„Ateidavau į barą ne alaus bokalo, bet penkiolika minučių paspoksoti į barmenę“

Sunku paaiškinti draugams, kodėl su jais praleidęs tik valandą tu nori išeiti. Todėl atsiprašau visų, pats truputį gėdydamasis dėl tokio savo elgesio, paspaudžiu rankas ir sakau, kad man reikia eiti kitur.

Toks vakaras, kai iš tiesų ne tai, kad noriu eiti kitur, bet jaučiu, jog reikia eiti kitur. Tiksliai nežinau, kodėl, nes nuotaika visą dieną buvo gera, ir net kai rinkausi kokiais marškiniais rengtis ir dėjausi kaklaraištį, pasijutau kažkaip maloniai (pasipuošęs, sakytų mama), tačiau vos ten nuėjom, iškart kažkas užlūžo galvoje ir supratau, kad šį vakarą norėčiau praleisti kitaip.

Išėjęs pasukau link Eimanto, žinojau, kad ten yra Gabrielius ir kiti pažįstami žmonės. Šį penktadienį neįtikėtinai daug žmonių centre, bet taip būna kiekvieno pavasario pradžioje, vos tik labiau atšyla oras: klubinėtojai, barų lankytojai, paaugliai, marozai ir jų panos – visi išlenda į centrą pasirodyti patys ir pažiūrėti į kitus.

Einu Vokiečių gatve, tada pasuku į Mėsinių gatvę ir eidamas ja prisimenu ten anksčiau veikusio baro Transilvanija barmenę. Ji buvo vos vos aukštesnė už mane, jos plaukai dažnai atrodydavo netvarkingi, bet ji turėjo tokias geras kojas ir užpakalį, man tokių minčių kildavo… O po to ten pradėjo dirbti nauja barmenė, ji buvo tokia tvarkinga, visada besišypsanti, tamsių plaukų, švelnaus veido – galėtum žiūrėt ir žiūrėt į tokią, bet nežiūrėsi, negražu taip daryt. Bet vieną dieną įvyko baisus dalykas, nes nugirdau ką ta švelni barmenė pasakojo kažkokiam žmogui. O pasakojo ji apie labai nekokį dalyką – kad vakar girta užmigo po baru. Žinau, negalima teisti žmonių, nes kas tu toks, kad teistum, bet po tos dienos nebežiūrėjau į ją romantiškai. Ir nesvarbu, kad aš pats esu pridaręs visokių dalykų, dėl kurių dabar yra truputį nejauku (prisigėriau tiek, kad vėmiau į konteinerį, po to užmigau pogrindiniam klube ir negalėjau išeiti, kai nubudau užrakintas; kartą vėmiau pro balkoną, kartą – pro langą pas kažką svečiuose; kartą nebuvo kur gulti, tai užmigau atsigulęs ant vonios kilimėlio; o kur dar masturbacija keistomis sąlygomis paauglystės laikotarpiu), ir nesvarbu,kad aš pats dėl tų dalykų negalėčiau ramia sąžine vadinti savęs romantiku – svarbiausia, kad ji pasakodama apie savo nuopolį juokėsi. Tai ir buvo skaudžiausia.

Po to išėjau prie Pylimo gatvės, perėjau ją ir atsidūriau Šv. Stepono gatvėje. Šv. Stepono, Šv. Stepono… Gatvė su tiek daug istorijos, turinti tokį stiprų emocinį užtaisą. Kadaise čia gyveno mergina, su kuria draugavau. Kadaise vėlyvais pavasario vakarais važiuodavau pas ją, eidavau į bromą, lipdavau girgždančiais laiptais aukštyn, ir mano akys surasdavo jos akis, ir mano rankos surasdavo jos rankas, o po to – jos džinsų užtrauktuką. Kadaise toje gatvėje buvau savotiškai laimingas.

Užeinu į Šnekutį, ten nusiperku alaus išsinešimui. Šiaip gatvė tarsi ir nepasikeitusi, čia vis dar šen bei ten yra mažų parduotuvėlių, kurios, kaip ir anksčiau, taip greičiausiai ir dabar kažkiek laiko padirba, tada užsidaro, o vietoj jų atsidaro kitos parduotuvės, kurių lemtis aiški.

Pasiekęs Šopeno gatvę skambinu Eimantui, jis man nupasakoja kaip rasti jo namą ir butą. Įsuku į tamsų kiemą, viskas atrodo nauja ir nepatirta. Pats butas primena tokios lenkaitės butą, pas kurią Varšuvoje buvom su draugais apsistoję po koncerto, ir kai išeinu į balkoną parūkyti, Gintas kaip tik ir sako: čia tokie namai kaip Varšuvoj, pilna ten tokių. Ir jis teisus, dievaži.

Geriam alų ir žaidžiam stalo žaidimą, fone skamba Against Me!, o kai pajuntu, kad jau ima miegas, tai atsigeriu vandens ir nueinu miegoti.

Rytas apsiniaukęs. Atsikėlęs žiūriu pro balkono langą į tą namą kitoje kelio pusėje, galvoju o gal visgi ne kaip Varšuvoj šitie namai? Bet kur tau! Aš tik bandau save apgauti, namai tikrai kaip Varšuvoj, neverta net diskutuoti daugiau šia tema.

Važiuodamas namo autobusu stebiu šeštadieninį Vilnių. Gatvėse pilna žmonių; ties Ibrahim prekybos centru matau kaip trys vyrai bando išstumti smėlyje užstrigusį automobilį, ir kai jiems pavyksta ir automobilis pajuda atbulas, vienas iš stūmusių vyrų pargriūna ir iškart ritasi į šoną, tolyn nuo priekinių ratų – gera reakcija, galvoju. O prie Kalvarijų turgaus matau kaip du vyrai po pažastimis pasikišę neša ilgus veidrodžius, suvyniotus į gelsvą popierių. Jie eina ne per perėją, o sustoję vidury kelio dar pradeda ginčytis, ir atrodo, kad jiems visiškai nusispjaut ant kitų eismo dalyvių, jų ginčas kur kas svarbesnis nei saugumas. Autobusui pajudėjus palikau juos vis dar ginčijantis, įdomu kiek truko jų ginčas.

Išlipu prie parduotuvės, nes reikia kažko nusipirkti. Pirmiausia paimu šeštadieninį laikraštį, nes praėjusį šeštadienį irgi skaičiau laikraštį, be galo maloniai praleidau kelias valandas virtuvėje, tai pagalvojau,kad ir šiandien norėčiau tai pakartoti. Po to įsidedu pieno, grietinėlės, karštai rūkyto kumpo, o besidairydamas po lentynas netikėtai užmatau soją kubeliais.

Mergina, anuomet gyvenusi Šv. Stepono gatvėje, kartais gamindavo sojų ir daržovių troškinį. Mes pasiskirstydavome darbais – aš plaudavau daržoves, o ji pjaustydavo, nors kartais būdavo atvirkščiai. Tada ji suberdavo sojos kubelius į vandenį keptuvėje, kurį laiką tie kubeliai ten sau pabūdavo, šiek tiek išbrinkdavo, tada vandenį reikėdavo nusemti, priberti šaldytų daržovių ir tų, kurias patys supjaustėm, ir viską maišyti, kepinti, pabarstyti krapais ar petražolėmis. Pačioje pabaigoje ji dar įpildavo šiek tiek aliejaus į keptuvę, kad viskas truputėlį apkeptų, ir tada jau mes eidavome valgyti.

Man patiko tas patiekalas, todėl ir pats jį pradėjau gaminti bendrabutyje, o kartą net ir mamai pagaminau (mama neliko sužavėta). Aš jį pagardindavau pabaigoje įmušdamas žalią kiaušinį, nes jis iškepdavo tarp tų visų daržovių ir sojos kubelių ir priduodavo kažkokį gerą skonį; nors gal tik man taip atrodė. Gamindamas tą patiekalą visada galvojau apie tą merginą ir šypsodavausi. Kai mes išsiskyrėm, šitą troškinį ėmiau gaminti daug rečiau, nes jis man visada primindavo ją ir nebūdavo toks skanus kaip anksčiau. Ir šiandien, išvydęs sojų kubeliais pakelį parduotuvėje, supratau, kad nebepamenu kada gaminau visa tai, todėl būtinai reikia pabandyti tai padaryti.

Grįžęs iškart imuosi darbo. Rezultatas ne super, bet valgydamas skaičiau laikraštį, ir tai kažkiek pagardino troškinį.

O dabar net nežinau ką veikti. Greičiausiai aš: a.) naršysiu internete be jokio aiškaus tikslo; b.) žiūrėsiu serialą Fortitude; c.) skaitysiu knygą Herojai kaip ir mes; d.) susitvarkysiu kambarį.

Varšuvos bliuzas

centrinė Varšuvos autobusų stotis
šeštą ryto.
dar tamsu ir purškia lietus.

bevaisės hostelio paieškos,
netoliese du vyrai vejasi trečiąjį.
šalti užkandžiai po bažnyčios stogeliu.

ir visur tie kebabų kioskai –
dešimtys, šimtai, tūkstančiai
kebabų kioskų,
įsirėžusių į šio miesto odą.

 

 

kažkas negerai su Varšuva
sakau jai,
kai brėkšta rytas
ir girdisi bundančios gatvės.

ji prisiglaudžia,
uždengia man burną ir sako,
kad jeigu dabar išvažiuosiu,
daugiau niekada nesugrįšiu.

mano pažadai sugrįžti
skamba neįtikinamai net man pačiam.
jaučiu, kad išduodu ją,
palikdamas vieną kovoti
su nesibaigiančia Varšuvos pilkuma
ir visais tais kebabų kioskais.

 

 

tai buvo liūdniausias atsisveikinimo bučinys.

pravirkau autobusui pajudėjus
iš Varšuvos autobusų stoties.
šalia sėdėjusi pagyvenusi moteris
po kiek laiko paklausė
ar man viskas gerai.

atsakiau, kad ne.

Tai Supranta Tik Tie

Ir dar viena nuostabi ištrauka iš Jerzy Pilch apsakymų rinkinio “Mano pirmoji savižudybė“.

– – –

Sėsdamas Centrinėje stotyje į traukinį, tam tikra prasme ignoruodavau pats save. Palikdavau savo varšuvišką vienatvę, kuri buvo nepakeliama ir be kurios jau negalėjau gyventi, ir kartu su šia vienatve palikdavau sielvartą, kad turiu jos išsižadėti.

Tikiuosi, kad tai suprantama. Nors iki galo tai supranta tik tie, kurie vieniši bunda, įsijungia radiją, palenda po dušu ir būna net neblogai nusiteikę – kas žino: gal šiandien ką nors sutiks.

Iki galo tai supranta tik tie, kurie apytuštėje smuklėje pietauja ir nejaučia skonio. Net kai su plačiu užmoju užsisako prašmatniausių frutti di mare, nejaučia skonio – jiems visą laiką atrodo, kad, išskyrus juos, niekas nevalgo vienas. Išskyrus juos, niekas niekada nevalgo vienas – visas miestas tai mato, ir visi į juos žiūri akis įsmeigę. Kiek kartų galima dirsčioti į laikrodį ir duoti publikai suprasti, kad užbėgai tik greitomis ko nors užkrimsti, nes po valandėlės – gerbiamieji – svarbus pasimatymas, galbūt iki aušros. O kaip vaidinsi valgymą greitomis, jei norėtųsi – tegul net švinine širdimi – pasėdėti; nes išėjus tai jau tikrai apims visa apimantis švinas.

Iki galo tai supranta tik tie, kurie prabunda naktį ir kuriems sugniaužia gerklėje, nes yra vieni; neturi ką apkabinti nei ką užkloti, neturi kam atnešti iš virtuvės stiklinės sulčių ir ryte neturės su kuo klausytis radijo, skaityti laikraščių, pusryčiauti.

Visiškai iki galo tai supranta tik tie, kurie vieną dieną išties ką nors sutinka, su kuo nors pietauja, eina su kuo nors į kiną, eina su kuo nors į lovą; gal net su kuo nors miega.

Tačiau absoliučiai tai supranta tik tie, kurie pabunda vidury nakties ir nustėrsta pamatę kažką miegant prie šono, ir mintis, kad nebus vieni dar kelias valandas ir paskui visą rytmetį, yra baisi, baisi. Ir skaičuoja nesibaigiančio košmaro sekundes ir minutes, ir šiaip ne taip – vargais negalais – ištveria. Ir paskui jiems būna padovanota nuostabi, vienatvės kupina diena. Jie alsuoja giliai ir staiga pajunta, kokį beprotišką džiaugsmą suteikia gilus alsavimas. Iš tuščių namų žvalgosi į miesto stogų kaskadas. Ilga popietė turi pernokusių trešnių skonį ir kvepia lyg sodo atokaita. Vakare įkyriai skamba telefonas – keistai šypsodamiesi jie nekelia ragelio.

More News From Nowhere

Parašiau pusė puslapio apie erekcijas nelaiku ir ne vietoj ir apie aptemptų bei palaidesnių apatinių įtaką, bet viską ištryniau. Nes čia juk vaikino blogas, subalansuotas merginoms, taip kad nereikia kvaršinti merginoms galvų dėl problemų, su kuriomis jos nesusiduria ;)

– – –

Visą šią savaitę dirbu pas klientą, ir šįryt vos įėjau į tą ofisą, išgirdau nuostabią muziką. Direktorius klausėsi LMP dainų! Nežinau, kas dar gali geriau nuteikti darbui ryte, nei smagus lietuviškas regiukas ;)

Šiaip tame ofise visi darbuotojai šiek tiek pačiuožę, ypač direktorius: nesustodamas kalba apie savo motociklą, kitus motociklus, internete skaito daug apie motociklus ir šalmus, ir tada vėl kalba apie savo motociklą, kitus motociklus..

– – –

Ši vasara keista, nes aš nepraleidau Alytuje nė savaitės. Rugpjūčio viduryje turėjau atostogauti dvi savaites, tačiau atostogos nuplaukė, o su jomis nuplaukė ir maloni tinginystė namuose pas mamą. Kita vertus, ši vasara kaip niekad buvo aktyvi: liepos pabaigoje važiavom švęsti Monikos gimtadienio, rugpjūčio pradžioje išlydėjom Eriką, kitą savaitgalį – į miškus prie ežero, o po to iškart ir į Varšuvą.

– – –

Kai buvau savaitgalį Alytuje, susitikau su Asta. Man patinka su ja kalbėti, nes ji yra protinga, ir dar kažkokiu būdu moka mane nuraminti. Jeigu einu su ja susitikti ir esu prislėgtas, grįžtu visada lengvesne galva; jeigu einu su ja susitikti jau ir taip gerai jausdamasis, tai grįžtu dar linksmesnis. Man niekada nebūna nuobodu su ja kalbėti, ji visada moka pažiūrėti į dalykus keliais skirtingais kampais, būtent tuo ji mane ir žavi. Gaila, kad aš pats taip nemoku, mano yda yra ta, jog vertinu dalykus labai vienareikšmiškai, be to dažnai pasikliauju pirmuoju įspūdžiu – tai dažnai pakiša koją gyvenime.

– – –

Klientas, pas kurį dirbu šią savaitę, yra visai prie pat spintų gamyklos, kurioje dirbau 2007 metais. Nemėgau ir nekenčiau to darbo, ir dabar man sunku suprasti, kaip ištvėriau ten du su puse mėnesio, nes fizinis krūvis buvo tikrai didelis, o aš visai buvau nepratęs prie fizinio darbo. Džiaugiausi, kai mečiau tą darbą.Toji spintų gamykla vis dar veikia, kasryt matau nuorodą į ją.

Bet ką aš norėjau papasakot! Kai dirbau spintų gamykloj, važiuodamas į darbą visada skaitydavau troleibuse. Taip važinėdamas perskaičiau gal dvi-tris knygas. Dabar irgi rytais skaitau (tik labai apmigdo tas skaitymas), ir jau liko paskutinė dešimtis puslapių mano skaitomos knygos. Įdomu, kaip kartais tie patys maršrutai iššaukia tuos pačius veiksmus, būsenas, nuotaikas.

– – –

Pastebėjau, jog šiuo metu dažnai pastebėjęs mano dėmesį patraukusį žmogų viešajame transporte ar stotelėje, imu mintyse rašyti apie jį, taip tarsi darau iš žmogaus veikėją. Ypač dažnai mane sudomina žmonės, kurie veikia mažus dalykus, pvz. mergina atidžiai apžiūrinėja savo lakuotus nagus, vaikinas vis tvarkosi megztuką, žiūri/tikrina, kaip megztukas gula ant jo kūno. Mintyse parašau trumpus sakinius, per daug neišsiplečiu, ir kartais tokie sakiniai tampa visai nereikšmingi ir aš išmetu juos iš galvos, o kartais pradeda rodytis, jog jie būtų puiki pradžia naujam apsakymui. Pvz.: Elzė, laukdama stotelėje autobuso, nervingai dirsčiojo į savo atvaizdą spaudos kiosko lange: jai vis atrodė, kad šįryt ji atrodo kažkaip ne taip.

– – –

Aš sutrinku, kai eidamas gatve prasilenkiu su mergina, kuri mane nužiūri nuo galvos iki kojų. Suprantu, kad tai normalu, bet man visada atrodė, jog moterys taip dažniau nužiūrinėja kitas moteris, o ne vaikinus. Pamenu, kai buvau paauglys, mane piktindavo mano mamos nuolatiniai kitų moterų nužiūrinėjimai – tai atrodė taip negražu ir (kažkodėl) pavydu. Dabar mintyse nusišypsau, kai būdamas parduotuvėje su mama pastebiu, jog kokia nors moteris iš toliau nužiūri mano mamą.

Listopada

Šešių dienų nuotykiai baigėsi.

Pirmas keturias dienas buvo ežeras, miškai, laukiniai-naktiniai žaidimai, flirtas ir alkoholis. Pirmadienį grįžęs iš miškų nusimaudžiau, susidėjau daiktus ir su kita žmonių kompanija išvažiavau į Varšuvą. Varšuva – pilkumas, kebabai, daug mažų parduotuvėlių, šlamšto kioskai ir parduotuvės, 41 nemigo valanda (skaičiuojant nuo pirmadienio ryto iki ėjimo miegoti trečiadienio vėlyvą naktį), koncertas – vienu metu juokingas, bet šiaip tikrai epic!, o minia visiškai išprotėjus per Deftones; pabaigai – gulėjimas su Kasia vienoj lovoj ir ilgi pokalbiai apie mažus ir didelius dalykus, kol galiausiai staiga supratau patyręs itin didelį artumo ir bendrumo su kitu žmogumi jausmą – tokį stiprų, kokį esu patyręs tik du kartus gyvenime (abu kartai buvo seniai). Grįžimas namo buvo kaip niekad ilgesingas.

Dabar jaučiuosi kaip išsemtas indas.

Galvoju apie tave, galvoju – o taip norėčiau negalvot. Užsimerkęs matau tavo šviesius kambarius, baltą gražią patalynę ir kaip gulėdama šypsaisi akimis.

Ir atsitik tu man taip. Kita vertus, viskas yra labai logiška -> minčių galia + keista Jerzy Pilch įtaka + nuovargis + mano amžinas poreikis patirti stiprų artumo/bendrumo jausmą = nepakeliamas ilgesys. Ir net tas žinojimas, kad situacija yra kebli ir laimė yra neįmanoma, atrodo visiškai nepatikimas, iš piršto laužtas. Mano trintukas prieš jūsų tikrovę, rašė Bruno K. Oijer (galiu klysti dėl citatos tikslumo).

Bus dar viena istorija su neišsiųstais laiškais, pilnais šviesos ir grožio, vėliau – tamsios nuotaikos. (Dabar pagalvojau: kiek daug jausmų paverčiu dulkančiais rakandais arba šiukšlėmis; kita vertus, taip visada nutinka dėl nenorėjimo kvaršinti kitiems žmonėms galvų.) O gal šįkart bus kitokia istorija, būtų pats laikas žengti iš užburto rato ir sugrįžti į tą gerą žmogų, koks tik galiu geras žmogus būti.