egiptą, ten būtinai važiuoja ir kiti, kai vyrai mažais trumpais pimpalais perka didelius automobilius, kiti vyrai mažais trumpais pimpalais irgi perka tokius pat automobilius, o moterys dažosi tiek, kad paslepia savo natūralų grožį, nes taip elgiasi ir kitos moterys, ir nebūtinai tos, kurios yra gražios; ir t.t., ir pan.

(Čia Jums gali pagelbėti pagalbinė priemonė, skirta šiam tekstui.)

Mergina nuėjo link centrinių VU, aš pasukau Gedimino prospektu ir pradėjau kilti juo aukštyn. Nežinojau, kur man eiti, o pasivaikščioti vienas aš niekad nemokėjau. Nutariau užeiti į knygyną, o mano mėgstamas knygynas centre yra Centrinis knygynas, visai prie McDonaldo greito maisto restorano. Kartą buvo tokia įdomi situacija McDonalde: rudenį dirbau centre pas vieną notarę, išėjęs po darbo supratau, kad man būtina nusilengvinti, taigi skubėjau į McDonaldą, nes nežinojau jokio arčiau buvusio tualeto. Užėjau ten, o ten kaip tik viskas buvo pakeista, tualeto nebuvo ten, kur jis būdavo anksčiau, patyriau daug streso. Kai galų gale suradau tualetą, pribėgau prie pisuaro, nusimoviau kelnes ir staiga supratau, kad kažkas negerai. Pisuaras, prie kurio buvau, buvo labai žemai pakabintas, toks lyg vaikams skirtas. Man iš kairės prie kito pisuaro stovėjo vyras ir darė sysiū, aš pasukau galvą link jo, kad pažiūrėčiau į jo pisuarą, ir staiga supratau kaip keistai, tiesiog nederamai aš pasielgiau! Nusisukau susiraukęs, atseit „kas čia su tais pisuarais dabar?..“, o viduj norėjau juoktis dėl savo kvailo poelgio. Aš net nemačiau to vyriškio pimpalo, bet tikiu, jog jis tikrai pagalvojo, kad aš mačiau. Ši istorija privertė mane nusišypsoti einant Gedimino prospektu.

Patekęs į knygyną jau nesišypsojau. Turėjau 3.78 lt, taigi nebuvo nė kalbos apie knygos pirkimą. Man tiesiog reikėjo praleisti laiką. Paėmiau kelių lietuvos poetų knygeles, pavarčiau, bet niekas nesudomino. Pasisukiojau ir išėjau, žinodamas, kad sugaišau čia per mažai laiko. Pasukęs į Jogailos gatvę ėjau ir praėjau vyrus, kurie studijavę ant kavinės lango užklijuotą meniu numojo rankomis ir pasakė ai, nesąmonė, neinam čia. Po to priešais mane ėjo gražiai apsirengęs užsienietis, šalia jo ėjo moteris, kuriai jis sakė ..the first fearlessly recognized.., bet aš ėjau toliau kaip žmogus, apsimetantis, kad eina su tikslu, ir negirdėjau, ką jis sakė daugiau. Praėjau Islandijos stotelę, o ją praėjęs sunerimau: nežinojau, kur eiti toliau. Galėjau eiti toliau Pylimo gatve, sekti laikrodį ir laukti kito troleibuso, vežančio į Savanorius. Arba galėjau eiti visokiomis gatvėmis pėsčias link Savanorių. Priėjęs pirmą sankryžą pasukau į dešinę.

Niekad nežinojau, kaip vadinosi ši gatvė, bet aš esu čia buvęs. Dabar kaip tik pakilau iki poliklinikos, į kurią važiuodavau kartu su buvusia mergina, kai ji buvo susilaužiusi koją. Poliklinika iš vidaus buvo labai neišvaizdi, pilkai žalia ar pan., labai nemiela. Ten sėdėdavau, laukdamas draugės, ir man rodydavosi, kad nuo to poliklinikos vidaus negražumo ir man tuoj lūš koja, įskils žandikaulis ar kas nors panašiai negero nutiks.

Praėjęs polikliniką pasukau į kairę, pamačiau, kad einu Teatro gatve. Visai neblogai skambėjo pavadinimas. Pamaniau, jog perėjęs gatvę išeisiu prie Rusų dramos teatro – taip ir buvo. Bet prieš pasiekiant tą teatrą praėjau gatvėje besišnekučiuojančią senyvų žmonių porą. Vyras ir moteris kalbėjo apie gerą išvaizdą, moteris gyrė vyro išvaizdą, o šis pasakė: „Anksčiau atrodžiau gerai, bet ar žinot, kaip galima greitai susenti? Prieš penkis metus mirė žmona, ir aš tada pasenau per metus“. Moteris jam atsakė štai kaip: „Ir gerai, gerai, kad mirė žmona! Kam jų reikia?“, ir aš vėl pradėjau šypsotis eidamas. Tie žmonės! ;)

Eidamas vis žvilgčiojau į laikrodį, bet laikas, atrodė, buvo sustojęs. Taip eidamas priėjau ir Vingio kino teatrą, prieš kurį dar praėjau man visada nuostabą kėlusią parduotuvę „Pėdkelnės“: jos durys ir langai tokie negražūs, seni, kad man, jeigu būčiau moteris, niekad nekiltų mintis eiti ten pirkti pėdkelnių. Vingio stotelėje įlipau į 4 troleibusą, išlipau Gerosios vilties stotelėje, nuėjau iki archyvo, vis dar buvo pietūs, bet! Įėjęs sužinojau, kad skaitykla dirba visą dieną, taigi, bet! Pasirodo, jog skaitykloje nėra laisvų vietų, taigi, bet! Aš pasakiau, jog atėjau tik užsisakyti bylų, taigi.

Išėjau po 5 minučių, nuėjau iki stotelės. Stotelėje mačiau merginą ir pagalvojau, kad ji gali būti viena blogerė. Įlipau į 6 troleibusą, ji irgi, ir važiavau iki Vilniaus stotelės („Vinco Kudirkos“ vis dar nelimpa). Po to laukiau 2 troleibuso, bet jis atvažiavo toks pilnas, kad nelipau į jį. Iškart po jo atvažiavo 14 troleibusas, įlipau ir radau laisvą vietą atsisėsti. Skaičiau knygą iki pat išlipimo. Grįžau į kambarį, pavalgiau, baigiau žiūrėti vieną Draugų seriją. Gavau gražų e-meilą, perskaičiau šypsodamasis. Diena gera, nors dar tik 15h, o aš dar turiu planų.

Gyvenime mane visada žavėjo saulė, vanduo ir ėjimas.

Vasario Moterys

2011/02/19

Važiavau iš stoties troleibusu. Vienoje stotelėje įlipo mergina su rankine ir kažkokia permatoma dėžute. Ji sėdėjo priešais mane, mus skyrė maždaug 2-3 metrai. Tarp mūsų stovėjo kita mergina su didelio formato diplomatu (?), ir tasai didelio formato kažkas man užstojo priešais mane sėdėjusios merginos veidą. Mačiau jos rankas: prisėdusi ji išsitraukė ausinuką, pradėjo klausyti muziką, tada bandė sukišti permatomą dėžutę į savo rankinę, tačiau jai tai niekaip nepavyko, todėl galiausiai ji iš palto kišenių išsitraukė pirštines ir jomis apsimovė. Kartais matydavau jos juodus ilgus plaukus, kartais nematydavau net ir jų, bet po to vienoje stotelėje mergina su didelio formato kažkuo išlipo ir aš pagaliau išvydau merginą, kurios veidą taip norėjau pamatyti. Ji sėdėjo visu gražumu dabar: rankose laikė permatomą sausainių dėžutę, nuleidusi akis žiūrėjo į ją ir šypsojosi. Atrodė nuostabiai. Net mačiau kaip ji grįžta namo ir gardžiai valgo tuos sausainius. Pagalvojau koks būtų nuostabus gyvenimas su ja: jeigu užeina bloga nuotaika, mes nusiperkam sausainių ir va taip gražiai žiūrim į juos, šypsomės. Nejučia ir pats pradėjau šypsotis.

Išlipau su ja toje pačioje stotelėje, supratau, kad ji studentė. Ėjau lėčiau, kad matyčiau, į kurį bendrabutį ji pasuks. Pasuko link filologių bendrabučio. Aha – filologės Tokios ;)

– – –

Šeštadienį su darbo kolegėm važiavom čiuožinėti ant ledo. Pačiuožinėję nuėjom į šalia esančią kavinę. Valgėm salotas ir po to (truputį) picas, gėrėm arbatą. Ir visą laiką, vos tik ten įėjom, aš negalėjau atitraukti akių nuo padavėjos. Man gaila padavėjų, žinau, kad jos sunkiai dirba, o dar kai pamatau gražias padavėjas, tai man visai širdis apmiršta, nutirpsta ir aš susileidžiu. Ši padavėja buvo labai maloni, ir aš pagalvojau, kad jau labai seniai buvau kažkur, kur padavėja būtų tokio malonumo, kokio man ir norisi. Ir ji buvo tamsių plaukų, ir jos figūra buvo tiesiog tobula: nei liesa, nei stambi, tiesiog pats tas – atrodė labai sveikai. Ir dar jos nosis buvo įdomi, ir jos eisena labai graži buvo, jos užpakalis (ar liemuo?) taip fainai judėjo. Ok, ok, suprantu, kad esu bernas ir nemoku įvertinti merginų grožio nepakomentavęs jų užpakalio, krūtinės ar kojų, bet kas čia tokio blogo?

Mąsčiau apie bendrą gyvenimą su ja ;), o už lango vis stipriau snigo.

– – –

Ir ta mergaitė, apie kurią galvodamas šypsausi, o kolegei paklausus „apie ką taip galvoji?“, aš susigėstu ir sakau „ai“.


%d bloggers like this: