Posts Tagged ‘universitetas’

Asmodėjus #1

2012/08/01

<…>

Pastaruoju metu nelabai kas vyksta manyje ar mano aplinkoje. Tiesa, su kambariokais pagaliau nusipirkom mikrobangę, tai išties kažkas Tokio mūsų kambaryje/visame aukšte, nes be mikrobangę gyvenome gal tris-keturis mėnesius, tai maisto šildytis eidavom pas tokias kaimynes. Jos niekada nesakė, kad mes joms atsibodom, bet kažkaip laikui einant mums patiems taip pradėjo šviestis ;) Visa laimė, jog vieną dieną radijuj viena mergina internete rado skelbimą apie parduodamą padėvėtą mikrobangę už 50lt, aš užsirašiau telefoną, kitą dieną mano kambariokas paskambino tiems žmonėms ir mes nuvažiavom nusipirkti tos stebuklingos mikrobanginės. O snigo labai tą vakarą, ir važiuot reikėjo toli, ir dar mes visi trys be automobilių, ai ai, verkšlenom kaip mergaitės mažos, kad neparsitempsim tos mikrobanginės namo. Kai ją nusipirkom, tai tikrai išsigandom jos dydžio, nes ji mums truputį per didelių gabaritų pasirodė, bet viskas žinai kaip baigėsi? ;) Atvažiavo vienas kambariokas su darbiniu automobiliu ir parvežė mus namo namo namo, kur mes nuvalėm mikrobanginę ir ją įjungėm. Sakėm iš pradžių dar mes ją engsim, nes ji naujokė mūsų kambaryje, bet nejučia visi ją įsimylėjom, net ir kaimynės, o aš va ėmiau ir parašiau ilgą neįdomią istoriją apie visą šitą reikalą, tai tu atleisk man, man tiesiog pakilo nuotaika, ir dar tokia nuotaika, kai noriu pasakoti visiškus random dalykus, kurie niekam neaktualūs ;)

Norėjau dar papasakoti tau ką šiandien gaminausi valgyti, bet apsigalvojau, nes būna taip, kad ir koks žmogus durnas būna, jis (visiems netikėtai) ima ir suima save į rankas, pasako ką nors protingo arba nepasako ko nors kvailo, tiesiog patyli, tai patylėsiu ir aš dabar, kad neprirašyčiau bet ko ;)

O žinai, šiandien per vieną paskaitą bandžiau tau laišką ranka rašyti, tai rašiau rašiau, bet kai perskaičiau, labai nepatiko, nes labai nerišlus išėjo, todėl kad ir rašiau, ir dėstytojo klausiausi, ir dar su grupioke kalbėjau; ji vis klausinėjo, ką aš rašau, tai sakiau, kad laišką, sakė o kaip faina, po to klausė kam rašau, tai atsakiau, kad tai mergaitei iš Kauno, sakė a ir vėl rašai.

Tai taip diena ir praėjo kažkaip.

<…>

2011

2012/01/03

Metų svajonė: Deftones koncertas Varšuvoje. Svajonė išpildyta kartu su vaikystės draugu Tadu, blogeriais buržujum ir alkoholikairniekšai. Nuvažiavom, pamatėm, išgirdom, grįžom pavargę, bet laimingi ;)

Metų muzikinis atradimas: Miglės dėka rudenį išgirdau grupę The Dead Weather. Geras rokelis, ir jeigu būčiau šitą grupę išgirdęs anksčiau, tai ji būtų daugiausiai klausyta šiais metais (o dabar – Deftones (567 dainos) ir Arctic Monkeys (335 dainos)).

Metų pavariau: nepaisant milžiniško tingėjimo, didelės baimės, pesimizmo, idealizmo siekimo, ėmiau ir parašiau varganą bakalauro darbą, už kurį gavau net 9 ir pagaliau baigiau universitetą.

Metų atradimas: kad fantasy dalykai ir stalo žaidimai mane domino anksčiau, tai man nebuvo paslaptis, tačiau proga pažaisti kokį nors įdomų stalo žaidimą, kuris yra ne Monopoly ar Alias, pasitaikė tik šių metų rudenį. Dabar turim du žaidimus – Small World ir 7 Wonders, abu įdomūs, nespėjo pabosti. Baisu tik tai, jog mane itin domina Magic: The Gathering kolekcinės kortos..

Metų pamoka: o jų buvo dvi, abi labai laiku ir vietoj.

1.) Nekalbėti apie buvusias merginas su kitomis merginomis, net jeigu jos pirmos pradeda kalbėti apie savo buvusiuosius, tokiu būdu tave ragindamos irgi pasidalinti dalykais iš praeities.

2.) Atskirti literatūrinį susižavėjimą merginomis nuo paprasto susižavėjimo. Literatūrinis yra skirtas tik tam, kad toliau galėtum parintis, ieškoti nesurandamo, spręsti problemas, kurių nėra ir t.t.

Metų knyga: Witold Gombrowicz “Kosmosas“.

Metų filmas: šįkart ne filmas, o serialai CSI (tas pirmasis iš CSI serijos, kur veiksmas vyksta Las Vegase), The Office (ne britiškas, o amerikietiškas) ir Walking Dead.

Metų blogas-atradimas: žinoma, kad In Love With Love. Sudrebino lietuvišką blogų pasaulį kaip turi būti ;)

Metų džiaugsmai: FK Dainava klubo atgimimas (pavasaris), išsikrausčiau iš studentų bendrabučio (vasara), ilgasis Žolinių savaitgalis miške prie ežero netoli Druskininkų (vasara), Europos krepšinio čempionatas, nepaisant to, kad pabaiga buvo netikėta (ruduo), pažintis su Migle (ruduo), naujųjų metų sutiktuvės (žiema), draugai (visąlaik).

Metų nusivylimai: serialas Californication, Julio Cortazar knyga “Žaidimas baigtas“, Witold Gombrowicz knyga “Transatlantas“, Arctic Monkeys albumas “Suck It And  See“, mėgstamiausio futbolo klubo FC Porto prastas žaidimas naujajame sezone.

Trečioji Diena

2011/11/18

…kurios metu Povilas išsikelia tikslą ir bando jį pasiekti.

Trečiąją dieną aš kėliausi iš mirusiųjų, įžengiau į suplanuotą pasaulį.

Pirmiausia nutariau, kad reikia nusiprausti, tai ir nusiprausiau. Tada, apgalvojęs kelis variantus, nusprendžiau papusryčiauti. Papusryčiavau. Kad pasijusčiau dar žvalesnis, padariau 10 atsispaudimų. Tada prisėdau suplanuoti likusią dieną.

Darbe direktorė mėgsta kartoti, jog svarbiausia yra išsikelti tikslą, o tada reikia numatyti veiksmus, skirtus tikslui įgyvendinti. Mano šiandieninė problema buvo ta, jog norėdamas suplanuoti dieną ir numatyti, ką kada darysiu, turėjau turėti vieną ar kelis tikslus. O tikslo man kaip tik ir trūko. Butas buvo sutvarkytas, taigi negalėjau tvarkyti jo, drabužiai visi buvo neseniai išskalbti, taigi negalėjau jų skalbti. Lentynoje stovėjo kelios knygos, kurių nebuvau baigęs skaityti, tačiau man šiandien norėjosi nuveikti kažką apčiuopiamo ir konkretaus, atnešančio praktinę naudą. Taip galvodamas prasikankinau iki 12h, kada į galvą šovė mintis, jog man reikia įsigyti sportinį džemperį iš padėvėtų drabužių parduotuvės. Kad įvykdyčiau šį tikslą, numačiau, jog reikia apsilankyti padėvėtų drabužių parduotuvėse.

Apsirengiau gražesne striuke, užsimečiau kuprinę ir išėjau į lauką. Pirmoji „Humana“ padėvėtų drabužių parduotuvė buvo už 5 min. nuo mano namų. Eidamas link jos stebėjau žmones, tačiau nieko įdomaus be dviejų senyvo amžiaus vyrų, geriančių bobelinę šalia vieno medžio, nepastebėjau. Parduotuvėje neradau sportinio džemperio, kuris bent kiek man patiktų, tai dar pažiūrėjau visokių megztukų ir striukių, nors ir neketinau jų pirkti.

Išėjęs iš parduotuvės nutariau važiuoti į Antakalnio mikrorajoną, kur yra kita „Humana“ parduotuvė. Kaip tik greit atvažiavo tinkamas autobusas, ir jau po 15 minučių aš buvau Antakalnyje. Iš pradžių nuėjau prie bankomato, kad nusiimčiau pinigų, nes grynaisiais turėjau tik 17 litų. Tiesa, bankomato neradau ten, kur jis visada buvo – pasirodo jis buvo perkeltas į banko filialo vidines patalpas. Ten buvo dviejų žmonių eilė, atsistojau už tokio vyriškio. Tada pastebėjau, jog šalia yra kitas bankomatas, kuriame galima dar ir įnešti pinigus į savo banko kortelę. Pagalvojau, kad jei galima įnešti, tai greičiausiai galima ir išsiimti, todėl nutariau pabandyti savo laimę. Deja, man nepavyko, bet to nežinojo priešais mane stovėję du žmonės, taigi kai grįžau į eilę, prie to bankomato perėjo vyras, stovėjęs prieš mane. Galvojau gal būtų mandagu jam pasakyti, jog tame bankomate negalima nuimti pinigų, tačiau greit susigriebiau – nemandagu yra kištis į svetimo žmogaus reikalus. Likau stovėti eilėje, o eilė kaip tik pajudėjo, dabar jau senyva moteris priėjo prie bankomato ir rinko savo kortelės PIN kodą; aš žvalgiausi po patalpą. Vyras, pabandęs savo laimę prie kito bankomato, grįžo į eilę ir iš lėto, bet užtikrintai, atsistojo eilėje priešais mane. Aš nepykau, maža to, man jau buvo kilusi mintis užleisti jį prieš save – šiandien buvau kažkaip mandagiai nusiteikęs.

Senyva moteris nusiėmė pinigus, po to dar sulaukė čekio, o tada dar atsispausdino du čekius su sąskaitos likučiais ir nuėjo. Vyras, stovėjęs priešais mane, pajudėjo link bankomato ir aš net lengviau atsidusau, nes kažkodėl visą laiką tarsi verčiamas spoksojau į jo pakaušį, galvodamas, kaip atrodys mano pakaušis, kai man bus 30, 40, 50 metų. Ar tas vyras kada nors galvojo apie savo pakaušį? O ar galvojo, kaip sens jo kitos kūno vietos?

Aš karts nuo karto apie tai galvoju. Viskas dėl to, jog dar kai mokiausi mokykloje, vieną dieną pas mus atėjo tokia kaimynė, su kuria visai nebendravom, ir paprašė ateiti pas ją padėti dėl kažko. Aš nusekiau ją nieko nesuprasdamas. Jos bute pamačiau greitosios pagalbos žmones – gydytoją ir vairuotoją. Gydytoja tikrino tos kaimynės tėvo pulsą, tada ėmė ruošti švirkštą su vaistais. Aš stovėjau kambario tarpduryje ir stebėjau bejėgį, sunkiai kvėpuojantį nuogą kaimyną. Jam buvo virš septyniasdešimties. Kai mes buvom vaikai, jis visada mus pakalbindavo, buvo toks guvus malonus senukas. O dabar jo kūnas gulėjo nuogas, bejėgis. Mane labai trikdė tai, kad vyro pimpalas buvo nepridengtas. Jis buvo toks mažas, o plaukai aplink jį buvo visi žili žili. Nenoriai pagalvojau, kad visų vyrų laukia tokia baigtis – vyriškumo praradimas. Tada liks tik karštligiškai užsiimti kokiais nors kitokiais dalykais, pvz. sodininkyste ar pašto ženklų kolekcionavimu, arba domėjimusi politika – bet kuo, kas tik sugebės geriau kompensuoti impotenciją.

Gydytoja suleido jam vaistų, o po to įdūrė kitą švirkštą, prijungė lašinę ir kažką jam lašino. Ji paprašė, kad kaimynė palaikytų tą lašinę, o pati nuėjo dar kažką padaryti, ir tuo metu, norėdama apeiti kaimynę, ją netyčia stumtelėjo. Toji pasilenkė į vieną pusę, viena ranka netyčia kliudydama iš lašinės išvestą vamzdelį, ir tasai su visa adata ištrūko iš vyro rankos. Kraujo srovė šovė iš rankos, aptaškė gydytoją, kaimynė sutriko ir pradėjo isteriškai mykti, gydytoja ją aprėkė, o aš stovėjau sutrikęs. Po to gydytoja vata užspaudė žaizdą, viską sutvarkė. Grįžo kaimynės sūnus, gydytoja pasakė, kad jau galima vyrą nešti neštuvais į greitosios pagalbos automobilį, tai sūnus su vairuotoju ir išnešė. Taip jau išėjo, kad mano pagalbos taip ir neprireikė. Aš išėjau su visais į lauką ir pasukau link namų.

Antkalnio „Humanoje“ buvo itin daug moteriškų drabužių ir per mažai vyriškų. Neradęs, ko ieškau, išėjau iš parduotuvės, perėjau gatvę ir nuėjau į padėvėtų knygų knygyną. Ten ilgai žiūrinėjau lietuvių autorių knygas, po to nuėjau į fantastikos skyrių, o galiausiai apžiūrėjau net ir visokius senus žurnalus, tačiau taip ir išėjau nieko įdomaus neradęs.

Nuėjęs į stotelę laukiau 2 maršruto troleibuso. Galvojau gal laukiant surūkyti vienintelę turimą cigaretę, tačiau nutariau nerūkyti, nes stotelėje buvo keli maži vaikai, važiuojantys namo po pamokų, ir keli paaugliai, o aš nenorėjau niekam rodyti blogo pavyzdžio. Pats kiek save prisimenu, niekada nesižavėjau vyresniais rūkančiais ar geriančiais vyrukais, buvau stipriai nusiteikęs prieš rūkymą ir gėrimą (šeimos moterų įtaka; nesakau, kad bloga), ir tik vėliau, kai jau buvau pilnametis ir ėmiau išgerti, ir kartais parūkydavau, vieną dieną supratau, kad man be galo patinka matyti gražiai apsirengusius vyrukus, kurie lauke rūko ir laiko alaus butelį laukdami roko koncerto. Aš irgi laukdavau su jais, man patikdavo būti netoli tokių kietų vyrukų. Net geriau pasijusdavau, kai į kitą koncertą ateidavau su vienu ar keliais buteliais alaus, laikydavau alų rankoje, šnekučiuodavausi su pažįstamais, išsitraukdavau cigaretę, prisidegdavau, užsirūkydavau. Dūmai kyla į viršų, gaivus alaus gurkšnis, mano gražus džemperis ir batai. Malonu jaustis išvaizdžiu.

Visa tai taip kvaila.

Išlipęs Karaliaus Mindaugo stotelėje kartu su kitais studentais pasileidau per gatves link Vilniaus universiteto centrinių rūmų. Eidamas bandžiau save apgauti ir pasijusti studentu, tačiau man nepavyko. Aš niekada nejaučiau kažkokio išskirtinio jausmo dėl studentavimo. Per keturis studijų metus aš daugiau dėmesio skyriau savo ir aplinkinio pasaulio supratimui, nei savo studijuojamam dalykui. Dėl to kartais jausdavau kaltę prieš mamą ir jaunuolius, kurie geidžia aukštojo išsilavinimo, bet dėl savo šeimos prastos finansinės padėties negali jo įgyti. Jaučiausi tarsi nenusipelnęs studijuoti; net nebuvo minties apie džiūgavimą dėl to, kad mokausi geriausiame Lietuvos universitete.

Aš tiesiog stūmiau laiką. Laukiau, kada prasidės tas gyvenimas. Tas jausmas, kad jau tuoj tuoj jis ateis ir prasidės, manęs neapleido visą gyvenimą. Būdamas vaikas aš galvojau kaip imsiu ir vieną dieną tapsiu dideliu – vairuosiu automobilį, nenorėsiu kolekcionuot visokiausių lipdukų iš kramtomų gumų. Po to, kai tapau paauglys, svajojau greičiau užaugti, turėti darbą ir pinigų, kad niekas man neaiškintų kaip gyventi. Kai baigiau mokyklą ir įstojau studijuoti, galvodavau, jog jau ne už kalnų tas laikas, kai dirbsiu kažkokį darbą, būsiu protingesnis ir brandesnis. Laikas ėjo, o aš vis dar gyvenau laukimu. Kažkur turėjo būti laikas, kai viskas bus taip, kaip man reikia, jis turėjo būti kažkur visai netoli. Keli mėnesiai, pusmetis, metai – mano branda turėtų greit prasidėti. O po to jau greitai ir mergina atsiras, ir šeima bus sukurta, ir vaikai gims, ir ramus šeimyninis gyvenimas ateis, kuris kartais gąsdina mane, o kartais ramina. Būtų gerai, jeigu vieną dieną aš prabusčiau ir branda jau būtų pasiekusi mane. Rasčiau gražius juodus odinius batus koridoriuje, mano drabužiai būtų klasiški, turėčiau žmoną ir porą vaikų, o ryte jau gerčiau juodą kavą, ne arbatą.

Branda yra tai, ko noriu, ir kartu tai, ko bijau, nes ji visada skausminga. Man baisu girdėti, kaip mano jau susitupėję draugai sako nepyk, negaliu šįvakar pas tave užsukt pažiūrėt futbolo, arba turiu tik pusvalandį, yra reikalų namie, arba aš užsisakysiu arbatos, nes draugei nepatinka, kai geriu alų. Suprantu, jog kartais (o gal ir dažnai) reikia aukotis dėl savo antros pusės, suvokiu, kad ne visada viskas yra taip, kaip tau norisi, kad būtų, bet aš tikrai kartais nesuprantu, kodėl žmonės taip save varžo, net kai jų antros pusės jų neprašo. Niekas neprašė mano vieno draugo nustoti analizuoti žmonių santykius, bet jis ėmė ir nustojo, nors jam tai puikiai sekėsi; po to jis greit ir vedė. Galvodamas apie jį sakau sau: jis sužaidė pagal taisyklės, sužaidė dėl baimės likti vienas. Negali dėl to pykti – visi bijom būti vieniši arba bijom to, kur mus gali nuvesti mūsų mąstymas.

Bet aš pykstu ant jo. Ir pykstu ant savęs, kad bijau sužaisti pagal tas taisykles. Buvo daug kartų, kai galėjau tai padaryti. Ypač kai jauti, jog mergina tau jaučia didelę simpatiją: tu gali leisti jai susiprasti, kad ji velniškai tave myli, gali pakurstyti ją, pasakydamas, kad tu irgi ją myli, net jeigu tu ir nesi dėl to tikras. Tu gali taip lengvai sužavėti ir padėti pats sau susižavėti mergina, po kiek laiko gali taip lengvai susituokti ir pradėti rimtą gyvenimą. Keli žingsniai ir branda pasiekta. Kodėl aš nežengiau tų žingsnių link normalaus gyvenimo?

Dar nepriėjęs universiteto užėjau į vieną knygyną. Jame sutikau Martyną, kuri yra mano pažįstama. Pasirodo, ji ten dirbo. Trumpai pakalbėjom, paklausėm, kaip kam sekasi. Po to pasisukinėjau knygyne, paėmiau Charles Bukowski ką tik išleistą trumpų novelių knygą ir galvojau susimokėti ir eiti toliau, bet tada pamačiau, jog knygyne buvo kelios Bukowskio knygos originalo kalba. Paėmiau pirmąją, tai buvo „Faktotumas“. Kitos – „Paštas“, novelių rinkinys ir du poezijos rinkiniai. Pavarčiau abu poezijus rinkinius, vienas kainavo 47 Lt, o kitas – 41 Lt. Nežinojau, ar verta pirkti kurį nors vieną. Man keista, kad negriebiau abiejų knygų – taip tikrai anksčiau, prieš metus, būčiau pasielgęs. Tačiau dabar svarsčiau apie visus „už“ ir „prieš“, norėjau priimti teisingą sprendimą. Taip bemąstydamas nusprendžiau, jog nereikia pirkti Bukowskio poezijos, reikia pirkti tik tą trumpų novelių rinkinį, ir kuo greičiau eiti į kitas dvi „Humanas“, nesidairant į pakeliui esančius knygynus. Sumokėjau už knygą, palinkėjom su Martyna vienas kitam sėkmės, ir aš išėjau.

Eidamas link centre įskūrusios „Humanos“ visgi neišlaikiau įtampos ir užėjau į du knygynus, tačiau, ačiū dievui, juose niekas manęs nesudomino. Išėjęs iš antrojo, nutariau užsirūkyti. Ėjau rūkydamas Dominikonų gatve, tada perėjau Vokiečių gatvę ir buvau bepradedąs eiti Trakų gatve, kur buvo „Humana“, bet staiga persigalvojau ir, pasukęs į kairę, pasileidau eiti Vokiečių gatve. Toje Trakų gatvėje nėra šiukšlinių, taigi man teks cigaretės nuorūką mesti ant gatvės, o man labai nepatinka šiukšlinti, todėl ir nusprendžiau neiti į tą „Humaną“. Kita „Humana“ laukė manęs Pylimo gatvėje.

Kol nuėjau iki tos „Humanos“, užsukau į dar vieną knygyną. Girdėjau, kad jame būna įdomių žurnalų ir senų muzikos plokštelių. Įėjęs pamačiau, kad kažkokia mergina žiūri į mane. Ji nebuvo pardavėja; vartė kažkokį žurnalą. Greit išgirdau „laba diena“, pasisukau į kairę ir išvydau jauną vyruką, kuris buvo pardavėjas. Pasisveikinau jį ir nuėjau pažiūrėti, kokių žurnalų buvo šiame knygyne.

Mačiau žurnalus apie muziką, madą, dizainą. Mačiau ir toliau sudėtas senas muzikos plokšteles. Pro mane praėjo mano amžiaus vyrukas, girdėjau kaip jis klausia pardavėjo, kieno čia paroda eksponuojama. Pakėliau akis aukščiau ir pamačiau iškabintas nuotraukas. Vienoje buvo nufotografuoti šaukštai, kitoje – dubuo. Girdėjau, kaip pardavėjas atsako, jog paroda yra jo vieno pažįstamo ir dar pridūrė, kad čia gali bet kas eksponuotis. Knygyno lankytojas užsiminė, jog turi draugą, kuris gražiai piešia ir jo darbai kažkada buvo eksponuoti mokykloje. Pardavėjas paklausė, kokio formato yra to vyruko draugo darbai. Jis atsakė, kad visi yra A4 formato. Gerai tada, atsakė pardavėjas.

Jie dar kažką kalbėjo, bet aš nustojau klausytis. Stovėjau viduryje knygyno, ir tiek. Nenorėjau vartyti nė vieno žurnalo, nenorėjau kuistis tarp senų plokštelių. Mergina, nužvelgusi mane, kai įėjau į knygyną, vis dar vartė žurnalus. Bandžiau įžiūrėti, kokį žurnalą ji varto, ir tada ji pagavo mano žvilgsnį. Pasijutau kaip vagis, ką čią vagis – kaip tikras nusikaltėlis, nusižiūrintas aukas parduotuvėse ir po to sekantis jas.

Ji nusuko žvilgsnį į žurnalą, aš nuleidau akis žemyn. Pastebėjau jos batus, ji avėjo kerzais. Aš niekada nenorėjau kerzų, net kai kelis mėnesius laikiau save panku. Turbūt aš ilgai užsižiūrėjau į jos batus, nes ji vėl pamatė, kad stebiu ją, ir staiga pasakė:

– Ko tu žiūri?

Aš pakėliau galvą ir pažiūrėjau į jos akis. Ji atrodė sutrikusi labiau nei aš, nors tai aš turėjau būti labiau sutrikęs. Kelias sekundes galvojau, ar man reikia kažką atsakyti, ar tiesiog išeiti iš knygyno. Nusprendžiau imti ir išeiti. Deja, vietoj to, aš apėjau lentyną, kuri skyrė mus, priėjau arčiau jos ir sakau:

– Neturėjau ką veikti namie, tai išėjau į miestą pasivaikščiot, bet šiandien kažkas ne taip su..

Ji dar labiau sutriko. Tada susipratau, jog tai nėra tinkama akimirka dviejų nepažįstamų žmonių atviram pokalbiui, pasakiau „atsiprašau“ ir išėjau iš knygyno.

Paskutinėje „Humanoje“ vėl neradau nieko gero, nors per daug ir neieškojau: įėjęs tiesiog apsukau ratą parudotuvėje ir išėjau. Išėjęs pasukau link stotelės, sulaukiau troleibuso ir pajudėjau link namų.

Miestas šiandien buvo uždaras man.

Grįžęs namo jaučiausi prislėgtas, todėl papietavęs pažiūrėjau keturias iš eilės CSI serijas, kad užmirščiau nevykusį bandymą tikslingai praleisti dieną, bet net ir CSI negalėjo numušti slogios nuotaikos. Šiandien viskas atrodė kažkaip ne taip.

Povilas Tampa Pasaulio Valdovu

2011/05/28

Paskutinę dieną prieš bakalauro darbo gynimą nuo 17h pradėjau jausti didelį stresą, beveik negalėjau prisiverst pavalgyt. Ryte prabudau anksčiau, nei planavau, ėjau į dušą, nusiskutau (sąlyginai), dar kartą peržiūrėjau skaidres, bandžiau pavalgyt, bet dėl streso sugebėjau suvalgyti tk vieną sumuštinį su sūriu. Nuėjom likus pusvalandžiui iki gynimų. Ėjau gintis antras. Pats keisčiausias dalykas buvo tai, kad ta komisijos narė, kurios labiausiai bijojau (nes ji turėjo suprasti mano darbo lievumą) net akių į mane nepakėlė ir visai nieko nekomentavo, nes visą laiką skaitė kitos grupiokės darbą. Nesulaukiau jokių per daug rimtų klausimų, nors šiaip išlindo kelios pastabos.

O įdomiausia buvo tai, kad kai nuėjau gintis, tai negalėjau nepastebėt tokios leidybininkės, kuri atėjo palaikyt vienos mano grupiokės. Ji dėvėjo trumpą suknelę su gana gilia iškirpte, ir tiek jos suknelės trumpumas, tiek ta iškirptė mane labai neramino ;)

Gavau 9. Rašydamas bakalaurinį darbą planavau gauti 6 ;)

Po to ėjom valgyt super skanių kebabų iš kioskelio prie Saulėtekio pirmųjų bendrabučių. Grįžęs į kambarį numigau, nes skaudėjo galvą, o vėliau maždaug aštuoniese-dešimt išėjom išgert prie bendrabučių; buvo ir ta leidybininkė ;) Kai pradėjo lyti, susirinkom pas vieną grupiokę į bendrabučio kambarį, kur viskas tęsėsi ir tęsėsi, kol 04h atėjo apsauginis. Bet nieko baisaus nenutiko, perėjom į kitą kambarį, o 05h visi išsiskirstėm.

Prieš išeidamas leidybininkei pasakiau, kad mums reiktų eit į pasimatymą. Manau, jog iš pradžių ji nežinojo kaip į tai reaguot, paklausė ar aš rimtai, atsakiau, kad tikrai taip, tada sutiko. Taip gavau jos telefono numerį, ir šįryt prabudęs pagalvojau, kad gerai čia viskas išėjo ;) Juolab, kad vakar šauniai pakalbėjom apie savo mėgstamą literatūrą, ir šiaip.

2011.05.25

2011/05/25

Šiandien buvo pirmoji bakalaurinių darbų gynimo diena. Pirmą kartą mačiau kaip viskas vyksta. Iš tiesų tikėjausi kažko kito – šiandien viskas atrodė paprasčiausiai nelabai rimta. Ypač komisijos narių elgesys: kas nors pristato savo darbą arba ginasi darbą, o pusė komisijos narių garsiai šnabždasi tarpusavyje, kuičiasi tarp lapų. Iš šono žvelgiant, susidaro įspūdis, jog komisija susirinko tarsi prievarta ir neturi motyvacijos dalyvauti gynimuose.

Pirmąją gynimų dieną savo darbus gynėsi 8 žmonės, rytoj ginsis 9. Aš ginsiuosi paskutinę dieną, be manęs bus dar 6 žmonės. Gerai, kad ginsiuosi antras, nereiks laukt ir nervintis. Šiandien jau pradėjau ruošti skaidres ir tai, ką kalbėsiu. Be to šiandien pagaliau gavau ir recenziją – geresnė nei tikėjausi. Matyt eilinį kartą mane visą laiką kankino per didelis savikritiškumas Atsižvelgiant į pirmosios gynimų dienos gautus įvertinimus ir mano recenziją, planuoju gauti 7 arba 8. Pažymį daugiausiai įtakos viena komisijos narė, kuri yra ekspertė vieno dalyko, apie kurį kaip tik nelabai kaip parašiau savo darbe, taigi vis dar tikėtina, jog galiu gauti ir 6. Tai, aišku, būtų jau tikrai lieva, nes šiandien 6 gavo grupiokas, kuris kai gynėsi savo darbą, tai aš pagalvojau, kad gal jis visai neapsigins. Lygindamas savo darbą su jo darbu, manausi esąs vertas 7. O 7 garantuotų nemokėjimą už mokslą už paskutinį semestrą.

– – –

Galvoje pamažu kaupiasi idėjos. Viena idėja su kiekviena diena vis stiprėja, bet pradėsiu ją realizuoti po truputį tik po bakalaurinio gynimo. Kol kas tik kamuoja klausimas ar išvis verta daryti tai, ką ruošiuosi daryti. Keisčiausia, jog tai gali būti daugiausiai naudos kitiems teiksiantis dalykas, tačiau jo aktualumas vis tiek toks kažkoks.. diskutuotinas. Kai pagalvoju, tai tiek daug esu daręs absurdų, ir niekad anksčiau nekildavo jokių aktualumo klausimų, o dabar, kai susiruošiau daryti kažką lyg ir vertingo, iškart iškilo tas aktualumo klausimas.

– – –

Serialas CSI kol kas dar nepabodo, nors kasdien peržiūriu mažiausiai po 3 serijas.

– – –

Lietuvos žinios, gegužės 29 (birž. 11) d. 1914 m.

„Mergaičių vargai“

Juodupiai (Ežerėnų apskr.), netoli Rokiškio, turi įsitaisę audimo dirbtuvę. Toje dirbtuvėje, kaip rašo „Vilnies“ № 16, dirbo ištisus metus mergina O Z. ir staigu naktį iš 1 į 2 gegužės pražuvo. Niekas negalėjo suprasti, kur ji butų dingusi. Tik po kelių dienų dirbtuvės savininkas paėmė iš O. Z. tris laiškus, kuriuose mergina paaiškino, kad ji apleidusi dirbtuvę del meistro Šteino, kuris norėjęs ją priversti netikusiai elgties. Meistras prikalbinėjęs ją ir už «prielankumą jo jausmams» žadėjęs išmokyti gerai austi ir pridėti algos. Mergaitė nesutiko pasiduoti seno pačiuoto ir vaikuoto 50 metų vyro geiduliams. Tuomet meistras ėmęs jai taip keršyti, kad kito kelio nebelikę, kaip tiktai bėgti iš dirbtuvės.

2001.04.22

2011/05/02

Vilnius buvo ištuštėjęs sapnavau kad vaikštau tuščiomis jo gatvėmis labai retai kur mačiau žmones lijo visur buvo šlapia ir šiek tiek vėsu žinojau kad dar ne ruduo o tik vasaros pabaiga bet vis tiek jau nemaloni ir buvo labai labai tamsu visur. Aš nuėjau į centrinius VU rūmus ten kažkur vaikštinėjau netikėtai sutikau vieną grupiokę su ja maloniai kalbėjomės tada pradėjom bučiuotis ji buvo su botais

bet staiga ji man sako: žinok negaliu aš šiandien nes man mėnesinės

aš pasakiau: suprantu

Mes atsisveikinom ir išsiskyrėm ji nuėjo su dideliu šūsniu lapų kažkur toliau aš išėjau iš universiteto ir nuėjau į XI20 klubą jame buvo labai mažai žmonių mėtėsi kažkokios didelės drobės šiandien ten nevyko joks koncertas kažkas kalbėjo apie alų. Išėjau iš klubo į kiemą parūkyti kieme sutikau pažįstamą vaikiną su juo trumpai pakalbėjom ir tada aš supratau jog miestas ištuštėjęs ne šiaip sau ir kad ta tamsa ne šiaip sau pasirodo jog prieš du metus labai daug žmonių tiesiog dingo visame pasaulyje todėl ne tik Vilnius dabar toks tuščias bet ir visi kiti miestai pasaulyje žmonių trūkumas juntamas visur bet žmonės vis tiek stengiasi gyventi kaip gyvenę jie lanko universitetus veikė ligoninės vaikų darželiai nors juose itin mažai pacientų o darželiuose beveik nėra vaikų gali būti jos žmones pradangino ateiviai susirūpinę mūsų planetoje gyvenusių žmonių skaičiumi kad ir kaip bebūtų panika jau praėjo dabar žmonės ramūs ir net tie žybsintys rožiniai taškai danguje jau nekelia baimės. Aš pakėliau akis į dangų ir pamačiau be galo didelį rožinių taškų danguje tinklą ten greičiausiai buvo ateiviai pradanginę šitiek daug žmonių atsisveikinau su pažįstamu ir nuėjau į parduotuvę.

Parduotuvėj vaikščiojau ir ieškojau mėgstamų dribsnių bet jų niekur negalėjau rasti tada supratau jog čia yra IKI parduotuvė joje kažkada apsipirkinėdavau su buvusia mergina mums buvo smagu neradęs dribsnių nusipirkau tik pieno ir morkų stovėjau ilgoje eilėje prie kasos susimokėjau ir išėjau prie troleibusų stotelės trys vaikinai spardė futbolo kamuolį aš prisijungiau prie jų bet tada atvažiavo policija jie liepė surinkti aplink mus esančias šiukšles nors mes jų neprimetėm ten mes supykom bet šiukšles vis tiek pradėjom rinkti tada atvažiavo 47 autobusas net nežinojau kad jis važiuoja pro Tverečiaus stotelę aš šokau į jį ir pabėgau nuo policijos ir šiukšlių rinkimo.

Trys Moterys

2011/04/29

-įsilaužimas-

Autobuse sėdžiu už jos, pastebėjau ją dar prieš įlipant – buvo su labai gražia suknute.

Ankstyvas saulėtas rytas, daugelis keleivių snaudžia. Lango atvaizde matau gražiai krentančius plaukus ant jos veido, jos gražias rankas, laikančias knygą. Stebėdamas ją jaučiuosi labai ramus. Norėčiau, kad tos miegančios rankos suimtų mano veidą.

Išlipęs Vilniaus autobusų stotyje žvilgsniu palydžiu ją stebėdamasis jos kojų tiesumu.

– – –

-įtariamasis-

Mergina, stovinti autobusų stotelėje, netikėtai pagauna mano skubantį žvilgsnį – viskas tik dėl jos ryžų garbanotų plaukų –, todėl aš suku akis į šalį, bet čia pat ir vėl grįžtu į ją: ji vis dar mane stebi.

– – –

-kaltinamasis-

Paskutinioji nežino, ką aš apie ją galvojau, kai buvau pirmakursis ir antrakursis. Tą patį galvojau ir trečiame kurse – kad noriu praskėst jos šlaunis virtuvėj ant stalo. Negražiai galvojau, bet taip jau būna, ypač su tomis, kurių seksualumas yra labai sunkiai paaiškinamas: ji visai ne mano skonio, o iš šono žiūrint į ją ji primena berniuką – trumpi plaukai, sportbačiai, bet vis tiek jaučiu jai tą keistą seksualinę trauką.

Dabar mes dalijamės patirtimi apie bakalaurinio darbo rašymą. Jos balsas malonus ir nosis labai graži (tokia beveik tiesi tiesi, bet atidžiau pažiūrėjus pamatai, kad ne visai tiesi), man net darosi nemalonu dėl savo ankstesnių minčių apie ją, jaučiuosi jai prasikaltęs.

Vėliau ji pavaišina mane cigarete, taip ir nežinodama, ką aš galvodavau trejus metus, kai tik išvysdavau ją. Atsisveikindami palinkim vienas kitam sėkmės. Eidamas namo galvoju, ar ji dar draugauja su tuo vaikinu, su kuriuo ją kartais matydavau. Greičiausiai jau nebe.

2011.04.19

2011/04/27

Sapnavau kad esu paskaitoje mums dabar dėstomas naujas dalykas aplink mane labai daug nepažįstamų žmonių toks jausmas kad visi jie yra istorikai dėstytojas irgi nematytas jis pasakoja kažką ir tada liepia kitai paskaitai pasiruošti kažką iš mitų ir legendų srities.

Grįžęs namo aš randu žurnalą „Žmonės“ pradedu skaityti jį randu straipsnį apie actekus galvoju šitas straipsnis puikiai tiks pasiruošti paskaitai skaitau straipsnį perskaitau tada randu kitą straipsnį apie krepšininką A. Karnišovą ir jo buvusią žmoną skaitau jį Karnišovo nuotraukos labai didelės o jo buvusios žmonos labai mažos nebuvo jo žmona labai graži galvoju žiūrėdamas į jos nuotraukas tada aš sužinau jog jie dar ir dabar nežino kodėl išsiskyrė tikras vargas galvoju.

Po to skaitau straipsnį apie turtuolių atostogas kažkokia pora pasakoja kaip jie nusipirko kelionę į JAV ir ten jie pateko į tokį jaukų viešbutį kuriame visi jų norai buvo tenkinami jie važinėjo Ferrari automobiliais gėrė brangiausius šampanus aplankė daug vietų ir visa tai buvo įskaičiuota į viešbučio kainą. Beskaitydamas tą straipsnį aš patekau į tą viešbutį radau save sėdintį prie židinio šalia buvo daug paauglių jie visi nuobodžiavo kol jų tėvai tūsinosi prabangoje aš išėjau į lauką viešbutis stovėjo ant kalno šlaito lauke sutikau klasiokų būrį jie visi ruošėsi eiti žaisti krepšinio aš irgi gavau pasiūlymą žaisti bet man buvo iškart pasakyta jog jeigu aš žaisiu tai kažkas iš jų negalės žaisti aš norėjau žaisti bet nenorėjau atimti iš kažkieno progos pažaisti juolab visi dabar mes suaugę ir krepšinį žaidžiam labai retai taigi aš atsisakiau su jais žaisti bet vis tiek kažkas mane apšaukė egoistu ir jie visi nuėjo o aš nuėjau į kitą pusę. Viešbutį juosė tvora mačiau už jos einančią motiną su kūdikiu ant rankų priėjau arčiau motina verkė tai buvo paauglė pasidomėjau ar jai viskas gerai ji pasakė kad visi viešbutyje iš jos juokiasi todėl jos tėvai liepė jai išeiti kad ji negadintų kitiems nuotaikos mes prisėdom ant kalno šlaito norėjau paimti ją už rankos ir pasakyti jog viskas bus gerai ir kad ji tiesiog turi lievus tėvus bet tada ji pati nusišypsojo nusišluostė ašaras ir už mūsų nugarų pradėjo šaudyti saliutai matyt kažkoks turčius iš viešbučio šventė savo gimtadienyje.

Iš straipsnio sugrįžau tada kai jau vėl sėdėjau paskaitoje dėstytojas vaikščiojo ir kažką darė palinkęs prie kiekvieno studento nujaučiau kažką negera pamačiau žurnalą ant savo stalo varčiau jį ir ieškojau straipsnio apie actekus bet vis negalėjau rasti radau straipsnį apie Karnišovą neradau straipsnio apie ypatingąjį viešbutį o dėstytojas vis artėjo link mano eilės pagaliau radau straipsnį apie actekus o tada

dėstytojas sako kažkam: kaip tai kiek reikėjo pasiruošt? sakiau kad reiks bent dviejų knygų tai reiškia raštu turrėjo būti parašyta apie 23 lapai

visi pradėjo bruzdėti tarpusavyje kur tai matyta jog pasiruošimas turėjo būti raštu ir dar net 23 lapai visiška nesąmonė sėdžiu ir nežinau kas bus neparašiau nieko raštu žiūriu į dėstytoją matau jis dėvi lievą raudoną džemperį su baltom juostelėm su užrašu ENGLAND kažkada tokių džemperių buvo užgrūsti turgūs galima buvo nusipirkti įvairiausių spalvų su šalių pavadinimais BRAZIL GERMANY JAMAICA ARGENTINA ir pan. ir kaip jis gali būti dėstytojas jeigu dėvi tokią nesąmonę galvoju piktinuose dėstytojas vis labiau piktinasi studentais neįvykdžiusiais užduotis o aš staiga prisimenu jog sapnavau kad ieškojau sau tašės permetamos per petį bet neradau.

Bakalaurinio Rašymo Ypatumai

2011/04/26

2011.04.18

prabudau 09:00,
padariau 10 atsispaudimų,
per dieną
išgėriau 3 puodelius arbatos ir 2 puodelius tirpios kavos,
suvalgiau 2 sausainius, 4 sumuštinius su paštetu, kotletą, 3 bulves ir mamos gamintus makaronus su mėsa viduje ir sūriu ant viršaus,
peržiūrėjau visą surinktą 1904-1914 metų periodiką, atrinkau, kas tinka,
bet parašiau 0 lapų bakalaurinio,
galvoj (po vakar) skambėjo FK Dainavos ultrų dainos,
niekur nebuvau išėjęs iš namų,
ėjau miegoti 22:31.

2011.04.19

prabudau 08:21,
iškart prausiausi, valiausi dantis (nebūdinga man),
per dieną
padariau 25 atsispaudimus,
išgėriau 4 puodelius arbatos,
suvalgiau 4 sumuštinius su paštetu, mamos gamintus makaronus su mėsa viduje ir sūriu ant viršaus (x 2) ir šaltibarščių sriubą, taip pat 2 saldaines,
parašiau 3 lapus bakalaurinio, sutvarkiau pirmąją dėstymo dalį,
vakare su Asta nuvažiavom į Vidzgirio mišką pavedžioti jos šuns,
ėjau miegoti 22:43.

2011.04.20

prabudau 08:42,
per dieną
padariau 0 atsispaudimų,
išgėriau 7 puodelius arbatos ir 1 puodelį kavos su pienu,
suvalgiau 3 sumuštinius su paštetu ir nusprendžiau daugiau nevalgyti pašteto, mamos gamintus makaronus su mėsa viduje ir sūriu ant viršaus, šaltibarščių sriubos, makaronų su pienu, 7 saldaines ir 2 sausainius,
parašiau 13 lapų bakalaurinio, užbaigiau antrąją dėstymo dalį ir pradėjau trečiąją,
buvau nuėjęs į biblioteką ir pas močiutę,
tris kartus praėjau mėlyną šaliką, pakabintą ant medžio šakos, kuris man priminė vieną iš matymo pažįstamą merginą (supratau, jog niekada negirdėjau jos balso),
ėjau miegoti 02:kažkada.

2011.04.21

prabudau 09:01,
per dieną padariau 10 atsispaudimų,
išgėriau 3 puodelius arbatos ir 3 alaus,
suvalgiau 4 sumuštinius (duona su saulėgrąžom ir margarinas), bulvių košės su šaltibarščiais, 3 plonus plonus blynelius,
parašiau 2 lapus bakalaurinio,
ieškojau pirkti batų,
buvau futbolo rungtynėse (FK Dainava laimėjo net 5-1 prieš Klaipėdos komandą),
diena buvo graži ir labai pozityvi,
baigiau žiūrėti D. Lyncho filmą „Lost Highway“,
ėjau miegoti 00:09.

2011.04.22

prabudau 09:24,
per dieną
išgėriau 2 puodelius arbatos, 3 stiklines sulčių, 0,5 litro mineralinio vandens,
suvalgiau 2 plonus plonus blynelius, 3 sumuštinius (duona su saulėgrąžom ir margarinas), kotletą su skaniom salotom ir 3 virtom bulvėm,
parašiau 4 lapus bakalaurinio,
nepilnametės vaikšto labai apsinuoginusios,
bute jau nėra taip šalta, kaip anksčiau,
ėjau miegoti 23:04.

Skyrybų Procesai

2011/04/05

Esu kaip užstrigusi plokštelė ties erzinančia dainos vieta, aš vis kartojuosi, kartojuosi, negaliu liautis sustojęs: bakalaurinis bakalaurinis bakalaurinis.

– – –

Nesuprantu buvusio kambarioko, su kuriuo tarėmės kartu nuomoti butą, o jis dabar oficialiai gyvena trijose skirtingose vietose. Norėčiau net su juo susipykt, bet negaliu, nes kas aš toks, kad jam nurodinėčiau dėl gyvenamos vietos?

Ir visgi jaučiuosi nesaugus, nes neaišku, ar viskas išeis taip, kaip planuoju. Kita vertus, mano planai visada yra daugiau mažiau labai hiperbolizuotos fantazijos, ir net jeigu man pavyksta įgyvendinti planus, dažnai nesijaučiu juos įgyvendinęs, nes retai kada būna, jog dalykas, apie kurį svajojai, realybėje pasirodo būtent toks, kokį jį įsivaizdavai.

– – –

Balandį prasidėjo paskutinis dalykas, dėstomas universitete. Keista buvo pirmadienį sėdėti auditorijoje po 2-3 mėnesių pertraukos. O kadangi dėstytoja nusprendė visą paskaitą skaityti iš lapų, tai aš pradėjau rašyti apsakymą „Juozas perka skalbimo mašiną“. Rašydamas ranka patyriau džiaugsmą, nes nuobodžioje aplinkoje sugebėjau susikurti alternatyvią realybę, kuri buvo (vėl) buitiška, bet tokia smagi. Pats save pralinksminau, šaunu ;) Tik bėda, jog jau esu atpratęs ranka rašyti ilgesnį laiką, taigi greitai visą tą rašymo įkarštį nustelbė pavargęs riešas + suvokimas, jog kompiuteriu rašant daug greičiau galima viską redaguoti.

– – –

Šeštadienį buvo FiDi 43, ir aš prieš savaitę ar dvi galvojau, jog ten reiktų apsilankyti vien todėl, jog nesu niekad buvęs fizikų dienose. Kai atėjo penktadienis ir buvęs kambariokas pasiūlė eiti į FiDi, aš atsisakiau. Atsisakiau ir šeštadienį ryte, ir dieną, ir visgi vakare sutikau. Nuėjom su didele kompanija (istorikės, iš mano abiejų buvusių kambariokų pusės, ir jų draugės), o man visą vakarą buvo gera nuotaika, pasakojau kaip man patinka Katy Perry dainą Firework, ir manau, jog niekas rimtai tuo nepatikėjo ;) FiDi 43 buvo trys salės, d‘n‘b manęs netraukė, kitoje paklausėme trumpai Poliarizuotų Stiklų, o trečioje salėje sulaukėme punk roko iš Netvarkoi!, truputį pasipoginom su jaunesniais žmonėm, buvo linksma. Bet po to gana greitai išėjo vienas buvęs kambariokas su mergina, o po to ir istorikė su draugėmis, tai likau tik su vienu buvusiu kambarioku ir jo buvusia grupioke. Bet būtent tada pagrindinėje scenoje užlipo groti Los Colorados, ir jie varė linskmai, o po to, kai pradėjo groti įvairius senus ir naujus pop koverius, tai visai smagu buvo, ir mes šokom tol, kol visi pavargo, o nuostabiausia buvo matyti pilnut pilnutėlę salę šokančių žmonių ;) Nakvojau pas buvusį kambarioką, o kitą dieną su juo ėjau žiūrėti futbolo. Vilniaus „Žalgiris“ laimėjo net 5:0 prieš FK „Klaipėdą“, aš mačiau 4 iš 5 įvarčių, o tai, turint omenyje mano pomėgį stebėti žmones, yra labai geras rezultatas ;) Tiesa, Alytaus „Dainava“ ir vėl pralaimėjo, liūdna.

– – –

Kaip keista bus, kai universitetas bus baigtas. Būdamas FiDi koncerte buvau paklaustas, ką žadu veikti baigęs universitetą. Norėjau atsakyti, kad dirbsiu, bet atsakymas mane kaip reikiant išgąsdino, nes skambėjo labai niūriai. Tada pagalvojau ir pasakiau, jog nesiruošiu stoti į magistrantūrą, taigi.. dirbsiu.

Praėjo jau kažkiek dienų po to koncerto, o aš vis tiek negaliu išmesti iš galvos to savo atsakymo. Kai ruošiausi baigti mokyklą, galvojau apie būsimas studijas, todėl nesijautė jokios pabaigos. O dabar pabaiga jaučiasi, o mintis apie darbą pilnu etatu rodosi baisi ir nuobodi. Tiesa, galbūt dabar aš kaip tik turėsiu užtektinai laiko rašymui ir kitiems maloniems menkniekiams, bet vis tiek kažkaip neramu; nors iš kitos pusės ramu – turiu darbą, žinau, kad noriu išsikraustyti iš bendrabučio, todėl yra šioks toks planas į ateitį.

– – –

Sekmadienį įvyko nuostabus dalykas. Žiūrėjau savo mėgstamiausio futbolo klubo FC Porto dvikovą su Lisabonos Benfica, kova buvo įtempta, nervinga, Benfica fanai apmėtė šiukšlėm FC Porto žaidėjus, bet bet bet. Porto laimėjo 2:1 ir dar likus į rungtynėms tapo Portugalijos aukščiausios lygos čempionais! Po to Porto žaidėjai ilgai bėgiojo, šokinėjo, šoko, dainavo, nors Benfica stadione buvo iškart išjungtos šviesos (žinau, kad tyčia!).

Man visada patinka matyti besidžiaugiančius žmones, mane patį apima mažytė euforija.

– – –

Pastebėjau savo blogą savybę, kuri dabar bado akis. Kuo ilgiau neturiu draugės, tuo labiau koncentruojuosi į save, todėl per tam tikrą laiką tampu pats sau geriausiu draugeliu, o tai veda į nesąmones ir tam tikrą izoliaciją. Ir šiaip: kai draugaudavau su kuo nors, tada būdavau labai mažas egoistas, nes galvodavau apie kitą žmogų, man patikdavo juo rūpintis ir pan.; o dabar tai toks lievas esu, nes jaučiuosi per daug reikšmingas pats sau. Gal todėl kartais ir paplūstu keista saviironija.


%d bloggers like this: