Birželis

Po darbo turėjau kelias valandas iki repeticijos su Eimantu, tai nuėjau su kolege ir nematyta mergina išgerti poros alaus į barą. Neturėjau žiebtuvėlio, ir kai jo paprašiau, nematyta mergina man jį davė. Tada ir pamačiau jos panages – juodas, purvinas panages. O žiebtuvėlis rožinis.

Kartais viskas labai nedera.

Panašiai būna, kai stoviu eilėje parduotuvėje ir matau, kad žmonės perka tarpusavyje nederančius daiktus, pvz. langų valiklį ir saliamį. Man daug ramiau, kai jie perka tai, kieno ryšį galima išgalvoti – alų ir rūkytą dešrą, limonadą ir bulvių traškučius, silkę ir duoną. Tada iškart aiškiau būna, ką žmogus veiks su tais daiktais. Bet kai perka langų valiklį ir saliamį, tai viskas kažkaip mistiška būna, sunku racionaliai išmąstyti ką žmogus veiks su jais – pirmiausiai valgys saliamį, o tada plaus langus? Panaudos saliamį picai ar sumuštiniams?

Man patinka, kai dalykai dera tarpusavyje.

***

Kita vertus, <…> atvejis buvo išskirtinis – joje dažnai dalykai nederėjo tarpusavyje, aš matydavau tai vieną, tai kitą kraštutinumą, kurie prieštaraudavo vienas kitam. 2016.09.08 aš rašiau:

„Dabar aš suprantu, kad ji turi tiek visokių flaws (trūkumų) ir net neestetiškų dalykų, kurie mane, pastebėti kitose merginose, stipriai atbaidytų ar paliktų nepasitenkinimo jausmą, tačiau jos atveju – jos atveju jie tik prideda šarmo.

Aš nerašysiu apie šiuos dalykus, kad lengviau ją užmirščiau.

Aš ją dievinu. Bet ar moku (galiu) ją mylėti?“

***

Man visiškai nesuprantama, kodėl tiek daug žmonių taip piktinasi prasidėjusios vasaros oru. Tai taip kvaila, kaip kad kvaila tai, ką darau dabar – piktinuosi, kad kažkas kitas piktinasi.

Vasaras, joms praėjus, visada pamenu kaip karštas. Užtenka vienos ar kelių karštų savaičių, kad įsiminčiau vasarą kaip karštą. Ir nesvarbu, kad be tų kelių karštų savaičių būta daug lietaus ar vėsaus oro – kiekviena vasara man yra karšta.

***

Vaikystės vasaros man visada asocijuojasi pirmiausiai su lietumi. Tingios dienos, kai nėra ką veikti, todėl namie klausaisi radijo (visada tik radijo stoties M-1), vėliau skaitai fantastinę knygą ar nueini į svečius pas draugą, jei tas neišvežtas į kaimą ar sodybą. Buvau vienintelis vaikas be kaimo ir sodybos, todėl kartais būdavo liūdną, kai visus kiemo draugus tėvai ištremdavo atostogauti pas senelius, o aš likdavau vienas kieme. Tačiau manau, kad nuobodulys yra labai svarbus dalykas vaikui augant, nes būtent vaduojantis iš nuobodulio galima susigalvoti visokiausių dalykų. Aš, pvz., skaitydavau knygas ir kurdavau sau žurnalus, aprašinėdavau įsivaizduojamų kompiuterinių žaidimų scenarijus ir kaip ten viskas turėtų atrodyti, užrašinėdavau angliškus dainų tekstus iš klausos ir pan. Net kai mes su mama ir tėvu ar krikšto tėvu išvažiuodavome kelioms dienoms ar savaitei prie jūros ar ežero, man labiausiai įsimindavo tos dienos, kuomet lydavo ir mes būdavome savo namelyje ar kambarėlyje, visi ką nors skaitydavome, klausydavomės radijo ar žaisdavome kortomis. Turbūt aš visada buvau namisėda.

***

Paauglystės vasaros visada asocijuojasi su karščiu ir hormonų audromis, ypač būnant prie jūros. Taip pat paauglystės vasarose būta daug muzikos, tuomet dar gaunamos piratinių CD pavidalu. Kažkurią vasarą, prisiklausęs muzikos, net ir pats dainų tekstus ėmiau kurti, kartais ne tik lietuviškai, bet ir anglų kalba. Žinau, kad kažkur Alytuje yra likę du stori sąsiuviniai su tais tekstais – kai kažkada užmečiau akį į juos, pajutau didelę gėdą ;)

***

Blogeris pivonija daro labai pagaulų video blogą. Puikus video: https://www.youtube.com/watch?v=jAMapLuD1xY

***

O kuosa kamine įdomiai rašo apie vyrus: „Akimirka, kai GJŽKA kariūnas rodė, kaip taisyklingai iššauti, buvo itin intymi: tas gyvybės ir mirties šiurpas, vyras, stovintis taip arti, kad užuodžiu jo kvapą, kai kūnas įsitempa, neaišku, nuo baimės, nesmagumo ar dar ko, kai žiūri į tai, kas nerealu, ir labai realiai šauni.“

https://kuosakamine.wordpress.com/2017/05/30/karys/

***

Taip pat rekomenduoju poezijos slemo atstovo Mariaus Povilo Elijo Martynenko tinklaraštį – https://praeis.wordpress.com/

Rugpjūtis (3)

Nėra kito tokio mėnesio metuose kaip rugpjūtis.

Su kiekviena diena jauti kaip vasara persijungia į rudenį. Anksčiau temsta, oras atvėsta, artėja gimtadienis.

Išlipęs Nemenčinės stotelėje, galvoju apie visus savo gimtadienius, kuriuos tik prisimenu: šeima, artimieji, tetos, dėdės, dovanos (jas pamenu prasčiausiai), draugai, arba kas nutiko bloga; galvoju ir stebiu koks tamsus debesų masyvas dabar pakibo ties Žirmūnais ir Šnipiškėmis.

***

Šiais metais manęs neaplankė priešgimtadieninė krizė. Turbūt todėl, kad vartoju lengvus antidepresantus. Patikslinimas – vartojau. Kai pastebėjau, kad (greičiausiai dėl jų) tapau užmaršus ir jaučiu ne tiek ramybę, kiek abejingumą viskam, nustojau vartoti.

Gera nejausti spaudimo artėjant gimtadieniui, bet dar geriau blaiviai mąstyti ir jausti visokius jausmus, o ne tik abejingumą.

***

Tiek finansinių problemų užgriuvo per dviejų dienų laikotarpį, kad blet.

***

Psichoterapeutė telefonu klausia: o kaip jūs manot, ar jūsų atvejis dabar ūmus, ar čia labiau įsisenėjusios problemos?

Prieš mėnesį būčiau atsakęs, kad tai labai ūmu ir kad man reikia kuo greičiau pas ją patekti. Bet kadangi dabar jaučiuosi stabilus, atsakau, kad skubos tvarka manęs priimti nebūtina, kad tai įsisenėjusių problemų atvejis.

Sutariame rugsėjo 13 d.

Įdomu kaip ten bus, nors kartu ir numanau, kad beveik viskas susieis į mano šeimą.

***

Kęsto bernvakaris praėjo su daug nenumatytų problemų. Likau nesupratęs ar buvo smagu, ar ne.

***

Priešpaskutinę rugpjūčio savaitę mano kambaryje apsigyveno vokietis. Taip jau išėjo, kad jis yra mano gero draugo draugas, o kadangi aš pats daug kartų esu nakvojęs pas savo gerą draugą, tai jaučiau turintis atsilyginti tuo pačiu gero draugo draugui.

Pirmas įspūdis apie vokietį buvo nemalonus – vos sutikęs jį autobusų stotyje pastebėjau, kad jo panagės juodos.

Vėliau kalbėjom apie knygas ir rašymą, nes, pasirodo, kad jis studijuoja istoriją ir vokiečių literatūrą. Į Vilnių atvyko mėnesiui gyventi, pažinti Vilnių ir atsidėti kūrybai.

Nežinau, ar esu svetingas žmogus, bet kol jis gyveno, užleidau jam sofą, o pats miegojau miegmaišyje ant žemės. Buvo visai įdomu, nors vokiečiui paklausus ar aš taip elgiuosi dėl jo, atsakiau, kad tikrai ne dėl jo čia taip miegu, atsakiau, kad man kartais dėl nugaros skausmų gerai miegoti kietai.

Absurdas, visiška nesąmonė. Kaip ir tas patiekalas, kurį jis pagamino iš moliūgo.

Nepaisant istorijos su moliūgu, valgyti jis gamino skaniai. Ir visgi labai apsidžiaugiau, kai jis rado kur išsinuomoto kambarį ir išsikraustė. Pakeičiau patalynę, susitvarkiau kambarį, išvėdinau patalpas, o kitą dieną vėl sukūriau man priimtiną netvarką.

Mano kambarys yra vėl mano kambarys.

***

Toks teigiamas gimtadienio vakaras su Rūta, prisivalgius japoniškos sriubos.

***

Užsisakiau naują išmanųjį telefoną. Sunkiausia buvo išsirinkti ne patį modelį, bet to modelio spalvą – juoda, balta ar šviesiai mėlyna. Galiausiai nutariau rinktis šviesiai mėlyną, nes labai priminė gražią tokios pat spalvos Deftones gitaristo Stephen Carpenter gitarą, naudotą maždaug 2000–2003 metais.

Dabar laukiu, kada gausiu, vildamasis, kad ta šviesiai mėlyna gražiai atrodo ne tik mano galvoje, bet bus graži ir paėmus į rankas.

Ta paini istorija su batonu

Vieną vasaros rytą prieš eidamas į darbą perskaičiau savo horoskopą. Ten rašė, kad dėl keisto dangaus kūnų išsidėstymo visatoje mergelių laukia sunki diena ir kad reikia neprarasti budrumo.

Vakare, po darbų, su kambarioku nusprendėm išgerti alaus ir išgėrėm, o po to nuėjom nusipirkti dar, ir išgėrėm, o tada aš praradau budrumą ir mes ėjom pirkti kebabų, bet grįždami paėmėm dar alaus, ir gėrėm gėdingai, kol išaušo.

Nežinau, kas sekė po to, bet matyt manyje atsivėrė kažkokia tamsi erdvė, nes kai atgavau sąmonę, išvydau, kad sėdžiu ant savo laiptinės suoliuko, esu įsispyręs į šlepetes, mūviu kambarioko šortus, o rankoje laikau kažkokį čekį.

Apžiūrėjęs čekį iš arčiau pamačiau, kad buvo pirktas batonas, tik kažin kur tas batonas? galvoju, bet bala jo nematė, ir svirduliuodamas nuėjau namo.

Po kelių valandų mane pažadino kambariokas ir sako: o kur batonas?

Koks batonas? klausiu, o jis juokiasi ir pasakoja, kad mums begeriant aš užsispyriau nueiti nupirkti batoną, bet jis taip ir nesulaukė manęs sugrįžtančio, todėl pats nuėjo miegoti.

Mane užplūdo žūtbūtinis noras išsiaiškinti kas nutiko tam mistiniam batonui, taigi išėjau jo ieškoti.

Apėjau visą kiemą – ieškojau po kaimynų balkonais, laiptinėmis, ieškojau krūmuose, vaikų žaidimų aikštelėj, žiūrinėjau po automobiliais, o tada išieškojau visą kelią iki pat parduotuvės, bet neradau, todėl galiausiai nuėjau į parduotuvę ir kiek įmanydamas rimtesniu veidu paklausiau kasininkės: ponia, ar aš čia kartais nepalikau batono?

Iš kasininkės žvilgsnio supratau, kad ji kažką žino, kad gal čia mane matė, ir sakau jai: jūs juk mane pamenat, ar ne? Aš buvau atėjęs čia ankstyvą rytą, ar ne? Ir pirkau batoną, taip?

Šypsodamasi ji atsakė, kad tikrai čia buvau ir pirkau batoną. Ir net ne vieną, pridūrė linksmai.

Ne vieną? Tai kiek aš tų batonų pirkau? paklausiau.

Jūs pirkote vieną, o tada išėjote, bet labai greitai grįžote ir nupirkote dar vieną batoną. Tada grįžote vėl ir pirkote naują batoną, paaiškino kasininkė.

Visai nieko nesuprasdamas, jausdamasis absurdiškai, bet, tikėdamas išrišimo, aš paklausiau kasininkės: ponia, o gal jūs žinote kam man reikėjo tų batonų? Ką aš su jais veikdavau? Kur aš su jais eidavau?

Pirmą kartą jūs pasakėt, kad einat kepti karštų sumuštinių savo kambariokui. Kitą kartą atėjęs pasakėte, kad vieno batono bus per mažai, nes jūsų kambariokas labai valgus. O kai atėjote trečią kartą, šiek tiek pyktelėjęs pasakėte, kad nežiūrėčiau į jus taip keistai ir kad žmogus gali pirkti tiek batonų, kiek tik jam norisi, pasakojo kasininkė.

Padėkojęs kasininkei išėjau iš parduotuvės.

Viskas buvo painu ir neaišku kaip meksikiečių muilo operoje. Išsitraukiau cigaretę ir užsirūkiau.

Staiga mano dėmesį patraukė paukščių klegesys. Pasukęs už parduotuvės kampo išvydau didelį paukščių būrį – varnos, balandžiai ir zylutės suko ratus, čia kilo, čia tūpė, o viso to šurmulio viduryje stovėjo gluosnis, o ant to gluosnio šakelių mano didžiai nuostabai buvo suverta daug batono riekelių.

Stovėjau grožėdamasis kaip paukšteliai skabo batoną nuo gluosnio šakų. Praeiviai fotografavo ir filmavo batono riekelėmis apkarstytą medį. Kažkas praeidamas piktinosi, jog egzistuoja va tokių debilų ir narkomanų, kurie neranda ką veikti ir apkarsto medžius batonu.

Puikiai žinojau, kad visa tai yra mano darbas, nors ir negalėjau prisiminti kaip visa tai padariau. Net susigraudinau, kai pagalvojau, koks kartais galiu būti rūpestingas, kai išgeriu.

Nuo to karto išgėręs niekad neinu vienas į parduotuvę, nes maža ką dar sugalvosiu.

Rugpjūtis (2)

„Those who are sapiosexual are those who are stimulated or challenged by the way another person thinks. They are basically in love with the mind.“

Įdomus straipsnis apie tai, kad yra žmonių, kuriems seksualiausias dalykas kitame žmoguje yra jo protas/mąstymas.

Kita vertus, ar tai yra kažkas labai nauja ir negirdėta? Ne, tik dar viena etiketė, dar vienas trendas.

***

Geras, galima net sakyti, kad idiliškas savaitgalis Alytuje.

Esu geros nuotaikos, ramus, namuose niekas neerzina, mama irgi džiaugiasi, jog pagaliau galima su manimi susikalbėti.

Penktadienį ir šeštadienį susitinku su draugais, geriu nealkoholinį alų, bet jaučiuosi tarsi švelniai apgirtęs. Daug vaikštinėjam, pasitinkam vakarus lauke; malonu, kad atšilo. Baruose keista negerti; stebiu aplinką, žmones. Vienu metu Tado bendradarbis bando provokuoti mane kalbėti apie imigrantus ir kaip čia viskas bus blogai, kai jie užplūs Lietuvą, bet aš toks ramus, kad nesileidžiu į kalbas, tik nusišypsau ir palieku jį vieną rūkyti.

***

Žmonės keistai reaguoja, kai negeri, žmonės keistai reaguoja, kai kalbi ką galvoji. Ar neturėtų būti atvirkščiai? Idealiame pasaulyje galbūt, o šiame –

Šiame mes juokiamės iš artimų žmonių, kurie turi problemų, nes jų problemos prieštarauja mūsų problemoms; mes galvojam, kad esam geresni vieni už kitus, nors iš tiesų esam vienodai apgailėtini, tik negalim to pastebėti; ir pasiklydusi mergina visada tampa kurva, o pasiklydę bernai yra tiesiog bičai, ir nieko čia nepadarysi; mes laidojam artimuosius, kurie dar galėjo gyventi, jei tik mes būtume mokėję klausytis, o jie būtų mokėję kalbėti; katė po sterilizacijos susilaukia daugiau dėmesio nei giminaitis, kuriam reikia pagalbos; ir kai negali suprasti ar pateisinti, paprasčiausia yra nusisukti, apsimesti, kad nematai.

***

Kad ir kokia gera nuotaika gali tvyroti Alytuje, dvi dienos, praleistos ten, trenkia gerą antausį, aš pametu rožinius akinius ir po to jau negaliu sulaukti, kada išvažiuosiu atgal į Vilnių.

Kai prieš 9 metus vienas pažįstamas pasakė, kad jam, pragyvenus Vilniuje 7 metus nėra nieko geriau nei grįžti iš Vilniaus į Alytų, ir nėra nieko geriau nei išvažiuoti iš Alytaus į Vilnių, tada aš tik miglotai numaniau, ką jis bando man pasakyti. Dabar puikiai suprantu, ką jis sakė. Niekas man daugiau nėra taip taikliai apibūdinęs santykio tarp gyvenimo ir jausenos Alytuje ir Vilniuje.

Svarbiausia yra per ilgai neužsibūti Alytuje, visada laiku išvažiuoti, kad vėliau nekiltų priešiškas nusistatymas prieš sugrįžimą ten.

Berašant tai, manęs kaip tik atvažiavo paimti.

Ačiū die.

Rugpjūtis

Kaip nejauku sakyti laba diena, norėčiau užsiregistruoti pas psichiatrą.

***

Tikiuosi apsieisim be psichiatrinės, tu juk protingas žmogus, sako mama.

Žinau, kad jai gėdą kelia vien mintis, kad kažkas gali sužinoti, jog aš kreipsiuosi į psichiatrą. Žinau, ir nepykstu.

***

Įtampa nuo ryto. Vaikštinėju iš kambario į kambarį, nežinodamas, ko imtis, kaip galėčiau padėti. Atrodo, kad padariau viską. Ar aš padariau viską?

Neiškentęs įtampos einu pasivaikščioti prie Nemuno.

Prisėdęs ant suoliuko perskaitau gautą žinutę.

Akimirką atrodo, kad plyštu.

Pirmą kartą matau taip drebančias savo rankas.

 

Vakare ilgai meldžiuosi.

***

– Jūsų požiūriu, „vyras neturi nei savo jėgos, nei savo ašarų, nei švelnumo. Jis viską skolinasi. Net vienos nakties nuotykis pavartėje yra tik begalinis troškulys pasisemti iš svetimo šulinio.“ Tai ko moteris prie jo šliejasi?

– Moteriai reikia vaikų, bet nesupraskite manęs klaidingai: yra laikas šlietis prie vyro, yra laikas šlietis prie žmogaus. Mano galvoje šios būsenos jau aiškiai atskirtos. Poreikis šlietis prie vyro išnyksta su metais. Poreikis šlietis prie žmogaus neišnyksta niekada.

Įdomus interviu su rašytoja Ugne Barauskaite.

***

Bandymas pasikalbėti su mama apie tai, kaip jaučiuosi ir kas su manimi darosi, baigiasi mamos ašaromis. Man atrodo, kad faktą, jog eisiu pas psichiatrą, ji priima kaip įžeidimą ar priekaištą, ji sako ar aš tave blogai užauginau, kad tu dabar toks? Mama, sakau, tai nėra tavo kaltė. Tai kas tada kaltas? klausia ji.

Mes visi ieškom kaltų ir visi norim surasti kuo paprastesnį atsakymą, kad galėtume manyti, jog žinome tam tikrų problemų priežastis.

***

Ilgas pokalbis telefonu su L. apie jos ir mano savijautą. Ji sako, kad norėtų susitikti su manimi, kai grįšiu į Vilnių. Aš sakau ok, bet jei siūlysiu tau likti nakvoti, tu nesutik, nes aš dabar nejaučiu atsakomybės už savo veiksmus.

L. juokiasi. Gerai, kad ji yra.

***

Važiuodami į pajūrį su mama ir jos draugu užsukome į Šiaulius aplankyti kryžių kalno.

Kartą mes jau čia lankėmės su mama ir tėvu. Tada mama pirko kryžių, ant lentelės užrašė „Ramybės Šklėrių šeimai“ ir tų metų datą. Tada įsmeigėm kryžių, nufotografavom jį, kad matytųsi ir užrašas.

Šįkart darėme tą patį.

Mamos atsigręžimas į dievą man visada kelia liūdesį. Aukščiausias desperacijos lygis, kokį tik esu matęs.

***

Simonas Bernotas. Šeimyninė fotografija

 

Graži šeima ką ir bepasakysi susikibę už rankučių šypsosi
Negalvoja apie karą negalvoja apie torpedas negalvoja apie
Mirtį negalvoja kokia juokinga tėti tavo kepurė ir veidas koks
Smėlėtas kur buvai iš kur ištrauktas šis tavo atvaizdas kiek
Metų jau praėjo graži šeima išsirikiavę pozuojantys pasitaiso
Apykaklę užsiriša batą šypsosi laukia ar jau ar dar ne stengias
Nesimuistyti nejudėti sustingti atrodyt tvarkingai pašukuosiu
Tau plaukus kažkas ten įkritę ir švyti kiaurai per visą tavo mažą
Kūnelį dabar jau galima pradėti visi grįžta į pradinę poziciją visi
Stengiasi šypsotis na ko toks paniuręs šypsokis ir nesimuistyk
Uždeda ranką ant peties galbūt net apkabina arba sako sėskis
Ant kelių jei visi sėdi kažkas kažką dar nori pasakyti ir pasako
Tada blyksteli

Liepos 26, +34°C

Antradienį vyko skaitymai Kaune.

Labai norėjau nuvykti anksčiau, kad galėčiau pasivaikščioti su Renata, tačiau darbe viskas susiklostė visai ne taip, kaip planavau. Maža to, pavėlavau į traukinį, o autobusu trenktis į Kauną visai nesinorėjo.

Laiką, likusį iki kito traukinio, leidžiu stoties „Čili picerijoje“. Tai yra nemaloni vieta, tačiau būtent dėl to ją ir renkuosi – vieta su savo nuotaika, istorija. Sėdėdamas čia prisimenu, kad pirmą kartą čia atsidūriau 2007 metais: buvo pavasaris, atvažiavo Tadas iš Alytaus, prieš koncertą jis norėjo pavalgyti, pasiūlė užsukti čia, tai ir užsukom; pamenu net kokią picą tą kartą valgė.

Sriuba yra ok, pica neskani. Iš tiesų picos visai nenorėjau, galvojau apie salotas – kaip čia taip išėjo tada, kad užsisakiau picą?

Išgeriu vieną alaus, galvodamas apie tai kaipgi teks skaityti kūrybą būnant visiškai blaiviu. Niekad nesu to daręs blaivus.

Traukinio vagone verkia ir klykauja maži vaikai. Noriu pasiklausyti muzikos, kad negirdėčiau triukšmo, tačiau apsižiūriu, kad ausines palikau namie arba darbe. Tiek to, galvoju; toliau skaitau National Geography žurnalą.

Traukinių stotyje mane pasitinka Paulius su Kotryna ir jų sūnus. Termometras vis dar nežada nieko gera – rodo +34 laipsnius lauke.

Stotyje įsikūrusioje nedidelėje parduotuvėje perkam vandens. Nesuprantu, kodėl ten dirba du žmonės – vienas padeda tau paimti prekę, kitas įmuša ją į kasą, vienas paima tavo pinigus, kitas paduoda grąžą ir čekį. Kita vertus, jie labai malonūs – apsipirkęs palinkiu jiems geros dienos.

Kauno menininkų namai – jauki erdvė. Džiaugiuosi, kad skaitymai vyks viduje, o ne lauke. Mus pasitinka vietos vadovė/darbuotojai – visi pagyvenę, tikrai per 40 metų. Nemoku su tokiais žmonėmis bendrauti, man visada atrodo, kad esu vaikas prieš pagyvenusius žmones, kad ir kiek man metų bebūtų: mes neturime bendrų patirčių, jie visko daugiau matę už mane, mūsų iliuzijos apie pasaulį skiriasi.

Pirmąkart pagalvoju, kad noriu, jog greičiau viskas baigtųsi ir aš galėčiau iš čia išvažiuoti.

Tampa nejauku, kai pamatau, kad pirmieji žiūrovai/klausytojai yra irgi pagyvenusios moterys; kai kurios atsineša gėlių. Bet vėliau, pamažu renkantis žmonėms, atsiranda ir jaunesnių žmonių. Dar lengviau pasidaro, kai pamatau ateinančią Mariją ir Renatą, vėliau prisijungia klasiokė su vyru ir draugė iš Alytaus kompanijos.

Prieš skaitymus dar spėju susipažinti su rašytoja Sandra Bernotaite.

Sėdėdamas šalia Renatos klausau kaip groja grupė Islandijos plento moterys ir savo kūrybą skaito Paulius. Tada ateina eilė man, užlipu. Dreba rankos, kojos, balsas – iš esmės tas pats būna, kai esu išgėręs porą alaus, reiškia skaityti blaivia galva ar išgėrus nėra skirtumo.

Sakau tą neva linksmą įžangą. Pradedu skaityti. Galvoju, kad baigęs iškart parašysiu Rūtai, gal ji yra nesuplanavusi vakaro, gal ji norės ir galės susitikti, kai grįšiu. Burna džiūsta, palikau savo vandenį kažkur prie laiptų – man nesmagu dabar eiti jo pasiimti. Girdžiu, kad pagyvenęs garsistas juokiasi iš eilėraščio apie pirmąją merginą, tai suteikia pasitikėjimo. Įpusėju, pats pradedu girdėti save – man atrodo, kad mano balsas labai ramus. Nepaisant to, norisi greičiau viską baigti, norisi ramiai parūkyti. Delnai visiškai suprakaitavę. Nežinau, kur dėti rankas. Neiškenčiu, po dar kelių eilėraščių atsitraukiu, einu pasiimti butelio su vandeniu, godžiai atsigeriu, atsiprašau visų. Tada varau toliau; „Auksaburnį“ praleidžiu – šito teksto svoris vis dar auga, šiandien visai nesinori jo skaityti, nesinori apie jį galvoti, man tik norisi grįžti į Vilnių.

Baigiu, padėkoju susirinkusiems, nulipu nuo scenos, dabar eilė grupei ir Pauliaus baigiamajam. Jaučiu, kad esu visas šlapias, norisi kažkur nusiplauti rankas. Po kurio laiko išeinu į lauką, rūkau, ateina S.B., kalbamės vėl, aš tik noriu ramybės, galvoju, man norisi greičiau išvažiuoti, nors turiu pripažinti, kad skaitymai man patiko; mane pagauna klasiokė su vyru ir draugė su Marija, kalbamės, tada matau Renatą, atsiprašau draugių, Renata apkabina, klausiu ar ji bent juokėsi kartą, sakė juokėsi, sakau tada gerai, ji padovanoja man juodą šokoladą, jau dingę visos mintys apie pasivaikščiojimą su Renata, man tik norisi grįžti į Vilnių.

Atsisveikinu su Pauliumi ir vietos žmonėmis, padėkojam už priėmimą, kodėl jie mus trukdo, kodėl tiek daug kalbina, siūlo kartu rašyti projektus rudenį, man trūks plyš reikia greičiau į Vilnių; pagaliau paleido, padėkoju Pauliui už viską, pasakau, kad, deja, negaliu vykti pas juos valgyti šašlykų ir nepersigalvojau dėl nakvynės; aš jau klasiokės automobilyje, mane jie veža iki autobusų stoties, įvyksta bandymas per 7 minutes papasakoti apie savo gyvenimą nuo tada, kai nesimatėm – lengviausia kalbėti apie romaną; aš jau gatvėj, visur tas tvankus oras, nusiperku bilietą į autobusą, iki išvykimo liko 15 minučių, stovėdamas ir rūkydamas galvoju, kad jau ilgą laiką nebuvau tualete, bet kažkaip ir nenoriu, stovėdamas ir rūkydamas galvoju, kad Kaunas kaip simbolis mano gyvenime primena tik ašaras ir širdgėlą, nieko daugiau, man taip norisi greičiau grįžti į Vilnių.

Autobuse įsitaisau, skaitau kažkokį Kauno kultūros nemokamą leidinį, jo dizainas visai įdomus, bet tik tiek; sutariam su Rūta kada ir kur susitiksim; kelionei įpusėjus neturiu nei kaip klausytis muzikos, nei ko skaityti; norėčiau pakišti galvą po šalta vandens srove, norėčiau visas nusiprausti, po to ramiai parūkyti; aš per daug rūkau, galvoju.

Pagaliau išlipu Vilniuje. Stotyje užsuku į tualetą, jo valytojas įtartinai stebi kaip tvarkausi prieš veidrodį; sėdu į taksi nuo stoties žiedo – aš jau vietoje, net keliomis minutėmis anksčiau, nei planavau. Rūta nusileidžia, labas / labas, apsikabinam ir einam į barą, pasakoju kaip sekėsi Kaune.

Dabar aš ramus.

Virš mūsų galvų skleidžiasi vakaras.

***

Kitą dieną galvoju – Kaune buvo visai gerai.

Alytaus kronikos

Grįždamas iš bibliotekos namo prisėdu Jaunimo parke ant suoliuko, rūkau.

Kažkur iš dešinės girdžiu moters balsą, moteris kažką neaiškiai šaukia. Pažvelgęs į tą pusę nieko nematau, rūkau toliau.

Po to vėl tas balsas, šįkart jau arčiau, bet vėl nesuprantu, ką ta moteris šaukia. Atrodo, kad kartoja kažkokį vieną žodį daugybę kartų, ir tiek.

Rūkau toliau.

Praėjus kelioms akimirkoms ji išnyra – pagyvenusi moteris, turbūt jau pensinio amžiaus, su dideliais dideliais akiniais. Ji eina dairydamasis aplink, neša šuns pavadėlį rankoje. Ji praveria burną, ir dabar aš suprantu, ką ji šaukia: Bučiuk Bučiuk Bučiuk Bučinuk kur tu?!

Stebiu ją rūkydamas, ji vis artėja šaukdama Bučiuk Bučiuk Bučiuk!

Na ir prastas vardas šuniui, galvoju.

Kai ji priartėja prie manęs per dvidešimt metrų, pasisuka ir sako: gal matėt mažą juodą šuniuką mano Bučiuką? Pasukioju galvą į skirtingas puses, parodydamas, kad nemačiau jo. Pažiūrėjusi į mane moteris eina toliau, vėl šaukia savo Bučiuką, toks isteriškas jos balsas.

Ne veltui, galvoju, tas šuo pabėgo nuo jos.

Aš irgi pabėgčiau.

Nors gali būti, kad ji yra išprotėjusi moteris, ir tas šuo visai neegzistuoja.

Alytuje tokie dalykai atrodo lengvai įmanomi, Alytuje viskas atrodo šiek tiek siurrealu.

Ji priartėja dar arčiau, dabar mūsų neskiria nė dešimt metrų. Ji sako man: gal matėt mažą juodą šuniuką pabėgo mano Bučiukas. Sakau jai ne, nemačiau. Ji žiūri į mane. Žiūri. Sako negirdžiu, sakau jai garsiai nemačiau. Tada atsistoju nuo suolelio, paimu knygas ir einu tolyn nuo jos.

Paėjęs kelis žingsnius, kiek toliau išvystu tą šunį. Tai mažas juodas šuo, toks mažas, kad sunku įsivaizduoti, jog šunys gali būti mažesni. Jis tipena link moteriškės, girdžiu moteris sako: Bučiuk Bučiuk Bučiuk štai kur tu kodėl tu nuo manęs pabėgai nebėk nuo manęs aš tave taip myliu.

Manau, kad Bučiukas kartais pasiduoda iliuzijai, jog jis gali pabėgti nuo savo šeimininkės. Tačiau kaskart pabėgęs susiduria su karčia realybe – būdamas toks mažas, jis savęs neišlaikys, nieko nesumedžios, alkis jį pribaigs ir jis pastips. Taigi jis susitaiko su likimu, ir kaskart pabėgęs nusprendžia grįžti pas šeimininkę – dešra šiltuose namuose geriau nei alkana ir žvarbi laisvė.

Bet gerai, kad jis turi iliuziją.

Mums visiems reikia iliuzijų.

Liepa (3)

Penktadienį susitinku su Go.

Einam link Galeros, ten prisėdam prie Vilnelės. Go. godžiai šlamščia traškučius ir keptą duoną ir pati iš savęs juokiasi dėl to, sako bet aš tokia išalkus, po to sako paslėpk tuos traškučius nuo manęs.

Vilnele plaukia baidarės, nuo upės šiek tiek smirda, kažkur visai šalia girdim kažkokią muzikos grupę darant soundcheck‘ą. Vėliau grupė užgroja, tokia keista muzika, greičiausiai ambientas; iš sutiktos Indrės sužinom, kad groja grupė Whale Sounds.

Fotografija – Užupio meno inkubatorius

Muzika tinka pokalbiui ir pasėdėjimui. Go. šiek tiek susirūpinusi mano būsena, bet man pačiam didesnį rūpestį kelia tai, kad visai šalia mūsų narkomanas kalbina jauną merginą.

Sutemus ir atvėsus apsirengiu džemperį, su Go. einam namo link, nes ji galvoja, kad aš daugiau niekur nenoriu, o aš galvoju, kad ji daugiau niekur nenori. Kai išsiaiškinam, kad visgi mielai dar kur nors užsuktume, sėdame į tuščią troleibusą ir važiuojame link Šiaurės miestelio. Ten užsukam į Alaus studiją, randam vienintelį laisvą stalą, prie jo ir prisėdam.

Tamsu ir ramu; pokalbiai apie literatūrą.

***

Šeštadienį E. ir V. vestuvės.

Keliuosi anksti, nes dar reikia išlyginti marškinius.

Nežinau, kokias gėles pirkti: kažkokios ten lelijos gražios, bet jos tokios didelės, kad vien tris sudėjus į krūvą jos visiškai nesižiūri. Pardavėja siūlo kardelius, sutinku, imu penkis ir einu link santuokų rūmų.

Ten viskas vyksta konvejeriu: sutuoktinių poros ir jų svečiai eina ir eina, fotografijos ant santuokų rūmų laiptelių būtinos, po to – šampanas ant pievelės.

Turbūt kas trečia jaunoji jau su pilvu. Šypsenų tokiose vestuvėse mažai.

E. su gražia, visai nestandartine suknele ir baltais konversais, V. dėvi kostiumą. Gera į juos žiūrėti, atrodo laimingi ir visai neįsitempę. Tik V. mama su savo komentarais išsiduoda – ji nori visko pagal taisykles, bet negali ant jos pykti – jai tai svarbi diena.

Kai parašai padėti, išeiname į lauką. Dovanų įteikimas, vėliau – šampanas. Begeriant šampaną prieina kolegė iš radijo. Kalbamės apie vestuves, klausiu ar ji kada nors ištekės, sako, kad greičiausiai ne, po to klausia manęs to paties – sakau galbūt.

Bekalbėdamas su ja prisimenu, kad kažkada esu pasipiršęs.

Visiems besiskirstant su kolege nutariame eiti papietauti. Vathaitau restoranas ką tik atsidaręs, žmonių nėra. Susėdę lauko terasoje valgome ir kalbamės apie darbus, žmonių santykius ir pokemonus. Vėliau atsisveikinam ir aš grįžtu namo.

Likęs šeštadienis skirtas dokumentiniams filmams ir detektyvams/trileriams. Todėl naktį sapnuoju itin baisius sapnus: po pirmojo nubundu liūdnas, po antro – išpiltas prakaito ir besidaužančia širdimi, su dideliu nerimu.

Išeinu parūkyti į balkoną. Septynios valandos ryto. Tikiuosi tau viskas gerai.

***

Sekmadienį prausiuosi, išsirenku marškinius, apsirengiu ir išeinu pas Go. Sakė keps pyragą, vėliau eisim į bažnyčią.

Pyragas labiau primena kažkokį vėsų desertą, o ne pyragą, bet tai nesvarbu, nes skanu. Vietoj arbatos geriu kavą, bet ne dėl to, kad norėčiau pasijusti žvalesnis – kartais man tiesiog taip norisi, nors nesu kavos mėgėjas.

Einame link Antakalnio, ten pasivaikščioję užsukam į Vilniaus Išganytojo bažnyčią. Bažnyčia nedidelė, telpa apie 300 žmonių, niekur nepastebiu aukso, suolai labai paprasti, o tarp lankytojų nepastebiu davatkų, užtat yra daug jaunų šeimų su vaikais. Mažų vaikų verksmai kiek trukdo klausytis mišių, bet neerzina. Vienu metu, kai visi gieda, pastebiu mažą mergaitę – ji atsisukusi nugara į altorių, žiūri į žmones ir rankomis jiems diriguoja. Šis vaizdas nuteikia labai smagiai.

Pasibaigus mišioms Go. su drauge dar lieka pasiklausyti giesmių, aš einu per Antakalnį ir Žirmūnus namo. Grįžęs papietauju ir pradedu žiūrėti naują serialą Stranger Things.

Vakare susitinku su kolege iš senojo darbo, einam į Alaus studiją.

Nors kolegė nėra ramybės įsikūnijimas, jaučiu nuo jos didelę ramybę ir pats ja užsikrečiu. Kartais stebina kokie kiti žmonės gali būti taikūs, pirmiausiai – taikūs su savimi; ir jie kalba apie tokius paprastus dalykus, dalykus, kurie leidžia mano galvai pailsėti.

Vakaras ramus ir šiltas. Malonu sėdėti prieblandoje, stebėti aplinką ir jaustis taikiai.

Liepa

Labai gera išsijuokti, išsijuokti taip iš visos širdies, kad net šonus pradeda skaudėti, o tu vis dar negali liautis juokęsis, ir kai bandai paaiškinti kitiems iš ko gi tu juokiesi, tada tik dar didesnis isteriškas juokas apima, o kai jau galiausiai kažkaip susitvardai, nurimsti ir paaiškini kas tau taip juokinga pasirodė, tada visi tyli ir žiūri į tave kreivai – jiems tai neatrodo juokinga.

***

Meluoju L., kad negaliu su ja susitikti, nors vakar pats pasiūliau. Spjaučiau į mane vietoj jos.

***

Kas mane visada žavėjo žmonėse – jų netobulumas. Ir tai, kiek jie panaudoja jėgų, bandydami jį įveikti ar užmaskuoti. Mane labiausiai ir žavėjo tie ir tos pasimetę, paklydę, brokuoti. Suvokiantys savo nelaimę, bandantys kažkaip ją apeiti, išspręsti, pasiduodantys, bet tęsiantys žaidimą toliau.

***

Šią dieną viskas taip erzina, net nežinau, nuo ko turėčiau pradėti, ir net šita skambinti klasikinė muzika man sukelia tik dar didesnį erzelį.

Labai nemėgstu savęs tokio irzlaus.

***

L. sunki diagnozė. Skaitydamas apie jos ligą pats susimąsčiau ar man irgi nereikėtų kažkaip dėl to paties pasitikrinti.

***

Skambindamas mamai ir laukdamas, kol ji atsilieps, staiga suprantu, kad jau kurį laiką užmirštu jai papasakoti svarbesnius dalykus – kad išsikraustė butokė ir kad gavau honorarą. Kaskart, kai pradedam pokalbį, vis užmirštu papasakoti šitas naujienas ir, paklaustas kas naujo, sakau, kad nieko per daug naujo neįvyko.

Išties gyvenu taip, tarsi jau viskas būtų nebesvarbu. Net kai kolega Paulius kalba man apie bendrą mūsų kūrybos skaitymo turą po Lietuvą, kas man visada atrodė žavu ir linksma, aš nejaučiu didelio noro tai daryti; sutinku per daug negalvodamas, bet negyvenu tuo. Net kai <…>, manęs tai nevaro iš proto, tarsi būčiau įsijungęs saugumo režimą, kuris man neleistų atitrūkti.

Jei manęs kas nors paklaustų, o kuo aš paskutiniu metu gyvenu, aš tik truktelčiau pečiais. Greičiausiai aš negyvenu – kitaip negalėčiau paaiškinti kaip galiu išlikti toks ramus.

***

Skaitydamas jos laišką susigraudinu – viskas, ką ji rašo, yra tiesa, tik aš jau seniai įpratau apie tai negalvoti.

Pirmą kartą susimąsčiau ar mano tėvas kartais nejusdavo kažko panašaus.

Džiugus rytas

Kitą rytą nubundu pas Sk.

Jo butas šviesus, baltos sienos, aukštos lubos, medinės grindys. Pro langą girdžiu kaip garsiai važiuoja rytiniai troleibusai. Pažiūriu, kiek valandų – dar tik 06:20. Sk. lovoje nėra, greičiausiai jam pavyko kažkas gera su ta mergina.

Atsikėlęs bandau surasti veidrodį, bet užmirštu, kad jie jo tiesiog neturi. Išeinu į koridorių, vonioje prausiu veidą, geriu vandenį, iš dušo išeina V., pasisveikinam. Tada jis man duoda agurką, padėkoju ir išeinu namo.

Rytas maloniai vėsus, einu Šv. Stepono gatve link Rūdiškių stotelės. Prisėdęs stotelėje išsitraukiu vakar nusipirktą knygą ir skaitau, kol laukiu autobuso. Knyga nei labai gera, nei ką, bet ir įlipęs į autobusą skaitau ją toliau:

„Sekmadienis. Knygoj, katrą skaitau, raša apie du bičus, gavusius du namus. Tie bičai yr tokie, kur trinas be tolka, beveik kaip mes anksčiau, tik gerokai anksčiau i Amerikoj. Viens gava palikimą, paveldėja du namus. I pasidalina su sava draugeliu. Tada viens nams sudege, nes viens iš jų biški nepasižiūrėja, nu bet antras da lika. Visai neblogai, man patink ta istorija. Tie bičai prieš tai nieka neturėja, o daba vis nors tą vieną namą, bet jie biški nesusitvarka, nes da niekad nebuva tokioj situacijoj. I da jie ger‘ per daug. Bet kaip skaitytojas aš biųki nepagaunu, a jie per daug ger‘, nes tiek daug problemų tur‘, a todėl problemų tur‘, ka per daug ger‘. Čia kaip tikram gyvenime. To niekad nežinosi.“ (Pedro Lenz, „Čia aš varatarius“)

Išlipu viena stotele anksčiau, galvoju nueisiu į parduotuvę, jeigu dirbs. Ir nors dar tik 07:03, parduotuvė jau dirba.

Man patinka vaikščioti parduotuvėse tiek vėlyvais vakarais, tiek ankstyvais rytais. Ir beveik kiekvieną kartą, kai po penktadienio nakvoju ne namie, o pas Sk., užsukęs į šitą parduotuvę perku „Lietuvos ryto“ laikraštį, nors kartą pirkau ir „Cosmopolitan“, ir „Panelę“. Taigi vos įėjęs iškart pagriebiu šeštadieninį laikraštį, tada jau leidžiuosi po maisto skyrius.

Pieno skyriuje man visada patinka, ten viskas šviesu, o visi tie skanūs sūreliai, jogurtai ir pienas kelia džiugias mintis. Bet šįkart perku kefyro, nes galvoju, kad nepamenu jau kada jo gėriau. Tada įsidedu dar sūrio, nes jo mažai likę šaldytuve. Pasiekęs duonos skyrių paimu skanios juodos duonos, nors tiksliai ir nežinau, kam man jos reikia, tada grįžtu per pusę parduotuvės iki daržovių skyriaus, įsidedu atpjautą arbūzo skiltį, ir kaip visada patraukiu prie makaronų.

Makaronų yra labai daug ir skirtingų rūšių, ir mane žavi visi tie makaronai. Makaronus mėgau nuo vaikystės, bet juos visada mes valgydavom tiesiog su pienu, ir tik paauglystėj pats pradėjau virtis spagečius, o dabar, dabar gi moku pagaminti tuos skanius makaronus su saulėj džiovintais pomidorais ir sojos padažu (žinau, kad skamba taip, tarsi ta soja nedera, ir gal tikrai ir nedera, bet man skanu). Todėl paimu makaronų (sraigtelių) pakelį, kitame skyriuje paimu ir tų  saulėj džiovintų pomidorų, o sojos dar likę namie.

Gėrimų skyriuje galvoju ar noriu mineralinio vandens, ar kolos, ir pasirenku mineralinį vandenį, o tada vėl leidžiuosi į kitą parduotuvės galą, nes prisimenu jogurtą. Bet kol nueinu, tas noras pradingsta. Iš tiesų man tiesiog patinka čia vaikščioti – jaučiuosi toks ramus, turintis tiek daug pasirinkimų, visiškas apsivalymas.

Kai jau noriu eiti prie kasų, prisimenu antrąjį parduotuvės aukštą. Ten beveik trečdalį užima alkoholio skyrius, bet jo aš nepasiekiu. Apžiūrinėju kanceliarines prekes, nors man ten nieko nereikia, tada randu kažkokias daržui skirtas priemones, apžiūriu, nors ir neturiu aš jokio daržo, bet ką čia gali žinot, o po to nueinu ir paimu šiukšlių maišų. Kažkuriame praėjime akis užkliūva už patalynių ir rankšluosčių, galvoju visai norėčiau baltos paklodės, nes namie turiu melsvą (gražiai melsvą), tada kažkokią geltoną ir raudoną su gumomis, ir dar kažkur krepšy yra net nė karto nenaudotų, bet nė viena iš jų nėra balta, balta būtų visai ne pro šalį, balta tokia graži būna, išvis nesuprantu kas pradėjo daryti ne baltas paklodes. Bet kad ir kaip bebūtų keista, matau vien tik paklodes su gumomis, o aš nenoriu su gumomis, o be to nė viena iš jų nėra balta – geltona, raudona, šviesiai ruda, bet tik ne balta!

Nusiraminau tik nuėjęs prie apatinio trikotažo, ten netikėtai pamačiau tokias gražios melsvos spalvos kojines, ir iškart jas paėmiau. Norėjau ir dar tokią pačią kojinių porą paimti, bet tokios melsvos jau niekur nebuvo, todėl paėmiau juodas ir smėlio spalvos.

Buvau toks ramus, nors kažkuria prasme ir užsivedęs, kad pradėjau net apžiūrinėti indus, mačiau baltas lėkštes, ir nors mes turim namie tų lėkščių ir tikrai nesiskundžiam jų trūkumu, tą akimirką man atrodė, kad reiktų nusipirkti lėkščių, nes gal kada nors ateis labai daug žmonių, ir būtų taip nesmagu, jei ne visiems tektų gražios lėkštės…

Susimokėjęs už viską išėjau iš parduotuvės. Kilau laipteliais link namų ir galvojau kaip viskas yra faina ir gerai. Štai ankstyvas rytas, o aš jau einu iš parduotuvės, ir kai grįžtu namo negaliu liautis galvojęs kokia šita diena yra graži ir maloni, ir kai išimu visas prekes ir pasigaminu pusryčius, valgydamas ir skaitydamas laikraštį matau, jog dar tik 07:40, o aš jau ir pusryčiauju, ir apsipirkęs, ir žinau, ką gaminsiu pietums.

Papusryčiavęs įjungiu skalbimo mašiną, jos būgnas sukasi ir sukasi, aš klausau Merry Clayton ir tvarkausi kambarį, o po to prisėdu prie savo stalo ir kurį laiką tiesiog žiūriu pro langą: kiemas visiškai tuščias, toks šviesus šviesus.

Ir pasidaro man kažkaip dar geriau.