Alytus saulėtas, dangus giedras, nors dar vakar sinoptikai žadėjo darganotą šeštadienį bei rekomendavo dieną praleisti skaitant laikraščius. Įdomi-keista rekomendacija.
Einam su mama pas močiutę, bet mamai dar reikia į turgų užtrauktuko. Atsidūręs turguje negaliu nustoti stebėti žmonių. Čia jie visada įdomūs man, tokie natūralūs: vyrai ir maži vaikai nesugeba nuslėpti nuo moterų bodėjimosi valandų valandas ilgai vaikščioti, todėl pastarosios pradeda irzti ir taip pat pyksta ant vyrų ir mažų vaikų; o paaugliai visada būna nepatenkinti dėl to, kad tėvai jiems siūlo nupirkti ne tuos drabužius, kurių jie iš tiesų nori. Aš irgi turėdavau tokių problemų su mama – tiek dėl susierzinimo, kad mes vis vaikštom ir vaikštom po turgų, ir vis dar neketinam eiti namo, tiek dėl to, jog mama visai nesupranta, jog man patinka džemperis su kapišonu, o ne be kapišono, ir ji visai nenori girdėti nieko apie tai, jog man norisi šiek tiek nusmukusių kelnių (būdamas paauglys norėjau būti banglas, tik ar kam nors be manęs tai rūpėjo?).
Turguje negaliu atsistebėti jaunomis šeimomis. Matau: eina vyras, moteris ir vaikas, vaiką už rankos veda arba vyras, arba moteris. Tiek vyras, tiek moteris dar nėra seni, jiems maždaug 26-29 metai, vaikui – 4-7, bet abu tėvai apsirengę bilekaip. Suprantu, jog galbūt jų socialinė padėtis yra tokia, kad jie negali skirti užtektinai pinigų drabužiams, bet! Taigi yra padėvėtų drabužių parduotuvės, kuriose galima rasti visokių normalių drabužių už priimtiną kainą. Kai atidžiau pažiūriu į tėvus, tada pastebiu, jog vyrai atrodo prasčiau už moteris, apima jausmas, jog moterys neprižiūri savo vyrų ir jų nepatvarko, todėl šie vaikšto apsmukę, susikuitę. Suprantu, jog gimus vaikui moteris tikrai mažiau ima rūpintis vyru, o šis paliktas be priežiūros nelabai gal ir moka savimi pasirūpinti. Ir šiaip: stebint jaunas šeimas mane apėmė baimė, kad manęs irgi laukia tokia ateitis – žmona su laiku taps nebegraži, aš tapsiu tuo labiau negražus, o blogiausia, blogiausia! kad nei man žmona kaip moteris rūpės, nei aš jai rūpėsiu kaip vyras, būsim viso labo sutuoktiniai. Vis rečiau ir rečiau mylėsimės, ji pradės rengtis bobiškai, o aš vaikščiosiu apkiautęs, ir kuo toliau, tuo blogiau. O kur dar savaitgalio vakarai prie tv ekrano žiūrint kokius nors lietuviškus muzikinius šou.. Aš tikrai bijau tapti tokiu kaip tie žmonės, nustoti savimi rūpintis, nustoti domėtis aplinka, susikoncentruoti pvz. tik į vaiką, ir viskas. Padėt tašką savo gyvenime, o po to sulaukus vidurinio amžiaus krizės pradėt lakstyt paskui jaunas mergas, kad pasijusčiau bent kažkiek gyvas. Tikra neteisybė, kad mūsų meilės objektai tampa nebeįdomūs, nebentraukiantys ir erzinantys. Ir tikra neteisybė, jog užaugau su įkalta šeima-kaip-didžiausia-vertybe.
Dabar man reikia nupirkti 7 svogūnų galvas, nes ką tik skambino močiutė ir prašė svogūnų, duonos ir batono. Vaikštau dabar tarp daržovių skyriaus, klausinėju vyrų ir moterų, kiek kainuoja svogūnai. Mama mane dar mažą mokė, jog nereikia pirkti daikto ten, kur tik jį pamatai, visada reikia pažiūrėti, kiek jis kainuoja kitur, koks jo stovis ir t.t. Taigi dabar ir klausinėju, ir visur sulaukiu vienodo atsakymo – 2.50 LT. Perku septynias svogūnų galvas pas vyrą, pas kurį svogūnai gražiausi. Anksčiau turgaus dalis, kurioje visi prekiavo daržovėmis, man atrodė kur kas didesnė nei dabar. Tada buvau mažas, aplink sukiodavosi suaugę žmonės, vieni iš kitų pirkdavo daržoves ir vaisius. Prekystaliai atrodė sunkūs, nukrauti tūkstančiais gėrybių, žmonės stodavo į eiles, kad galėtų nusipirkti vienų ar kitų dalykų. Su mama atėję mes dažniausiai pirkdavom agurkų, pomidorų, bulvių, taip pat arbūzą, braškių ar nektarinų, jeigu būdavo vasara.
Mama grįžta iš kažkur, parodau svogūnus, ir einam pirkti gėlės. Močiutės gimtadienis balandžio 1 d., bet tą savaitgalį negrįšiu, todėl noriu pasveikinti močiutę dabar. Prie turgaus gėles pardavinėja maždaug 5-6 moterys, tačiau čia aš visada perku gėlės tame pačiame kioskelyje, skiriasi ten tik moterys, matyt, viena kitą pakeičia. Šįkart yra ta ne tokia faina moteris; mama siūlo pirkti tulpių, bet aš noriu pirkti rožę. Kaip tikras ekspertas apžiūrinėju rožes, nes mane mama labai gerai išmokė rinktis gėles: reikia apžiūrėti žiedo lapelius, pažiūrėt, ar nėra jis jau labai išsiskleidęs, taip pat reikia neužmiršt ir koto, nes būna, jog kotai turi labai negražius, nutriušusius lapus, kurie gadina bendrą vaizdą. Man apžiūrinėjant vienos spalvos rožes pardavėja siūlo pirkti būtent šitas, nes jos labai gerai laikosi. Aš įtartinai žiūrinėdamas klausiu, ar nėra jos jau per daug išsiskleidę. Pardavėja nesutrinka ir sako, kad taip nėra, kad čia viskas normaliai. Išsirenku rožę su pačiu gražiausiu žiedu, sakau šitą paimsiu; niekad neleidžiu, kad gėlę man parinktų pati pardavėja. 5 LT, pardavėja įvynioja rožę, padėkoju, geros dienos, einam su mama pas močiutę. Eidamas prisimenu tą daugybę kartų, kai dovanojau kam nors gėles, ir po to žmonės sakydavo, kad jos labai ilgai ir gerai laikėsi, stovėjo. Galvoju, jog būčiau praktiškas vyras gėlių pirkimo atžvilgiu: išrinkčiau geras gėles ne tik savo antrai pusei, bet kai ir su ja eičiau kur nors į gimtadienį, aš visada galėčiau išrinkti gėles, jai nereiktų rūpintis tuo, ir ji kada nors paslapčia pripažintų kokiai nors savo gerai draugei žinai, jau ką ką, bet gėles tai mano vyras moka išrinkti.
Įteikiu močiutei gėlę, pasveikinu su gimtadieniu, o ji jau ir verkia. Ji visada taip – kad ir kas ją sveikina kokia nors proga, ji visada susigraudina ir apsiašaroja. Taip pat nutinka ir kai ji pati ką nors sveikina. Anksčiau, kai ji kartu su dieduku ateidavo manęs pasveikinti, ji įteikdavo man gėles, dovaną ir susigraudindavo, o diedukas visada pradėdavo juokauti, sakydavo mamyt, gal tau pinigų gaila?, ir mes visi nusijuokdavom. Mintis, kad diedukas miręs, o mūsų artimųjų ratas labai susiskaidęs, pagadina man nuotaiką, todėl išeinu į parduotuvę nupirkti duonos ir batono. Eidamas galvoju, kad visą savo gyvenimą augau nepilnoje šeimoje, o artimieji kuo toliau, tuo labiau tolo vieni nuo kitų, ir kaip mama kartais sakydavo, nėra ir nebuvo teisybės, ir dabar ateina dar blogesnės mintys, aš galvoju apie ką nedera galvoti. Kaip man pačiam sukurti gražią šeimą, jeigu aš savo aplinkoje tokios šeimos niekad nemačiau ir net neįsivaizduoju, ko reikia, norint sukurti tokią šeimą? Augi taip, kaip leidžia aplinkybės, o vėliau iš tavęs vis tiek visi reikalauja to, ko patys nesugebėjo padaryti. Ir tai vadinama tėvų-vaikų santykiais.
Parduotuvėse nemačiau nieko įsimintino, dėmesį trumpam patraukė tik priešais mane eilėje stovėjęs vyras, kuris pirko du rašalo butelius, du pigaus avietinio sidro dvilitrinius butelius ir vieną alaus dvilitrinį butelį.
Grįžęs pas močiutę prisėdau virtuvėje ir kalbėjau su savo krikštų tėvu. Su močiute aš nelabai turiu apie ką kalbėti, ji visada sako tai kaip tau sekasi? sunku tau, vargšelis, vargsti tam Vilniuj, bet ten bent darbo yra, čia tai visai nėra, o tai tu papasakok, ką galėsi dirbti, kai baigsi mokslus, a, va kaip, gal nori paskaityt laikraštį? naujas. Tiesa ta, jog su močiute aš nemokėjau bendrauti nuo pat vaikystės, nors galbūt man neverta kaltinti savęs, gal tai ji nemokėjo bendrauti su manimi. Man visada įdomiau buvo su dieduku, nors mano prisiminimai apie jį nuo tada, kai man buvo 10 metų, yra prieštaringi. Vėliau, kai jau man suėjo 15 metų, pradėjau jausti kaifą bendraudamas su dieduku, o kai jau buvau paskutinėje klasėje, tada supratau, jog diedukas yra nuostabus pasakotojas, ir jo galėčiau klausytis valandų valandas. Močiutei nieko panašaus niekada nejaučiau, o kai mirė diedukas, tai mane ir močiutę daugiausia siejo tik tas bendras sielvartas ir jos lūžusi koja, dėl kurios vieną vasarą kasdien eidavau jos aplankyti ligoninėje, o po to reabilitacijos klinikoje.
13h pajudam link namų. Asfaltas toks pilkas, išdžiūvęs visur – mano akys dar nepripratę prie tokio vaizdo, todėl negaliu nustoti dairytis. Gaila, kad žolė dar neželia, nežaliuoja. Taip laukiu vasaros, taip laukiu! Prasidės naujas etapas: baigsiu universitetą, jeigu pasiseks – išsikraustysiu kitur gyventi, be to pradėsiu dirbti pilnu etatu, taigi šiek tiek padaugės pinigų, nepaisant mokesčių už nuomą. O dar festivaliai.. Gegužės viduryje reikia važiuoti į GaDi festivalį, bet daugiau pagert, nei muzikos paklausyt, nes GaDi muzikiniu atžvilgiu man visada buvo nepatrauklus festivalis. O vėliau vasarą gal teks apsilankyti metalo festivalyje Velnio Akmuo, jei gausiu pakvietimą ir turėsiu noro ten vykti (nelabai įsivaizduoju savęs tarp metalistų); bet svarbiausia, aišku, Satta Outside. Tiesa, kol kas nėra jokių žinių apie šį festivalį, bet tikiu, jog įvyks, ir aš ten būsiu. Ir būtų gerai dar koks nors vienas festivalis, kad vasara pilnai užsiskaitytų.
Taip ėjau, optimistiškai galvojau, ir pajutau, kad vėl šiek tiek paaugau, tik šįkart neskausmingai. Pirmą kartą laukiu ateities ir nejaučiu jokio nerimo. Matyt, būsiu įgijęs pasitikėjimo savimi (ar kad ir kas tai bebūtų), kuriuo anksčiau niekad nespinduliuodavau.
Grįžęs namo padariau dešimt atsispaudimų ir nusprendžiau, kad kai priduosiu bakalaurinį darbą, reiks pradėt bėgioti vakarais.
arsonist's prayers 