Posts Tagged ‘Tūla’

2013.10.12

2013/10/12

Norėjau būti alergologu, lenktynininku, pulmonologu, žveju, sodininku, krepšininku, futbolininku, muzikantu arba roko grupės vokalistu, bet augdamas niekada nepamenu norėjęs būti rašytoju. Rašytojai, kaip ir visi žmonės prie meno, mūsų šeimoje buvo pajuokiami. Ir visgi labiau nei kas kita man sekėsi rašyti, nors, pamenu, būdamas paauglys esu kelis kartus nugalėjęs kiemo draugą Edgarą vienas ant vieno krepšinyje, o Edgaras buvo geras krepšininkas – vos vos už mane aukštesnis, panašaus sudėjimo, bet daug atletiškesnis, greitesnis ir stipresnis. Pamenu, jog kai pirmą kartą jį nugalėjau, grįžau namo ir kurį laiką tiesiog sėdėjau ant batų dėžės. Buvau prakaituotas ir tarsi išsigandęs, o viduje jaučiau tokią džiugią ramybę. Su rašymu taip nebūna, čia laimę patiriu rutuliodamas istoriją, suvesdamas veikėjus vienus su kitais – tai kažkuo panašu į lygčių sprendimą.

*

Galvojimas, kad tavo gyvenimas yra ypatingas – didžiausia klaida, kurią vis dar kartais padarau. Tokiu atveju bet kokie bandymai aprašyti tą neva unikalų gyvenimą niekur neveda. Svarbiau yra mokėti nesureikšminti savęs ir savo išgyvenimų, nes tik tada galima papasakoti apie tai, kas tau rūpi, nuoširdžiai – paprastai, nieko nepagražinant ir savęs neteisinant.

*

Gali būti, jog Tūla nėra tokia jau labai tikra meilės istorija. Ir dar turiu keistų įtarimų dėl Kunčino mirties.

*

Woody Allen yra pasakęs, kad geriausia, kas gali nutikti rašant knygą, yra tai, kad pažinsi save geriau, ir jis yra teisus.

Mano bandymas parašyti meilės-nemeilės istoriją baigėsi tuo, jog suvokiau, kad darau tai vedamas labai kvailų paskatų. Mečiau rašyti ir grįžau prie apsakymų. Kuo mažiau rašau apie save, tuo geriau tekstams.

*

„Žinot, kai dabar pagalvoju, tai dešimtis metų nieko daugiau nedariau, tik ieškojau minimalių sąlygų kūrybai. Kuo jos geresnės, tuo kūryba lėkštesnė“ (Jurgis Kunčinas, „Kasdien į karą“)

Čia panašiai kaip ir ta daugelio pastebėta taisyklė – kai esi laimingas, nėra noro rašyti.

Jurgis Kunčinas “Didžiosios žiurkės šešėlis“

2013/10/06

Didžiosios žiurkės šešėlisJurgis Kunčinas

„Didžiosios žiurkės šešėlis”

Puslapiai: 237

Išleido: AB „Spauda”

Metai: 1996 m.

Tiražas: 4000 egz.

Dailininkas: Vitalijus Suchockis

Kai prispaudžia sunkumai ar nemalonios dienos, visada malonu į rankas paimti kokį nors lengvą skaitalą. Kad Jurgis Kunčinas sugeba pralinksminti, niekam ne paslaptis, tačiau ar tikrai įdomu skaityti visą knygą vien tik linksmų istorijų apie jo paauglystę? Tikrai taip!

„Didžiosios žiurkės šešėlis“ yra ankstesnių vaikystės istorijų rinkinio „Baltųjų sūrių naktis“ tęsinys, tik čia jau autorius pasakoja apie paauglystės istorijas. Pats neradau labai daug panašumų tarp savo vaikystės-paauglystės ir Kunčino jaunystės, nes gyvenom labai skirtingais laikais. Ne man suprasti, ką reiškia gyventi sovietmetyje ir pačiam nesuprantant netyčia prikalbėti politiškai nekorektiškų dalykų, užtraukiančių nelaimę savo šeimai, tačiau tai visai netrukdo įsijausti į Kunčino jaunystės laikų istorijas.

Kitas skaitymo malonumą didinęs veiksnys buvo tai, kad veiksmas visą laiką vyksta Alytuje, mano gimtajame mieste. Įdomu skaityti kaip ten kas atrodė tuo metu – miesto centrinis parkas, Dailidė, „Dainavos“ kino teatras, miesto Rotušė… O kad žmonės tuo metu maudėsi Nemune, tai jau visai egzotiškai skamba ;)

Žinoma, Kunčino vaizduojami žmonės yra kaip ir kituose jo tekstuose – žemiški, godūs, sukti, verčiantys paklusti diktatūrai, pavydūs ir t.t. Jeigu autorius būtų istorijas rašęs jų vykimo metu, tikiu, viskas atrodytų visai kitaip. Dabar gi istorijose jaučiamas rašytojo tam tikras default‘inis žmonių ironiškas vaizdavimas. Tai, žinoma, netrukdo, tik truputį nesitiki, kad tokio amžiaus vaikai galėtų taip puikiai perprasti vyresnius žmones.

Ir dar, mano nuomone, šiame apsakymų rinkinyje galima užčiuopti Kunčino amžiną žaizdą – norėjimą surasti sau atskirą kampą, kad galėtų netrukdomas rašyti, ir būti pripažintam. Visi jo bandymai surasti nuošalų kampą baigiasi didelėmis nelaimėmis ne tik jam pačiam, bet ir visai šeimai, o kad nuskandintų savo nusivylimą dėl aplinkinių tyčiojimosi iš jo noro rašyti, jis išgeria alaus ar vynelio.

Tikriausiai esate pastebėję, kad beveik viskas šiame pasaulyje ateina pavėluotai – meilė, sėkmė, šlovė, arba net, atrodytų, koks visiškai menkas dalykas – pavyzdžiui, batai nebespaudžia, bet juos jau laikas išmesti! Liūdna, kad dažniausiai viskas išsipildo tik tada, kai žmogus jau seniai perdegė belaukdamas ir besikankindamas – jis tiesiog nebeturi jėgų džiūgauti, krykštauti ir skinti pernelyg ilgai nokusius vaisius…“ (p. 204)

Istorijų rinkinys baigiasi Kunčino pasakojimu apie stojamuosius egzaminus į Vilniaus universitetą (germanistiką) – nuostabiai parašyta istorija apie tai, kaip viskas universitete vykdavo sovietmečiu. O kas buvo po to, kai jis įstojo, galima perskaityti autoriaus romane „Tūla“.

P.S.

Nesu skaitęs kitos Kunčino knygos, kurioje būtų tiek korektūros klaidų, tai visai nesiderina su jo kruopštumu. Taip pat nemalonios iliustracijos, bet turbūt tuo metu tokia jau mada buvo.

Jurgis Kunčinas „Glisono kilpa“

2013/09/17

glisono kilpaJurgis Kunčinas

„Glisono kilpa”

Puslapiai: 309

Išleido: „Nemunas”

Metai: 1992 m.

Tiražas: 15 000 egz.

Viršelio dailininkas: Edmundas Saladžius

Ilgai atidėliojau šios knygos skaitymą, nes maniau, jog tai yra kažkas stipriai prasčiau už „Tūlą“ ir viską, kas sekė po jos. Bijojau, kad čia rasiu daug kliedesių, mistifikacijos ir sovietinio režimo užguito žmogaus pasakojimų apie nykią buitį (būtį).

Iš tiesų neklydau – radau čia ir kliedesių, ir mistifikacijos, ir pasakojimų apie nykią būtį. Tačiau nustebau, jog visa tai skaityti visai netrukdė. Mano akimis, „Glisono kilpa“ yra mažiau romantiška „Tūlos“ versija. „Tūla“ dažnai vadinama romanu apie meilę, meilės istorija, tačiau man labiau patinka nuomonė, jog „Tūla“ yra istorija apie tuos laikus ir žmones. „Glisono kilpoje“ nėra aiškios meilės linijos, nors pirmoje knygos pusėje ir minimos įvairios moterys, tačiau tarsi tarp kitko, čia labiau akcentuojama studentija, valkatavimas, girtuoklystė ir bandymas nepakliūti sovietiniam saugumui į rankas – labiau panašu ne į „Tūlą“, o į kitą šio autoriaus romaną – Kilnojamąsias Rontgeno stotis.

Tais laikais miestas mane dar jaudino. Ne, tikrai jaudino, aš nė kiek neperdedu. Dar jaudindavo benzino, gumos, kavos ir kvepalų dvelksmai. Svylančių padangų, šviežio sniego ir suodžių, specifiniai mūro ir aklinų kiemų kvapai. Taip aš atpažindavau Senamiestį – urinas, drėgmė, kalkių skiedinys, džiūstantys dažai, senos drobės kvapas, primaišytas galybės prieskonių. Miestas tada buvo toks, koks buvo – abejingas, nusilaupęs, apgriuvęs, kartais savas ir draugingas, mirkčiojantis pamušta girtuoklio akim ir tarsi laikas lietumi srūvantis pro groteles į požemius.“ (p. 49)

Tiek „Tūloje“, tiek ir šiame romane Vilnius vaizduojamas panašiai: smirdintis šlapimu, tamsus, su paprastais, žemiausiam sluoksniui priklausančiais gyventojais. Skaitydamas „Glisono kilpą“ kartais jaučiausi taip, tarsi Kunčino aprašomas vagabundiškas gyvenimas Vilniuje man jau būtų labai gerai pažįstamas: čia veikėjas prabunda kažkokioj skylėj, ieško kur išgerti, pabendrauja su visokia bohema, pasibasto po senamiestį, vėl išgeria, suranda kokią nors merginą (ir su ja išgeria), po to suranda kur nors nakvynę, o kitą dieną vėl eina pirkti išgerti. Nepaisant to, skaityti apie visa tai man nėra nuobodu, ir šiuo požiūriu Kunčiną galima sulyginti su Bukowskiu: abu savo stiliumi varo apie tą patį, ir negaliu sakyti, kad man nepatinka. Manau, jog Kunčinas iš tiesų turėjo itin gerą klausą – jautė kalbą, jo sakiniai gražūs, gyvybingi, juos malonu skaityti.

Glisono kilpoje“ yra ir taip Kunčino mėgstami fantastiniai elementai, ir absurdo elementai. „Tūloje“ buvo minima veikėjo pasivertimas į šikšnosparnį, o štai šiame romane autorius įvedė Aitvarą – mistinę būtybę, kuri pradeda valdyti pagrindinio veikėjo likimą. Absurdo yra kur kas mažiau nei vėlesnėje Kunčino kūryboje, čia tik pati situacija, kad veikėją pagrobia ir nuolat girdo samagonu, skamba kiek neįtikimai, tačiau galiausiai su tuo susitaikai.

Kūrinio nuotaika banguojanti: čia veikėjas gyvena įprastu valkatos režimu, čia jam nusišypso sėkmė, čia staiga užpuola problemos su saugumu, moterimis, universitetu, ir taip visą laiką. Tačiau kūrinio antroje pusėje nuotaika beveik visada niūri, bet kokie veikėjų bandymai kažką pakeisti atneša geriausiu atveju trumpalaikę ramybę, po kurios – dar didesni sunkumai. Kažkaip net nemalonu buvo skaityti apie veikėjo supratimą, kad jam daugiau nieko nesinori, tik degtinės ir ramiai gulėt ant pievos, nes visuose kituose romanuose Kunčinas dar išlaikydavo kažkokią laimės nuotaiką, o čia – vis juodyn ir juodyn.

Nors jau seniai yra sukurtas filmas apie Jurgį Kunčiną („Beveik laimingas“), aš kantriai laukiu knygos apie šį autorių. Ji turėtų pasirodyti 2013 metais, tačiau kol kas apie ją jokių naujienų negirdėti. Tikiuosi, jog ji padės man geriau susipažinti su autoriumi, gal net atsakys į porą klausimų, kilusių skaitant jo romanus.

P.S.

Kas ta Glisono kilpa? Štai: „Kai traumuojami kaklo arba krūtinės viršutinės dalies stuburo slanksteliai, tempimo režimas atliekamas, taikant Glisono kilpą, lūžus juosmeninės dalies arba krūtininės srities apatiniams stuburo slanksteliams, – naudojant pažastines juostas. Glisono kilpa ar pažastinės juostos tvirtinamos prie lovos galvūgalio, kuris truputį pakeliamas nuožulniai. Pacientui skiriamas griežtas lovos režimas, jam negalima keltis, sėdėti, verstis ant šono. Ligoniai, patyrę stuburo slankstelių traumas, gydomi atskirais etapais.

(http://www.gydomasismasazas.lt/stuburotrauma/)

Ir dar: pasirodo, kad Jurgio Kunčino romanas „Tūla“ yra prieš kelis metus išverstas į anglų kalbą (vertėja – Elizabeth Novickas), tačiau vis dar neatsirado leidėjo, kuris imtųsi išleisti šią knygą JAV.

Jurgis Kunčinas “Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“

2012/11/26

Jurgis Kunčinas

“Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“

Puslapiai: 190

Išleido: „Alma Littera“

Metai: 1998 m.

Tiražas: ?

Dailininkas: Saulius Chlebinskas

Mane vis dar stebina tai, kiek Jurgis Kunčinas visko yra prirašęs per 1989-2002 metus. Ar buvo kitas toks produktyvus prozininkas kaip jis tuo metu? Tiesa, toje kūrybos gausybėje lengva ir paklysti. Iš esmės man patinka visa jo proza, bet šią vasarą bandžiau skaityti jo romaną „Kasdien į karą“, ir jis man visai nepatiko. Tada, pamenu, net išsigandau – kas bus, jeigu paaiškės, kad likusi Kunčino kūrybos dalis, kurios dar nesu įveikęs, man nepatiks?

„Kilnojamosios Röntgeno stotys“ išblaškė visą nerimą. Šiame romane Kunčinas toks, koks mums ir patinka – gražūs sakiniai, vienur kitur kaimiškas žodis (bet saikingai), XX a. septintojo dešimtmečio niūrastis maišoma su ironija. Mirtis ir gyvybė, meilė ir vienatvė. Bohemiško žmogaus bandymas išgyventi komunistinėje valstybėje. Turiniu romanas ganėtinai panašus į autorių išgarsinusį romaną „Tūla“, jeigu tik „Tūlos“ nelaikysime romanu apie meilę. Tiesa, šiame romane meilės yra užtektinai – nuobodžios, aistringos, kankinančios, praktiškos –, tačiau romanas vaizduoja daug daugiau daykų, nei tik vyro ir moters meilę. Tai yra istorija apie laiką ir žmones, visai kaip „Tūla“, tik čia meilės linija nėra tokia stipri. Kita vertus, „Kilnojamosios Röntgeno stotys“ puikiai dera kartu su „Tūla“, nes, jeigu neklystu, abejose knygose aprašomas daugmaž tas pats laikas, tik „Tūloje“ pagrindinis veikėjas jau yra metęs studijas, o šiame romane – dar tik meta.

Iš romano norėčiau daug ką pacituoti, bet negaliu, nes romanas parašytas taip, jog iš jo išplėšus dalelę, ji nebebus nei ironiška, nei graži, nei gerai skambanti. Kūrinyje radau daug labai stiprių dygsnių, kurie buvo sudėti labai tinkamose vietose, kurie badė savo logika ir patirtimi, ir tai ne pirmas kartas, kai skaitydamas Kunčino kūrybą džiaugiuosi, jog jis savo jaunystę aprašė tik pasiekęs brandesnį amžių.

Romanas išverstas ir į vokiečių kalbą, jo viršelis atrodo taip.

Rekomendacijos

2012/09/20

Trys geri įrašai:

mažiausioji kaip visada taškosi nuostabiais sakiniais;

senas, bet labai aktualus momo įrašas apie seksualumą;

Andriaus Jakučiūno garso įrašas apie žiauras moters pagirias.

– – –

Kaupiau vieną tekstą apie dvejus metus. Redaguodavau jį kas pusmetį. Įjungdavau word‘inį failą ir vis skaitydavau, ir skaitydavau, pakeisdavau vieną kitą žodį. Ir visą laiką man rodėsi, jog jis netinkamas jokiai publikacijai, nes yra per daug jausmingas, o juk niekam nesinori skaityti meilių-seilių, nors tekstas ir nėra meilė-seilė. Kuo daugiau laiko praėjo nuo teksto parašymo, tuo labiau jo reikšmė man tapo mažiau aktuali, ėmė asocijuotis su visais kitais dalykais. Įsijungęs tą tekstą sekmadienį pagalvojau, jog jeigu dabar neišsiųsiu jo jokiam kultūriniam leidiniui, tai neišsiųsiu jo daugiau niekada, ir niekada jo nerealizuosiu.

