Penktadienį susitinku su Go.
Einam link Galeros, ten prisėdam prie Vilnelės. Go. godžiai šlamščia traškučius ir keptą duoną ir pati iš savęs juokiasi dėl to, sako bet aš tokia išalkus, po to sako paslėpk tuos traškučius nuo manęs.
Vilnele plaukia baidarės, nuo upės šiek tiek smirda, kažkur visai šalia girdim kažkokią muzikos grupę darant soundcheck‘ą. Vėliau grupė užgroja, tokia keista muzika, greičiausiai ambientas; iš sutiktos Indrės sužinom, kad groja grupė Whale Sounds.
Fotografija – Užupio meno inkubatorius
Muzika tinka pokalbiui ir pasėdėjimui. Go. šiek tiek susirūpinusi mano būsena, bet man pačiam didesnį rūpestį kelia tai, kad visai šalia mūsų narkomanas kalbina jauną merginą.
Sutemus ir atvėsus apsirengiu džemperį, su Go. einam namo link, nes ji galvoja, kad aš daugiau niekur nenoriu, o aš galvoju, kad ji daugiau niekur nenori. Kai išsiaiškinam, kad visgi mielai dar kur nors užsuktume, sėdame į tuščią troleibusą ir važiuojame link Šiaurės miestelio. Ten užsukam į Alaus studiją, randam vienintelį laisvą stalą, prie jo ir prisėdam.
Tamsu ir ramu; pokalbiai apie literatūrą.
***
Šeštadienį E. ir V. vestuvės.
Keliuosi anksti, nes dar reikia išlyginti marškinius.
Nežinau, kokias gėles pirkti: kažkokios ten lelijos gražios, bet jos tokios didelės, kad vien tris sudėjus į krūvą jos visiškai nesižiūri. Pardavėja siūlo kardelius, sutinku, imu penkis ir einu link santuokų rūmų.
Ten viskas vyksta konvejeriu: sutuoktinių poros ir jų svečiai eina ir eina, fotografijos ant santuokų rūmų laiptelių būtinos, po to – šampanas ant pievelės.
Turbūt kas trečia jaunoji jau su pilvu. Šypsenų tokiose vestuvėse mažai.
E. su gražia, visai nestandartine suknele ir baltais konversais, V. dėvi kostiumą. Gera į juos žiūrėti, atrodo laimingi ir visai neįsitempę. Tik V. mama su savo komentarais išsiduoda – ji nori visko pagal taisykles, bet negali ant jos pykti – jai tai svarbi diena.
Kai parašai padėti, išeiname į lauką. Dovanų įteikimas, vėliau – šampanas. Begeriant šampaną prieina kolegė iš radijo. Kalbamės apie vestuves, klausiu ar ji kada nors ištekės, sako, kad greičiausiai ne, po to klausia manęs to paties – sakau galbūt.
Bekalbėdamas su ja prisimenu, kad kažkada esu pasipiršęs.
Visiems besiskirstant su kolege nutariame eiti papietauti. Vathaitau restoranas ką tik atsidaręs, žmonių nėra. Susėdę lauko terasoje valgome ir kalbamės apie darbus, žmonių santykius ir pokemonus. Vėliau atsisveikinam ir aš grįžtu namo.
Likęs šeštadienis skirtas dokumentiniams filmams ir detektyvams/trileriams. Todėl naktį sapnuoju itin baisius sapnus: po pirmojo nubundu liūdnas, po antro – išpiltas prakaito ir besidaužančia širdimi, su dideliu nerimu.
Išeinu parūkyti į balkoną. Septynios valandos ryto. Tikiuosi tau viskas gerai.
***
Sekmadienį prausiuosi, išsirenku marškinius, apsirengiu ir išeinu pas Go. Sakė keps pyragą, vėliau eisim į bažnyčią.
Pyragas labiau primena kažkokį vėsų desertą, o ne pyragą, bet tai nesvarbu, nes skanu. Vietoj arbatos geriu kavą, bet ne dėl to, kad norėčiau pasijusti žvalesnis – kartais man tiesiog taip norisi, nors nesu kavos mėgėjas.
Einame link Antakalnio, ten pasivaikščioję užsukam į Vilniaus Išganytojo bažnyčią. Bažnyčia nedidelė, telpa apie 300 žmonių, niekur nepastebiu aukso, suolai labai paprasti, o tarp lankytojų nepastebiu davatkų, užtat yra daug jaunų šeimų su vaikais. Mažų vaikų verksmai kiek trukdo klausytis mišių, bet neerzina. Vienu metu, kai visi gieda, pastebiu mažą mergaitę – ji atsisukusi nugara į altorių, žiūri į žmones ir rankomis jiems diriguoja. Šis vaizdas nuteikia labai smagiai.
Pasibaigus mišioms Go. su drauge dar lieka pasiklausyti giesmių, aš einu per Antakalnį ir Žirmūnus namo. Grįžęs papietauju ir pradedu žiūrėti naują serialą Stranger Things.
Vakare susitinku su kolege iš senojo darbo, einam į Alaus studiją.
Nors kolegė nėra ramybės įsikūnijimas, jaučiu nuo jos didelę ramybę ir pats ja užsikrečiu. Kartais stebina kokie kiti žmonės gali būti taikūs, pirmiausiai – taikūs su savimi; ir jie kalba apie tokius paprastus dalykus, dalykus, kurie leidžia mano galvai pailsėti.
Vakaras ramus ir šiltas. Malonu sėdėti prieblandoje, stebėti aplinką ir jaustis taikiai.
arsonist's prayers 