Kibinai, Haruki Murakami ir Vėlinės

Šiandien mūsų radijuje lankėsi žmogus, kuriam priklausiusio cecho gamintais kibinais buvo prekiaujama Marilyn Manson koncerto Lietuvoje 2003 m. metu.

Daug įdomiau nei A. Kubiliaus ar R. Šimašiaus apsilankymai.

***

Jei kam nors patinka rašytojo Haruki Murakami kūryba, rekomenduoju perskaityti Ievos Toleikytės debiutinį apsakymų rinkinį „Garstyčių namas“.

***

Trečias savaitgalis iš eilės Alytuje.

Šeštadienį atsikėlėm anksti ir išvažiavom tvarkyti artimųjų kapų, prieš tai dar užsukom paimti krikšto tėvo su močiute. Turim tris 8 lankomus kapus: 1.) senosiose Užupių kapinėse palaidota močiutės sesuo su vyrų ir jų motina; 2.) naujosiose Užupių kapinėse palaidotas mano senelis, ant kalniuko – 3.) mamos krikšto tėvas ir kiek toliau 4.) jos tėvas, mano biologinis senelis; 5.) pirmojo Alytaus kapinėse guli mano prosenelė, 6.) prosenelės giminaičiai (taip ir nesuprantu, kokie), 7.) mano tėvo mama ir tėvas, 8.) mano tėvo mamos tėvai ir tetos R. tėvas. Iš visų kapų tvarkom tik mano senelio, mano prosenelės ir prosenelės giminaičių kapus. Be to ne visi iš mūsų visus kapus lanko, pvz. krikšto tėvas neina prie savo tėvo kapo – taip jau susiklostė jų santykiai.

Vaikystėj visada laukdavau Vėlinių, nes man patikdavo degioti žvakutes. Patikdavo degioti taip, jog dažnai kieme ar už namo su draugais šiaip ką nors degindavom. Kai buvau vaikas, į kapines nešdavomės paprastas žvakes, bet jos dažnai gesdavo – užtekdavo silpno vėjelio. Po to sugalvojom, kad galima nupjauti bambalius ir tą plastmasę uždėti ant žvakių, taip jos būdavo apgaubtos ir ne taip lengvai pasiduodavo vėjui. O dar vėliau atsirado tos žvakės plastmasiniuose arba stikliniuose indeliuose, ir visos problemos savaime išsisprendė.

(Žodį „plastmasė“ gūglinau, kad neparašyčiau neteisingai ir prieš tave neapsijuokčiau. Šiaip aš labai daug žodžių rašybos nemoku, ypač visi tie žodžiai su „gi“ – kaipgi, visgi, betgi, dargi, kodėl gi…)

Alytuje buvo čigonų bendruomenė (tais laikais romais jų niekas nevadino), įsikūrusi prie Nemuno. Jie irgi laidojo vieni kitus pirmojo Alytaus kapinėse. Tos kapinės jiems buvo netoli, ir čigonai atvažiuodavo arklių traukiamais vežimais. Mano prosenelės giminaičių kapas buvo netoli kapinių tvoros, pro kurią prariedėdavo čigonų vežimai – būdavo daug triukšmo. Kiti čigonai eidavo prie savo artimųjų kapų takeliu pro mūsų tvarkomą kapą. Jie nešdavosi užkandos ir butelius degtinės, šūkčiodavo, dainuodavo kažkokias dainas. Niekas ant jų nepykdavo, niekas jiems nieko nesakydavo – žinojom, kad čia čigonai ir kad jiems taip reikia.

Po to vienais metais prie mano tėvo tėvo kapo sutikom mano tėvą su jo motina. Jie pakvietė mus į svečius. Buvo nejauku, o greitai viskas peraugo į terorą, taigi mes su mama pabėgom iš jų namų. Nuo tada iki pat dabar, kai artėju prie tėvo tėvų kapo, apsižvalgau ar kur nors nesimato tėvo.

Kartais aš mąstau, kas bus, kai mirs mano tėvas. Kai mirė mano mamos tėvas, ji net nenuėjo į jo laidotuves. Po to kartą paskambino man telefonu ir pasakė, kad nuėjo aplankyti jo kapo, ten išsiverkė ir nurimo.

Kartais aš mąstau, kas yra blogiau – sugebėti atleisti žmonėms dalykus ir taip tapti vėl pažeidžiamu, ar nešiotis viduje nuoskaudas ir atidžiai save saugoti?

***

Kai tu išeini, aš atsigulu į tavo pusę ir uodžiu tavo likusį kvapą.

Dvi Dienos

Lapkričio 2 dieną darbe tik pusė žmonių. Tylu ir ramu, man patinka. Kadangi nelabai turiu ką veikti, tai susitvarkau darbo vietą, apsirengiu ir einu į kitas mūsų įmonės patalpas, kuriose yra dvi saugyklos ir vienas darbo kabinetas.

Nuėjęs įjungiu šildytuvą, pasidarau arbatos ir iš trečio aukšto leidžiuosi į rūsį. Čia be mūsų yra ir kitų įmonių, bet šiandien jos greičiausiai nedirba, nes visur nė garso, tik mano žingsniai skamba. Spynos atrakinamos skamba garsiau nei bet kada. Net atsegamos striukės užtrauktukas sukelia daug garso.

Nejauku, kai aplink nieko nėra. Žinau, kad kažkur yra šių patalpų sargas, bet kas iš jo? Šioje prieblandoje ir tyloje vaikštau vienas. Puiki atmosfera mistiniam arba siaubo filmui. Archyvaras dirba vienas saugykloje, ir staiga ima dėtis keisčiausi dalykai: bylos atgimsta ir pradeda pulti, archyvaras užspaudžiamas į kampą, o kai jam gresia mirtis, jis negali išspręsti dilemos – ar jis gali deginti klientų dokumentus, kad išgelbėtų savo gyvybę?

Pavojų gyvybei keliantys nutikimai archyvistikos praktijoje. Tema verta bakalauro darbo ;)

Nepaisant to, kad diena niūri ir darbe labai šalta, aš jaučiuosi gerai. Tiksliai nežinau, kodėl, bet iš esmės tai susiję su V. ir mano naujais batais. Mano nauji batai šilti ir turi šiek tiek aukštą padą, todėl galiu eiti per nemažas balas ir nesukti sau galvos, o V. yra žmogaus, ieškančio absoliučios meilės, įrodymas.

– – –

Vakar su kambarioku važiavom į Trakus. Planavom važiuoti traukiniu, bet kol susiruošėm, tai teko mesti mintis apie traukinį. Trakuose palikom automobilį už Maximos, ėjom pėsti link pilies. Kelionės tikslas buvo ne pilis, o tiesiog prasmingiau praleisti dieną. Apėję pilį ėjom valgyti kibinų. Pavalgę grįžom iki automobilio ir išvažiavom namo. Trakuose buvo mažai žmonių, visgi Vėlinės, ir patys Trakai tokie niūrūs niūrūs.

Kai kurios vietos įstringa ilgam todėl, kad ne jos pačios yra nuostabios, o akimirkos, praleistos juose, kuriomis tu dalijaisi su kitais žmonėmis. Trakai man visada smagūs, kai pagalvoju apie tai, kaip ten buvom su draugu Tadu maždaug 2003-2004 metais. Ir Trakai man yra gražūs, kai pagalvoju apie tai, kaip ten buvau su viena drauge 2006 metų rudenį. Jokie kiti Trakai man neegzistuoja, ir kaskart, kai ten nuvykstu, aš galvoju kaip tas miestelis neatpažįstamai pasikeitęs. Vis dar sunku suvokti, jog jis man jau niekada nebus toks pats kaip tuos du kartus.