Tai išsiunčiau, ir, kas keisčiausia, gavau teigiamą atsakymą. Dabar galvoju, jog daug geriau būtų buvę gauti neigiamą atsakymą – tai visada paskatina rimčiau apgalvoti tai, ką rašai.

Į tą pačią temą: šią savaitę išgirdau klausimą “kokį lietuvių rašytojo romaną galėtume eksportuoti į užsienio rinkas?“. Pagalvojau apie Kunčino “Tūlą“ ir Parulskio “Tris sekundes dangaus“, bet po to pamąsčiau, jog tai nėra geri pasirinkimai. Ir tada prisiminiau, ką sakė vienas dėstytojas, kai dar buvau antrame archyvistikos kurse: nėra Lietuvoje rašytojų, yra tik grafomanai, tiesa, kai kurie jų – talentingi.

Ir yra maži rateliai, į kuriuos patekę žmonės tampa perdėm korektiški vieni kitų atžvilgiu. Taip ir atsiranda visokios Andriaus Jakučiūno “Lalagės“ ir Valentino Klimašausko “Alfavilnius“, o kur dar Kristupo Saboliaus “Bloga knyga“ ir tik knygoms autoriams suprantamas nesusipratimas “Visi laiškai – žirafos“.. Nenuostabu, jog kuo toliau, tuo dažniau lankydamasis knygyne net nesižvalgau lietuvių literatūros skyriuje.

Na va, pirmą kartą pabumbėjau apie mūsų literatūrą.

“Sužeisti Namai Ieško Globos“

2012/03/11

Savaitgalis buvo sunkus: vaikščiojau iš kambario į kambarį, nuo minties prie minties, kapsčiausi praeityje, bandydamas nuspėti savo ateitį. Pavargau kaip reikiant, dabar man reikia pailsėti.

Aš įsivaizduoju, kad mes einam pasivaikščioti tik man žinoma Argentinos gatve Alytuje, ir mums beeinant mūsų rankos kartais netyčia susiliečia. Kalbam apie šį bei tą. Ji turi moteriškumą, o aš – silpnybę jai. Mes vis einam ir einam, ši gatvė neturi pabaigos.

Anksčiau svajodavau apie ją daug stipriau, bet po to aplinkybės išmokė būti atsargesniu, neskaudinti pačiam savęs. Dabar jos simbolį naudoju labai retai, tik kai nebelieka kitos išeities. Trumpam užliūliuoju save gražiais vaizdais iš niekada nepažinto gyvenimo, kuriame mes gyvenom gražiai ir laimingai.

Mažos atpalaiduojančios mintys.

Gėlės

2011/09/06

Norėčiau, kad galėtume sėdėti šią akimirką mano virtuvėje ir kartu žiūrėti pro langą.

Dabar yra 18:53, kieme ant suoliuko sėdi dvi senutės, abi vilki raudonais megztukais. Vienos plaukai žili, kitos – rusvi. Prie jų artinasi pagyvenusi moteris, greičiausiai jų artimesnė arba tolimesnė kaimynė; ji vedasi šunį. Priėjusi palinksi galva, turbūt dabar jos sveikinasi. Priėjusioji neprisėda, lieka stovėti priešais dvi moteris; jos šuo sukinėjasi apie ją.

Mano dėmesį patraukia moteris, kuri pasirodo ant takelio. Ji stumia vaiko vežimėlį, vežimėlyje – krepšys su pirkiniais, o vaiką ji veda už rankos sau iš kairės. Vaiko rankoje – žaislinis kibirėlis. Kai moteris praeina, iš tos pačios pusės pasirodo vyras. Jis irgi veda vaiką sau iš kairės; vyro megztukas gelsvas, su horizontalia pilka linija ties krūtine. Perėjęs kiemą jis įeina į mano laiptinę.

Po to kurį laiką nebevyksta nieko, tik senutės kalba tarpusavyje.

Manau tau patiktų šitas ramus kiemas, šita ramybė už lango. Galėtume sėdėti sau čia ir lėtai gerti arbatą. Ir aš net nepasakyčiau nieko, kas būtų susiję su mano ilgesiu tau ir tuo stipriu susižavėjimu: visai nenoriu apkrauti tavęs nereikalingais dalykais. Manau, kad pamažu mokausi žavėtis gražiais dalykais, nuostabiomis akimirkomis, patirtomis su kitais žmonėmis, nenorėdamas pasilikti tų žmonių sau, nesistengdamas jų pririšti. Aišku, aš vis dar stipriai viliuosi, prisifantazuoju, įsikalbu sau malonius vaizdus iš galimos ateities, dėl kurių vėliau jaučiu dar stipresnį ilgesį. Bet pastaruoju metu visi tie įsikalbėjimai lengviau praeina, aš išmąstau logiškai, kad reikia džiaugtis gražiais dalykais ir negalvoti apie jų amžinybę, nes kitaip galima išsikraustyti iš proto.

Saulei leidžiantis vis žemiau, pasidarytume sojų troškinį, nes tu vegetarė, o aš nelabai moku ką nors vegetariško be sojų troškinio gaminti. Po to valgytume, išeitume pasivaikščioti. Nusivesčiau tave į senamiestį, parodyčiau namą, kuriame gyveno vieno lietuvių rašytojo personažas/reali meilė Tūla. Papasakočiau kaip norėjau ten nusivesti vieną merginą, kuri maždaug metus buvo mano Tūla – neįmanoma Tūla – ir pasakyčiau bala nematė, pasakyčiau, jog man negaila praliūdėto praėjusio rudens, man negaila iš dalies pragerto praėjusio rudens, nes aš esu laimingas dabar.

Tą naktį gulint šalia tavęs, kalbant apie menkniekius ir didelius dalykus, atsimerkiant ir užsimerkiant, žiūrint į tavo veidą, skęstantį kambario prieblandoje, pro langą girdint naktinės Varšuvos gatvių gausmą, aš pajutau suradęs tai, ko taip ilgai ieškojau. Tas jausmas, ta pilnatvė, tas malonus sumišimas, tas nenusakomas artumo jausmas – pagaliau patyriau visa tai, supratau, jog sugebu išjausti tai, kas taip sunkiai telpa į žodžius; o ir aš – aš vis dar tas pats aš, ir tai yra svarbiausias atradimas per pastaruosius dvejus metus.

Bet tu ne Tūla, ir aš nenoriu, kad būtum ja, todėl negalvoju ilgesingai apie tave. Man nereikia Tūlų, nereikia dar daugiau komplikuotų istorijų, kurios yra pilnos keisto susižavėjimo ir neišbrendamo ilgesio. Aš galiu savęs nebeteisti ir nebekankinti, neleisdamas sau būti laimingu, tarsi tokiu būdu galėčiau išpirkti savo vieną didelę klaidą.

Karstas

2011/05/26

vis dar girdžiu
tavo amžiną naktį
kaip ji blaškosi
ir negali užmigti
po mano pamatais.

kažkada šitam ežere
plaukiojo tavo kūnas –
plūduras mano tuštybei.

šitas lūžtantis tiltas
neleidžia sugrįžti.
mes visąlaik skęstame.
ar tu dar girdi mane bent viena ausele?

“Imi Už Širdies, O Pirštai Paliečia Žaizdą“

2010/11/06

kad pats prisiminčiau ir ilgam žinočiau:

deathblow said…

nes kuo toliau, tuo geriau suprantu, ko noriu, o aš žinau, kad visad gaunu tai, ko noriu, tik kartais pavėluotai, kai norai jau būna pasikeitę. tada kyla daug problemų..

taigi – pamažu suprasdamas, kokio gyvenimo ir kito žmogaus noriu, aš didinu tikimybę, kad sukursiu tokį gyvenimą, kokio noriu, ir kad surasiu tokį žmogų, kokio ieškau. nėra net jokios kalbos apie netikėjimą. juk yra dar visas tavo gyvenimas: kiekviena diena, kurią aš gyvenu, man kažką duoda, aš gyvenu, mąstau, fantazuoju, rašau, bendrauju su žmonėmis, šypsausi, turiu dvi rankas, dvi kojas, nesu labai negražus, turiu tikrų draugų – mano gyvenimas pats savaime yra gražus, prasmingas dalykas. stengiuosi susikurti pats sau patogų gyvenimą, nes jeigu nesusikursiu, nebūsiu harmoningas, tai jokia antroji pusė, kad ir kokia ji nuostabi būtų, negalėtų man padėti, nesugebėtų išgelbėti mano gyvenimo. pats save gelbėju, tik pats save.

October 17, 2010 1:21 PM

– – –

„Nesantuokinį vaiką sapnuoti – būsite apkalbėti, intrigos.“

„Sapne verkti – dažniausiai tai reiškia džiugias naujienas, tačiau gali reikšti ir artėjančią nelaimę ar nedarną tarp artimiausių žmonių.“

„Verkšlenti sapne – pasigailėjimo ženklas.“

„Pačiam vestuves kelti – prarasite draugą.“

„Nevedusiam sapnuoti, kad jis jau vedęs – blogas ženklas.“

– – –

o dabar ištrauka iš Jurgio Kunčino romano „Tūla“, galbūt jus sudomins, jeigu dar nesat skaitę:

„Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus gurmėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaię mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus. Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys. Taip ir atsitiko – lig šiol man sunku tuo patikėti! Esi vis dėlto neišgalvota ir nepramanyta, turiu tikrų įrodymų sau pačiam. Yra keli trumpučiai laiškai, koklio nuolauža iš tavo senojo būsto, yra galiausiai brolio daryta nuotrauka – beveik visas tavo veidas šešėlyje, viena ant kitos atsainiai užmestos kojos gėlėtomis kelnėmis, prietema. Tik gerai tave pažinojęs žmogus galėtų patvirtinti: taip, čia ji, Tūla…“

– – –

pasiduodu: žmogaus charakteris tikrai yra stipresnis už moralę, blaivų protą, racionalų mąstymą ir kitus dalykus, kuriais būtų galima vadovautis gyvenime.

– – –

mama vis dažniau kalba tokiomis temomis, kurios susiję su mano būsimu šeimyniniu gyvenimu. aš įtariai klausausi.

– – –

kartais grįžus į Alytų apima toks jausmas, kad manęs reikia šiam miestui. Vilniui manęs tikrai nereikia, o Alytui reikia. nes kaip jis gali be manęs? negali, nes aš negaliu be jo.

be to, kai mane užplūsta mintys apie visuomenei naudingą veiklą ar pan., aš visad galvoju apie tą veiklą Alytuje. Vilniui aš turiu mažiau ką duoti, nei Alytui.

kitas svarbus dalykas: Alytuje galiu apjungti daugiau įvairių amžiaus grupių žmonių nei Vilniuje, nes Vilniuje visi man egzistuojantys žmonės yra maždaug mano metų.

– – –

Dj Vinyl feat. Svaras & Brigita – Tiems, Kam Žaidimas Tęsiasi

vienos laidos vedėjas radijuj paleido šitą repo dainą ir sako paklausyk, čia sena daina, Svaras grubiai repuoja. nežinau, ką jis turėjo omenyje su tuo grubiu repavimu, bet daina nusėdo kažkur į ausis, tad grįžęs susiradau ją ir paklausiau dar. labai patiko šita vieta:

ir tu neši savo gėdą, nes tiktai tai yra tikra,
tik tai, ko ausys negirdi, tik tai, ko akys nemato,
tiesiog eini kartu, eini su tais, kas stato
ir kas nebijo pralošti tai, ką pastato.
tu bandai, tu darai, tu sakai, kad taip reikia,
tu niekada nemąstei, ką iš tikrųjų jauti,
kai tau užlaužia rankas ir žiūri, ką tu darysi.
ką tu jauti, kai esi prie ugnies per arti,
tu tik žaidi, vaidini šitam gyvenimo teatre,
imi už širdies, o pirštai paliečia žaizdą
krūtinėse tų, kas visada liko gatvėj,
kam iki skausmo pažįstamas šitas vaizdas.
tie, kas geria lai geria, tie, kas mylisi – myli
už tuos, kas pradeda garsiai, už tai, kas baigiasi tyliai,
ir tegul verkia, jei verkia sudėję skausmą į lašą,
už tuos, kam baigiasi laikas, tiems, kam gyvenimas tęsiasi.

– – –

pagaliau pažiūrėjau filmą Inception. negaliu pasakyti nei kažką labai gero apie jį, nei kažką labai blogo. filmas, ir tiek. nesuprantu, kodėl jis taip super gerai vertinamas.


%d bloggers like this: