Posts Tagged ‘vasara’

Birželis

2017/06/02

Po darbo turėjau kelias valandas iki repeticijos su Eimantu, tai nuėjau su kolege ir nematyta mergina išgerti poros alaus į barą. Neturėjau žiebtuvėlio, ir kai jo paprašiau, nematyta mergina man jį davė. Tada ir pamačiau jos panages – juodas, purvinas panages. O žiebtuvėlis rožinis.

Kartais viskas labai nedera.

Panašiai būna, kai stoviu eilėje parduotuvėje ir matau, kad žmonės perka tarpusavyje nederančius daiktus, pvz. langų valiklį ir saliamį. Man daug ramiau, kai jie perka tai, kieno ryšį galima išgalvoti – alų ir rūkytą dešrą, limonadą ir bulvių traškučius, silkę ir duoną. Tada iškart aiškiau būna, ką žmogus veiks su tais daiktais. Bet kai perka langų valiklį ir saliamį, tai viskas kažkaip mistiška būna, sunku racionaliai išmąstyti ką žmogus veiks su jais – pirmiausiai valgys saliamį, o tada plaus langus? Panaudos saliamį picai ar sumuštiniams?

Man patinka, kai dalykai dera tarpusavyje.

***

Kita vertus, <…> atvejis buvo išskirtinis – joje dažnai dalykai nederėjo tarpusavyje, aš matydavau tai vieną, tai kitą kraštutinumą, kurie prieštaraudavo vienas kitam. 2016.09.08 aš rašiau:

„Dabar aš suprantu, kad ji turi tiek visokių flaws (trūkumų) ir net neestetiškų dalykų, kurie mane, pastebėti kitose merginose, stipriai atbaidytų ar paliktų nepasitenkinimo jausmą, tačiau jos atveju – jos atveju jie tik prideda šarmo.

Aš nerašysiu apie šiuos dalykus, kad lengviau ją užmirščiau.

Aš ją dievinu. Bet ar moku (galiu) ją mylėti?“

***

Man visiškai nesuprantama, kodėl tiek daug žmonių taip piktinasi prasidėjusios vasaros oru. Tai taip kvaila, kaip kad kvaila tai, ką darau dabar – piktinuosi, kad kažkas kitas piktinasi.

Vasaras, joms praėjus, visada pamenu kaip karštas. Užtenka vienos ar kelių karštų savaičių, kad įsiminčiau vasarą kaip karštą. Ir nesvarbu, kad be tų kelių karštų savaičių būta daug lietaus ar vėsaus oro – kiekviena vasara man yra karšta.

***

Vaikystės vasaros man visada asocijuojasi pirmiausiai su lietumi. Tingios dienos, kai nėra ką veikti, todėl namie klausaisi radijo (visada tik radijo stoties M-1), vėliau skaitai fantastinę knygą ar nueini į svečius pas draugą, jei tas neišvežtas į kaimą ar sodybą. Buvau vienintelis vaikas be kaimo ir sodybos, todėl kartais būdavo liūdną, kai visus kiemo draugus tėvai ištremdavo atostogauti pas senelius, o aš likdavau vienas kieme. Tačiau manau, kad nuobodulys yra labai svarbus dalykas vaikui augant, nes būtent vaduojantis iš nuobodulio galima susigalvoti visokiausių dalykų. Aš, pvz., skaitydavau knygas ir kurdavau sau žurnalus, aprašinėdavau įsivaizduojamų kompiuterinių žaidimų scenarijus ir kaip ten viskas turėtų atrodyti, užrašinėdavau angliškus dainų tekstus iš klausos ir pan. Net kai mes su mama ir tėvu ar krikšto tėvu išvažiuodavome kelioms dienoms ar savaitei prie jūros ar ežero, man labiausiai įsimindavo tos dienos, kuomet lydavo ir mes būdavome savo namelyje ar kambarėlyje, visi ką nors skaitydavome, klausydavomės radijo ar žaisdavome kortomis. Turbūt aš visada buvau namisėda.

***

Paauglystės vasaros visada asocijuojasi su karščiu ir hormonų audromis, ypač būnant prie jūros. Taip pat paauglystės vasarose būta daug muzikos, tuomet dar gaunamos piratinių CD pavidalu. Kažkurią vasarą, prisiklausęs muzikos, net ir pats dainų tekstus ėmiau kurti, kartais ne tik lietuviškai, bet ir anglų kalba. Žinau, kad kažkur Alytuje yra likę du stori sąsiuviniai su tais tekstais – kai kažkada užmečiau akį į juos, pajutau didelę gėdą ;)

***

Blogeris pivonija daro labai pagaulų video blogą. Puikus video: https://www.youtube.com/watch?v=jAMapLuD1xY

***

O kuosa kamine įdomiai rašo apie vyrus: „Akimirka, kai GJŽKA kariūnas rodė, kaip taisyklingai iššauti, buvo itin intymi: tas gyvybės ir mirties šiurpas, vyras, stovintis taip arti, kad užuodžiu jo kvapą, kai kūnas įsitempa, neaišku, nuo baimės, nesmagumo ar dar ko, kai žiūri į tai, kas nerealu, ir labai realiai šauni.“

https://kuosakamine.wordpress.com/2017/05/30/karys/

***

Taip pat rekomenduoju poezijos slemo atstovo Mariaus Povilo Elijo Martynenko tinklaraštį – https://praeis.wordpress.com/

Rugpjūtis (3)

2016/09/02

Nėra kito tokio mėnesio metuose kaip rugpjūtis.

Su kiekviena diena jauti kaip vasara persijungia į rudenį. Anksčiau temsta, oras atvėsta, artėja gimtadienis.

Išlipęs Nemenčinės stotelėje, galvoju apie visus savo gimtadienius, kuriuos tik prisimenu: šeima, artimieji, tetos, dėdės, dovanos (jas pamenu prasčiausiai), draugai, arba kas nutiko bloga; galvoju ir stebiu koks tamsus debesų masyvas dabar pakibo ties Žirmūnais ir Šnipiškėmis.

***

Šiais metais manęs neaplankė priešgimtadieninė krizė. Turbūt todėl, kad vartoju lengvus antidepresantus. Patikslinimas – vartojau. Kai pastebėjau, kad (greičiausiai dėl jų) tapau užmaršus ir jaučiu ne tiek ramybę, kiek abejingumą viskam, nustojau vartoti.

Gera nejausti spaudimo artėjant gimtadieniui, bet dar geriau blaiviai mąstyti ir jausti visokius jausmus, o ne tik abejingumą.

***

Tiek finansinių problemų užgriuvo per dviejų dienų laikotarpį, kad blet.

***

Psichoterapeutė telefonu klausia: o kaip jūs manot, ar jūsų atvejis dabar ūmus, ar čia labiau įsisenėjusios problemos?

Prieš mėnesį būčiau atsakęs, kad tai labai ūmu ir kad man reikia kuo greičiau pas ją patekti. Bet kadangi dabar jaučiuosi stabilus, atsakau, kad skubos tvarka manęs priimti nebūtina, kad tai įsisenėjusių problemų atvejis.

Sutariame rugsėjo 13 d.

Įdomu kaip ten bus, nors kartu ir numanau, kad beveik viskas susieis į mano šeimą.

***

Kęsto bernvakaris praėjo su daug nenumatytų problemų. Likau nesupratęs ar buvo smagu, ar ne.

***

Priešpaskutinę rugpjūčio savaitę mano kambaryje apsigyveno vokietis. Taip jau išėjo, kad jis yra mano gero draugo draugas, o kadangi aš pats daug kartų esu nakvojęs pas savo gerą draugą, tai jaučiau turintis atsilyginti tuo pačiu gero draugo draugui.

Pirmas įspūdis apie vokietį buvo nemalonus – vos sutikęs jį autobusų stotyje pastebėjau, kad jo panagės juodos.

Vėliau kalbėjom apie knygas ir rašymą, nes, pasirodo, kad jis studijuoja istoriją ir vokiečių literatūrą. Į Vilnių atvyko mėnesiui gyventi, pažinti Vilnių ir atsidėti kūrybai.

Nežinau, ar esu svetingas žmogus, bet kol jis gyveno, užleidau jam sofą, o pats miegojau miegmaišyje ant žemės. Buvo visai įdomu, nors vokiečiui paklausus ar aš taip elgiuosi dėl jo, atsakiau, kad tikrai ne dėl jo čia taip miegu, atsakiau, kad man kartais dėl nugaros skausmų gerai miegoti kietai.

Absurdas, visiška nesąmonė. Kaip ir tas patiekalas, kurį jis pagamino iš moliūgo.

Nepaisant istorijos su moliūgu, valgyti jis gamino skaniai. Ir visgi labai apsidžiaugiau, kai jis rado kur išsinuomoto kambarį ir išsikraustė. Pakeičiau patalynę, susitvarkiau kambarį, išvėdinau patalpas, o kitą dieną vėl sukūriau man priimtiną netvarką.

Mano kambarys yra vėl mano kambarys.

***

Toks teigiamas gimtadienio vakaras su Rūta, prisivalgius japoniškos sriubos.

***

Užsisakiau naują išmanųjį telefoną. Sunkiausia buvo išsirinkti ne patį modelį, bet to modelio spalvą – juoda, balta ar šviesiai mėlyna. Galiausiai nutariau rinktis šviesiai mėlyną, nes labai priminė gražią tokios pat spalvos Deftones gitaristo Stephen Carpenter gitarą, naudotą maždaug 2000–2003 metais.

Dabar laukiu, kada gausiu, vildamasis, kad ta šviesiai mėlyna gražiai atrodo ne tik mano galvoje, bet bus graži ir paėmus į rankas.

Ta paini istorija su batonu

2016/08/25

ta paini istorija su batonu

Vieną vasaros rytą prieš eidamas į darbą perskaičiau savo horoskopą. Ten rašė, kad dėl keisto dangaus kūnų išsidėstymo visatoje mergelių laukia sunki diena ir kad reikia neprarasti budrumo.

Vakare, po darbų, su kambarioku nusprendėm išgerti alaus ir išgėrėm, o po to nuėjom nusipirkti dar, ir išgėrėm, o tada aš praradau budrumą ir mes ėjom pirkti kebabų, bet grįždami paėmėm dar alaus, ir gėrėm gėdingai, kol išaušo.

Nežinau, kas sekė po to, bet matyt manyje atsivėrė kažkokia tamsi erdvė, nes kai atgavau sąmonę, išvydau, kad sėdžiu ant savo laiptinės suoliuko, esu įsispyręs į šlepetes, mūviu kambarioko šortus, o rankoje laikau kažkokį čekį.

Apžiūrėjęs čekį iš arčiau pamačiau, kad buvo pirktas batonas, tik kažin kur tas batonas? galvoju, bet bala jo nematė, ir svirduliuodamas nuėjau namo.

Po kelių valandų mane pažadino kambariokas ir sako: o kur batonas?

Koks batonas? klausiu, o jis juokiasi ir pasakoja, kad mums begeriant aš užsispyriau nueiti nupirkti batoną, bet jis taip ir nesulaukė manęs sugrįžtančio, todėl pats nuėjo miegoti.

Mane užplūdo žūtbūtinis noras išsiaiškinti kas nutiko tam mistiniam batonui, taigi išėjau jo ieškoti.

Apėjau visą kiemą – ieškojau po kaimynų balkonais, laiptinėmis, ieškojau krūmuose, vaikų žaidimų aikštelėj, žiūrinėjau po automobiliais, o tada išieškojau visą kelią iki pat parduotuvės, bet neradau, todėl galiausiai nuėjau į parduotuvę ir kiek įmanydamas rimtesniu veidu paklausiau kasininkės: ponia, ar aš čia kartais nepalikau batono?

Iš kasininkės žvilgsnio supratau, kad ji kažką žino, kad gal čia mane matė, ir sakau jai: jūs juk mane pamenat, ar ne? Aš buvau atėjęs čia ankstyvą rytą, ar ne? Ir pirkau batoną, taip?

Šypsodamasi ji atsakė, kad tikrai čia buvau ir pirkau batoną. Ir net ne vieną, pridūrė linksmai.

Ne vieną? Tai kiek aš tų batonų pirkau? paklausiau.

Jūs pirkote vieną, o tada išėjote, bet labai greitai grįžote ir nupirkote dar vieną batoną. Tada grįžote vėl ir pirkote naują batoną, paaiškino kasininkė.

Visai nieko nesuprasdamas, jausdamasis absurdiškai, bet, tikėdamas išrišimo, aš paklausiau kasininkės: ponia, o gal jūs žinote kam man reikėjo tų batonų? Ką aš su jais veikdavau? Kur aš su jais eidavau?

Pirmą kartą jūs pasakėt, kad einat kepti karštų sumuštinių savo kambariokui. Kitą kartą atėjęs pasakėte, kad vieno batono bus per mažai, nes jūsų kambariokas labai valgus. O kai atėjote trečią kartą, šiek tiek pyktelėjęs pasakėte, kad nežiūrėčiau į jus taip keistai ir kad žmogus gali pirkti tiek batonų, kiek tik jam norisi, pasakojo kasininkė.

Padėkojęs kasininkei išėjau iš parduotuvės.

Viskas buvo painu ir neaišku kaip meksikiečių muilo operoje. Išsitraukiau cigaretę ir užsirūkiau.

Staiga mano dėmesį patraukė paukščių klegesys. Pasukęs už parduotuvės kampo išvydau didelį paukščių būrį – varnos, balandžiai ir zylutės suko ratus, čia kilo, čia tūpė, o viso to šurmulio viduryje stovėjo gluosnis, o ant to gluosnio šakelių mano didžiai nuostabai buvo suverta daug batono riekelių.

Stovėjau grožėdamasis kaip paukšteliai skabo batoną nuo gluosnio šakų. Praeiviai fotografavo ir filmavo batono riekelėmis apkarstytą medį. Kažkas praeidamas piktinosi, jog egzistuoja va tokių debilų ir narkomanų, kurie neranda ką veikti ir apkarsto medžius batonu.

Puikiai žinojau, kad visa tai yra mano darbas, nors ir negalėjau prisiminti kaip visa tai padariau. Net susigraudinau, kai pagalvojau, koks kartais galiu būti rūpestingas, kai išgeriu.

Nuo to karto išgėręs niekad neinu vienas į parduotuvę, nes maža ką dar sugalvosiu.

Rugpjūtis (2)

2016/08/22

„Those who are sapiosexual are those who are stimulated or challenged by the way another person thinks. They are basically in love with the mind.“

Įdomus straipsnis apie tai, kad yra žmonių, kuriems seksualiausias dalykas kitame žmoguje yra jo protas/mąstymas.

Kita vertus, ar tai yra kažkas labai nauja ir negirdėta? Ne, tik dar viena etiketė, dar vienas trendas.

***

Geras, galima net sakyti, kad idiliškas savaitgalis Alytuje.

Esu geros nuotaikos, ramus, namuose niekas neerzina, mama irgi džiaugiasi, jog pagaliau galima su manimi susikalbėti.

Penktadienį ir šeštadienį susitinku su draugais, geriu nealkoholinį alų, bet jaučiuosi tarsi švelniai apgirtęs. Daug vaikštinėjam, pasitinkam vakarus lauke; malonu, kad atšilo. Baruose keista negerti; stebiu aplinką, žmones. Vienu metu Tado bendradarbis bando provokuoti mane kalbėti apie imigrantus ir kaip čia viskas bus blogai, kai jie užplūs Lietuvą, bet aš toks ramus, kad nesileidžiu į kalbas, tik nusišypsau ir palieku jį vieną rūkyti.

***

Žmonės keistai reaguoja, kai negeri, žmonės keistai reaguoja, kai kalbi ką galvoji. Ar neturėtų būti atvirkščiai? Idealiame pasaulyje galbūt, o šiame –

Šiame mes juokiamės iš artimų žmonių, kurie turi problemų, nes jų problemos prieštarauja mūsų problemoms; mes galvojam, kad esam geresni vieni už kitus, nors iš tiesų esam vienodai apgailėtini, tik negalim to pastebėti; ir pasiklydusi mergina visada tampa kurva, o pasiklydę bernai yra tiesiog bičai, ir nieko čia nepadarysi; mes laidojam artimuosius, kurie dar galėjo gyventi, jei tik mes būtume mokėję klausytis, o jie būtų mokėję kalbėti; katė po sterilizacijos susilaukia daugiau dėmesio nei giminaitis, kuriam reikia pagalbos; ir kai negali suprasti ar pateisinti, paprasčiausia yra nusisukti, apsimesti, kad nematai.

***

Kad ir kokia gera nuotaika gali tvyroti Alytuje, dvi dienos, praleistos ten, trenkia gerą antausį, aš pametu rožinius akinius ir po to jau negaliu sulaukti, kada išvažiuosiu atgal į Vilnių.

Kai prieš 9 metus vienas pažįstamas pasakė, kad jam, pragyvenus Vilniuje 7 metus nėra nieko geriau nei grįžti iš Vilniaus į Alytų, ir nėra nieko geriau nei išvažiuoti iš Alytaus į Vilnių, tada aš tik miglotai numaniau, ką jis bando man pasakyti. Dabar puikiai suprantu, ką jis sakė. Niekas man daugiau nėra taip taikliai apibūdinęs santykio tarp gyvenimo ir jausenos Alytuje ir Vilniuje.

Svarbiausia yra per ilgai neužsibūti Alytuje, visada laiku išvažiuoti, kad vėliau nekiltų priešiškas nusistatymas prieš sugrįžimą ten.

Berašant tai, manęs kaip tik atvažiavo paimti.

Ačiū die.

Rugpjūtis

2016/08/10

Kaip nejauku sakyti laba diena, norėčiau užsiregistruoti pas psichiatrą.

***

Tikiuosi apsieisim be psichiatrinės, tu juk protingas žmogus, sako mama.

Žinau, kad jai gėdą kelia vien mintis, kad kažkas gali sužinoti, jog aš kreipsiuosi į psichiatrą. Žinau, ir nepykstu.

***

Įtampa nuo ryto. Vaikštinėju iš kambario į kambarį, nežinodamas, ko imtis, kaip galėčiau padėti. Atrodo, kad padariau viską. Ar aš padariau viską?

Neiškentęs įtampos einu pasivaikščioti prie Nemuno.

Prisėdęs ant suoliuko perskaitau gautą žinutę.

Akimirką atrodo, kad plyštu.

Pirmą kartą matau taip drebančias savo rankas.

 

Vakare ilgai meldžiuosi.

***

– Jūsų požiūriu, „vyras neturi nei savo jėgos, nei savo ašarų, nei švelnumo. Jis viską skolinasi. Net vienos nakties nuotykis pavartėje yra tik begalinis troškulys pasisemti iš svetimo šulinio.“ Tai ko moteris prie jo šliejasi?

– Moteriai reikia vaikų, bet nesupraskite manęs klaidingai: yra laikas šlietis prie vyro, yra laikas šlietis prie žmogaus. Mano galvoje šios būsenos jau aiškiai atskirtos. Poreikis šlietis prie vyro išnyksta su metais. Poreikis šlietis prie žmogaus neišnyksta niekada.

Įdomus interviu su rašytoja Ugne Barauskaite.

***

Bandymas pasikalbėti su mama apie tai, kaip jaučiuosi ir kas su manimi darosi, baigiasi mamos ašaromis. Man atrodo, kad faktą, jog eisiu pas psichiatrą, ji priima kaip įžeidimą ar priekaištą, ji sako ar aš tave blogai užauginau, kad tu dabar toks? Mama, sakau, tai nėra tavo kaltė. Tai kas tada kaltas? klausia ji.

Mes visi ieškom kaltų ir visi norim surasti kuo paprastesnį atsakymą, kad galėtume manyti, jog žinome tam tikrų problemų priežastis.

***

Ilgas pokalbis telefonu su L. apie jos ir mano savijautą. Ji sako, kad norėtų susitikti su manimi, kai grįšiu į Vilnių. Aš sakau ok, bet jei siūlysiu tau likti nakvoti, tu nesutik, nes aš dabar nejaučiu atsakomybės už savo veiksmus.

L. juokiasi. Gerai, kad ji yra.

***

Važiuodami į pajūrį su mama ir jos draugu užsukome į Šiaulius aplankyti kryžių kalno.

Kartą mes jau čia lankėmės su mama ir tėvu. Tada mama pirko kryžių, ant lentelės užrašė „Ramybės Šklėrių šeimai“ ir tų metų datą. Tada įsmeigėm kryžių, nufotografavom jį, kad matytųsi ir užrašas.

Šįkart darėme tą patį.

Mamos atsigręžimas į dievą man visada kelia liūdesį. Aukščiausias desperacijos lygis, kokį tik esu matęs.

***

Simonas Bernotas. Šeimyninė fotografija

 

Graži šeima ką ir bepasakysi susikibę už rankučių šypsosi
Negalvoja apie karą negalvoja apie torpedas negalvoja apie
Mirtį negalvoja kokia juokinga tėti tavo kepurė ir veidas koks
Smėlėtas kur buvai iš kur ištrauktas šis tavo atvaizdas kiek
Metų jau praėjo graži šeima išsirikiavę pozuojantys pasitaiso
Apykaklę užsiriša batą šypsosi laukia ar jau ar dar ne stengias
Nesimuistyti nejudėti sustingti atrodyt tvarkingai pašukuosiu
Tau plaukus kažkas ten įkritę ir švyti kiaurai per visą tavo mažą
Kūnelį dabar jau galima pradėti visi grįžta į pradinę poziciją visi
Stengiasi šypsotis na ko toks paniuręs šypsokis ir nesimuistyk
Uždeda ranką ant peties galbūt net apkabina arba sako sėskis
Ant kelių jei visi sėdi kažkas kažką dar nori pasakyti ir pasako
Tada blyksteli

Liepos 26, +34°C

2016/08/05

Antradienį vyko skaitymai Kaune.

Labai norėjau nuvykti anksčiau, kad galėčiau pasivaikščioti su Renata, tačiau darbe viskas susiklostė visai ne taip, kaip planavau. Maža to, pavėlavau į traukinį, o autobusu trenktis į Kauną visai nesinorėjo.

Laiką, likusį iki kito traukinio, leidžiu stoties „Čili picerijoje“. Tai yra nemaloni vieta, tačiau būtent dėl to ją ir renkuosi – vieta su savo nuotaika, istorija. Sėdėdamas čia prisimenu, kad pirmą kartą čia atsidūriau 2007 metais: buvo pavasaris, atvažiavo Tadas iš Alytaus, prieš koncertą jis norėjo pavalgyti, pasiūlė užsukti čia, tai ir užsukom; pamenu net kokią picą tą kartą valgė.

Sriuba yra ok, pica neskani. Iš tiesų picos visai nenorėjau, galvojau apie salotas – kaip čia taip išėjo tada, kad užsisakiau picą?

Išgeriu vieną alaus, galvodamas apie tai kaipgi teks skaityti kūrybą būnant visiškai blaiviu. Niekad nesu to daręs blaivus.

Traukinio vagone verkia ir klykauja maži vaikai. Noriu pasiklausyti muzikos, kad negirdėčiau triukšmo, tačiau apsižiūriu, kad ausines palikau namie arba darbe. Tiek to, galvoju; toliau skaitau National Geography žurnalą.

Traukinių stotyje mane pasitinka Paulius su Kotryna ir jų sūnus. Termometras vis dar nežada nieko gera – rodo +34 laipsnius lauke.

Stotyje įsikūrusioje nedidelėje parduotuvėje perkam vandens. Nesuprantu, kodėl ten dirba du žmonės – vienas padeda tau paimti prekę, kitas įmuša ją į kasą, vienas paima tavo pinigus, kitas paduoda grąžą ir čekį. Kita vertus, jie labai malonūs – apsipirkęs palinkiu jiems geros dienos.

Kauno menininkų namai – jauki erdvė. Džiaugiuosi, kad skaitymai vyks viduje, o ne lauke. Mus pasitinka vietos vadovė/darbuotojai – visi pagyvenę, tikrai per 40 metų. Nemoku su tokiais žmonėmis bendrauti, man visada atrodo, kad esu vaikas prieš pagyvenusius žmones, kad ir kiek man metų bebūtų: mes neturime bendrų patirčių, jie visko daugiau matę už mane, mūsų iliuzijos apie pasaulį skiriasi.

Pirmąkart pagalvoju, kad noriu, jog greičiau viskas baigtųsi ir aš galėčiau iš čia išvažiuoti.

Tampa nejauku, kai pamatau, kad pirmieji žiūrovai/klausytojai yra irgi pagyvenusios moterys; kai kurios atsineša gėlių. Bet vėliau, pamažu renkantis žmonėms, atsiranda ir jaunesnių žmonių. Dar lengviau pasidaro, kai pamatau ateinančią Mariją ir Renatą, vėliau prisijungia klasiokė su vyru ir draugė iš Alytaus kompanijos.

Prieš skaitymus dar spėju susipažinti su rašytoja Sandra Bernotaite.

Sėdėdamas šalia Renatos klausau kaip groja grupė Islandijos plento moterys ir savo kūrybą skaito Paulius. Tada ateina eilė man, užlipu. Dreba rankos, kojos, balsas – iš esmės tas pats būna, kai esu išgėręs porą alaus, reiškia skaityti blaivia galva ar išgėrus nėra skirtumo.

Sakau tą neva linksmą įžangą. Pradedu skaityti. Galvoju, kad baigęs iškart parašysiu Rūtai, gal ji yra nesuplanavusi vakaro, gal ji norės ir galės susitikti, kai grįšiu. Burna džiūsta, palikau savo vandenį kažkur prie laiptų – man nesmagu dabar eiti jo pasiimti. Girdžiu, kad pagyvenęs garsistas juokiasi iš eilėraščio apie pirmąją merginą, tai suteikia pasitikėjimo. Įpusėju, pats pradedu girdėti save – man atrodo, kad mano balsas labai ramus. Nepaisant to, norisi greičiau viską baigti, norisi ramiai parūkyti. Delnai visiškai suprakaitavę. Nežinau, kur dėti rankas. Neiškenčiu, po dar kelių eilėraščių atsitraukiu, einu pasiimti butelio su vandeniu, godžiai atsigeriu, atsiprašau visų. Tada varau toliau; „Auksaburnį“ praleidžiu – šito teksto svoris vis dar auga, šiandien visai nesinori jo skaityti, nesinori apie jį galvoti, man tik norisi grįžti į Vilnių.

Baigiu, padėkoju susirinkusiems, nulipu nuo scenos, dabar eilė grupei ir Pauliaus baigiamajam. Jaučiu, kad esu visas šlapias, norisi kažkur nusiplauti rankas. Po kurio laiko išeinu į lauką, rūkau, ateina S.B., kalbamės vėl, aš tik noriu ramybės, galvoju, man norisi greičiau išvažiuoti, nors turiu pripažinti, kad skaitymai man patiko; mane pagauna klasiokė su vyru ir draugė su Marija, kalbamės, tada matau Renatą, atsiprašau draugių, Renata apkabina, klausiu ar ji bent juokėsi kartą, sakė juokėsi, sakau tada gerai, ji padovanoja man juodą šokoladą, jau dingę visos mintys apie pasivaikščiojimą su Renata, man tik norisi grįžti į Vilnių.

Atsisveikinu su Pauliumi ir vietos žmonėmis, padėkojam už priėmimą, kodėl jie mus trukdo, kodėl tiek daug kalbina, siūlo kartu rašyti projektus rudenį, man trūks plyš reikia greičiau į Vilnių; pagaliau paleido, padėkoju Pauliui už viską, pasakau, kad, deja, negaliu vykti pas juos valgyti šašlykų ir nepersigalvojau dėl nakvynės; aš jau klasiokės automobilyje, mane jie veža iki autobusų stoties, įvyksta bandymas per 7 minutes papasakoti apie savo gyvenimą nuo tada, kai nesimatėm – lengviausia kalbėti apie romaną; aš jau gatvėj, visur tas tvankus oras, nusiperku bilietą į autobusą, iki išvykimo liko 15 minučių, stovėdamas ir rūkydamas galvoju, kad jau ilgą laiką nebuvau tualete, bet kažkaip ir nenoriu, stovėdamas ir rūkydamas galvoju, kad Kaunas kaip simbolis mano gyvenime primena tik ašaras ir širdgėlą, nieko daugiau, man taip norisi greičiau grįžti į Vilnių.

Autobuse įsitaisau, skaitau kažkokį Kauno kultūros nemokamą leidinį, jo dizainas visai įdomus, bet tik tiek; sutariam su Rūta kada ir kur susitiksim; kelionei įpusėjus neturiu nei kaip klausytis muzikos, nei ko skaityti; norėčiau pakišti galvą po šalta vandens srove, norėčiau visas nusiprausti, po to ramiai parūkyti; aš per daug rūkau, galvoju.

Pagaliau išlipu Vilniuje. Stotyje užsuku į tualetą, jo valytojas įtartinai stebi kaip tvarkausi prieš veidrodį; sėdu į taksi nuo stoties žiedo – aš jau vietoje, net keliomis minutėmis anksčiau, nei planavau. Rūta nusileidžia, labas / labas, apsikabinam ir einam į barą, pasakoju kaip sekėsi Kaune.

Dabar aš ramus.

Virš mūsų galvų skleidžiasi vakaras.

***

Kitą dieną galvoju – Kaune buvo visai gerai.

Alytaus kronikos

2016/08/04

Ožys

Grįždamas iš bibliotekos namo prisėdu Jaunimo parke ant suoliuko, rūkau.

Kažkur iš dešinės girdžiu moters balsą, moteris kažką neaiškiai šaukia. Pažvelgęs į tą pusę nieko nematau, rūkau toliau.

Po to vėl tas balsas, šįkart jau arčiau, bet vėl nesuprantu, ką ta moteris šaukia. Atrodo, kad kartoja kažkokį vieną žodį daugybę kartų, ir tiek.

Rūkau toliau.

Praėjus kelioms akimirkoms ji išnyra – pagyvenusi moteris, turbūt jau pensinio amžiaus, su dideliais dideliais akiniais. Ji eina dairydamasis aplink, neša šuns pavadėlį rankoje. Ji praveria burną, ir dabar aš suprantu, ką ji šaukia: Bučiuk Bučiuk Bučiuk Bučinuk kur tu?!

Stebiu ją rūkydamas, ji vis artėja šaukdama Bučiuk Bučiuk Bučiuk!

Na ir prastas vardas šuniui, galvoju.

Kai ji priartėja prie manęs per dvidešimt metrų, pasisuka ir sako: gal matėt mažą juodą šuniuką mano Bučiuką? Pasukioju galvą į skirtingas puses, parodydamas, kad nemačiau jo. Pažiūrėjusi į mane moteris eina toliau, vėl šaukia savo Bučiuką, toks isteriškas jos balsas.

Ne veltui, galvoju, tas šuo pabėgo nuo jos.

Aš irgi pabėgčiau.

Nors gali būti, kad ji yra išprotėjusi moteris, ir tas šuo visai neegzistuoja.

Alytuje tokie dalykai atrodo lengvai įmanomi, Alytuje viskas atrodo šiek tiek siurrealu.

Ji priartėja dar arčiau, dabar mūsų neskiria nė dešimt metrų. Ji sako man: gal matėt mažą juodą šuniuką pabėgo mano Bučiukas. Sakau jai ne, nemačiau. Ji žiūri į mane. Žiūri. Sako negirdžiu, sakau jai garsiai nemačiau. Tada atsistoju nuo suolelio, paimu knygas ir einu tolyn nuo jos.

Paėjęs kelis žingsnius, kiek toliau išvystu tą šunį. Tai mažas juodas šuo, toks mažas, kad sunku įsivaizduoti, jog šunys gali būti mažesni. Jis tipena link moteriškės, girdžiu moteris sako: Bučiuk Bučiuk Bučiuk štai kur tu kodėl tu nuo manęs pabėgai nebėk nuo manęs aš tave taip myliu.

Manau, kad Bučiukas kartais pasiduoda iliuzijai, jog jis gali pabėgti nuo savo šeimininkės. Tačiau kaskart pabėgęs susiduria su karčia realybe – būdamas toks mažas, jis savęs neišlaikys, nieko nesumedžios, alkis jį pribaigs ir jis pastips. Taigi jis susitaiko su likimu, ir kaskart pabėgęs nusprendžia grįžti pas šeimininkę – dešra šiltuose namuose geriau nei alkana ir žvarbi laisvė.

Bet gerai, kad jis turi iliuziją.

Mums visiems reikia iliuzijų.

Liepa (3)

2016/07/25

Penktadienį susitinku su Go.

Einam link Galeros, ten prisėdam prie Vilnelės. Go. godžiai šlamščia traškučius ir keptą duoną ir pati iš savęs juokiasi dėl to, sako bet aš tokia išalkus, po to sako paslėpk tuos traškučius nuo manęs.

Vilnele plaukia baidarės, nuo upės šiek tiek smirda, kažkur visai šalia girdim kažkokią muzikos grupę darant soundcheck‘ą. Vėliau grupė užgroja, tokia keista muzika, greičiausiai ambientas; iš sutiktos Indrės sužinom, kad groja grupė Whale Sounds.

Whale Sounds

Fotografija – Užupio meno inkubatorius

Muzika tinka pokalbiui ir pasėdėjimui. Go. šiek tiek susirūpinusi mano būsena, bet man pačiam didesnį rūpestį kelia tai, kad visai šalia mūsų narkomanas kalbina jauną merginą.

Sutemus ir atvėsus apsirengiu džemperį, su Go. einam namo link, nes ji galvoja, kad aš daugiau niekur nenoriu, o aš galvoju, kad ji daugiau niekur nenori. Kai išsiaiškinam, kad visgi mielai dar kur nors užsuktume, sėdame į tuščią troleibusą ir važiuojame link Šiaurės miestelio. Ten užsukam į Alaus studiją, randam vienintelį laisvą stalą, prie jo ir prisėdam.

Tamsu ir ramu; pokalbiai apie literatūrą.

***

Šeštadienį E. ir V. vestuvės.

Keliuosi anksti, nes dar reikia išlyginti marškinius.

Nežinau, kokias gėles pirkti: kažkokios ten lelijos gražios, bet jos tokios didelės, kad vien tris sudėjus į krūvą jos visiškai nesižiūri. Pardavėja siūlo kardelius, sutinku, imu penkis ir einu link santuokų rūmų.

Ten viskas vyksta konvejeriu: sutuoktinių poros ir jų svečiai eina ir eina, fotografijos ant santuokų rūmų laiptelių būtinos, po to – šampanas ant pievelės.

Turbūt kas trečia jaunoji jau su pilvu. Šypsenų tokiose vestuvėse mažai.

E. su gražia, visai nestandartine suknele ir baltais konversais, V. dėvi kostiumą. Gera į juos žiūrėti, atrodo laimingi ir visai neįsitempę. Tik V. mama su savo komentarais išsiduoda – ji nori visko pagal taisykles, bet negali ant jos pykti – jai tai svarbi diena.

Kai parašai padėti, išeiname į lauką. Dovanų įteikimas, vėliau – šampanas. Begeriant šampaną prieina kolegė iš radijo. Kalbamės apie vestuves, klausiu ar ji kada nors ištekės, sako, kad greičiausiai ne, po to klausia manęs to paties – sakau galbūt.

Bekalbėdamas su ja prisimenu, kad kažkada esu pasipiršęs.

Visiems besiskirstant su kolege nutariame eiti papietauti. Vathaitau restoranas ką tik atsidaręs, žmonių nėra. Susėdę lauko terasoje valgome ir kalbamės apie darbus, žmonių santykius ir pokemonus. Vėliau atsisveikinam ir aš grįžtu namo.

Likęs šeštadienis skirtas dokumentiniams filmams ir detektyvams/trileriams. Todėl naktį sapnuoju itin baisius sapnus: po pirmojo nubundu liūdnas, po antro – išpiltas prakaito ir besidaužančia širdimi, su dideliu nerimu.

Išeinu parūkyti į balkoną. Septynios valandos ryto. Tikiuosi tau viskas gerai.

***

Sekmadienį prausiuosi, išsirenku marškinius, apsirengiu ir išeinu pas Go. Sakė keps pyragą, vėliau eisim į bažnyčią.

Pyragas labiau primena kažkokį vėsų desertą, o ne pyragą, bet tai nesvarbu, nes skanu. Vietoj arbatos geriu kavą, bet ne dėl to, kad norėčiau pasijusti žvalesnis – kartais man tiesiog taip norisi, nors nesu kavos mėgėjas.

Einame link Antakalnio, ten pasivaikščioję užsukam į Vilniaus Išganytojo bažnyčią. Bažnyčia nedidelė, telpa apie 300 žmonių, niekur nepastebiu aukso, suolai labai paprasti, o tarp lankytojų nepastebiu davatkų, užtat yra daug jaunų šeimų su vaikais. Mažų vaikų verksmai kiek trukdo klausytis mišių, bet neerzina. Vienu metu, kai visi gieda, pastebiu mažą mergaitę – ji atsisukusi nugara į altorių, žiūri į žmones ir rankomis jiems diriguoja. Šis vaizdas nuteikia labai smagiai.

Pasibaigus mišioms Go. su drauge dar lieka pasiklausyti giesmių, aš einu per Antakalnį ir Žirmūnus namo. Grįžęs papietauju ir pradedu žiūrėti naują serialą Stranger Things.

Vakare susitinku su kolege iš senojo darbo, einam į Alaus studiją.

Nors kolegė nėra ramybės įsikūnijimas, jaučiu nuo jos didelę ramybę ir pats ja užsikrečiu. Kartais stebina kokie kiti žmonės gali būti taikūs, pirmiausiai – taikūs su savimi; ir jie kalba apie tokius paprastus dalykus, dalykus, kurie leidžia mano galvai pailsėti.

Vakaras ramus ir šiltas. Malonu sėdėti prieblandoje, stebėti aplinką ir jaustis taikiai.

Liepa

2016/07/12

Labai gera išsijuokti, išsijuokti taip iš visos širdies, kad net šonus pradeda skaudėti, o tu vis dar negali liautis juokęsis, ir kai bandai paaiškinti kitiems iš ko gi tu juokiesi, tada tik dar didesnis isteriškas juokas apima, o kai jau galiausiai kažkaip susitvardai, nurimsti ir paaiškini kas tau taip juokinga pasirodė, tada visi tyli ir žiūri į tave kreivai – jiems tai neatrodo juokinga.

***

Meluoju L., kad negaliu su ja susitikti, nors vakar pats pasiūliau. Spjaučiau į mane vietoj jos.

***

Kas mane visada žavėjo žmonėse – jų netobulumas. Ir tai, kiek jie panaudoja jėgų, bandydami jį įveikti ar užmaskuoti. Mane labiausiai ir žavėjo tie ir tos pasimetę, paklydę, brokuoti. Suvokiantys savo nelaimę, bandantys kažkaip ją apeiti, išspręsti, pasiduodantys, bet tęsiantys žaidimą toliau.

***

Šią dieną viskas taip erzina, net nežinau, nuo ko turėčiau pradėti, ir net šita skambinti klasikinė muzika man sukelia tik dar didesnį erzelį.

Labai nemėgstu savęs tokio irzlaus.

***

L. sunki diagnozė. Skaitydamas apie jos ligą pats susimąsčiau ar man irgi nereikėtų kažkaip dėl to paties pasitikrinti.

***

Skambindamas mamai ir laukdamas, kol ji atsilieps, staiga suprantu, kad jau kurį laiką užmirštu jai papasakoti svarbesnius dalykus – kad išsikraustė butokė ir kad gavau honorarą. Kaskart, kai pradedam pokalbį, vis užmirštu papasakoti šitas naujienas ir, paklaustas kas naujo, sakau, kad nieko per daug naujo neįvyko.

Išties gyvenu taip, tarsi jau viskas būtų nebesvarbu. Net kai kolega Paulius kalba man apie bendrą mūsų kūrybos skaitymo turą po Lietuvą, kas man visada atrodė žavu ir linksma, aš nejaučiu didelio noro tai daryti; sutinku per daug negalvodamas, bet negyvenu tuo. Net kai <…>, manęs tai nevaro iš proto, tarsi būčiau įsijungęs saugumo režimą, kuris man neleistų atitrūkti.

Jei manęs kas nors paklaustų, o kuo aš paskutiniu metu gyvenu, aš tik truktelčiau pečiais. Greičiausiai aš negyvenu – kitaip negalėčiau paaiškinti kaip galiu išlikti toks ramus.

***

Skaitydamas jos laišką susigraudinu – viskas, ką ji rašo, yra tiesa, tik aš jau seniai įpratau apie tai negalvoti.

Pirmą kartą susimąsčiau ar mano tėvas kartais nejusdavo kažko panašaus.

Capture the Flag

2014/08/19

Žolinių savaitgalį išvažiavom į tradicinę vietą prie Druskininkų sveikinti V. su gimtadieniu. Prisirinko daug žmonių, buvo ir naujų veidų. Pirmą kartą su ta chebra ten buvau 2011 metais, ir tą ilgąjį savaitgalį dar dabar prisimenu kaip vieną smagiausių pasibuvimų gamtoje.

Penktadienį pasveikinom V., po to buvom suskirstyti į komandas ir žaidėm protmūšį. Mūsų komanda (Čekoslovėnija) liko trečia iš penkių, gavom dovanų keturias skardines alaus; pirmą vietą užėmusi komanda – paletę alaus. Po protmūšio buvo suplanuoti šokiai pagal Eurodance‘ą, bet dėl kaimynų prašymo netriukšmauti ši idėja liko neįgyvendinta. Likusią naktį leidom prie laužo, po to kažkada nuėjau miegot.

Kitą dieną žaidėm tinklinį, stalo žaidimą Dixit, ėjau maudytis, skutau ir pjausčiau bulves. Oras buvo pats tas – nei labai karšta, nei vėsu, bet svarbiausia, kad nelijo. Labai laukiau vakaro, kada turėjom žaisti capture the flag. Tai toks žaidimas, kuriame yra dvi komandos, ir abi stengiasi pavogti viena kitos vėliavą. Žaidimą žaidėm pavažiavę toliau nuo ežero, teritorija atrodė taip:

capture the flag teritorija

 

 

 

 

 

 

 

Komandos buvo pagal knygos/serialo Game of Thrones šeimas – Lannisteriai (raudona komanda) ir Tyrreliai (žalia komanda). Labai norėjau būti Lannisteriu ;)

Lannisters

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Trumpai apie žaidimą (trumpai neišeis, atsiprašau).

Iš pradžių paskiriami du kapitonai – vienas vienai komandai, kitas – kitai. Paeiliui jie renkasi žmones į komandą. Kai komandos būna suformuotos, jie gauna savo vėliavą ir kiekvienas žaidėjas savo komandos spalvos raištį ant kairės rankos. Raištis pritvirtinamas taip, kad būtų įmanoma jį nuplėšti, bet kad pats nenukristų savaime (mes tvirtinome krokodilu).

Kai viskas būna paruošta, tada duodamas startas ir 15 minučių, per kurias abi komandos turi nueiti į savo teritoriją ir ten kažkur paslėpti savo vėliavą. Vėliavą būtina įsmeigti į žemę – negalima jos guldyti ar įmesti į krūmus, įkelti į medį ir t.t. Taip pat buvom sutarę, kad įsmeigta vėliava turi būti bent 1 metro atstumu nuo medžio. Kol eina tos paskirtos 15 minučių, abi komandos turi likti savo teritorijose, negali eiti vieni pas kitus ar įžengti į neutralią teritoriją. Kuomet 15 minučių praeina, teisėjai, esantys centrinėje bazėje, paleidžia vieną automobilio signalą, ir žaidimas prasideda.

Žaidimo esmė yra surinkti kuo daugiau taškų. Tai galima padaryti suradus priešininkų vėliavą ir ją nunešus teisėjams į centrinę bazę arba grumtynių metu nuplėšus priešininko spalvotą raištį. Už vėliau teisėjams pristatytą priešininkų raištį komanda gauna po 1 tašką, už pagrobtą ir pristatytą vėliavą – 11.

Kai žaidimo metu žaidėjas praranda savo raištį (yra nužudomas), jis nebegali nieko daryti ir turi grįžti pas teisėjus į centrinę bazę. Ten jam užrišamas naujas raištis ir skiriama 10 minučių bauda. Kai 10 minučių praeina, žaidėjas gali grįžti į žaidimo teritoriją.

Grumtynių įkarštyje pats gali nepastebėti, kad praradai raištį, ir jeigu įvyks taip, kad būdamas be raiščio nuplėšei priešininko raištį, tai tas priešininkas nebus nužudytas, tik turės sugrįžti pas teisėjus, kad jam būtų iš naujo užrištas raištis. Šiaip jau grumtynių metu tas, kuris nuplėšė raištį, iškart puola šaukti priešininkui, kad jis neteko raiščio ir nustotų grumtis. Jeigu žaidimo metu pats pameti raištį (kartais taip pasitaiko), turi su juo grįžti pas teisėjus, kur jis tau bus užrištas iš naujo; grįžtant su nukritusiu raiščiu negali būti užpultas ir nužudytas.

Jei grumtynių metu yra nuplėšiamas raištis, tačiau jis kažkur pasimeta ir jį nuplėšęs žaidėjas negali jo rasti, taškų už nužudytą žaidėją jis negaus, tačiau likęs be raiščio žaidėjas vis tiek bus laikomas nužudytu.

Kuomet yra pagrobiama vėliava ir sėkmingai nunešama teisėjams, žaidimas trumpam sustabdomas ir niekas negali su niekuo kovoti, o vėliavą praradusi komanda (visa) turi ateiti į centrinę bazę. (Kai mes žaidėm, buvom sutarę, kad du automobilio signalai reiškia, jog žalieji prarado vėliavą, trys signalai – kad vėliavą prarado raudonieji.) Ten jiems grąžinama vėliava ir vėl duodamos 15 minučių, kurių metu jie turi paslėpti savo vėliavą. Tuo tarpu vėliavą atnešusi komanda turi grįžti į savo teritorijos pusę ir laukti, kol bus duotas naujas signalas, reiškiantis, jog 15 minučių praėjo ir žaidimas tęsiasi.

Jeigu įvyksta taip, kad vėliava yra pagrobiama, bet įvyskta grumtynės ir vėliavą susigrąžina jos netekusi komanda, jie privalo ją įsmeigti į tą pačią vietą, kurioje vėliava buvo prieš tai.

Žaidimo trukmė gali būti įvairi, priklauso nuo teritorijos dydžio ir žmonių skaičiaus. Mes žaidėm maždaug 700 metrų ilgio teritorijoje, kurios plotis – maždaug 400 metrų. Kiekvienoje komandoje buvo po maždaug 11 žaidėjų. Žaidimas truko keturias valandas, per kurias tris kartus buvo atimta žaliųjų vėliava, o raudonieji savąją prarado tik kartą.

Prieš žaidimą svarbu iš anksto susitarti dėl prožektorių/ciklopų/telefonų naudojimo. Žaidžiant naktį be jokių šviesų paslėptos vėliavos turbūt neįmanoma pastebėti, todėl šįkart mes sutarėm naudoti tik telefonų ekrano šviesą (negalima naudoti Flashlight ar pan. apps‘o). Praėjusį kartą žaidėm ir su prožektoriais, ir su ciklopais, bet taip išėjo, kad ciklopus turėjo tik viena komanda, ir jie labai akindavo grumtynių metu. Tiesa, nešiotis išmaniuosius telefonus yra kiek pavojinga, nes grumtynių metu galima lengvai sudaužyti, bet žaidžiant kažkaip niekam dėl to problemų nekilo. Visgi manau, jog protingiausia būtų naudotu mažus silpnus prožektorius, ir įsitikinti, kad abi komandos turi po vienodą tokių prožektorių skaičių.

Kas susiję su pačiomis grumtynėmis, tai reikia kovoti su priešais ir stengtis nuplėšti jų raištį sveiko proto ribose. Svarbiausia nesikandžioti ir kad merginos nespirtų vyrams į skaudžią vietą, ką jos mėgsta daryti ;) Ir šiaip sutariama žaisti be smūgių, beveik visos kovos baigiasi grumtynėmis ant žemės. Nors gal tai kam nors gali skambėti kiek baugiai, tačiau taip visai nėra, galų gale – naktis, tamsus miškas ir adrenalinas padaro savo, ir net pirmą kartą žaidimą žaidžiantys atsiskleidžia visu gražumu ;)

Taip pat prieš pradedant žaisti svarbu numatyti kas bus, jei kuri nors komanda pažeis taisykles. Čia jau teisėjų reikalas. Pvz., jeigu komanda pastatys vėliavą ne pagal taisykles, iš tos komandos bus atimta 11 taškų.

Svarbiausia taisyklė – nedaryti kakū žaidimo teritorijoje ;) Taisyklės nedraudžia žaidėjui išeiti už teritorijos ribų, jeigu jam to reikia. Būdamas už teritorijos ribų jis negali būti nužudytas (tačiau įmanoma situacija, kad kažkas lauks, kol jis įžengs į teritoriją, ir tada jį užpuls).

Kaip sekėsi mums? Nepatekau į Lannisterių komandą, kaip norėjau – mane pašaukė Tyrreliai. Iš pažiūros mūsų komanda fiziniu pajėgumu man pasirodė silpnesnė, kita vertus, joje buvo patyrusių žmonių, taip kad jėgų pusiausvyra neatrodė pažeista.

Pirmąjį kartą vėliavą slėpėm beveik pačiame savo teritorijos gale, dešiniau ir pasidalijome į dvi grupes po 5-6 žmones. Pirmoji grupė turėjo eiti į priešų teritoriją ir ten ieškoti vėliavos, jei prireiks – veltis į mūšius, o antroji grupė liko saugoti vėliavos. Prie pat vėliavos jie neliko, paėjo tolyn nuo savo teritorijos pabaigos, kad susitikus su priešais šie nepagalvotų, jog vėliava yra kažkur netoliese. Nors iš pradžių norėjau likti gynyboj, paskutinę akimirką pakeičiau nuomonę ir prisijungiau prie puolančiųjų. Su mumis buvo patyręs žaidėjas Saulius, dvi merginos, toks aukštas Mindaugas, kuriuo kažkodėl labai pasitikėjau (ir neklydau) ir aš. Lėtai ir tyliai nuslinkom prie neutralios teritorijos ir kirtom ją per patį jos vidurį. Patekę į priešų zoną, vaikščiojom lėčiau ir vis dažniau sustodavom įsiklausyti ar negirdim kitų žmonių. Žinojom, kad pagal mūsų strategiją priešų teritorijos pusėje be mūsų bus tik priešai. Man iš pradžių buvo labai sunku priprasti prie jonvabalių skleidžiamos šviesos – kaskart išvydęs juos, pagalvodavau, kad ten eina priešai, pasišviesdami telefonais.

Iš lėto eidami priėjom raudonųjų teritorijos pabaigą, tada pasukom į kairę teritorijos pusę ir ėjom link upės, kur po to eiti tapo labai sunku, nes buvo kažkokie brūzgynai (?) ir šiaip labai tankiai medžiai augo. Ten būdami pamatėm ryškią šviesą kažkur visai už teritorijos ribų – pasirodo, kad link mūsų važiavo automobilis. Išsigandom, kad bus miškininkai, o mes buvom sukūrę du laužus, nors ten greičiausiai net neleistina vieta buvo laužams kūrenti. Visi šiek tiek grįžtelėjom, išėjom link keliuko ir sutūpėm. Kai automobilis pravažiavo, vieni pradėjo sakyti, kad čia miškininkai, kiti – kad šiaip kažkokie žmonės. Nutarėm, kad reikia grįžti į centrinę bazę ir viską išsiaiškinti. Mums pajudėjus išgirdau, kad kažkas bėga. Nespėjau pamatyt, kaip atsirado keli neaiškūs žmonės ir prasidėjo grumtynės. Mečiausi ant pirmo pasitaikiusio, ir tik įkibęs jam į rankas pamačiau, kad čia tikrai priešas. Bet tuo pačiu metu į tą patį priešininką įsikibo ir Saulius ir parvertė jį ant žemės, o aš apsisukau, išgirdęs, kad kažkas užpuolė ir mūsų merginas. Norėjau joms padėti, bet iš pradžių nesupratau, kur yra mūsų komandos narės, o kur tas žmogus, su kuriuo jos grumiasi. Buvo tamsu, niekas nenaudojo jokios šviesos, priklaupęs prie susiraizgiusių merginų supratau kur čia kas ir bandžiau joms padėti nutraukti trečios merginos, su kuria jos kovojo, raištį, bet čia kažkas pasakė, kad atbėga daugiau žmonių ir aš apsisukau. Iškart ant manęs puolė kambariokas, kuris žaidė raudonųjų komandoje. Aš saugojau kairę ranką ir tik dešine bandžiau jį pulti, jis darė tą patį. Tuo metu vėl atsirado ryškios šviesos ir visi pamatėm, kad grįžta tas neaiškus automobilis. Trumpai akimirkai tie, kas buvo ant kelio, sustojo, pažiūrėjo į artėjantį automobilį, tada šiek tiek pasitraukė nuo kelio ir pradėjo toliau įnirtingai grumtis. Automobilis sustojo, išvydęs maždaug 10 žmonių, besigrumiančių ant žemės, o tada greitai pajudėjo ir pajudėjo toliau. Vėliau visi juokėmės, nes kažkas matė, kad ten buvo paprastas vaikinas su mergina, kurie turbūt norėjo miške romantiškai vakarą praleisti ;) Įdomu, ką jie pagalvojo, pamatę besiraitančius ant žemių ;) O tos grumtynės baigėsi tuo, kad mūsų komandos narys Saulius neteko raiščio, mūsų merginos galiausiai nuplėšė raištį nuo priešininkų komandos žaidėjos, o po to kilo neaiškumų ar nebuvo vienas priešininkų žaidėjas be raiščio visų grumtynių metu, todėl išvis viskas sustojo ir buvo nuspręsta eiti pas teisėjus. Ten galiausiai viską išsiaiškinom, o viskas baigėsi tuo, kad iš 6 likom 5 gyvi, nužudėm 2 priešus, nes likę kažkur išsiskirstė. Grįžom atgal į priešų teritoriją, bet labai greitai išgirdom du automobilio signalus – supratom, kad raudonieji pagrobė mūsų vėliavą.

Pasirodo, kad gynyboje likę mūsų komandos nariai po kurio laiko sulaukė priešininkų vizito. Mūsų kapitonas Juozas su kitais užpuolė, kaip jiems atrodė, kelis priešus, bet tik tada suprato, kad ten jų buvo daugiau. Gynyba grumtynes pralaimėjo, visi mirė, o keli likę gyvi priešai liko toliau ieškoti vėliavos ir ją surado. Vėliau jiems niekas jau nesutrukdė jos parnešti į centrinę bazę.

Antrą kartą ėjom slėpti vėliavos. Nusprendėme slėpti vėliavą šlaite prie upės, ten viena iš tamsiausių ir pavojingiausių vietų visoje mūsų teritorijoje. Tada nusprendėm, kad reikia likti maždaug savo teritorijos centre, pasislėpti ir tykoti priešų. Pasiskirstėm į du būrius, bet vieni nuo kitų per toli nenuėjom. Taigi tupėjom, sėdėjom, gulėjom ir laukėm. Nežinau, kiek laiko praėjo, gal 10-15 minučių, kol išgirdom pirmuosius krebždesius. Iš pradžių atrodė, kad eina tiesiai į mus, po to pradėjau girdėti, kad kažkas artėja ir iš kairės. Šįkart buvau labiau atsitraukusiame būryje, taigi kai pirmasis būrys, išvydęs pirmuosius priešus, išbėgo, išbėgom ir mes. Iš pradžių puoliau padėti Sauliui, kuris buvo parsivertęs aukštą Žilviną, bet kažkas pradėjo šaukti, kad atbėga iš nugaros. Priešininkai sustojo ir pradėjo bėgti atgal, tamsoje buvo neaišku, kur bėga tolyn priešininkai, o kur mūsiškiai, kurie juos bando pagauti. Pasisukęs į vieną pusę išvydau neaiškų žmogų ir puoliau prie jo. Tik suėmęs už rankų pamačiau, kad čia mūsų komandos narys Justas. O tuo metu prie mūsų prišoko Ramūnė, kuri irgi buvo mūsų komandos narė, nes galvojo, kad kažkuris iš mūsų yra priešininkas ;) Tamsoje labai sunku atskirti, kur kas yra. Padeda balsai, dar geriau – sutartiniai kodai, bet ir tai ne visada gelbsti. Jei daug nepažįstamų žmonių, jų neatskirsi pagal balsus. Taip pat grumtynėse išryškėjo kita problema – mūsų žali raiščiai tamsoje matėsi labai aiškiai, o raudonųjų raiščių visai nesimatė. Todėl priešai mus puldavo matydami mūsų raištį, o mes juo s užpuolę aklai grabinėdavom per visą kairę ranką, ant kurios turėdavo būti raištis.

Tose antrose didelėse grumtynėse didžiausia nesąmonė įvyko, kai aš kažkur pajudėjau, o šalia manęs atsidūrė neaiškus žmogus. Jis manęs nepuolė, nieko nesakė, tik kepštelėjo per ranką, aš atsisukau ir suėmiau jį už kitos rankos. Atrodė, kad abu nesam tikri ar matom savos komandos narį, ar priešą, bet tada jis kepštelėjo man per kairę ranką dar kartą, ir aš puoliau jį. Išėjo taip, kad įsikibom vienas kitam į rankas, galima sakyti, apsikabinom, ir neliko nieko kita kaip tik versti vienas kitą ant žemės. Jis mane parvertė, tada aš nusiridenau jį nuo savęs, bandžiau sugriebti jo kairę ranką, ten pirštais bandžiau užčiuopti raištį, bet mes vėl ėmė ridentis, pašaukiau pagalbos ir, kai mes persivertėm su juo dar kartą, atbėgo viena iš mūsų komandos merginų, Jūratė, ir bandė man padėti. Vienu metu pajutau, kad priešininkas yra suėmęs mano raištį ir jį traukia, o aš niekaip negaliu apčiuopti jo raiščio, nei pamatyti, bet tada viskas staiga baigėsi, kai Jūratė pasakė, kad nutraukė jo raištį. Mes sustojom grumtis ir tada įsižiūrėjau į žmogų, su kuriuo grūmiausi. Pasirodo, tai buvo Johanas; aš atsikėliau ir grįžau prie kitų. Tuo metu Jūratė pametė raištį, jei neklystu, o Mindaugas buvo nužudytas, bet šiaip mūsų liko labai daug gyvų, o iš viso nužudėm gal 4 ar 5 priešus. Girdėjom, kad keli jų dar kažkur yra netoliese, vieną gaudėm, bet nepagavom. O tada nutarėm laikytis plano – po pavykusios gynybos stengti s kuo greičiau pereiti į jų teritoriją ir toliau ieškoti raudonųjų vėliavos. Pasileidom ten visi kartu ir per daug nesistengdami nekelti garso, juolab supratom, kad mūsų yra daugiau, nei kad jie galėjo palikti žmonių gynyboj.

Vienu metu išgirdom kažką einant. Tyliai sušukom „keturi“, kad patikrintume, ar čia savi. Jie atsakė „aštuoni“, kaip ir pridera (mūsų kodas buvo toks: tu pasakai skaičių, o kitas turi padauginti tą skaičių iš dviejų ir tada pasakyti atsakymą), tačiau taip ir nepasuko link mūsų. Mes pajudėjom toliau. Po to išgirdom kažką ir vėl sustojom, sutūpėm. Tupėdami girdėjom, kad kažkas link mūsų artinasi. Kažkodėl niekam nešovė į galvą sušukti kokį nors skaičių, o galiausiai tas šnaresys vis artėjo. Ir vienu metu mes visai užgniaužėm kvapą, kai matėm du neaiškius žmones, einančius per penkis metrus nuo mūsų. Bet jie nieko nematė, mes tupėjom tyliai, neišleidom nė garso. Aš buvau paskutinis tame būryje, arčiausiai neaiškių žmonių, nugara į juos. Man buvo keista kaip jie manęs nepastebi, ir toks juokas suėmė. Galiausiai nutariau išbandyti laimę, pasakiau garsiai skaičių, jie atsakė pagal mūsų kodą, ir tada supratom, kad čia yra savi komandos nariai – baudos minutes atsėdėję Mindaugas su Saulium.

Šukavom kitą jų teritorijos dalį nei prieš tai, tačiau paieškos nedavė rezultatų. Jaučiau didelį susierzinimą, kad negalim rasti jų vėliavos. Ir tada supratom, kad nė vienas iš mūsų neturi jokio šviesos šaltinio. Kažkodėl mums atrodė, kad šviesos naudoti negalima, nors visi girdėjom, kad uždraudė naudoti tik prožektorius ir ciklopus, o telefonais naudotis buvo galima. Pasijutom kvailių vietoj, nes be šviesos surasti vėliavą atrodė neįmanoma. Ir kaip tik tada, išnaršę priešų teritoriją, išgirdom garsius džiaugsmo šūksnius, o po to tą nemalonų garsą – du automobilio signalai, reiškiantys, kad žaliųjų vėliava (vėl) buvo pagrobta.

Į centrinę bazę rinkomės visai be ūpo. Raudonieji džiaugėsi, vieni gėrė alų, kiti – vandenį, kažkas rūkė. Mes irgi padarėm pertraukėlę. Tada raudoniesiems buvo liepta pasitraukti į savo teritoriją, mes atgavom savo vėliavą ir vėl nužygiavom į savo teritoriją jos slėpti. Nors gintis sekėsi gerai ir mes pagal nuplėštus raiščius pirmavom prieš raudonuosius nepaisant jų fizinės persvaros, dvi mūsų pavogtos vėliavos reikalus gadino stipriai. Kai grįžom į savo teritoriją, Mindaugas pasiūlė slėpti vėliavą pačiame mūsų teritorijos gale, tada susirinkti visiems prie neutralios zonos ribų ir kai tik pasigirs automobilio signalas, skelbiantis, kad praėjo penkiolika nekovos minučių, iškart greitai judėti į raudonųjų teritoriją ir toliau ieškoti jų vėliavos. Žinojom, kad nesuradę jų vėliavos neturėsim jokių šansų bent išlyginti taškus. Ir tuo pačiu tikėjom, kad raudonieji mes visas savo pajėgas į mūsų teritoriją.

Sutūpėm visi prie neutralios teritorijos ribų ir laukėm signalo. Stebėjau jonvabalius, man jie vis dar atrodė įspūdingai. Atrodė, kad laukiam labai ilgai. Kai galiausiai išgirdom signalą, pajudėjom pačiu žaidimo teritorijos pakraščius, bet įpusėję neutralią zoną kažką išgirdom. Sutūpėm, nors tai vargu ar mus maskavo, nes buvom ant paprasčio keliuko ir iš visur galėjom lengvai matytis. Juozas kitiems parodė, kad eis patikrinti, kas yra tarp neutralios zonos jaunų medelių, ir pradėjo garsiai bėgti link ten. Čia pat apsisuko ir pradėjo bėgti link mūsų, nes pamatė kelis priešus. Priešai išlindo iš kelių pusių, o mes visi buvom vieni arti kitų. Kažaks iš priešų pasakė „užsirovėm“; kaip vėliau paaiškėjo, mes juos užklupom labai blogu metu – kai keturiese nusprendė nusilengvinti toje teritorijoje ;) Jie vos spėjo atlikti savo reikalus prieš grumtynes ;) Tiesa, grumtynes baigėsi labai blogai, nes nors mes buvom pilna komanda, per visą sumaištį išėjo taip, kad kol nužudėm juos keturis, penki iš mūsų mirė.

Čia vėl man pasimaitė neaiškus žmogus, kurio iš pradžių negalėjau atpažinti. Pažiūrėjęs į jo kairę ranką neišvydau šviesaus raiščio, tada iškart puoliau ant jo, bet jis pasitraukė, o aš, praradęs lygsvarą, pasirėmiau į žemę. Atsisukęs išvydau kaip jis puola mane, bandžiau keltis ir bėgti, bet žemėje slystelėjo koja, o jis dar ir užgriuvo ant manęs. Buvau visiškai blogoj padėty, jis buvo užgulęs mane, bet čia man į pagalbą atskubėjo Ramūnė. Ji puolė priešininką, tada kilo dar daugiau sumaišties, ir vienu metu aš išsilaisvinau, pradėjau stotis ir tuo pat metu pajutau kaip mano raištis slysta žemyn, dar pažiūrėjau į jį, ir jis išnyko kažkur rankų maišalynėj, nemačiau jo ir supratau, kad ką tik netekau savo raiščio. Sustojau ką nors daręs, o kai pažvelgiau dar kartą į savo ranką, pamačiau, kad raištis man dar likęs ant riešo. Iškart jį truktelėjau į save, o tuo metu priešas truktelėjo į save – raištis plyšo ir liko priešo rankoje. Ramūnė su priešu pasirideno toliau, o aš likau klūpėti, nes kažkas buvo atsitikę mano keliui – labai skaudėjo. Po to išgirdau kaip Ramūnė ir priešas vienas kitam pasakė tu be raiščio – pasirodo, nutraukė vienas kitam raištį vienu metu. Buvo labai apmaudu, kai grumtynėms pasibaigus supratau, kad grūmiausi su tuo pačiu Johanu, kurį pavėlavau identifikuoti kaip priešą praėjusiose grumtynėse.

Abiejų komandų mirę žaidėjai į centrinę bazę pas teisėjus, mums perrišo raiščius, o kol sėdėjom savo baudos minutes, tiesiog iš niekur atsirado Juozas su Mindaugu ir Juozas pasakė:

– Metas žaliems atsitiesti.

Jie parnešė raudonųjų vėliavą, mes visi plojom ir rėkėm, visų komandos narių nusiteikimas pagerėjo. Rezultatas buvo maždaug 30-20 vis dar raudonųjų naudai, bet svarbiausia, kad atsirado daugiau ryžto mumyse. Prieš tai Ramūnė jau norėjo baigti žaisti, nes paskutinėse grumtynėse jai labai sumušė ranką, bet po to dingo visos jos kalbos apie tai, ji vėl turėjo ryžto kautis ;) Pasirodo, kad mes buvome jau anksčiau priartėję prie raudonųjų vėliavos, tačiau tas neaiškus automobilis sutrukdė mums judėti teisinga kryptimi. Pasitikėjimo savimi įkvėpė ne tik tai, kad pavogėm raudonųjų vėliavą, bet ir tai, kad pagal nuplėštus raiščius vis dar pirmavom.

Raudonieji grįžo į centrinę bazę, atsiėmė vėliavą, o mes grįžom į savąją. Žinojom, kad per tą laiką, kol mes kovomės su 4 raudonaisiais, visi kiti buvo perėję į mūsų teritoriją ir ją naršė, todėl jų paieškos zona turėjo gerokai sumažėti. Nepaisant to, nusprendėm, kad jei norim pergalės, tai reikia mesti visas pajėgas į raudonųjų zoną ir trūks plyš bandyti surasti jų vėliavą. Visi susirinkom vėl prie neutralios zonos krašto, dešinėje teritorijos pusėje, kur eina takelis, žymintis žaidimo teritorijos ribą. Kai nuskambėjo automobilio signalas, visi pajudėjom nekreipdami dėmesio į savo keliamą garsą. Judėjom greitai, turėjom du telefonus, kuriais visą laiką švietėmės. Išnaršę dešinę priešų teritorijos pusę, perėjom į vidurį. Pradėjom sklaidytis plačiau, dėl ko vienu metu atsiskyrė Mindaugas, o mes po kiek laiko jį palaikėm priešu, bet nesivijom, nusprendę, kad ieškoti vėliavos yra svarbiau nei gaudyti vieną priešininką.

Nežinau, kiek laiko ieškojom vėliavos. Atrodė, kad tai truko amžinybę, nors greičiausiai mes praleidom tik maždaug 15 minučių priešo teritorijoje. O po to pasigirdo tas nelemtas signalas – žaliųjų vėliava pristatyta į centrinė bazę. Grįžom ten, teisėjai paskelbė, kad liko tiek ir tiek laiko, bet realiai per jį jau nieko gero negali įvykti. Raudonieji tapo nugalėtojais, buvo apdovanotas pats naudingiausias raudonųjų komandos narys (juotapo Arvydas). Taip pat buvo paskelbti tie žmonės, kurie nė karto neprarado savo raiščio. Padarėm nuotraukų, bet kažkodėl (įtartina!) turiu tik nugalėtojų komandos nuotrauką ;)

capture the flag nugaletojai


%d bloggers like this: