Mahila / sapnas 2017.02.07

Sapnavau, kad esu turguje ir perku austres, pirkdamas galvoju kurių galų man tos austrės, aš net nemoku jų valgyti, bet tada prisimenu, kad pas mane atvyksta į svečius Mahila, tai todėl ir perku tas austres, nes aš noriu jai paruošti skanią vakarienę.

Po to aš esu kažkokiame bendrabutyje, stoviu koridoriuje ir girdžiu, kad kažkur garsiai groja Arctic Monkeys, artėju link kažkokių durų, jas pravėręs matau tris merginas, jos visos šoka su pižamomis klausydamos Arctic Monkeys, aš žiūriu į jas susižavėjęs, man irgi patinka Arctic Monkeys, o po to jos mane pastebi ir susigėsta, sako: tik kunigams nesakyk.

Išeinu iš jų kambario ir einu tolyn koridoriumi, mane pasiveja viena mergina iš to kambario ir sako: aš Mahila; sakau: aš Povilas. Ji žiūri į mane ir sako: Povilai. Tada nuleidžia akis ir susigėdusi sako: šiaip aš klausau techno, bet kambariokėms patinka Arctic Monkeys, tai aš nenorėjau pasirodyti ne prie chebros.

Mes išeinam su ja pasivaikščioti ir vaikštome, ji pasakoja apie techno sceną Berlyną, pasirodo ji ten kurį laiką gyveno, o aš jai pasakoju apie Deftones, vėliau mes valgome kažkokią japonišką ar kinišką aštrią sriubą kažkokioje kavinėje, aplink visur kunigai ir vienuoliai, aš nesuprantu kodėl. Ji manęs klausia kodėl aš įstojau į kunigų seminariją, aš atsakau, kad aš nestudijuoju kunigų seminarijoje. Tada ji sako: tai ką tu veiki kunigų seminarijos bendrabutyje? Ir tada suprantu, kad aš tikrai studijuoju kunigų seminarijoje, tik buvau tai užmiršęs; Mahila juokiasi iš manęs.

Vėliau mes sėdim kažkokiame parke ant suoliuko, šalia teka plati, bet labai sekli upė. Aš matau, kad upe kažkas plaukia ir galvoju pagausiu tą daiktą. Šokinėju nuo akmens ant akmens, aš su converse‘ais, jie gali greitai peršlapti, bet man sekasi, kojos lieka sausos, ir kai grįžtu į krantą iš upės su tuo plaukusiu daiktu rankoje, matau, kad tai yra kažkoks grupės Slayer kompaktas – Mahilai tokio nepadovanosi.

Tada vėl esame bendrabutyje, geriame su jos kambariokėmis vyną ir alų, dabar jau garsiai skamba techno, man nepatinka, bet kompanija gera, tai nieko tokio, mes visi šokinėjam ant lovų, mėtomės pagalvėmis, Mahila rūko pro langą. Aš galvoju kažin kodėl kunigų seminarijos bendrabutyje viskas taip leidžiama, o gal čia vėliau ateini į egzaminą ir tau parodo tavo nuodėmių suvestinę ir tada sprendžia, ar tu išlaikei, ar neišlaikei egzamino? Po to visi lipame pro langą, nes girdime, kad kažkur kaime vyksta festivalis; aš šoku su Mahila prie kažkokios scenos.

Dabar mes esame mano bute Alytuje, gulim užsikloję antklode ir žiūrim televiziją, bet mums neįdomu, ką rodo, abu esam sulyti, šildomės po antklode, jos plaukai šlapi ir susivėlę, ji susirango šalia manęs, prisispaudžia man prie krūtinės ir aš uždedu ranką ant jos šlaunies, kad jai būtų šilčiau.

Moterų savižudybės / Ilgesio projekcijos

Romas Zabarauskas, atsakinėdamas į Charles Met Hugo klausimus:

„Koks Tavo pirmasis prisiminimas?

Sapnas apie raganą ant palangės.“

 

Mano pirmasis prisiminimas – sapnas apie raganą ant užuolaidų karnizo.

***

SAPNUOJU,

kad esu pas kiemo draugą kambaryje, jis gyvena penktame aukšte, žiūrėdamas pro langą matau kaip kitame name moteris iššoka pro balkoną, stebiu kaip ji krenta ir teškiasi į asfaltą, mane sukausto siaubas, puolu skambinti pagalbos telefonu, atsiliepia moteris, sakau jai moteris iššoko pro langą greičiau atvažiuokit galbūt ji dar yra gyva, tada pasakau savo kiemo adresą, o po to klausiu kodėl ji taip padarė?

Dabar aš už savo namo, sėdžiu ant žolės su draugais, mes žaidžiam kortomis, pasukus akis į šalį ir išvystu kaip penktame aukšte prasiveria balkono langai, ten stovi paauglė, ji žengia žingsnį ir iššoka, stebiu kaip ji krenta, ji trenkiasi į žemę tiesiai veidu, jos kaklas turėjo perlūžti nuo tokio trenksmo, sėdžiu visiškai sukaustytas baimės, man dreba rankos, aš bėgu kažkur, nes pats neturiu telefono, tada skambinu pagalbos centrui, prašau, kad atvažiuotų greičiau, nes galbūt ta mergina dar yra gyva, po to priduriu, kad jos tėvas girtuokliavo, galbūt tai jis kaltas dėl jos bandymo žudytis.

Vėliau esu pas močiutę, valgom su šeima pietus, močiutė gyvena kažkokiame dangoraižyje, esame labai aukštai, žvilgteliu pro langą ir matau kaip iš kito dangoraižio balkono ruošiasi iššokti moteris, ji stovi ant kėdės, nešok, galvoju, dabar ji atsispiria ir krenta, ilgai krenta, ir tik kai priartėja prie žemės, aš užsimerkiu, aš atsitupiu, kad nieko nematyčiau, tada skambinu pagalbos numeriu, sakau močiutės adresą ir kad moteris ten iššoko pro langą, o man operatorė sako ačiū, kad paskambinot, bet mes jau žinom apie tą situaciją, iš viso šiuo metu tame name nusižudė trys žmonės, visi jie, kaip čia pasakius, buvo saugumo pareigūnai; aš išeinu į lauką, matau greitosios pagalbos, policijos, kariuomenės automobilius, turbūt tie pareigūnai vykdė kažkokią slaptą užduotį, bet greičiausiai jiems nepasisekė ir savižudybė buvo vienintelis kelias.

NUBUNDU,

esu visas išprakaitavęs, laikrodis rodo 03:33, ištiesiu ranką, paimu stiklinę vandens, atsigeriu ir bandau užmigti toliau, bet tik blaškausi, keičiu padėtis lovoje, tačiau tai nepadeda, laikas eina lėtai ir negailestingai, jaučiuosi žvalus, todėl neiškentęs įsijungiu šviesą kambaryje ir pradedu skaityti knygą, tai tęsiasi gerą valandą, po to vėl užmiegu.

SAPNUOJU,

kad aš esu netoli savo namų, sutinku buvusią klasiokę, mes niekad nebendravom net mokykloj, dabar ji našlė ir kviečia užeiti į svečius, aš užeinu, nors ir nenoriu, esu pažadėjęs ją kažkur pavežti, kažkuo padėti, namuose ji turi kažką pasiimti, ką buvo palikusi, ten visur labai netvarkinga, grindys seniai nevalytos, daiktai ir drabužiai mėtosi bet kur, jos mama buvo mūsų auklėtoja, aš ją pasisveikinu, bet ji manęs neatpažįsta, aš ir nesistengiu priminti jai kas aš toks, mama atrodo prasigėrusi, sėdi ir rūko, jos paakiai labai pajuodę, aš nežinau kur man dėtis, nes čia visur purvina, matau prie klasiokės lovos mėtosi jos nešvarios kelnaitės, man norisi kuo greičiau išeiti iš čia, štai jau mes ir išeinam, klasiokės džinsai turbūt tie patys nuo dvyliktos klasės laikų, mane apima beviltiškumo jausmas, mes pagaliau įsėdam į mano automobilį, o ji sako aš niekaip nesusitaikau su savo vyro mirtimi.

NUBUNDU,

einu atsigerti vandens, o tada grįžtu ir vėl bandau užmigti.

SAPNUOJU,

kad sėdžiu šalia didelės purvinos upės, yra keistas aparatas, kuris prijungtas prie mano rankos, tas aparatas leidžia savo prisiminimus paversti į visokias projekcijas, aš galvoju apie Rū., kuri yra mirusi, ir aparatas sukuria jos projekciją, štai mes sėdim dviese prie didelės purvinos upės, ji paprašo prisidegti, rūkom abu, Rū. atrodo rami, vėliau jai pasidaro šiek tiek šalta, ji prisiglaudžia prie manęs, aš ją apkabinu, bet mano rankos eina kiaurai per jos projekciją, apkabinti projekcijos neįmanoma, tai beviltiška, aš vis bandau ją apkabinti ir sulaikyti, tačiau man nepavyksta, aš jaučiu pyktį ir pradedu verkti, prieina kažkokie marozai ir pradeda juoktis iš manęs ir mano projekcijos, aš šoku ant vieno, bet jis pasitraukia ir aš įkrentu į upę, nieko nedarau, pramerkęs akis stebiu kaip skęstu, žinau, kad moku plaukti ir galėčiau išplaukti į paviršių, bet man norisi nugrimzti iki dugno, pagaliau pasitaikė galimybė numirti.

NUBUNDU,

dabar 09:23, atsikeliu ir einu darytis kavos – laukia sekmadienis.