Kaip nugvelbiau draugo žmoną (vaikus irgi) / sapnas 2016.02.15

Sapne vaikščiojau paskui kažkokią moterį aplink mus sukiojosi mergaitė ir berniukas buvo dar visokių naminių gyvūnėlių mes ėjom į daržą į šiltnamį aš prikaliau pavėsinėj kažkokį nedidelį paveikslą po to namie moteris darė valgyti aš turėjau užimti vaikus vaikai vis klausinėjo kada grįš jų tėtė aš sakiau jiems kad jis jau greitai grįš.

Sėdėjau kambaryje vienas ir valgiau išgirdau kad kažkas sudužo atėjusi moteris priekaištavo kad neprižiūriu vaikų nusekiau paskui ją į ten kur kažkas sudužo virtuvėje radom berniuką ir mergaitę ir dužusį tuščią stiklainį

moteris man sako: liepk jiems viską sutvarkyti tegul užkelia visus likusius stiklainius į aukščiausią lentyną

pažiūrėjau į lentyną ji buvo labai aukštai vaikai ten niekaip neužkels stiklainių patys tai labai nesaugu

sakau moteriai: neužkels jie per aukšta lentyna dar nukris ir susižeis

moteris man sako: pats laikas jiems pradėti mokytis paprastosios magijos tu turi juos pratinti prie to

tada suprantu ką ji turi omenyje ir kai ji išeina vaikams pasakoju apie magiją apie galią ir kad galima kilnoti daiktus ir juos stumdyti mintimis vaikai nelabai ką supranta bet aš pasakoju toliau o

jie po to sako man: ar mūsų tėtė irgi magas kaip ir tu

sakau jiems: taip

ir tada suprantu kad tikrai taip ir yra ir viskas man paaiškėja ta moteris yra magė jos vyras šitų vaikų tėvas yra magas o aš esu to vyro draugas magas ir tam vyrui kažkas nutiko ir pagal duotą pažadą aš dabar rūpinuosi jo šeima ir suprantu dar kad man iš tiesų patinka ta moteris jos gražios laisvos kelnės ir plaukai gražūs tokie šiek tiek garbanoti einam su ja dabar vėl į daržą apsidairau kad vaikai nematytų ir ją pabučiuoju į petį ji skaniai kvepia

ji sako man: mano vyras jau niekad negrįš aš su tuo susitaikiau

ir suima mano ranką.

Po to aš nubundu lovoje labai graži patalynė jaučiu kad po antklode dar kažkas yra užkišu ranką ir jaučiu kad šalia manęs mažas kačiukas jis laipioja man nuo rankos ant krūtinės gražus rainas kačiukas ir suprantu kad dabar viskas bus gerai su šia moterimi ir kad norėčiau su ja praleisti visą gyvenimą.

– – –

Esu kažkur užsienyje visi aplink kalba skirtingomis kalbomis galvoju ar esu Rumunijoj ar Bulgarijoj geriau jau būtų Bulgarija nei Rumunija suprantu kad čia kažkoks seminaras ar mokymai aš dėviu marškinėlius su Start FM logotipu mes apgyvendinti apgriuvusiame name lovos senos ir čiužiniai purvini išėjęs į lauką stebiu dangų skraido kariniai lėktuvai bet visi aplink ramūs.

Po to einame į kažkokią ekskursiją sutinku moterį iš praėjusio sapno einam susikibę už rankų aplink daugelis kitų žmonių kalba vokiškai suprantu kad čia susirinkę menininkai galvoju o ką aš veikiu tarp jų randu nukritusį bičių avilį ir pakabinu jį aukščiau ant šakos matau kad mane sekioja moters vaikai vedžioju juos po laukus aiškinu kur kokia gėlė ir kur kokia žolė auga bet jie pavargsta parnešu juos ant rankų ir pečių atgal į namą kuriame visi esam apsistoję.

Nubundu ryte kitoje lovoje guli Gabrielius iš No Real Pioneers jis juokiasi kad čia neužtenka visiems vietos apsidairau ir matau kad lovose guli net po kelis žmones kažkas piktinasi šio seminaro rengėjais praskleidęs savo antklodę matau kad mano lovoje guli indėnas atsargiai jį perlipu ir išlipu iš lovos einu į virtuvę nėra nieko valgoma išeinu į lauką pasirodo kad naktis o ne rytas stoviu šalikelėje galvoju kad gal reikia parūkyti ir pabandyti suprasti kur aš čia iš tiesų esu atsidūręs kažkokia sena moteris neaiškia kalba kažką murma panosėj ir labai lėtai artėja link manęs kai ji prieina suprantu kad sako man kažką palinkstu arčiau kad išgirsčiau bet negirdžiu palinkstu dar arčiau susikaupiu bet vis tiek nieko negirdžiu ta moteris nugriūva į pakelės griovį padedu jai atsikelti ji tokia sena sena stebiuosi kaip ji išvis pajuda tada ji man pirštais rodo į mano džinsų kišenę ir sako cassette, cassette ir aš žiūriu ilgai į jos lūpas ir tada suprantu kad ji prašo manęs cigaretės duodu cigaretę ji užsirūko ir staiga tampa gyvybingesnė rusiškai man padėkoja ir nueina tolyn.

Visi Jie Zyzė, Burzgė

Tokia rami daina:

– – –

Ketvirtadienį ėjau pas buvusį kambarioką. Išlipau Šilo stotelėj, kilau Šilo gatve aukštyn. Eidamas artėjau prie aukšto jauno vyriškio. Kai pralenkinėjau jį, jis atsiliepė telefonu ir sako ačiū už sveikinimą, dukryte. sėdėjau prie kompo ir taip gera pasidarė, kai gavau.

Taip liūdna pasidarė. Net nemoku paaiškinti. Gal aš suskystėjęs, nežinau, bet pastaruoju metu man patinka svaičioti apie šeimą. Iš tiesų ne tiek apie šeimą, kiek apie darnią draugystę. Negaliu atsikratyti jausmo, jog kažkada aš žinojau, kaip tai daroma, bet vėliau kažkas nutiko ir aš praradau tą gebėjimą. Užtat man dabar be galo gražu matyti poras, kurios moka gražiai apsieiti tiek kartu, tiek būdami tarp kitų žmonių.

Pripažįstu, jog būti vienam yra sunku. Jeigu neturėčiau draugų, turbūt išprotėčiau. O gal tiesiog emigruočiau kur nors darinėti žuvų, kad mano vienatvė taptų anonimiška.

– – –

Penktadienį netikėtai išvažiavom dirbti į vienus vaikų globos namus. Archyvą jie turi didelį, labai didelį, tikra dulkių karalystė. Dar kai ėjom link tų globos namų, prasilenkėm su moterimi, kuri eidama verkė. Man jos pagailo, aš pagalvojau, kad gal ji yra atidavusi vaiką į tuos namus ir buvo atėjusi jo aplankyti.

Šeštadienį žiūrėjau romantinę komediją Seeking a Friend for the End of the World – how lame is that? Bet aš šypsojausi ir džiaugiausi kartu su pagrindiniais veikėjais. Ir dar porą kartų apsvarsčiau idėją surasti kokią nors geimerę ir su ja praleisti likusį gyvenimą.

Užtat sekmadienį prisižiūrėjau futbolo. Tiesa, nelabai įdomus buvo, pastaruoju metu esu praradęs susidomėjimą juo.

– – –

Pirmadienį per pietų pertrauką kolegės pasiprašė aplankyti vaikus iš tų globos namų, tai mus nuvedė į vieną grupę. Liepė nusiauti batus, tik tada galėjom įeiti į klasę (ar kaip čia pasakius). Buvo aštuoni vaikai. Stovėjau ir šypsojausi. Neskyriau, kur buvo mergaitės ir berniukai. Visi jie zyzė, burzgė, kartais riktelėdavo, kramtė žaislus, nešiojo juos, dėliojo, suposi ant supamo arkliuko. Atsirėmęs į sieną stovėjau ir šypsojausi. Aš bijojau tų vaikų labiau, nei jie manęs. Buvo nesuprantama, kas dėjosi jų galvose ir ką jie mąstė, ir, tuo labiau, kaip jie mąstė. Man taip bestovint tai vienas, tai kitas vaikas vis prieidavo prie manęs, atnešdavo ką nors. Po to atropojo toks kitas, jis davė man ranką. Paėmiau jo ranką ir bandžiau jo paprašyti, kad jis atsistotų, bet jis taip ir neatsistojo. Tada pakėliau jį ir pastačiau. Stovėjo įsikibęs man į kelienį. Aš tuo metu nesuvokiau, kad jis dar vaikščioti nemoka. Davė man tokį barškutį, pabarškinau juo, atidaviau atgal. Vaikui patiko, jis šypsojosi ir žiūrėjo tai man į akis, tai kažkur į smakrą. Užkėliau jį sau ant kojų ir taip sūpavau (nežinau, kaip tai vadinama). Tuo metu manimi susidomėjo dar keli vaikai ir priėjo prie manęs. Jie davė man visokius žaislus, vyko tikri mainymaisi. Mes visi šypsojomės vieni kitiems, trūko tik kad ir aš pradėčiau burgzti ir kramtyti daiktus ;)

– – –

Rytoj turėsiu laisvą dieną. Eisiu laikyti egzamino, po to važiuosiu atsiimti naujos detalės kompui. O tada, kas tada? Reiktų redaguoti porą tekstų ir pabandyti surasti kokį nors kompiuterinį žaidimą, kuris galėtų mane įtraukti ir atpalaiduoti nuo viso to ilgesio pilnatvei.

Komandiruotė #2

Naujos darbo vietos tualete būna trijų rūšių kvapai: kumpio, tepalo ir medienos. Pirmadienį buvo visi trys (paeiliui), antradienį vyravo tik tepalo kvapas, o trečiadienį ir ketvirtadienį kumpis ir tepalas palaipsniui keitė vienas kitą.

Darbe sunku būti disciplinuotam, kai niekas tavęs nemato ir niekam iš tiesų nerūpi, ką tu veikia. Nuo pirmos dienos direktorė pasakė, jog jai nerūpi, kada aš ateisiu ir išeisiu kasdien iš darbo, jai svarbu tik tai, kad darbas bus padarytas per dvi savaites. Rytais ateinu visada 08.10h, išeinu 16.30h. Tiesa, pietauju čia tik pusvalandį, nes, na, nežinau ką dar kitaip veikti likusias 30 minučių. Sėdžiu vienas, čia pat ir valgau. Labai trūksta pokalbių su gyvais žmonėmis (facebook’as ir pokalbiai telefonu nesiskaito). Kartais uždainuoju it’s a perfect day, nothing else to say.

Trečiadienį pastebėjau, jog mūsų kieme yra labai daug mažų vaikų. Turbūt dvigubai daugiau nei tada, kai augau aš. Smagu jiems turėtų būti žaisti karą ar slėpynes. Tiesa, kol kas nemačiau, kad jie tai žaistų. Galbūt dabar vaikų žaidimai kitokie?

Ketvirtadienį pirmą kartą išlindau į centrą pasibūti su draugais. Prieš komandiruotę atrodė, jog su draugais labai daug laiko praleisiu, bet pradėjęs čia dirbti net nepajutau kiek daug veiklos yra namuose. Atrodo, mažus dalykus veiki, bet laikas eina greitai. Štai jau ir baigiasi pirmoji darbo savaitė, į galvą lenda nemalonios mintys apie grįžimą į Vilnių. Kai Tadas paskambina ir klausia, ar negrįšiu šiam savaitgaliui į Vilnių, nes prieš išvažiuodamas lyg ir buvau tai pažadėjęs, aš užtikrinai atsakau, kad negrįšiu – nėra jokio noro, jokio stimulo.

Nes kai PJ vakare veža mus namo su Kurmiu, ir pastarasis sako Alytus yra šauni vieta gyventi, aš galvoju lygiai tą patį.

Šiandien prasideda Europos futbolo čempionas, kurio labai labai laukiu. Užuojauta merginoms, kurios visą mėnesį sulauks truputį mažiau dėmesio iš vyrų ;)

Smegduobės

Ilgas tekstas, atsiprašau.

– – –

Penktadienį išvažiavau į gimtadienį, turėjau šešis alaus butelius kuprinėj. Gimtadienio metu žmonės pasiskirstė į dvi erdves – vieni sukiojosi virtuvėj, o kiti kambaryje. Man labai patinka tūseliai virtuvėse, ten taip jauku, miela, alus geriasi lėtai ir maloniai, šiltai, tad labai daug laiko praleidau toje nedidelėje virtuvėje. Visą laiką jaučiausi be ryšio, netinkantis gimtadieniui, nes buvau nelabai su nuotaika ir nelabai kalbus. Pastaruoju metu aš taip dažnai jaučiuosi, o laimingas esu tik tada, kai žiūriu serialą „Draugai“, bet tokios laimės laime vadinti nesinori, taigi mano nuotaika pastarosiomis savaitėmis yra fucked up, ir tai labai išryškėja, kai atsiduriu tarp daugiau žmonių, kada stengiuosi būti su visais, bet man nepavyksta. Manęs neapleidžia jausmas, kad esu įkritęs į duobę, iš kurios negaliu išlipti, nors kartais beveik pasiekiu jos kraštą, užsikabinu už jo, bet ir vėl nugarmu žemyn.

Gimtadienyje buvo tokia jauna motina su mažu gražiu berniuku, kuris yra juodaodis (bet toks truputį šviesus juodaodis). Praeitais metais jie irgi buvo gimtadienyje, vaikas buvo visų dėmesio centre. Aš nelabai moku (tiksliau – visai nemoku) elgtis su mažais vaikais, bet man jie visai patinka, nes jų fantazija yra dar neribota, ir jie mato daugiau nei suaugusieji. Žiūrėjau aš į tą žaidžiantį vaiką, o vienatvė taip mušė į širdį, kad pradėjau ieškoti išėjimo iš gimtadienio.

Ilgai ieškoti neteko. Pažįstama dirbo netoliese įsikūrusiame bare. Išėjau 01:40 iš gimtadienio, bet vienoje perėjoje prie Žaliojo tilto pamačiau gulintį žmogų. Pradėjau jį žadinti, trankiau jam per veidą, kad nubustų, bet jis visai nereagavo. Po to bandžiau pramerkti jo akis, bet ir tai nepadėjo. Ant žemės gulėjo jo mobilusis telefonas, pakėliau jį ir įdėjau jam į tašę. Bičas buvo mano metų arba pora metų vyresnis, neatrodė sumuštas, tai nelabai ir žinojau, kas jam nutiko. Sukaupęs visą kantrybę bandžiau jį žadinti toliau, kol galų gale supratau, kad geriausia, ką galiu padaryti, yra nutempti jį iki stotelės ir pasodinti ant suoliuko. Paėmiau jį už pažastų, bandžiau statyti ant kojų, bet jis nepastovėjo, sukniubo iškart, taigi aš paėmiau jį už pažastų ir pradėjau tempti. Taip tempiamas jis pradėjo busti, o kai padėjau jį ant žemės prie suoliuko, kad sukaupčiau jėgas ir pasodinčiau jį ant suoliuko, jis pakėlė galvą ir pradėjo dairytis. Buvo girtas, sunkiai vartė akis. Pasodinau jį ant suoliuko, pradėjau klausinėt, ar jį kas nors sumušė ir ar jis žino, kur jis yra. Jis pasakė, kad jis yra Žirmūnuose, o kai pasakiau jam, kad radau jį gulintį prie Žaliojo tilto, tada jis apsidairė, nužvelgė aplinką ir sako tikrai Žalias tiltas. Bet tada reiškia, kad tu dėl visko klysti. Tie jo žodžiai man labai pakėlė nuotaiką, tikrai; kalbinau jį toliau, bet jis staiga vėl atlūžo, ir aš, supratęs, kad nėra man čia ką daugiau veikti, nuėjau palikęs jį sėdintį stotelėje.

Bare sutikau girtą klasioko pusbrolį, paklausiau jo, kur dabar yra mano klasiokas ir gavau atsakymą, kad jis yra Kretoj, po to man buvo pasakyta, kad jis yra Kipre, o dar vėliau išgirdau, kad jis visgi yra Kretoj. Baras oficialiai užsidarė, mes likom ten trise ir gėrėm kas ką. Viskas išsitęsė iki ar galiu tave pabučiuot?, stebėjimo kaip iš lėto naktis pereina į rytą, pirmųjų rytinių troleibusų namo su alumi ir buku žvilgsniu pro langą apsiniaukusį šeštadienį.

Matau dabar du bičus, jie išeina iš bendrabučio ir eina link degalinės. Žinau juos abu – alytiškiai. Vienas iš jų baigė tą pačią mokyklą kaip ir aš, o kitas trynėsi su gretimo kiemo kompanija. Žinau juos abu: buvo visada geriantys „vyriškai“ (daug ir dažnai, ir vien tik su bičais), tad greičiausiai dabar eina į degalinę alaus pachmielui.

Sakau jai aš turiu labai gražų prisiminimą iš to laiko, kai tėvas dar buvo šeimoj. Buvau maždaug šeštokas, ir mes turėjom neseniai nusipirkę sumuštininę, o kadangi man labai patiko karšti sumuštiniai, tai juos dažnai valgydavom. Ir šeštadieniais visada juos valgydavom, ir šeštadieniais visada turėdavom tos dienos „Lietuvos rytą“; šiaip mes visada turėdavom laikraštį šeštadieniais, o nuo kažkada tai buvo vien tik „Lietuvos rytas“. Mes susėsdavom už stalo pusryčiauti, visi valgydavom karštus sumuštinius ir skaitydavom laikraštį, dažniausiai aš skaitydavau „Sporto areną“. Mama visada pykdavo, nes labai lėtai valgydavau, kai skaitydavau. Ji sako, kad pas ją šeimoje irgi taip būdavo (būna?), ir kad mama pykdavo ant tėvo, nes jis ilgai skaitydavo laikraštį.

Sakau jai kažkoks bičas vemia lauke, ar girdi? Žiūriu į tą bičą ir suprantu, kad čia vienas iš tų dviejų, kurie neseniai išėjo į degalinę. Jis palinkęs į priekį, susiėmęs už šonų, jo galva virš plytelės, kurios nėra grindinyje. Tiesa, jis nevemia, kaip man iš pradžių pasirodė, o tik žiaugčioja, bet žiaugčioja taip nepavydėtinai, išleisdamas didelį garsą, net skausmingą, atrodo. O jo draugelis garsiai juokiasi ir net pasišokinėja, stovėdamas prie bendrabučio durų. Dabar tas žiaugčiojantis bičas atsitiesia, pradeda eiti, bet greit sustoja ir vėl sulinksta, žiaugčioja prie laiptų. Ji ateina prie lango tada, kai abu bičai jau būna įėję į bendrabutį ir jų nepamato, sako netikiu, niekas nevėmė čia. Ir iš tikrųjų – vėmalų nesimato niekur, asfaltas šlapias; žiūriu į tą vietą, kurioje tas bičas žiaugčiojo pirmąjį kartą, žiūriu į tą plytelę, kurios trūksta grindinyje.

Po to mes žiūrim seną „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ laidą, dvi serialo „Draugai“ serijas. Man paskausta kairįjį smilkinį, padedu galvą ant lovos. Norėčiau padėti galvą jai ant peties, bet aš taip nemoku – esu neprijaukintas. Esu neprijaukintas jau taip ilgai, kad bet kokie panašūs veiksmai man rodosi keisti, turiu stengtis, kad galėčiau juos atlikti; net su savo ex-simpatija vasarį buvo keista sėdėti apsikabinus, liesti jos rankas – tai malonu, bet kartu ir baugina.

Ji išeina po pietų. Išgeriu stiprią tabletę nuo galvos skausmo, atsigulu į lovą. Patalynė vienoje vietoje kvepia ja. Man šiek tiek šalta. Pasuku galvą į sieną, gausmas kairiajame smilkinyje šiek tiek sumažėja. Užmiegu, nubundu 18h. Jaučiuosi pailsėjęs, noriu valgyti, ir daug valgau. Nusimaudau, išsivalau dantis ir 20:30h išvažiuoju pas buvusį/būsimą kambarioką. Nusiperkam šiek tiek maisto, paliekam viską jo namuose ir išeinam išgerti po vieną alaus į „Alaus namus“ (aš vis ten noriu paragauti alaus su medumi).

Einant tiltu nuo VPU jaučiuosi einantis tuščioje erdvėje su dekoracijomis. Pasakoju kambariokui apie merginą su barzda, kurią mačiau penktadienį. Nusileidžiam nuo tilto, pasukam link „Alaus namų“. Pasakoju kambariokui, ką man primena A. Goštauto gatvė. „Alaus namuose“ vyksta kažkoks koncertas, nutariam eiti kur nors kitur. Iš salės išeina mergina su barzda, apie kurią ką tik pasakojau kambariokui; ji išeina į lauką su drauge, guodžia draugę, o greitai išeina ir kažkoks bičas, jis sako tos merginos su barzda draugei viskas, einu namo, o mergina sako kur tu eini? ateik čia! Girtų pankų reikalai.

„Bermuduose“ vyksta džiazo vakaras, įėjimas kainuoja dešimt litų, taigi mes vėl neinam vidun. Staiga kambariokas prisimena barą „Route 66″, esantį visai netoli, ir mes pasukam link jo. Įėjęs į „Route 66″ matau žmones, sėdinčius už stalų, garsiai groja muzika, visi žmonės žiūri į tą pusę, kur yra „scena“. Nusigąstu, kad ir čia koks nors koncertas, bet priėjęs prie baro matau vieną girtą vaikiną, kuris vienas šoka, o visi į jį žiūri, po dainos jam paploja.

Sėdam prie baro, pastebiu vienos merginos, sėdinčios toliau prie baro žvilgsnį. Ji simpatiška, bet ne mano skonio. Vėliau ir kambariokas sako, kad pastebi jos žvilgsnius. Suprantam, jog greičiausiai taip yra tik todėl, jog sėdim beveik vieni prieš kitus, nes kai taip sėdi, tai negali nepažiūrėt į priešais tave sėdinčius žmones.

Išgėrę po du alaus išeinam, pavažiuojam troleibusu pora stotelių ir nueinam pas jį į namus. Žiūrim futbolą, turim po du alaus. Rungtynės baigiasi, aš beveik jau miegu. Prabundu pas kambarioką prieš 09h, susitvarkau susivėlusius plaukus, nusiprausiu veidą, atsisveikinu ir išeinu. Laukiu 9 troleibuso, bet atvažiuoja 30 autobusas, kuris man puikiai tinka, ir aš įsėdu. Man patinka važiuoti tais autobusais, kuriais labai retai važiuoju.

Kadangi dabar savaitgalis, tai 30 autobusas nevažiuoja į Saulėtekį, o tik iki Antakalnio žiedo. Išlipęs einu pėsčias iki bendrabučio. Mano nuotaika keista: jaučiuosi pametęs Povilą, palikęs kažkur kažkada. Aš nesu aš pats. Norėčiau būti Povilas Š., bet nerandu savo kūno anei sielos. Galbūt Povilas paseno ir numirė, tai paaiškintų viską, kas dabar vyksta: tai yra pomirtinis gyvenimas, todėl taip stipriai juntamas jausmo trūkumas.

Užsuku į degalinę kažko, nors nežinau, ko man reikia, nes kuprinėje nuo vakar turiu jogurto, tris obuolius, skardinę „Sprite“, miško uogų skonio „Halls“ ledinukų (pirkau juos penktadienį, kai pamačiau tą merginą su barzda). Degalinėje žiūriu į sausainius, žengiu į kitą skyrių – žiūriu į riešutus, keptą duoną, šokoladus, žengiu į kitą skyrių – žiūriu į traškučius. Pavaikštau traškučių skyriuje. Suprantu, kad tempiu laiką, nes man tiesiog nesinori grįžti į bendrabutį. Nueinu link kasos, ten žiūriu į submarinus. Yra su vištiena, su kalakutiena ir su kumpiu. Paimu su kumpiu, žiūriu į jį, noriu išsiaiškinti, ar yra sūrio. Sūrio nesimato, tad pradedu skaityti sudėtį etiketėje. Skaitau, bet suvokiu, kad nesuprantu nieko. Staiga pastebiu itališką apkepėlę, padedu submariną atgal, paimu apkepėlę, dedu prie kasos, o čia pamatau ir vakarykštį „Lietuvos rytą“. Paimu ir jį.

Atsirakinu duris, persirengiu, pasišildau ne apkepėlę, o visai kitą maistą (buvau teisus dėl to, kad man nieko nereikėjo degalinėje), įsijungiu „Draugų“ seriją. Po to skaitau laikraštį (viename straipsnyje rašoma apie žmogų, kuris investavo daug pinigų į butą Vilniaus centre ir ten dabar rengia svingerių vakarėlius – pelnas fantastiškas). Paukščiukas, kurį man paliko kaimynai savaitgaliui, čiulba, nešioja šapelius ir žoleles į savo namelį. Randu labai gražią reklamą, išsikerpu ją. Kartais aš galvoju apie žmones, kurie turi nuolatinę veiklą, tam tikrą hobį, pvz. rinkti automobilių modelius, pašto ženklus. Aš dažnai įsivaizduoju save irgi turintį tam tikrą veiklą, ir dabar planuoju pradėti rinkti gražias reklamų iškarpas. Dėčiau jas į įmautes, įmautes – į gražų segtuvą. Sekmadieniais vartyčiau savo kolekciją, pats bandyčiau sukurti gražias reklamas. Niekada netapčiau geru dizaineriu, bet man mirus kokie nors mano pažįstami pasakytų jis visą gyvenimą kolekcionavo gražių reklamų iškarpas, ir tai suteiktų mano nugyventam laikui bent kažkokį pateisinimą.

To pilnai užtektų.