Turbūt taip tiesiog nutinka

Nuo sausio iki kovo vidurio rašiau ranka į dovanų gautą rankų darbo užrašų knygelę. Rašiau tarsi laiškus, rašiau merginai, su kuria, nepaisant mano išankstinių nuostatų, ne tik galėjau susikalbėti, bet ji tapo man ir artimu žmogumi, nepaisant visų mūsų skirtumų, ir aš jaučiau turintis teisę jai rašyti – rašyti kaip draugei.

Pasakysiu nuoširdžiai – esu begalę kartų rašęs tiek laiškus, tiek čia, kad merginai padaryčiau įspūdį, sukelčiau kažkokius jausmus, ir t.t. Bet šįkart viskas buvo kitaip. Kai tau pačiam tavo motyvai yra labai aiškūs ir nekelia klausimų, rašyti yra kur kas lengviau – neslegiant norėjimo pasirodyti kažkokiu naštai, rašyti yra kur kas lengviau, net jei rašai niekuo neypatingus dalykus. Ir taip, rašyti ranka man vis dar gali būti malonu, nors neneigsiu, kad struktūriškai sudėlioti tekstą tampa daug sudėtingiau.

Dabar toliau rašysiu čia, sveiki.

– – –

Rašau komentarą:

Kažkada teko skaityti trumpą romaną “Karalienė miega”. Jame buvo rašoma apie išgalvotą kultinę švedų ar norvegų meilės romanų rašytoją, kurios pačios gyvenime buvo visai nelikę meilės ir ji su vyru gyveno net skirtinguose aukštuose, kad netektų matyti vienam kito.

Mane anksčiau irgi kankindavo noras išgyventi jausmus, kurie būdavo būdingi jaunystėje. Nežinau, gal aš jau morališkai pasenau, bet dabar gyvenu darbu. Man atrodo, kad aš net nesiskundžiu vienatve.

Turbūt taip tiesiog nutinka.

– – –

Sekmadienį einu pas grupiokę, kur ateis daugiau grupiokių iš bakalauro studijų. Diena saulėta ir šilta, bandau prisiminti kaip aš patekau būtent į tų grupiokių ratelį.

Rugsėjo 1-ąją vaikščiojau nuo visų atsiskyręs, su niekuo nesibičiuliavau, nes: a.) nebuvau fuxų stovykloje; b.) negyvenau bendrabuty; c.) niekad lengvai nepakeldavau priverstinio pažindinimosi su būriu žmonių. Per pirmuosius mėnesius patekdavau tai į vieną, tai į kitą žmonių ratelį, bet kažkada visgi apsistojau ties šiomis penkiomis grupiokėmis (tiesa, viena išvykusi į JAE). Turbūt tai nutiko todėl, kad anuomet reguliariai rūkydavau, o rūkantys žmonės turi nerūkantiems nesuprantamą bendrumo jausmą. Tai taip mes ir susiėjom.

Viena grupiokė iš tiesų kažkaip keistai rūpėjo, ir viskas dėl jos veido – niekas manęs taip netraukia kaip žmogaus veidas. Bet ką žinau, radau kažkokią dingstį nežiūrėti į ją kaip į potencialią merginą, ir tai vėliau atvėrė kelią į galimybę mylėti žmogų nesavanaudiškai, mylėti jį tokį, koks yra; ir nenorėti jo sau.

– – –

Jei anksčiau sutikdavau merginą, kuri man patikdavo, tai ją įsižiūrėdavau, o jei vėliau nieko tarp mūsų neišeidavo, trumpam paniurdavau, ir tiek. Vėliau nemokėdavau su ja toliau bendrauti paprastai, nes visada žinodavau, kad štai norėjau tavęs ir negavau, na tai kam čia dabar gaišti laiką ir toliau bendrauti?

Bet tai yra labai kvailas požiūris. Nes mylėti žmogų nesavanaudiškai yra nuostabus dalykas vien dėl to, kad tu sutikai žmogų, kuris tau patinka, kuris tave žavi, o tai, jei gyvenimas jūsų nesuveda kartu, yra labai natūralus dalykas ir dėl to piktintis ar liūdėti nereikėtų. Ir išvis – paskutiniu metu aš pasiekiau tokį lygį, jog supratau, kad net kai poros skiriasi, naudingiau abiems būtų, jei jie išsiskyrę dar kažkiek bendrautų. Tada būtų galima vienam ar kitam (ar abiems) išvengti to išsiskyrimo šoko, jie galėtų pamažu priprasti, kad yra nebe kartu ir pan., ir t.t.

– – –

Gyvenu darbu arba galima būtų sakyti, kad gyvenu darbe, bet visai nesiskundžiu.

Prieš keisdamas ir pakeitęs darbą kurį laiką galvojau, ar aš protingai pasielgiau, ar tai kažką man duos naudingo ateičiai?

Šią savaitę kalbėjau darbe su keliais žmonėmis, tiesiog šiaip kalbėjom ir išėjo kalba apie muziką jaunystėj, ir aš papasakojau, kad vasaromis man labai patikdavo sėdėti sename fotelyje balkone ir klausyti radijo, ir kartais įrašyti kokią vieną ar kitą dainą į kasetę.

Ir tada supratau, kad aš tikrai gerai padariau – tu negali praleisti pasiūlymo dirbti radijuje.

Galų gale, 8-9 klasėje mano svajonių darbas buvo dirbti muzikos įrašų parduotuvėje, tad neverta ieškoti praktiškumo ar ilgalaikių perspektyvų mano karjeros pasirinkimuose.

Anarchija prie kasos / sapnas 2016.01.30

Sapnavau kad studijuoju VU Komunikacijos fakultete nuėjęs į valgyklą sutinku Moniką Eriką Vaidą Viktoriją jos mane pasveikina su gimtadieniu juokiamės ir kalbam tokia gera nuotaika sakau einu nupirksiu ko nors prie kavos ir atsistoju į eilę o ji nejuda žiūriu ko yra o yra visokių šokoladų bandelių čiulpinukų ir mėsiškų patiekalų galvoju pirksiu Kinder Bueno bet nėra pardavėjos visi stoviniuoja niekas neateina taigi žmonės patys pasiima ko jie nori ir palieka tiek pinigų kiek reikia aš irgi taip padarau bet perku ne Kinder Bueno o Milkos didelį šokoladą galvoju turėtų būti gerai kol einu link stalo prie kurio prisėdo grupiokės sutinku V-Jansen

ji sako: kas ten per anarchija prie kasos
sakau jai: nėra pardavėjos tai visi patys apsitarnauja

Tada einu toliau ir suprantu kad valgykla labai pasikeitė visai ne tokia kokia būdavo mūsų studijų metais prisėdęs padedu šokoladą grupiokės klausia kodėl jo tik pusė aš nesuprantu o po to staiga suvokiu kad tai V-Jansen kitą pusę iš manęs nušvilpė kuomet buvo sustabdžiusi mane ir kai pasakau grupiokėms tai visos juokiasi man irgi linksma.

Po to valgykla tampa Vingio parku sėdime ant žolės o daug įvairaus amžiaus vyrų žaidžia regbį ir vis mums trukdo ramiai pasibūti taigi mes sutariam su jais kad galime visi žaisti slėpynes dabar eilė nežiūrėti kažkokiam vyrui

sakau grupiokėms: žinau gerą vietą slėptis

ir vedu jas link miško ten atidarau duris ir nusileidžiame į kažkokius rūsius pasislepiam prie po surūdijusia valtimi ten randeme vyno ir suprantam kad šiandien vis tiek viskas gerai baigsis ir juokiamės.

Trys diplomų įteikimai

Penktadienį dirbau viename lopšelyje-darželyje. Tame koridoriuje, kuriame man buvo paskirtas kabinetas darbui atlikti, buvo salė. Visą dieną vaikai ten dainavo ir šoko, viską girdėjau labai aiškiai. Pasirodė keista, kad vaikus moko nemažai dainų apie tėvynę; aš net nelabai pamenu, kad mes būtume dainavę patriotines dainas pradinėje mokykloje. Buvo keista, kai išgirdau vaikus dainuojančius tėvyne, tu mano tėvyne, su kuo ir prieš ką tu eini, kodėl tu draskai man krūtinę ir ko tu taip ieškai many? Kai buvau mažas, labai mėgau šitą dainą.

Po to atėjo pietų pertrauka, aš susikroviau daiktus ir išvažiavau namo. Šiandien buvau sutaręs dirbti tik pusę dienos, nes 14h turėjau dalyvauti diplomų įteikimo ceremonijoje. Grįžęs persirengiau, užkandau ir išvažiavau į universitetą. Ten susitikau su grupiokėmis ir suradome Mažąją aulą. Išties graži vieta: raudonos sienos, baltos kolonos, tokie aukšti skliautai, antrame aukšte vargonai stovi. Kažkas jais dar ir grojo ceremonijos pradžioje.

Gyvenime iki šiol dalyvavau dviejuose diplomų įteikimuose – kai baigiau mokyklą ir kai baigiau bakalauro studijų programą. Mokykloje tie įteikimai buvo kažkiek juokingi. Pamenu, kad kai buvau kviečiamas atsiimti diplomo, direktorius jį man duodamas kažką kalbėjo. Ką jis kalbėjo, tai nesupratau: žiūrėjau į jo vapančią burną, ir atrodė, kad jo lūpos juda, ir tiek, nieko nekalba. Paspaudėm vienas kitam ranką, pasakiau ačiū ir nuėjau. Tada mane sveikino mama su močiute ir dieduku. Visi labai džiaugėsi manimi, gavau gėlių. Nusifotografavom lauke prie eglės. Tose nuotraukose esu su labai kvaila šukuosena. Tuo metu jau auginau ilgesnius plaukus, bet mama privertė nueiti pas kirpėją prieš įteikimų ceremoniją. Mane taip keistai apkirpo, plaukai atrodė tokie išsipūtę, sunku net paaiškinti. Užtat diedukas visose nuotraukose išėjo labai patenkintas, gražu pažiūrėt.

Po to sekė ta vakarinė dalis, kur visi jau gali išgerti, nebijodami tėvų ;) Su klasiokais gėrėm sidrą, o po kiek laiko pastebėjau, kad buvęs klasiokas Mantelis sėdi tarsi žemes pardavęs, o jo merginos, su kuria kartu atėjo, visai nematyti. Bandžiau jį prakalbinti, tai jis ir papasakojo: kad tu žinotum.. Pradėjau gyventi su drauge, ir viskas dabar blogai. Grįžtu iš darbo, ji irgi grįžta, ir sėdim abu namie. Nemoku paaiškint. Tokia įtampa. Kartais verkiam abu..  Kadangi neįsivaizdavau kaip jam padėti, tai tiesiog pabuvau su juo, kol kažkas visus pradėjo kviesti torto ir šampano. Valgant tortą priėjo etikos mokytoja ir paklausė kaip man sekėsi išlaikyti egzaminus. Pasakiau visus rezultatus, o ji man sako: tau tik pasisekė; buvo labai keista išgirsti tokį priešiškumą. Pasirodo, kad išlaikiau viską geriau nei jos vyriausioji dukra, kuri baigė mokyklą metais anksčiau nei aš. Jos dukra tada neįstojo ten, kur norėjo, o norėjo į švedų ar norvegų filologiją, kaip ir aš, ir mokytoja nujautė, kad aš būtent ten ir įstosiu.

O dar kai valgėm tortą, priėjo girtas kiemo draugas E. Tą vakarą jis baigs tualete, kur būrys žmonių bandys jį atgaivinti, nes jis bus toks girtas, kad visai nesiorientuos; o dar vėliau jis, atsipotrinęs, užsipuls vieną vyruką iš mūsų laidos, kuomet išgirs kaip jis slapčia kitam vyrukui pasakys, kad nemėgsta to ir ano bičo. Bet tuo metu nei aš, nei E. nenutuokė koks vakaras jo laukia.

Jis pasilenkė prie manęs, apkabino viena ranka per sprandą ir tris kartus pasakojo kokį pasiūlymą gavo iš savo klasioko tėvo, kuris buvo biškį mafijozas. Esmė buvo tokia: klasioko tėvas galėjo įkišti mano kiemo draugą į kokią tik nori specialybę kokiame tik nori universitete, apmokėti studijas, o šis jam įsipareigotų gerai studijuoti ir gauti diplomą. Baigęs universitetą gautų darbą vienoje iš to klasioko tėvo įmonių, bet jeigu nutiktų taip, kad jis pasišiktų, prisirinktų skolų ir būtų išmestas iš universiteto, tai jis liktų paskutinis šūdas savo draugo tėvo akyse. Va taip va. Kiemo draugas atrodė tikrai sutrikęs dėl tokio pasiūlymo, visgi buvo tinginys ir puikiai suvokė, kad nors jis ir nėra durnas, bet trintis universitete neturi jokio noro.

Visą vakarą koncertavo kažkokie muzikantai, o vienas iš jų buvo mano klasiokės tėvas. Jie dainavo visokias balių dainas, ir mano mama kartą pakvietė mane pašokti kartu, nes ji jautėsi nekaip, kuomet kiti vaikinai kvietė savo mamas šokti. O ką tu? klausė ji. Sėdi su tuo savo Tautvydu ir Edžiu, juokiatės iš visko kaip nenormalūs. Vėliau tą vakarą mano mamą šokti pakvies mano lietuvių mokytoja, kuri išgėrusi pasakys jai, jog labai nusivylė pamačiusi, kad mano tėvas neatėjo į mano mokyklos baigimo šventę, ir dar prisipažins, kad buvo įsimylėjusi mano tėvą, kuomet mokėsi vienoje mokykloje. Tą man mama papasakos tik kitą dieną, kuomet bus nustojus pykti dėl to, jog aš slapčia išėjau iš viso to cirko ir nuėjau pas savo tuometinę draugę, ten išsimiegojau ant grindų, o atsikėlęs anksti ryte grįžau ir net išsijuosęs melavau, kad visą naktį praleidau tose išleistuvėse. Aš gi nežinojau, kad mama, su kitais tėvais pasišalinusi iš tos vakaronės, vėliau grįžo atgal ir kartu su kitais absolventais ėjo ant kalnelio pasitikti saulės, ir oi kaip ji supyko manęs nepamačiusi tarp kitų žmonių!..

Kai vyko bakalauro diplomų įteikimai, tai viskas buvo nyku ir be galo erzino, juokais visai nekvepėjo. Apsirengiau kostiumu ir kartu su grupioke, jos tėvais ir jos vaikinu-kambarioku nuvažiavom į Šv. Jonų bažnyčią. Ten pasitikau savo mamą, krikštų tėvą ir mamos draugę, kuri kažkodėl buvo pasišovusi sudalyvauti mano diplomų įteikime. Mama iškart pastebėjo, kad aš be nuotaikos, ir visą laiką aiškino, kad daugiau šypsočiausi, šiandien juk tavo diena. O mamos draugė pasakė dar geriau: žinau, kad labai jaudiniesi, bet viskas bus gerai. Aš visai nesijaudinau, tiesiog norėjau, kad viskas greičiau praeitų. Nepamenu, kiek tada žmonių gavo diplomus, bet visi ėjo atsiimti diplomų tarsi būtų sustatyti ant konvejerio. Man buvo liūdna, kad dieduko nėra, jis jau buvo miręs. Žinau, tikrai džiaugtųsi, kad jo anūkas baigė universitetą. Kitiems šeimos nariams baigimas tebuvo faktas, tuo tarpu diedukas buvo vienintelis šeimoje, kuris didžiavosi tuo, kad aš studijuoju ne kur kitur, o būtent VU. Pats savo laikais buvo įstojęs į VU, studijavo ekonomiką, bet, kaip močiutė sakė, per alų ir mergas prašikai mokslą.

Po to teko fotografuotis.. Mačiau gražiai apsirengusias grupiokes, bet iš tiesų akių atitraukti negalėjau nuo vienos merginos, kuri studijavo leidybą. Ji buvo mano vienos įkyrios grupiokės kambariokė, gyvenom tame pačiame bendrabutyje.

Aš ir ta grupiokė gynėmės bakalaurinį tą pačią dieną, ir ta leidybos studentė atėjo palaikyti savo kambariokės. Nepastebėjau jos tol, kol atėjo mano eilė eiti gintis darbo. Kol klausiau kaip komisijos pirmininkė skaitė mano bakalaurinio darbo recenziją, pastebėjau ją: sėdėjo užkėlusi koją ant kojos, vilkėjo trumpą suknelę didele iškirpte, žiūrėjo tiesiai į mane. Išmušė iš vėžių. Vėliau, po gynimų, kai visi išėjom parūkyti, pasakiau jai, kad taip negalima eiti į kitų žmonių gynimus, labai blaško dėmesį ir trukdo. Ji tik šypsojosi, o vėliau tą vakarą, kai jau antrą kartą atėjęs apsauginis liepė ramintis, mes išlydėjom kitus svečius iš bendrabučio ir su keliais kitais žmonėmis nuėjome pas ją į kambarį. Prigulėm su ja ant lovos, kalbėjom apie knygas, išsiskyrimus ir dar kažin ką. Tada pakviečiau ją į pasimatymą, o kai jis galiausiai įvyko (ant suoliuko prie bendrabučio ;)), iškart buvo aišku, kad nieko daugiau tarp mūsų nebus. Širdies dėl to neskaudėjo, nes svarbiausia tuo metu buvo naujas gyvenimo etapas: baigtas universitetas, tuoj išsikraustysiu iš bendrabučio į butą, kur turėsiu atskirą kambarį, pradėsiu dirbti pilnu etatu ir t.t.

Kaskart, kai ta mergina įkelia naują nuotrauką feisbuke, įdėmiai ją apžiūriu, tarsi pasitikrinu, ar ji atrodo taip, kaip ją prisimenu. Ir ji visada atrodo tokia graži moteris. Taip žiūrėdamas kartais galvoju o kaip su ja būtų lovoje, bet tiek to, tai visai kita tema, reikia grįžti į tai, kas vyksta dabar.

O dabar kažkoks svarbus asmuo sako kalbą. Po to kalbą sako mūsų fakulteto dekanas. Tada kalba kita moteris, kažkokių ten reikalų direktorė. Mažojoje auloje labai vėsu, aš vilkiu marškinius ir švarką, ir man labai gaila tų merginų, kurios vilki dar plonesnius drabužius. Negalėčiau pasakyti, kad man labai viskas neįdomu. Tikrai įdomiau nei bakalauro diplomų įteikimai, nes čia bent jau gavom vietą atsisėsti, viską matom ir viską girdim. Aš netgi girdžiu ką kalba už mūsų kitoje eilėje sėdinčios merginos, baigusios kažkurią kitą magistro studijų programą. Viena iš jų alytiškė, buvau pametęs dėl jos galvą, kai man buvo maždaug 15 metų.

Buvo tokia neformalė, rengėsi gražiais drabužiais, turėjo tokį švelnų švelnų veidą. Nežinau, kiek metų jai tada buvo, gal 13? Kartą mano klasiokė, kuri buvo jos draugė, mus supažindino viename koncerte. Tai po to koncerto ramybės neradau, laukdavau kada ji užsuks į mIRC‘ą, vis susirašinėdavom, kasdien žiūrinėjau jos nuotraukas svetainėje ieškok.lt, bet nedrįsau jos kviesti į pasimatymą – „gali mylėti tyliai, vaike“. Buvo toks sunkus spalis, o dar mama dirbo popietinėje pamainoje, todėl aš grįžęs iš mokyklos labai daug laiko praleisdavau vienas. Kankino slogi nuotaika, namie buvo labai labai šalta, močiutė nupirko tokias įdomias šlepetes dengtu priekiu, o vienoje pornografinėje nuotraukoje moteris buvo labai panaši į vieno klasioko motiną.

Tą merginą aš užmiršau greitai, bet kas kažkiek laiko vis ką nors išgirsdavau apie ją. Kad būdama nepilnametė nuvažiavo prie jūros ir paplūdimyje šoko be liemenuko, o ją nufilmavo kažkuri televizija ir kai jos vaikinas pamatė tą reportažą, metė ją, bet vargu ar jai kada nors kildavo problemų dėl vaikinų, nes tą vasarą, kai baigiau mokyklą, vieno vakaro metu mačiau ją susikibusią rankomis su dviem skirtingais vaikinais dvejose skirtingose vietose. Greita, matyt, buvo.

Dabar ta mergina kalbėjo kažkokiu tarsi prarūkytu balsu, mane erzino, kad ji su kitomis kolegėmis komentuoja viską, kas vyksta. Norėjau negirdėti, ką jos kalba, bet niekaip negalėjau to išvengti.

Po to kalbas sakė visokie socialiniai partneriai, kurie visi kaip užsikirtę akcentavo, kad ši diena šalta, bet labai šviesi. Kai kalbos buvo pasakytos, absolventai abėcėlės tvarka buvo kviečiami atsiimti diplomų. Taip pamažu kėdės laisvėjo, visi su diplomais būriavosi salės priekyje. Kol laukiau savo eilės, prie manęs iš kažkur išdygo grupiokė iš archyvistikos studijų laikų. Pasirodo, kad buvo atsidėjusi savo magistrinio darbo gynimą šiems metams, todėl kartu su mumis atsiima diplomą.

Galiausiai atėjo ir mano eilė, nuėjau ir gavau diplomą. Atsistojęs kartu su visais mačiau daug fotografuojančių žmonių. Kadangi nieko iš mano šeimos nebuvo, tai nejaučiau jokio noro stovėti ten ilgai. Žengtelėjau atgal ir pasislėpiau už kolonos, pradėjau vartyti gautą diplomą. Čia vėl pasirodė ta buvusi grupiokė. Ji visada mėgo pasigirti, todėl nenustebau išgirdęs ją pradėjus kalbėti kaip jai gerai sekasi darbe ir kad ji dabar pakils pareigose, todėl ieškosis sau asistento. Klausė gal aš noriu. Atsakiau, kad ne, ir net nenorėjau aiškinti, kad man netinka visi tie viešieji ryšiai ir t.t. Ji kiek sutriko, tada pasakė ai taip, tu ne viešuosius ryšius baigei, o leidybą. Nieko jai neatsakiau, o tada išgirdau kaip tokia žavi mergina V., su kuria lankėm bendrą dalyką, mane pašaukė ir liepė atsistoti kartu su visais, o ne stovėti pasislėpus už kolonos. Aš trumpam vėl išlindau ir kurį laiką stovėjau šypsodamasis neaišku kam. Turbūt šypsojausi mistiniam kadrui; bent jau tikėjausi, kad į kokį nors vieną kuriame nors fotoaparate vis tiek papulsiu.

Greit visi pradėjo skirstytis ir fotografuotis mažomis grupelėmis. Prie mūsų priėjo dvi dėstytojos ir paprašė kartu nusifotografuoti. Visą tą laiką mačiau kaip ta mano buvusi simpatija fotografuojasi su diplomu. Kaip ji šlykščiai tamposi, dieve mano, džiaugiuosi, kad su ja nieko nepavyko! Kai dėstytojos nuėjo, dar nusifotografavome su grupiokėmis, atsisveikinau su dviem, jos nuėjo. Tada likau stovėti tik su viena, su kuria geriausiai ir sutariau visus šiuos pusantrų metų. Žiūrėjom vienas į kitą, jaučiau, kad noriu jai kažką pasakyti, gal tiesiog padėkoti, kad buvo maloni ir pakanti man, su manimi juk nelengva, bet tik pasakiau, kad jau eisiu, tada apsikabinom ir atsisveikinom. Mačiau kaip ji eina link savo artimųjų – vaikino, tėvų, brolio ir dieduko.

Išėjau iš salės, nusileidau iki rūbinės, pasiėmiau paltą, apsirengiau ir išėjau nešinas diplomu. Jaučiau sunkiai paaiškinamą liūdesį ar apmaudą. Norėjau, kad diedukas būtų šalia ir matytų mane. Norėjau nueiti su juo išgerti alaus, norėjau išgirsti kaip jis atsirūgsta, nusišypso ir papasakoja linksmą savo jaunystės istoriją.

Įlipau į dešimtą autobusą ir nuvažiavau namo.

K.

2013.11.09

Sapne važiavau su K. į Saulėtekį ten turėjo vykti paskaitos greitasis autobusas kažkodėl pasuko į Antakalnio žiedą jis vis važiavo ratu važiavo ir važiavo mes nieko nesupratom o po to autobusas ėmė ir nuvažiavo link centro mes išlipom ir norėjom pereiti Žaliąjį tiltą bet praėjimas buvo apgriuvęs reikėjo įbristi į upę kad pasiektum tokią betoninę pakylą ant kurios žmonės užlipdavo ir tada jau pereidavo upę mes įbridom į upę srovė ėmė nešti K. sugavau jos ranką ir ištraukiau tada prisėdom abu ant kranto.

Po to mes ėjom iki Mindaugo tilto ten įsėdom į troleibusą ir vėl važiavom į Saulėtekį supratom kad vėluojam į kažkokį svarbų seminarą troleibusas sugedo ties Antakalnio žiedu jo durys neatsidarė visi buvom įkalinti troleibuse ir K. pradėjo juoktis

ji sako: aš tiek daug ruošiausi šiam seminarui o dabar va kaip viskas išėjo

*

2013.11.12

Sapne ėjau kažkokiu senu ilgu koridoriumi jo gale matėsi šviesa prie jos artėdamas supratau kad einu centrinių VU rūmų koridoriumi kai pasiekiau duris ir jas atidariau pamačiau kiemą lauke lijo kažkur toliau stovėjo žmonės priėjau prie jų ir pamačiau kad jie perka girą atsistojau į eilę o tada išvydau klasioką pasisveikinom paklausėm kaip sekasi o tada išvydau K. ji irgi atsistojo į eilę prie giros ir aš pamačiau kaip klasiokas į ją žiūri ir man sukilo nerimas žinau aš tą klasioką greitas prie mergų.

Kai nusipirkau giros palaukiau K. ir mes nuėjom atgal į koridorių aš jai rodžiau paveikslus mane kažkas pašaukė aš nusisukau į kitą pusę o kai atsisukau K. jau nebebuvo tik maža raina katytė prie mano kojų aš pakėliau ją ir pridėjau prie krūtinės tada pradėjau eiti į šviesą koridoriaus gale o kol ėjau katė bandė visaip įsitaisyti ant mano krūtinės ji vis sukosi ir sukosi krapštė letenėlėmis kartais įdrėksdavo odą ir niekaip atrodė negalėjo surasti sau tinkamos pozos ir vis žiūrėjo man į akis o aš žiūrėjau jai į akis ir man darėsi vis šilčiau ir šilčiau nuo to jos malimosi ir taip ramu buvo norėjau kad tai tęstųsi kuo ilgiau o kai mes priėjom duris koridoriaus gale iš kur sklido šviesa aš pastebėjau kad katytė nurimo jau gulėjo susirangiusi užmerkusi akis ir tyliai murkė aš žiūrėjau į ją ir buvau laimingas.

(Niekad nesu sapnavęs, kad žmogus persikūnytų į gyvūną.)

Nežinios Didinimo Strategijos

Šią savaitę fakultete vyko studentų mokslinės draugijos Komunikacijos ir informacijos konferencija. Antrąją dieną Remigijus Šimašius skaitė pranešimą tema „Kaip socialinės medijos (ne)keičia valdžios veikimo“. Pranešimo metu Šimašius pasakojo apie tai, jog socialiniuose tinkluose žmonės atsirenka matyti tai, kas jiems patinka, ir kad turėdami galimybę plėsti akiratį, mes taip pat jį ir siauriname. Arba galime labiau susidomėti, kas vyksta toli nuo mūsų ir nebežinoti, kas vyksta mūsų panosėje.

Klausydamas prisiminiau savo mamą. Maždaug nuo 11 klasės ji pradėjo priekaištauti, jog aš per daug laiko leidžiu prie kompiuterio ir, pvz., visai nežiūriu televizijos. 11 klasę prisimenu kaip laikotarpį, kai aš iš tiesų labai mažai domėjausi, kas vyksta aplink – tiesiog sėdėjau prie kompiuterio, žiūrėjau filmus, siunčiausi muziką, skaitydavau Deftones koncertų apžvalgas, kartais poeziją, o šiaip tai visiškai nieko naudingo aš neveikiau su tuo kompiuteriu. Per televiziją būčiau daugiau visko naudingo sužinojęs. Tačiau tuo metu kompiuteris leido man negauti informacijos, kurios gauti aš nenorėjau, kuri man atrodė nereikšminga. Tai buvo kvailas užsispyrimas.

Mano požiūris ilgai nesikeitė, ir kai galiausiai atsidūriau Vilniuje ir gyvenau studentų bendrabutyje, man labai pasisekė, kad mano abu kambariokai buvo itin besidomintys aktualijomis, nes aš. Na, aš ir toliau skaičiau Deftones koncertų aprašymus, siunčiausi muziką, žaidžiau kompu, žodžiu stūmiau dūrą. Dėka kambariokų sužinodavau, kokie pasikeitimai vyskta arba įvyks bendrabutyje, kad vėluos LSP pažymėjimai, kokios naujienos fakultete ir universitete. Kartais jie man primindavo susimokėti už bendrabutį arba paduoti paraišką socialiniei stipendijai gauti (taip jos ir negavau).

Norėčiau sakyti, kad buvau jaunas ir durnas, ir kad daug jaunų žmonių elgėsi ir elgiasi taip, kaip aš kadais. Tačiau negaliu tvirtai atsakyti, jog dabar labiau praplėčiau savo akiratį. Nes kartais tikrai atrodo, jog domiuosi kažkokiais mažmožiais, lyg tyčia nesistengiu girdėti įvairiausių naujienų apie brangstančius maisto produktus arba blogą orą. Nežinau, ar esu tikrai rimtai atitrūkęs nuo realybės, ar tik stengiuosi atsiriboti nuo kasdienių dalykų, nes man jie kelia nuobodulį.

Net ir mano studijos kažkokios ne tokios – dievaži, mano moksliniai darbai mažai kam aktualūs, išskyrus man pačiam (nes įdomu juos rašyti) ir gal dar keliems dėstytojams. Būčiau fizikas, matematikas ar bent jau psichologas, tai oho kaip galėčiau keisti žmonių gyvenimus! Na, bent jau teoriškai. Tiesa, konferencijoje klausydamas studentų pranešimų pajutau, jog tarp jų turėtų būti tokių pat pasimetusių studentų kaip ir aš, nes kai kurių pranešimai atrodė labai keisti ir sunkiai įvertinami moksliškumo prasme. Labiausiai įstrigo viena verslo informacijos vadybą studijavusi mergina, kuri analizavo Kafkos „Metamorfozę“ pritaikydama Nežinios mažinimo strategiją. Skamba kietai ir keistai, įdomu paklausyti, bet tyrimo aktualumo taip ir nesupratau.

Kartais atrodo, jog palaipsniui aš vis trauksiuosi, kol vieną dieną prabusiu, ir visa, ką žinosiu geriau už kitus, bus Povilo Šklėriaus gyvenimo istorija – ir tik todėl, kad aš pats ir esu Povilas Šklėrius.

Savaitė Po

Kai sirgau, buvau užsidaręs namuose. Išeidavau nebent į parduotuvę. Pinigų beveik nebuvo, todėl parduotuvėj pirkdavau tik tai, ko labiausiai reikėjo. Namuose daug skaičiau ir šiek tiek žaidžiau kompiuteriu. Kai vakare grįždavo kambariokas, pavalgydavom ir sėsdavom žaisti stalo žaidimo Dominion. Per visą savaitę sužaidėm turbūt 10 partijų, laimėjau vos kartą.

Ketvirtadienį grįžo kambarioko ir buvusio kambarioko grupiokė Vika, kuri dar prieš pusantrų metų gyveno mūsų kaimynystėj ir dažnai užsukdavo tiesiog šiaip. Buvo smagu ją pamatyti po turbūt metų pertraukos. Sėdėjom bare Akivarai, po to ji nakvojo pas mus. Kitą dieną važiavom pas kitą jos grupiokę, kur valgėm skanią sriubą ir po to žaidėm visokius žaidimus, tik šįkart aš nelabai buvau nusiteikęs žaidimams, daugiausia klausiausi ką kas kalba.

O šeštadienį pasveikinom Tadą su gimtadieniu, o sekmadienį labai ilgai skaudėjo galvą. Kai išėjau pirmadienį į darbą, jaučiausi labai nelaimingas ir piktas. Visą dieną niekas nesisekė, jaučiausi suvargęs. Tačiau jau antradienį viskas ėjosi kur kas geriau, o ir universitete pagaliau apsilankiau. Likusios savaitės dienos praėjo maloniai, o trečiadienį dar susitikau su V. ir grįžau namo pakilios nuotaikos.

Penktadienį vėlai vakare grįžau į Alytų. Šeštadienį praleidau su mama tvarkydamas namus, eidamas apsipirkti, dar močiutę aplankėm. Mama stebėjosi, kad vakare niekur nesiruošiu eiti, o man tiesiog norėjosi pabūti ramiai namuose. Sekmadienį norėjosi to paties, taigi visą dieną leidau skaitydamas knygas arba maketuodamas vieną leidinį ir jo reklamas. Kartais žmogui reikia pabūti vienam ir paveikti ką nors nesudėtingo, ką nors, kas užpildo dieną ir atitraukia nuo sunkių minčių.

Pastaruoju metu tokių minčių apstu. Įvairūs galvojimai apie darbą, karjerą, pinigus, vaikus, draugystę, šeimą man neduoda ramybės. Nežinau, ko noriu, nežinau, ką man reikėtų veikti. Ir kaip tyčia aplinkoje matau žmones, kurie, atrodo, dirba būtent tai, kam yra sutverti, ir man tampa visai neaišku, nes neįsivaizduoju, ką aš norėčiau dirbti. Ilgi galvojimai galiausiai atveda prie minties, kad aš per tiek metų savęs nepažinau, ir kad labai daug laiko praleidau būtent stengdamasis nepažinti savęs, atitolinti tą akistatą. Kartais man taip nejauku su savimi; kartais stebiuosi, kaip sugalvoju tam tikrus dalykus, kodėl reaguoju vienaip, o ne kitaip, o kai pagalvoju apie praeitį, tada tampa viskas dar painiau: dalykai, kurie kažkada atrodė suprasti ir išanalizuoti, dabar vėl atrodo nebesuprantami ir reikalaujantys naujų analizių. Keista, kad būdamas 17-19 metų žinojau, koks turiu būti ir kaip turiu gyventi, nes kuo toliau, tuo labiau jaučiu nerimą dėl to, jog nebežinau, kas aš esu ir kaip turėčiau gyventi.

Tikiuosi, kad tai yra eilinė krizė, kuri greitai praeis. O gal čia ir yra problema – kad aš ne sprendžiu problemas, o paprasčiausiai laukiu, kada jas pakeis kitos aktualijos?

2012

Gyvenimas. Tuštybės mugė.

Metai prasidėjo liga. Ir nežinau, kas tiksliai atsitiko man sergant, bet pamažu tapo aišku, kad turiu išsiskirti su M; tada išsiskyrėm. Tada nežinau, ką veikiau, turbūt tiesiog dirbau (vienu metu labai sunkiai fiziškai). Kai atėjo pavasaris: 1.) sužinojau, kad mano mamai gali būti vėžys; 2.) pradėjau su kambarioku ir draugais iš jo pusės eiti į protmūšius. Taip sulaukiau vasaros, nusprendžiau pabandyti stoti į VU magistrantūros studijas. Jei neklystu, rugpjūtį sužinojau, kad įstojau į VU leidybą, apsilankiau Satta Outside festivalyje, o visai prieš savo gimtadienį važiavom su mama į Kauną, kur ją operavo. Ruduo prasidėjo ėjimu į paskaitas, knygotyros konferencija (siaubinga, siaubinga), naujomis pažintimis, ir jau spalio pradžioje tapo aišku, kad tai yra mano labiausiai pragertas ruduo. Ir neaišku dabar, kodėl tiek gėriau (sakydamas, kad daug gėriau, turiu omeny tai, jog gėriau sau nebūdingai dažnai), bet kadangi rudenį dar žavėjausi begale merginų, tai viską apibendrinus galima teigti, jog rudenį atskleidžiau ir leidau kerotis savo tuštybei. Vienu metu buvau neva pametęs protą dėl merginos, o gal tik dėl įvaizdžio, kurį apie ją buvau susidaręs. Bet galiausiai, kai pasnigo, nusiraminau ir atsidaviau mokslams. Senuosius metus su draugais baigiau labai linksmai sodyboje prie Druskininkų.

Geriausios akimirkos:

Sepultura koncertas Rygoje.

Grupiokės Erikos aplankymas Taline.

Joninės su draugais/pažįstamais prie ežero netoli Druskininkų.

Komandiruotė į gimtąjį Alytų birželio mėnesį.

Kai sužinojau, kad įstojau į magistrantūrą.

Festivalis Satta Outside 2012 pajūry.

Kai sužinojau, kad mamai ne vėžys.

2013 metų sutiktuvės netoli Druskininkų.

Idėjos. Riebus +

Visada turėjau problemų dėl idėjų gausos ir labai mažo idėjų įgyvendinimo procento. Visgi 2012 metais biškį pajudinau užpakalį: futbolo čempionato metu žaidėm juokingą, pačių sugalvotą futbolo menedžerį; buvau pradėjęs bėgioti; pajutau norą/būtinybę rašyti eilėraščius, dar parašiau apsakymą; o svarbiausia – su draugais geriant alų gimusi idėja rašyti fiktyvias naujienas išvydo dienos šviesą Karštų Žinių pavidalu ir kol kas susilaukia tiek teigiamų, tiek neigiamų komenarų – o tai ir yra svarbiausia ;) Aišku, liko ir neįgyvendintų idėjų, bet jų nenurašiau, palikau ateičiai.

Knygos. Buvo ir nusivylimų, ir džiaugsmų.

Iš pradžių nuvylė Olgos Tokarczuk knyga „Dienos namai, nakties namai“. Nežinau, kodėl iš šios knygos tikėjausi stebuklų, bet taip jau kartais būna su tomis knygomis. Neradau ten stebuklų, apmaudu ir liūdna dėl to.

Kitas nusivylimas – Ali Smith knyga „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai”. Šita pas mane atsidūrė tik todėl, jog pigiai kainavo per akcijas, be to gražus pavadinimas. Nieko iš jos nesitikėjau, paskaičiau mažiau nei trečdalį ir atidėjau į šalį. Vargu ar vėl skaitysiu, tiesiog ne mano knyga.

Didžiausias nusivylimas – mano meilės Jurgio Kunčino knyga „Kasdien į karą“. Iš esmės man patinka viskas, ką rašo Kunčinas, bet kai paėmiau šią knygą, tai supratau, kad man iš esmės patinka viskas, ką rašo Kunčinas, tik ne ši knyga. Nors braižas tas pats, stilius tas pats, yra gražių sakinių ir įdomių minčių, bet ganėtinai sunkiai skaitėsi. Jaučiu, jog vis tiek teks kažkada ją pabaigti skaityti, tačiau tas laikas tikrai ne dabar.

Didžiausio džiaugsmo negaliu išskirti. Labiausiai patiko šios knygos: Witold Gombrowicz romanas „Apsėstieji“, Charles Bukowski apsakymų rinkinys „Paprastos beprotybės istorijos“, Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“, mano numylėto lenkų rašytojo Jerzy Pilch apsakymų rinkinys „Mano pirmoji savižudybė“, o didžiausią intrigą sužadino ir neleido padėti knygos į šalį Henning Mankell detektyvas „Žudikas be veido“.

Muzika. Tingūs metai.

Geriausias koncertas – Sepultura Rygoje kažkada vasario ar kovo mėnesį. Sepultura mačiau pirmą kartą, koncertas patiko, naujos dainos patiko, senos dainos patiko, grupės bendravimas su publika patiko, pagrindinis ekipažas patiko, naktinė muzika važiuojant atgal į Vilnių patiko, pavargau kaip turi būti, ir tai taip pat patiko ;)

Iš kitų koncertų įstrigo God is an Astronaut (rudenį Lofte), vietinių Lucky Strike koncertas (pavasarį Pogo) ir The Turbos debiutas (žiemą Kably). Galbūt buvo dar kažkas gero, bet nepamenu jau. Keisčiausius jausmus sukėlė Soulfly koncertas (rudenį New York klube) – grupė kažkada stipriai mylėta, dar ir dabar karts nuo karto paklausoma, gyvai grojo gerai, bet pats grupės lyderis toks buvo nejudrus ir be emocijų, tai kažkaip keistai klausėsi/žiūrėjosi.

last.fm rodo, kad per metus daugiausiai klausiausi Deftones (680 dainos), Arctic Monkeys (300), Beatsteaks (297), Coldplay (291) ir Pearl Jam (230).

Laukiamiausias metų albumas buvo Deftones „Koi No Yokan“, bet ar aš esu juo nusivylęs, ar patenkintas, negaliu atsakyti. Didžiausią nusivylimą atnešė Best Coast albumas „The Only Place“.

Iš esmės esu užsnūdęs muzikos paieškose, užtenka to, ką turiu nuo seno ar esu radęs prieš metus-dvejus.

Iš atskirų dainų labai strigo šios:

Cloud Boat – Bastion

Baths – Lovely Bloodflow

Bon Iver – Skinny Love

Pearl Jam – Elderly Women Behind The Counter In A Small Town

Baroness – EULA

Solstafir – 78 Days In The Desert

The Kills – Fried My Little Brains

R.E.M. – Nightswimming

Somehow Calm

Negaliu suprasti, ar paskutines dvi savaites esu ramus, ar apatiškas.

Mane supantys žmonės labai emocingi – pikti, suirzę, isteriški, plepūs. Būdamas šalia jų jaučiuosi keistai, nes pats nesu nei irzlus, nei piktas, nei labai kalbėti noriu. Tiesiog sėdžiu, dirbu arba klausau paskaitų universitete. Įdomu stebėti kaip žmonės skirtingai reaguoja į vienodus dalykus, pvz. mano ir mano grupiokių reakcija į atsiskaitymus ir egzaminus – aš toks ramus, o jos suirzusios. Nežinau, nuo ko tai priklauso, galbūt prieš Kalėdas visi tampa jautresni.

Aš vis dar nejaučiu jokios Kalėdinės nuotaikos. Anksčiau visada ją jausdavau, kartais ji pasireikšdavo jau gruodžio pradžioje; vėliau apnikdavo slogi nuotaika. Bet dabar jokios nuotaikos nejaučiu, ir viskas. Esu sukoncentravęs mintis į studijas ir darbą, taip pat stengiuosi atsiriboti nuo to irzlumo, kuris yra tarsi apsėdęs kitus. Net visos merginos dingo iš galvos; visi variantai dabar kelia šypseną.

Man patinka ramybė, žiema yra ramybės oazė. Taip gera tiesiog sėdėti kambaryje neįjungus šviesos ir žiūrėti pro langą į užpustytą kiemą, apšviestą oranžine šviesa, krentančia kažkur iš aukštai. Man nereikia niekur eiti, nereikia skubėti, nenoriu nei kviesti, nei būti pakviestas eiti išgerti. Jeigu aš kada nors sugebu būti laimingas pats iš savęs, tai tik žiemą.

Reikalai

Praėjusią savaitę taip ir nepakalbinau savo susižavėjimo objekto.

Studijos vis dar įdomios, darbas – ne. Sapnuose dažnai turiu problemų darbe ir ieškau naujo darbo. Paskutiniame sapne aš su klasioku stengėmės suspėti į mano darbą laiku, tačiau dėjosi visokie keisti įvykiai, privertę mus vėluoti, o galiausiai aš atsidūriau Baltų lankų leidykloje ir pareikalavau, kad man būtų pravesta ekskursija. Ekskursiją man pravedė, ir dar net vyno įpylė. Ryte prabudau niūrus, nes už 25 minučių kelio pėsčiomis manęs laukė ofisas, kuriame nebėra darbo, todėl man jau antrą savaitę tenka užsiiminėti visokiais dalykais, kurie neturi jokios finansinės vertės. Galėčiau sakyti “bent jau kol kas neturi finansinės vertės“, tačiau man sunku įsivaizduoti, kad mūsų vangi vadyba gali sugebėti tuos dalykus parduoti klientams. Vieną dieną radau įdomų darbo skelbimą – Senukų prekybos centras ieško muzikos redaktoriaus, kuris sudarinėtų grojaraščius. Skambinau skambinau nurodytu telefono numeriu, tačiau niekas taip ir neatsiliepė.

Pirmadienį kolega iš radijo paklausė ar aš negalvoju apie dėstytojo karjerą, ir aš atsakiau ne, nors iš tiesų buvau prieš kelias dienas apie tai galvojęs. Man tik įdomu, ar dėstytojus gali išmesti iš darbo, jeigu jie su studentais, pvz, eina gerti alaus.

Šeštadienį buvau klasiokės gimtadienyje, padauginau alkoholio, grįžau namo baisios būklės, sekmadienis buvo palaidotas. Įdomiausia tai, jog kitą dieną manęs nepykino, galvos neskaudėjo, tačiau būklė buvo tragiška – galėjau tik gulėti. Buvo gėda prieš mamą, o vienintelis guodęs dalykas buvo tai, jog katė porą kartų atėjo, palindo po antklode ir gulėjo prisiglaudusi prie mano krūtinės; aš neturėjau jėgų jos glostyti.

Penktadienį atvažiuos draugas Tadas, eisim į koncertą klube XI20. Kadangi planuoju šeštadienį mokytis, tai sumažina galimybę, jog penktadienį neapskaičiuosiu alkoholio, dėl ko tektų palaidoti šeštadienį. Svarbiausia atrasti linksmybių ir mokymosi pusiausvyrą. O kai mokytis įdomu, tai visai neliūdna, kad linksmybių mažiau. Galų gale, užimtumas man padeda jaustis gerai – jokių nereikalingų minčių apie tai, kaip niekas neturi prasmės.

O šiandien važiuodamas troleibusu girdėjau dviejų vyrukų pokalbį apie traukinius ir nusprendžiau, jog reiktų su kuo nors kur nors pasivažinėti ta nuostabia transporto priemone, juolab, kad dabar turiu tas nuostabias studentiškas nuolaidas.

Dabar

Po metų pertraukos rugsėjį vėl grįžau į universitetą. Vilniaus universitete studijuoju leidybos magistrantūrą. Visiems, kas paklausia, kodėl studijuoju, atsakau, jog per metus, kuriuos praleidau tik dirbdamas, užsinorėjau dar ką nors pasimokyti. Universitete visiems sakau tą patį, tik dar pridedu, jog mane visada traukė leidyba, tik, va, niekada nesugebėjau įstoti į leidybos bakalauro studijų programą. Tai nėra visai tiesa, nes: 1.) kai stojau pirmą kartą, leidybą įrašiau žemiau nei visokias ten filologijas, į vieną kurių, deja, ėmiau ir įstojau; 2.) kai stojau antrą kartą, leidybą rašiau žemiau nei archyvistiką ir istoriją, nes vis tiek žinojau, jog man truks šiek tiek stojamojo balo, kad ten papulčiau.

Dabar gailiuosi, kad abu kartus leidybą rašiau žemiau, nes po poros pirmųjų savaičių supratau kaip mane domina ir motyvuoja tai, ką dabar mokausi. Tokios motyvacijos niekada nejaučiau, kai studijavau archyvistiką. Ar toks pats sudomintas ir motyvuotas būsiu ir toliau, parodys laikas.

Įdomu tai, jog nors tai ir buvo mano trečia rugsėjo pirmoji, kuomet patekau į naują studijų programą, aš ir vėl išgyvenau tą jaudulį, kuris yra susijęs su tuo nesmagumu, kai nežinai, kokios grupiokės ir grupiokai bus, nežinai, kaip su jais pradėti bendrauti. Šįkart viskas susiklostė labai šauniai, nes jau trečiąją dieną mes sveikinom vieną grupiokę su gimtadieniu, tą pačią dieną sutarėm daryti ir cementofkę rugsėjo pabaigoje ;) Gerai ir tai, jog be manęs grupėje yra dar vienas vyrukas, tiksliau, tikras vyras, tik, deja, kol kas man lengviau bendrauti su grupiokėmis nei su juo.

Ruduo tapo įdomus vien dėl studijų. Einu kur nors ir galvoju apie semestrinio darbo rašymą, einu kur nors ir galvoju apie tai, ką išgirdau per paskaitas. Turiu ką įdomaus papasakoti kitiems.

Kita vertus, išgėręs tarp žmonių aš vis dar esu lygiai toks pats chaotiškas pats sau. Galiu būti rimtas, santūrus, bet galiu plepėti visą vakarą neužsičiaupdamas. Būna, užsigalvoju apie tai, kaip man sektųsi, jeigu susimesčiau su ta ar ana mergina; galvoju apie tai, kokią patalynę ji turi, nes mane labai slegia mano abu patalynių komplektai – vienas su delfinais, kitas su laivais, ir aš galvoju ar jos drabužiai turi kažkokį specifinį kvapą, kurį įtakoja jos skalbimo milteliai ir minkštikliai, o gal ir jos kūno kvapas; galvoju ką ji mėgsta valgyti pusryčiams, ar savaitgaliais ji mėgsta gulinėti lovoje iki pietų, ar jos gėrimui egzistuoja ribos ir ar išgėrusi ji nepameta blaivaus proto (aš nepametu, prisiekiu!); man įdomu ar ji buvo stipriai įsimylėjusi, ir ar viskas baigėsi užtektinai blogai, kad dabar ne tai, kad negalvotų apie meilę, bet tiesiog jos nesureikšmintų – kartais aš noriu sutikti būtent tokią merginą ir pasakyti jai labas, aš irgi jaučiuosi tuščias, manau mums dera būti kartu, nes mes nebeturime vilčių.

Bet kitą dieną paskaitose ir darbe sugebu būti rimtas, mąstau tik praktiškai, o sunkiausias uždavinys vis dar tas pats – ką valgyti pietums?