Filmai (2)

The Lobster (2015 m.)

Tikras perlas.

Įsivaizduok visuomenę, kurioje niekas negali gyventi vienas. Ir jei tu staiga lieki vienas (miršta tavo antra pusė ar tu esi paliekamas), patenki į specialų viešbutį, kuriame apgyendinti vieniši žmonės turi tam tikrą dienų limitą, per kurį turi surasti sau antrą pusę ir su ja tapti pora. Jeigu jiems nepavyks, tada yra paverčiami į kokį nors gyvūną ir nužudomi.

Tokią visuomenę sunku įsivaizduoti, ir pradėjus žiūrėti filmą labai priimti filmo pasaulio primetamas taisykles. Atrodo, kad tokia visuomenė ir jos savitos taisyklės yra neįmanomos. O daugiau painiavos prasideda, kuomet parodoma alternatyva tokiai visuomenei – iš viešbučio pagėbusių žmonių, gyvenančių miškuose ir draudžiančių bet kokius santykius, grupė. Čia už flirtą, bučinį ar seksą tarp dviejų žmonių baudžiama fizinėmis bausmėmis, ir supjaustytos lūpos tėra švelniausia bausmė.

Šį filmą buvo sunku žiūrėti. Tai tiesiog nepatogus kinas, nes man visą laiką norėjosi, kad viskas gražiai baigtųsi, kad kažkaip viskas čia imtų ir išsispręstų, ir visi gyventų ilgai ir laimingai. Bet tai ne toks filmas, kuriame laimė kaip toks dalykas išvis galimas – bent jau žiūrovo akimis.

***

Valhalla Rising (2009 m.)

Esu matęs įvairių filmų, kuriuose daug smurto, bet šitas buvo kažkoks itin slegiantis. Čia kirvis perskelia galvą pusiau, žmogaus galva suknežinama akmenimis, ir t.t, ir pan. Bet labiau nei smurtas slegia sunki atmosfera. Pagrindinis veikėjas, neištariantis nei žodžio, yra paimtas vergu ir turi už savo būvį kovoti iki mirties su kitais vergais. Viskas vyksta neapibrėžtoje žemėje, kurioje neaišku kas valdo ir kas tai per vieta išvis. Kalnai, ūkanos, nesibaigiantis rūkas, žvarbus vėjas, ir purvas, purvas, purvas.

Paliko didelį įspūdį, bet antrą kartą žiūrėti nenorėčiau. Nežinau, su kokiu filmu galėčiau jį palyginti.

***

Blue Ruin (2013 m.)

Tai tarsi idiliška istorija apie benamį, kuris gyvena suklerusiame automobilyje, valgio ieško konteineriuose, o išsimaudęs jūroje grįžta į automobilį ir vakare skaito knygą prieš miegą. Jis niekam nekenkia ir niekam netrukdo. Bet vieną dieną jį aplanko policija ir praneša, kad tuoj į laisvę bus paleistas jo tėvų žudikas. Štai čia prasideda benamio perversmas – jis nusiskuta, susitvarko, įsigyja pistoletą, užveda automobilį ir patraukia keršyti savo tėvų žudikui. Kadangi jis nėra tas, kuriam įprasta žudyti, tai priverda daug košės, kuri atsisuko prieš jį ir jo sesers šeimą. Kuo labiau jis bando ištaisyti situaciją, tuo daugiau košės priverda.

Labai blankus filmas, nors, atrodo, kad scenarijaus idėja ir gera. Bet palieka prėską skonį burnoje, nes peržiūrėjęs jį lieki be jokių minčių. Dar vienas filmas, rodantis daug absurdiško smurto, ir tiek.

Turbūt taip tiesiog nutinka

Nuo sausio iki kovo vidurio rašiau ranka į dovanų gautą rankų darbo užrašų knygelę. Rašiau tarsi laiškus, rašiau merginai, su kuria, nepaisant mano išankstinių nuostatų, ne tik galėjau susikalbėti, bet ji tapo man ir artimu žmogumi, nepaisant visų mūsų skirtumų, ir aš jaučiau turintis teisę jai rašyti – rašyti kaip draugei.

Pasakysiu nuoširdžiai – esu begalę kartų rašęs tiek laiškus, tiek čia, kad merginai padaryčiau įspūdį, sukelčiau kažkokius jausmus, ir t.t. Bet šįkart viskas buvo kitaip. Kai tau pačiam tavo motyvai yra labai aiškūs ir nekelia klausimų, rašyti yra kur kas lengviau – neslegiant norėjimo pasirodyti kažkokiu naštai, rašyti yra kur kas lengviau, net jei rašai niekuo neypatingus dalykus. Ir taip, rašyti ranka man vis dar gali būti malonu, nors neneigsiu, kad struktūriškai sudėlioti tekstą tampa daug sudėtingiau.

Dabar toliau rašysiu čia, sveiki.

– – –

Rašau komentarą:

Kažkada teko skaityti trumpą romaną “Karalienė miega”. Jame buvo rašoma apie išgalvotą kultinę švedų ar norvegų meilės romanų rašytoją, kurios pačios gyvenime buvo visai nelikę meilės ir ji su vyru gyveno net skirtinguose aukštuose, kad netektų matyti vienam kito.

Mane anksčiau irgi kankindavo noras išgyventi jausmus, kurie būdavo būdingi jaunystėje. Nežinau, gal aš jau morališkai pasenau, bet dabar gyvenu darbu. Man atrodo, kad aš net nesiskundžiu vienatve.

Turbūt taip tiesiog nutinka.

– – –

Sekmadienį einu pas grupiokę, kur ateis daugiau grupiokių iš bakalauro studijų. Diena saulėta ir šilta, bandau prisiminti kaip aš patekau būtent į tų grupiokių ratelį.

Rugsėjo 1-ąją vaikščiojau nuo visų atsiskyręs, su niekuo nesibičiuliavau, nes: a.) nebuvau fuxų stovykloje; b.) negyvenau bendrabuty; c.) niekad lengvai nepakeldavau priverstinio pažindinimosi su būriu žmonių. Per pirmuosius mėnesius patekdavau tai į vieną, tai į kitą žmonių ratelį, bet kažkada visgi apsistojau ties šiomis penkiomis grupiokėmis (tiesa, viena išvykusi į JAE). Turbūt tai nutiko todėl, kad anuomet reguliariai rūkydavau, o rūkantys žmonės turi nerūkantiems nesuprantamą bendrumo jausmą. Tai taip mes ir susiėjom.

Viena grupiokė iš tiesų kažkaip keistai rūpėjo, ir viskas dėl jos veido – niekas manęs taip netraukia kaip žmogaus veidas. Bet ką žinau, radau kažkokią dingstį nežiūrėti į ją kaip į potencialią merginą, ir tai vėliau atvėrė kelią į galimybę mylėti žmogų nesavanaudiškai, mylėti jį tokį, koks yra; ir nenorėti jo sau.

– – –

Jei anksčiau sutikdavau merginą, kuri man patikdavo, tai ją įsižiūrėdavau, o jei vėliau nieko tarp mūsų neišeidavo, trumpam paniurdavau, ir tiek. Vėliau nemokėdavau su ja toliau bendrauti paprastai, nes visada žinodavau, kad štai norėjau tavęs ir negavau, na tai kam čia dabar gaišti laiką ir toliau bendrauti?

Bet tai yra labai kvailas požiūris. Nes mylėti žmogų nesavanaudiškai yra nuostabus dalykas vien dėl to, kad tu sutikai žmogų, kuris tau patinka, kuris tave žavi, o tai, jei gyvenimas jūsų nesuveda kartu, yra labai natūralus dalykas ir dėl to piktintis ar liūdėti nereikėtų. Ir išvis – paskutiniu metu aš pasiekiau tokį lygį, jog supratau, kad net kai poros skiriasi, naudingiau abiems būtų, jei jie išsiskyrę dar kažkiek bendrautų. Tada būtų galima vienam ar kitam (ar abiems) išvengti to išsiskyrimo šoko, jie galėtų pamažu priprasti, kad yra nebe kartu ir pan., ir t.t.

– – –

Gyvenu darbu arba galima būtų sakyti, kad gyvenu darbe, bet visai nesiskundžiu.

Prieš keisdamas ir pakeitęs darbą kurį laiką galvojau, ar aš protingai pasielgiau, ar tai kažką man duos naudingo ateičiai?

Šią savaitę kalbėjau darbe su keliais žmonėmis, tiesiog šiaip kalbėjom ir išėjo kalba apie muziką jaunystėj, ir aš papasakojau, kad vasaromis man labai patikdavo sėdėti sename fotelyje balkone ir klausyti radijo, ir kartais įrašyti kokią vieną ar kitą dainą į kasetę.

Ir tada supratau, kad aš tikrai gerai padariau – tu negali praleisti pasiūlymo dirbti radijuje.

Galų gale, 8-9 klasėje mano svajonių darbas buvo dirbti muzikos įrašų parduotuvėje, tad neverta ieškoti praktiškumo ar ilgalaikių perspektyvų mano karjeros pasirinkimuose.

Žmonės

Žmogus prieš kamerą uždavė sau klausimus, į kuriuos atsakė praėjus 38 metams.

Plačiau čia.

– – –

„When one person is significantly more independent than the other, the relationship is going to become messy. The least independent person is going to try and cling on to the more independent as hard as he or she can, while the independent person will do his or her best to get some breathing room.“

Labai taiklus straipsnis apie tai, kad problemas tarp porų sukelia skirtingas nepriklausomybės/vienatvės poreikis.

– – –

Erich Fromm apie meilę: „There is hardly any activity, any enterprise, which is started with such tremendous hopes and expectations, and yet, which fails so regularly, as love.“

Daugiau ištraukų čia.

– – –

„The common complaint among a lot of these people is that they need to ‘find their passion.’

I call bullshit. You already found your passion, you’re just ignoring it. Seriously, you’re awake 16 hours a day, what the fuck do you do with your time? You’re doing something, obviously. You’re talking about something. There’s some topic or activity or idea that dominates a significant amount of your free time, your conversations, your web browsing, and it dominates them without you consciously pursuing it or looking for it.“

Taiklus požiūris į tai, kad neverta ieškoti savo aistros, nes tu slapta žinai, ką mėgsti daryti, bet tai taip akivaizdu, jog net neįvardiji to kaip aistros.

„Ir aš žinau jog ir tu alksti“

Po to kieme įsijungia žibintai, ir pro mano kambario langą kartu su vakaro gaiva pradeda sklisti oranžinė spalva.

Gyvenu taip, kad, atrodo, nėra apie ką rašyti.

Prabundu, atsikeliu, nusiprausiu, dabar dažniausiai nepusryčiauju, apsirengiu marškiniais, užsimetu švarką ir išeinu į darbą. 07:52 jau būnu prie darbo, rūkau stebėdamas kitus žmones, einančius į šalia esančias kitas darbovietes. Po to dirbu: skambinu klientams, skaičiuoju sąmatas, skirstau darbus, skambinu tiekėjams, priimu arba palydžiu krovinius. Jei išeina, pavalgau, jei ne – nesvarbu; užtat rūkau dažniausiai tris kartus darbo metu. Grįžęs namo pavalgau, o po to aš a.) žiūriu kokį nors serialą; b.) važiuoju groti kartu su draugu; c.) galvoju apie darbą. Labiausiai patinka, kai groju su draugu, ir nėra nieko šlykščiau nei grįžus iš darbo galvoti apie darbą.

Dar yra ta mergina, kuri man rodosi prancūziška (pastaruoju metu nebesuprantu kodėl aš taip viską sieju su Prancūzija) – jauna, melancholiška, seksuali kažkokia keista prasme. Kiekvieną kartą, kai pamatau ją, galvoje kažkas klikteli, mintys pasileidžia kurti nevaržomas fantazijas, kuriose viskas tarp manęs ir jos galiausiai baigiasi seksu. Įsivaizduoju mus kartu, turinčius daugiau metų – ji dar tik baigia studijas, o man jau virš trisdešimties; ji negali nuspręsti, kuo nori būti, o aš jau susitaikęs su tuo, koks žmogus esu; ji susidomi budizmu, o aš bandau nuslėpti, kad esu viskuo nusivylęs.

Manau, kad su ja galėtume būti prancūziška porelė.

Kartais tiesiog būna tokios merginos, kurios kažkodėl tave domina tarsi tik dėl vieno dalyko, ir nieko čia turbūt nepadarysi. Bet susitaikyti su tuo nelengva, nes kažkaip, nežinau. Sunku pripažinti, kad ji tave traukia tik vieno. Ir tuo pačiu neišeina apgaudinėti savęs bandant įteigti pačiam sau, kad ji tave domina kaip asmenybė, ir tu turi visokių gilesnių intencijų jos atžvilgiu.

Nors kartais galvoju, kad išvis nėra jokių gilesnių intencijų, tik noras mylėtis, bet ši mintis ilgai neišsilaiko, nes po to būtinai atsiranda mergina, kurią rimtai įsisvajoju.

Vienintelė mintis, neduodanti ramybės šiuo metu – kodėl pastaruoju metu dažniau geidžiu nei įsisvajoju? Galbūt tai susiję su per patirtį išaugusiu savisaugos jausmu – geisti skauda mažiau nei įsisvajoti. Arba galbūt su laiku aš tiesiog pragmatiškesnis tampu. O įdomiausia tai, kad atsiradus galimybėms patenkinti primytyvų poreikį, staiga many viskas ima ir persiverčia. Galiu visą vakarą flirtuoti su bet kuo, tiesiog dėl to, kad man taip norisi, ar kad man tokia nuotaika, ar kad patinka šiek tiek pamanipuliuoti kitu žmogumi, kai matai, kad gali, bet vos tik pamatau, kad kažką galiu daugiau nuveikti, man iškart to nebesinori. Aš žinau, kad tuštybės vakarą mane supančioje aplinkoje nėra nė vienos merginos, su kuria aš iš tiesų norėčiau pasimylėti. Nes pasimylėti man niekada nebuvo tik permiegoti, pasimylėti apima kur kas daugiau, ir visų pirmą – pasitikėjimą kitu žmogumi.

O kuo tu gali pasitikėti šitam nepažįstamųjų bare? Ir kuo tu gali pasitikėti tarp apgirtusių žmonių, kurie pasiliko dar kuriam laikui po koncerto?

1.) Aukšta liesa mergina iš mano gimto miesto, dėvinti suknelę.

2.) Mergina su miela nosimi ir didelėmis akimis.

3.) Gražiai pasidažiusi tamsiaplaukė, kurios klausiu ar ji kartais nedaro tatuiruočių (pasirodo klystu – nedaro).

Nė viena iš jų.

Kažkur yra ta, kurios taip niekad ir nesutinku. Kartais atrodo, jog jaučiu jos paliktą kvapą, matau jos pėdsakus. Iš baro į barą, senamiesčio gatvelėse, kiemuose, kuriuose galima girdėti kaip namų gyventojai miega – mes nuolatos prasilenkiam erdvėj ir laike.

Ne tai, kad aš noriu liūdno ar melancholiško gyvenimo, bet, nuoširdžiai kalbant, perdėtai linksmi ir pozityvūs žmonės man kelia siaubą. Todėl taip, prisipažinsiu – noriu tykaus ar melancholiško gyvenimo ;)

„Ir tavo nebuvimas apsunksta“

Kad nelaimėjau Pirmosios knygos konkurse, sužinojau sėdėdamas su kolege automobilyje. Tai buvo tas trečiadienis, kai lijo visą dieną.

Atvykome pas klientą ryškiai per anksti, todėl kurį laiką sėdėjome automobilyje. Abu žiūrėjom savo feisbuko srautą, kolegė kartais ką nors murmėdavo panosėje, o aš skrolinau tyliai, kol galiausiai pamačiau naujieną – paskelbti Pirmosios knygos konkurso laureatai.

Gyvenime būna, kad kažką nujauti, bet tik miglotai, apie tai net nesusimąstai rimtai. Taip itin dažnai būna žmonių santykiuose – jie būna kartu, kažką veikia, bet ateina diena, kai jie ima ir staiga išsiskiria. Bet žodis „staiga“ yra melagingas, nes niekas nevyskta staiga ir be jokios priežasties. Mintis, kad kažkas tarpusavyje negerai, kirba ilgai žmonių galvoje, ir tik susiklosčius tam tikroms netikėtoms aplinkybėms įsijungia kažkoks paslėptas mygtukas, kurį jie nuspaudžia ir pasako – viskas, skiriamės.

Todėl kai pamačiau tą naujieną, dar jos neatsidaręs, nieko neperskaitęs, pajutau, kad nelaimėjau. Taip jau buvo, kad aš tikrai tikėjau, jog laimėsiu – tikrai, nuoširdžiai prisipažįstu, kad tuo tikėjau. Parengiau rankraštį, pridaviau, draugai nuolat klausinėjo kaip ten kas einasi, aš vis sakydavau, kad dar nėra rezultatų. Bet vėliau kažkas pasikeitė, gal po kiek laiko supratau, jog nerašau taip, kad vertėtų spausdinti, ar kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla nėra ta leidykla, kuriai aš parankus.

Sėdėjau kurį laiką automobily jausdamas ne tiek liūdesį ar nusivylimą, kiek nemalonų jausmą, kad dabar visiems, kas teirausis kaip man sekasi šiame konkurse, turėsiu atsakyti, kad nelaimėjau. O aš pratęs laimėti, ar gal tikslaiu būtų sakyti – pratęs, kad man sektųsi.

Po kurio laiko išlipom su kolege ir nuėjom susitikti su būsimu klientu. Bendravom su juo, ir man iš galvos išgaravo mintys apie nelaimėtą konkursą.

– – –

Šiuo metu daug laiko praleidžiu būdamas ne namie. Net kai buvo savaitės trukmės atostogos, nuolat kažką veikiau, kažkur ėjau. Su draugu E. pradėjom repetuoti, tai tris dienas iš eilės rinkomės groti kartu. Grojimas yra įdomus, bandymai sukurti kažką kartu – sudėtingas, bet malonus procesas. Mano galvoje dabar labai daug idėjų, susijusių su grojimu. Keista, bet po tiek daug laiko paėmęs gitarą į rankas tvarkausi su ja kur kas geriau nei 2007-2009 metais, kai imdavau gitarą į rankas beveik kas antrą dieną ir turėjau geresnes sąlygas groti ja nei dabar.

Iš to, ką parašiau aukščiau, nereikia susidaryti nuomonės, kad moku groti gitara.

– – –

Darbe susiklostė tokia situacija, kad mūsų skyriaus vadovė nusprendė išeiti iš darbo. Ji pasakė, kad man bus pasiūlyta užimti jos vietą ir aš pasakiau, kad tikrai nenorėsiu eiti jos pareigų. Ir kai tik tai pasakiau balsu, nutiko kažkas keista – pradėjau galvoti ar galėčiau eiti skyriaus vadovo pareigas, ir kuo daugiau galvojau, tuo labiau mane ėmė dominti ši idėja. Taigi, kai galiausiai įvyko pokalbis su direktore šiuo klausimu, aš pasakiau, kad norėčiau pabandyti.

Rytoj bus pirmoji mano, kaip skyriaus vadovo, diena. Turiu du mėnesius, kad įrodyčiau, jog galiu eiti šias pareigas. Įrodyti noriu visų pirma ne direktorei ar kolegėms. Skyriaus vadovo pareigos reikalauja itin didelės atsakomybės – būtent tai, ko man kartais taip trūksta -, taigi norisi sau pačiam įrodyti, kad galiu būti atsakingas. Kad turiu drąsos prisiimti atsakomybę, kad galiu ją prisiimti ir pasakyti sau: aš tave gerbiu, nes tu nebėgi nuo atsakomybės.

Aš turiu daug draugų, kurie nuo jos bėga, ir aš pats nuo jos bėgu. Bet bėgti – nevyriška.

– – –

Sekmadienį dariau tortilijas, pripjausčiau visokių daržovių ir dėjau, dėjau į tas tortilijas kiek tik tilpo, ir pašildžiau, ir valgiau po to – buvo skanu, tik antroje tortilijoje buvo kiek per daug garstyčių, šiek tiek per aštru buvo.

Tada žiūrėjau paskutinę serialo The Office (US) seriją, ir buvo taip… Jaučiausi laimingas ir kartu liūdnas. Liūdnas, nes serialas baigėsi, laimingas – nes džiaugiausi už tuos veikėjus, prie kurių taip pripratau.

Šitą serialą buvau pradėjęs žiūrėti dar kai studijavau universitete. Jis man labai patiko, tačiau viena iš pagrindinių veikėjų buvo tokia panaši į merginą, dėl kurios tuomet tikrai buvau pametęs galvą ir kuri turėjo vaikiną, ir kad ir kaip su ja būdavo gera, ir kad ir kaip gražiai svajojau apie tai, kaip mes galėtume nugyventi gyvenimą kartu, žinojau, kad to nebus, nes, nepaisant visų tuometinių nesutarimų su savo vaikinu, ji buvo nusprendusi su juo likti toliau kartu. Taigi nustojau žiūrėti The Office (US), nes toji aktorė buvo per daug man panaši į merginą, kurią buvau įsisvajojęs. Tik dabar, kai praėjo milijonas laiko nuo tų dienų, galėjau ramia širdimi žiūrėti šį serialą toliau. Nesakau, kad ta aktorė nebepriminė tos merginos, nes tikrai priminė, bet manęs tai neliūdino; beje, ta mergina šią vasarą išteka – linkiu jai kuo didžiausios laimės su tuo (pačiu) vaikinu.

– – –

Išėjęs iš parduotuvės sustojau prie pėsčiųjų perėjos, šviesoforas rodė raudoną. Laukėm trise – aš, pagyvenęs vyras ir senutė. Pagyvenęs vyras, pamatęs, kad automobilių nėra, drąsiai žengė į gatvę ir ją sėkmingai perėjo. Pastebėjau, kad senutei irgi kirba mintis eiti per gatvę degant raudonai. Ji vis dairėsi, ir dairėsi, ir dar taisėsi savo sijoną. Aš irgi pradėjau dairytis, kad įsitikinčiau, ar nėra automobilių, jei jai tikrai šautų į galvą eiti per raudoną. Neslėpsiu, pats irgi einu per raudoną, kai galiu, bet šįkart nenorėjau to daryti, nes jaučiau, kad turiu pasirūpinti senute.

Kai pagaliau užsidegė žalia, man atlėgo, ir mes kartu pradėjom eiti. Ėjau sau lėtai, kad per daug neatitrūkčiau nuo senutės, nes maža kas.

– – –

Šį mėnesį suėjo 12 metų nuo pažinties su mano muzikine meile – grupe Deftones. Prieš 12 metų jie išleido savo ketvirtą albumą, kurį klausiau vieną naktį (kurdamas lietuvišką svetainę apie nu metal stiliaus muziką!) ir supratau, kad girdžiu kažką nuostabaus. Įdomu tai, kad iki tol buvau girdėjęs kažkiek jų dainų, bet būtent tas albumas privertė pasiklausyti jų muzikos atidžiau.

Per šiuos 12 metų mano santykiai su šia grupe buvo įvairūs – žavėjausi ja, mylėjau ją, nusivyliau ja, vienu metu net maniau, kad mūsų keliai visam laikui išsiskyrė, bet po to vėl kažkaip suartėjom.

Kas sunkiausia tokioje ilgoje meilėje? Turbūt tai, kad kartais tampi vienu didžiausių grupės kritikų, kuomet nauji grupės albumai ar koncertai neatitinka ne tiek tavo lūkesčių, kiek pačios grupės kadaise pasiektos kokybės kartelės. O įdomiausia tokioje ilgoje meilėje atrasti nuklausytose dainose kažką naujo – tai kokį garsą, kurio anksčiau negirdėjai, tai pergalvoti dainos tekstą ir susieti jį su visai kitais dalykais, nei kad anksčiau siejai.

Meilė žmogui ir muzikos grupei panaši tuo, kad be kompromisų ji neįmanoma.

– – –

Bet kartais, kartais taip norisi turėti kam pasakyti – ei, aš išmokau groti tos ir anos dainos rifą, ei, šiandien su E. sekėsi gerai repetuoti, paklausyk šitos įrašytos ištraukos; arba kad kas nors pasakytų ačiū, buvo skanu, net jei mano gaminti makaronai su saulėj džiovintais pomidorais ir nebuvo labai skanūs.

Man vis neišeina būti vienam – kad ir kokios mano pareigos, kad ir kiek džiaugsmo suteikia pomėgiai.

Tavo veide buvo užrašyta

tavo veide buvo užrašytas
pažadas,
kad viskas bus gerai,

ir nė žodžio apie tai,
kad man teks iš naujo
prisijaukinti šio miesto gatves,
ir lietus bus mano
ištikimiausias draugas,
kad turėsiu išmokti
užmigti vienas
ir užmiršti tavo rankas.

tavo veide buvo užrašytas
pažadas,

ir nė žodžio apie tą gausmą,
kuris apsigyvens manyje,
nė žodžio apie tuštumą,
kuri išsikeros viduje,
nė žodžio apie tai,
ką reikia daryti
likusiam be tavęs.

Gražus liūdesys

Vieną rytą nubudęs iškart pagalvojau, kad norėčiau pažaisti tą įsimylėjimo žaidimą su ja. Ir staiga sutrikau, nes nesupratau, kodėl būtent su ja, o ne su savo simpatija.

Nuo to ryto praėjo geri du mėnesiai, bet aš vis dar prisimenu tą keistą norą, nesuprantamą pasirinkimą. Juk ji net ne mano skonio, ir aš jai tarsi nieko nejaučiu, gal tik keistą rūpestį ja, tad kodėl norėčiau būtent ją įsimylėti ir būti įsimylėtas jos? Ar tai susiję su jos melancholišku būdu, ar ji turi kažkokį moteriškumą, kurio aš ir ieškau? Kuo daugiau apie ją mąsčiau, tuo aiškiau ėmiau suvokti, kad ji man primena vieną buvusią merginą ir patį mane.

Aš ieškau to, ką jau kažkada turėjau ir praganiau.

– – –

Nenoriu nuskambėti keistai, bet man ne visai patinka labai dideli optimistai. Nežinau, galbūt taip yra todėl, kad pavydžiu jiems sugebėjimo žiūrėti į viską lengvai ir supaprastintai, neieškoti problemų, kur jų nėra. Nesakau, kad nesižaviu tokiais žmonėmis, dar ir kaip galiu žavėtis, bet kai sutinku tokią merginą, mane kažkas stumia nuo jos. Ji gali būti protinga, mano skonio, turėti gerą humoro jausmą, tačiau vos pamatau, kad ji yra super optimistė, mano galvoje prasideda visokie errorai. Manau taip įvyksta dėl to, jog slapta bijau, kad būdamas su tokia mergina pats tapčiau optimistu, prarasčiau savitumą. Tai paaiškintų, kodėl niekada nemylėjau optimistės, bet stipriai pamesdavau galvą dėl gražiai liūdnų merginų.

Nes liūdesys, ta melancholija kartais yra tikrasis grožis, o aš, nepaisant visko, esu užkietėjęs estetas?

– – –

Prieš kelis metus su vyresniu kolega iš radijo kalbėjom apie nelabai įdomų pasimatymą, kuriame neseniai buvau. Jis paklausė, ar man patiko mergina, aš atsakiau, kad ne, o tada jis paklausė kodėl būtent, ir kai negalėjau atsakyti, kolega pasakė tiesiai šviesiai: nes tu esi supistas estetas.

Man sunku paaiškinti kaip aš tą estetiką suprantu, pats būdamas nelabai estetiškas, bet jei gerai suprantu, viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai mama man sakydavo, kad štai viena ar kita moteris yra graži. Tai galėdavo būti aktorė, laidų vedėja arba praeivė gatvėje – nesvarbu, mama visur pastebėdavo grožį. Tiesa, pastebėdavo ir negrožį, bjaurumą ar stiliaus nebuvimą, ir tada komentuodavo tai net su didesniu įkarščiu nei kad komentuodavo pamatytą grožį. Pažiūrėk, kokios kreivos kojos, o jau nosies ilgumas! sakydavo ji, ir kai jau paaugau, man būdavo gėda dėl tokių jos žodžių, nes žmonės gimdami nesirenka kokios formos kojas turės, o ir mes patys nesam idealiai gražūs.

Tai aš taip ir augau – mokomas atpažinti gražią moterį, mokomas, kad Catherine Zeta Jones, Selma Hayek ir teta Rasa yra gražios moterys, ir nors dėl tetos Rasos ir Catherine Zeta Jones niekada neabejojau, Selmai Hayek taip ir neatsirado vietos mano širdyje. Nežinau, gal aš blogai išmokau šias pamokas, nes mama nė apie vieną mano merginą nepasakė, kad ji graži, o vieną dar ir visiškai sudirbo, bet vieno dalyko šios pamokos visgi išmokė – sutelkti dėmesį į atskiras detales, stebėti atidžiai. Taip aš išmokau per daug dėmesio skirti merginų kojoms, pirštams, nosims, ausims ir t.t., ir kartais tai privesdavo iki tokio lygio, jog, kai dabar pagalvoju, man atrodo pusė mano susižavėjimų (ir nesusižavėjimų) buvo būtent dėl atskirų mažų dalykų, o ne dėl bendro vaizdo. Žavėjausi merginomis dėl jų pirštų, iksiškos formos kojų, žavėjausi, nes turėjo kokį nors dailų drabužį, žavėjausi tarpu tarp jų krūtų, žavėjausi jų tiesiomis nosimis, bet tuo pačiu žavėjausi ir nosimis su kumpelėmis – ir taip be galo. Aišku, tokie žavėjimaisi niekur nenuvesdavo.

Tiesa, kartais viskas būdavo ir kitaip – itin retais atvejais sutikdavau merginas, kurios turėdavo kažkokią ypatingą aurą. Jose visos detalės buvo tvarkingai sudėliotos ir derėdavo vienos su kitomis, ir tada aš pajusdavau, kad štai šios merginos yra subalansuotos, kad jų išorė dera su vidumi, kad aš klausau, ką jos kalba, o ne apsimetu klausantis, kai tuo metu iš tiesų nužiūrinėju ir vertinu jas. O vienintelis dalykas, bendras šioms retai sutiktoms merginoms, buvo tas gražus liūdesys.

– – –

Sakydamas gražus liūdesys neturiu galvoje liūdesio tiesiogine žodžio prasme. Tai reiktų suprasti greičiau kaip melancholišką būdą, ar kažkaip pan. Melancholiškos merginos būna iš esmės ramaus charakterio, turi kažkokį santūrumą, ir visa tai paryškina jų moteriškumą (tai nereiškia, jog mano nuomone moterys turi būti ramios tykios pelytės ir nesireikšti – jokiu būdu). Nors visa ta melancholija gali skambėti net juokingai, bet aš neieškau melancholiškos merginos tam, kad turėčiau su kuo kartu nugyventi gyvenimą visiškame liūdesyje ;) Anaiptol – du tokio tipo žmonės gali puikiai suprasti ko jiems reikia ir tinkamai papildyti vienas kito gyvenimą.

– – –

Kartais toks noras užeina pasakyti jai, kad ji baigtų su tuo liūdesiu, kad imtų ir kažkaip sustotų būti tokia, galvoti taip, kaip ji galvoja. Nes kai esi toks, su metais situacija pati nepasitaiso, o nuolatinis buvimas vienam prie gero nepriveda. Man gaila jaunų, gražių žmonių, kurie užuot mylėdami ir būdami mylimi, skaito visokias knygas ir žiūri filmus, be kurių visiškai gali apsieiti, jie mėgsta liūdnas dainas ir tokiu būdu įsidainuoja sau liūdesį, ir jie moka padaryti fainus selfius, kuriuose atrodo linksmi ir gražūs. Bet tai, ką iš tiesų tokie žmonės kasdien veikia, tai nesėkmingai bando surasti ir būti surasti patys: princesės vaikštinėja po bokštą, kuriame pačios save užrakino, o princai stovi pilies apačioje, žiūri į tą bokštą ir negali nuspręsti ar verta bandyti išlaisvinti princesę, nes juk gali ir nepasisekti.

Kaip teisingai apsimauti pėdkelnes

„Pėdkelnės yra labai delikatus rūbas, norint teisingai jas užsimauti reikia turėti šiek tiek kantrybės ir skirti tam laiko. Ypač, jei puošiatės figūra formuojančiomis arba su raštuota siūle nugaroje.“

Tik neseniai supratau kaip mane veikia merginos su juodomis pėdkelnėmis. O veikia va taip – lieku pritrenktas ir prarandu gebėjimą kalbėti. Todėl nenuostabu, kad sutinkant naujuosius metus taip ir deramai nepakalbėjau su mergina, kuri mūvėjo juodas juodas pėdkelnes, nors vis apie ją tryniausi kažkur netoliese. Po to kitą dieną, kai prabudau ir gulėjau jausdamasis prastai po vakar, galvojau apie jos kojas, ir man atrodė, kad tas kojų prisiminimas gydo mane.

„Pirmiausia, prieš apsimaunant pėdkelnes, reikia apžiūrėti savo rankų nagus, ar nėra kuris nuskilęs arba įtrūkęs. Jei tokiu nagu užkabinsite – suplėšysite,  net ir pačias atspariausas pažeidimams pėdkelnes. Taip pat apžiūrėkite kojų nagus, netvarkingi nagai yra  viena iš priežasčių, kodėl plyšta teisingai apsimautos pėdkelnės.“

Būta ir anksčiau keblių situacijų su merginomis dėl jų juodų pėdkelnių. Štai kažkada netyčia pamačiau K. pėdkelnių silikoninę juostelę, ir kažkaip keistokai pasijutau, nes tai ganėtinai intymu. Ir dar buvo tas kartas, kai buvau teatre su L., ir ji buvo gražiai apsirengusi, o aš buvau pagiriotas, o kai esu pagiriotas, esu itin jautrus merginų grožiui, ir ir ir ji buvo su juodomis pėdkelnėmis: man, dievaži, norėjosi ne spektaklį žiūrėt, o apkabint ją ir būti apgaubtam to viso gražumo jausmo, kurį ji skleidė.

„Maunantis pėdkelnes, patogiai atsisėskite ant kėdės. Surinkite pėdkelnes tarp nykščių ir pirštų iki pėdkelnių galų. Įkiškite į pėdkelnes vieną koją, po to ir kitą, švelniai truktelėkite pėdkelnių apačias, kad galai priglustų prie pirštų galų. Švelniai apsimaukite iki kelių ir apžiūrėkite ar nėra raštas persisukęs arba susiraukšlėjusios. Tuomet atsistokite, švelniai užtraukite iki sėdmenų vienos kojos pėdkelnių dalį, po to kitos. Vėliau apsimaukite iki pabaigos. Palyginkite persisukusias dalis, prispausdamos pėdkelnes visa delno plokštuma iš abiejų pusių.“

Ir truputį nejauku, kai būnant namuose šventiniu laikotarpiu ateina mama ir sako šiandien pėdkelnes nusipirkau, ar gražios? Ir aš sakau, kad nežinau, aš juk nenešioju pėdkelnių, o ji sako bet vis tiek supranti, kas gražu, o kas ne, ir tada aš sakau gražios, ir net kažkaip susigėstu.

„Dar katrą apžiūrėkite, ar pėdkelnių raštas nėra persisukęs, ar patogiai ir gražiai prigludusios prie pirštų ir kulno. Kai įsitikinate, jog pėdkelnes apsimovėte tinkamai, rekomenduojame nupurkšti antistatiku –  dėvimi rūbai nelips prie pėdkelnių.“

Beje prie Kalėdinio stalo juokingas, o gal ir ne, pokalbis apie grožį įvyko. Gavau tokią repliką, kad esu išrankus, ir kad būtent dėl to esu vienišas (dabar mūsų šeimoje didžiausia problema yra tai, kad neturiu antros pusės – visos kalbos vien apie tai). Dėl to aš niekada nesiginčijau ir nepykau, nes nuo vaikystės man kalte kalė į galvą, kad esu išrankus, kad tokiu būti nereikia, iš esmės – kad reikia imti tai, ką gauni, ir tuo džiaugtis (manau, kad šis požiūris būdingas paprastoms darbininkų šeimoms). Bet aš niekada nesupratau tokio požiūrio, nes jis veda prie to, jog moterys išteka už bet kokių vyrų, vyrai veda netinkamas moteris, o tada ir moterys daužo gėlių vazonus į sienas, ir vyrai geria per daug, kaip rašė Charles Bukowski. Jau seniai pastebėjau, kad esu tarsi mintyse nusipiešęs tą „idealios“ moters paveikslą, ir jeigu susipažįstu su mergina, kuri tą paveikslą daugmaž atitinka, tada būna bam! ir aš pametu galvą ;) Tik blogai, kad aplinkybės kartais būna nepalankios stebuklams, nes a.) jos turi vaikiną, b.) tu turi merginą, c.) jos šiuo metu nenori su niekuo draugauti, d.) tu esi durnas ir nesiimi laiku veiksmų, ir pan. Bet svarbiausia ne tai, kad nieko nepavyksta, svarbiausia – kad tokių merginų yra. Tai įrodo, kad daugmaž žinau, ko ieškau ar ko noriu, kas man patinka, kas traukia. Ar žinoti tai ir to norėti reiškia būti išrankiu? Tikrai ne.

Bet dabar grįžkime prie to pokalbio, įvykusio prie Kalėdinio stalo. Mums bekalbant apie mano tariamą išrankumą, mama prisiminė kaip mano tėvas pirmą kartą ją nusivedė namo ir supažindino su savo šeimyna. Viskas vyko taip: jie įėjo į namą, visi susėdo už stalo, tada tėvo motina įdėmiai žiūrėjo į mano mamą, o po to pasakė sūnau, gražią marčią parvedei. Esmė buvo grožis, nieko daugiau. Todėl kai kažkada pas mane atvyko mergina ir ją supažindinau su mama, mama elgėsi taip pat kaip kadaise elgėsi mano tėvo mama jos atžvilgiu – ji įdėmiai nužiūrėjo mano draugę nuo galvos iki kojų, o tada pasakė tai čia tavo draugė.

Tai nebuvo klausimas, tai buvo sielvarto kupinas teiginys, kuriame tilpo neišpasakytas mamos nusivylimas, jog jos sūnus, giriamas pagyvenusių kaimynių dėl grožio ir mandagumo, draugauja su mergina, kuri pagal bendrą nedidelio miesto gyventojų supratimą netelpa į normalumo rėmus, nes yra su dredais ir turi tatuiruotę.

Mama nenorėjo kalbėti apie mano draugę kelias dienas. Vėliau pasakė, kad yra šokiruota. Kai po kažkiek laiko su ja išsiskyriau, mama, atrodo, net atsigavo. Ir kai man labiausiai reikėjo pasikalbėti su artimu žmogumi, ji norėjo kalbėti tik apie baldų perstatymą mano kambaryje, nieko daugiau. Baldus mes galų gale perstatėm, bet kuriam laikui tarp mūsų buvo atsivėręs gilus savitarpio supratimo plyšys.

Turbūt nėra nieko baisiau motinai už tai, kad jos sūnus parveda nesimpatišką marčią.

Dar kažką norėjau parašyti, bet pro langą užsižiūrėjau į pūgą.

Ir taip ramu, ir taip kažkodėl gera, nors ta pati vienatvė, tas pats neišsipildymo jausmas. Aš net nežinau, ar iš tiesų sugebu jaustis vienišas, tai tokia natūrali būsena, atrodo. Ir jeigu manęs kas nors paklaustų, ar jaučiuosi vienišas, aš greičiausiai nusišypsočiau ir pasakyčiau baik tu, juokauji?

(informacija apie pėdkelnes, panaudota aukščiau, paimta iš http://anita.lt/kaip-teisingai-apsimauti-pedkelnes)

Paskutinis lapkričio sekmadienis, -9 ºC

Pasnigo, ir kažkas tarsi sujaukė mintis, kurios šį rudenį labai ramiai sukosi galvoje.

Glostau namie katę, kitame kambaryje mamos draugas žiūriu televiziją, ir tai kažkodėl mane be galo erzina. Mama vakare klausinėja apie merginą, kuri man patinka, visiškai ignoruodama mano prašymą apie ją neklausinėti, ir man niekaip nepavyksta pabūti ramiai.

Sekmadienį važiuoju su nepažįstamais žmonėmis atgal į Vilnių, visai nesistengiu užmegzti pokalbio su jais, jei gerai suprantu – jie ir patys tarpusavy nepažįstami. Sėdžiu automobilio gale, šalia manęs sėdi mergina, ji vis su kažkuo susirašinėja. Bandau skaityti vienos autorės rankraštį telefone, bet tai labai nepatogu, todėl greit nustoju. Likusį kelią važiuoju ir bandau negalvoti, bet nepavyksta.

Grįžęs išsikraunu daiktus, prisėdu virtuvėj ir nežinau ką veikti toliau. Ir kuo labiau artėja vėlyvas vakaras, tuo prasčiau jaučiuosi. Nenoriu miegoti vienas, nes miegoti kartu su kažkuo yra nuostabu, ir vieną kartą tai supratęs tu niekada to neužmirši. Kurį laiką galvoju gal paskambinti vienai merginai, galėčiau jai tiesiai šviesiai pasakyti, kad man tiesiog reikia miegoti su kuo nors, ir ji suprastų mane. Bet neskambinu, nes žinau, kad toks sutartinis miegojimas kartu niekada nebus tai, ko tu išties nori, tai tik bandymas atkartoti jausmą, kurio negali taip paprastai suplanuoti ar surežisuoti.

Visą savaitę esu dirglus, nuotaika keičiasi ir keičiasi, pats nesuprantu, kas mane erzina, greičiausiai – aš pats. Dvi dienas iš eilės važiuoju į Uteną, tų kelionių metu pradedu mintyse rašyti laišką tokiai mergaitei iš Alytaus, grįžęs sėdu ir bandau juos užrašyti. Rašau į paprastą sąsiuvinį, jaučiu, kad taip daug maloniau rašosi, o antrą rašymo vakarą suprantu, jog šitie laiškai skirti greičiau man pačiam, nei tai mergaitei; bet tęsiu toliau, galbūt tai išeis į naudą.

Šeštadienį švenčiam kambarioko gimtadienį, visą vakarą jaučiuosi nei šiaip, nei taip. Kai galiausiai išeinam į netoliese esantį barą, man norisi kur nors pabėgti, bet neįsivaizduoju, kam dabar galėčiau pasiūlyti susitikti. Kai kurie žmonės, su kuriais pabėgdavau anksčiau, dingo iš akiračio ir man dėl to visai neliūdna, kiti surado antras puses ir dabar retai kada išeina iš namų, dar rečiau – iš komforto zonos; suprantu juos ir nepykstu, aš irgi būtent taip elgčiausi. Ir yra žmonės, su kuriais norėčiau pabėgti tokiais vakarais, bet net neįsivaizduoju, ar tie žmonės norėtų pabėgti su manimi.

Kai grįžtam iš baro, kai kurie draugai važiuoja namo, mes kalbam apie filmus, po to pasiryžtam per šaltį eiti kebabų, pavalgę kalbam apie muziką, tuo metu kažkas jau eina miegoti, kažkas išvažiuoja taksi, o galiausiai ir aš einu miegoti.

Nubundu labai sukaitęs, turbūt dėl to, kad miegojau ne savo lovoj ir dar prie pat radiatoriaus. Pereinu su patalyne į savo kambarį ir atsigulu į savo lovą – iškart jaukiau, vėl suima miegas ir užsnūstu.

Sapnuoju, kad einu kažkokiu tuneliu, sutinku tokią merginą, kuri yra baigusi leidybą, einame su ja kažkur. Tada kylame liftu, be mūsų yra dar kažkokia mergina lifte, bet ta mergina, su kuria esu, ji nuleidžia savo ranką ir suima mano delną, galvoju jai turbūt trūksta kito žmogaus, todėl neištraukiu savo rankos iš jos delnos. Kai kažkur pakylame, einame ir patenkame į kažkokį sandėlį. Ji ištraukia kažkokį maišelį, kuriame yra kažkas suvyniota, duoda jį man, aš padėkoju ir suprantu, kad dėl to čia ir ėjau su ja, buvau kažko jos prašęs, ko negalėjau gauti kitur. Po to pakeliu akis į ją, ji akivaizdžiai demonstruoja, kad norėtų su manimi, aš galvoju, kad ji manęs taip nežavi, kad neaišku, ar man kas nors pavyktų, net jeigu ir stengčiausi; žiūriu į jos liemenį, bandau įtikinti save, kad reikia su ja, vien dėl dėkingumo už man padarytą paslaugą.

Bet nieko neįvyksta, esu jau kažkur kitur, sutinku klasiokes. O tada atsibundu ne savo lovoje, jaučiu, kad kažkas miega šalia manęs. Nežinau, kur esu, bet greitai suprantu, jog šalia manęs guli viena iš mano klasiokių. Suprantu, kad esu nuogas, tik su apatiniais, ji – irgi. Žinau, kad mes tikrai nesimylėjom, bet kaip atsidūrėm vienoje lovoje – neaišku. Kol guliu, ji vis sujuda, tarsi pasislenka arčiau manęs – iš pradžių prisiliečia ranka, po to ir koja. Galvoju turbūt jai tiesiog jauku su manimi miegoti, man yra sakę, kad su manimi malonu miegoti. Bet galiausiai klasiokė visai suįžūlėja ir pasisuka į mane, apkabina, deda savo galvą man ant krūtinės, aš užuodžiu jos kvapą. Kol bandau atsispirti pagundai, ji uždeda savo sulenktą koją man prie juosmens, ir tada suprantu, jog dabar jau per vėlu viską sustabdyt.

Mes glamonėjamės, vartomės pataluose, jos plaukai daug ilgesni ir tamsesni nei prisimenu iš anksčiau. Nusegu jos liemenuką ir numaunu kelnaites, bučiuoju ją kur noriu, liečiu ir negaliu atitraukti akių nuo jos gražios odos. Po to mes mylimės, ji atsigula ant pilvo, aš žiūriu į jos užpakalį ir galvoju, kad jis didesnis nei buvo anksčiau, bet viskas taip tik dar geriau.

O tada nubudau, išgirdęs kažkieno skambantį telefoną. Atsikėliau, pasidariau arbatos. Kambarioko brolis kažkur išvažiavo, po to prabudo V., išgėrė arbatos ir išėjo namo.

Dabar parašiau visa tai, bet niekas nepalengvėjo.

Kai kurie žmonės ir toliau eina į SEL koncertus, kai kurie žmonės turi pinigų, bet neturi skonio, kai kurie išveda vaikus pažaisti į lauką tik tam, kad ištrūkę iš namų galėtų atsigerti alaus, kai kurie, tokie šaunūs ir žavūs, rūko tiek daug žolės, jog galiausiai tampa asocialūs, ir aš nežinau, ar tai yra blogiau už tokius kaip aš, kurie galvoja ieškantys meilės, kol galiausiai patys nebežino ar jie išvis sugeba mylėti kitą žmogų.

Geidžiu prisilietimo, noriu švelnios kito žmogaus kompanijos, jaukaus apkabinimo, išklausymo ar papasakotos istorijos, pasakymo, kad viskas bus gerai ar trumpos žinutės apie nereikšmingus dalykus. Tokie niūrūs periodai ateina ir praeina, žinau, bet tai šiuo metu visai neramina. Kaskart, kai tokios nuotaikos užeina, aš pagalvoju apie ją, jauną merginą, pažymėtą liūdesio ženklu, turinčią stiprų poreikį mylėti ir būti mylima, bet nerandančią kam išlieti visą tą jausmą, patikėti savo širdį, sumaišyti kraują, kad bent kažkiek priartėtų prie to, ko manosi ieškanti. Mes panašūs, aš ir ji, ir aš kartais galvoju, jog galėčiau tinkamai ja pasirūpinti, ir ji turbūt galėtų tinkamai pasirūpinti manimi, ir galbūt galėtume išgydyti vienas kito liūdesį ar vienatvę.

– – –

Šita naktis vis tiek pasibaigs.

Juodoji liepsna

hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

Kai prie baro nusipirkau alaus ir apsisukau eiti, pamačiau K. stovinčią vieną. Ji šyptelėjo, bet mačiau, kad jai kažkas ne taip.

Priėjau, ir mes pradėjom kalbėtis. Ji kalbėjo ir kalbėjo apie meilę, vis klausė kodėl viskas taip yra sudėtinga, ir aš neturėjau jokių argumentų jos liūdesiui, jokių argumentų jos ašaroms. Būnant vyru vienas labiausiai pakertančių dalykų yra matyti verkiančią moterį. Tai tragiška, nes nėra nieko, ką tu gali padaryti, kad tai baigtųsi. Ir aš labai norėčiau išgydyti K. liūdesį, sielvartą ar net ilgesį, bet aš pats sergu visais šiais dalykais.

hey angele, kaip čia išeina, kad kulkos srūva kiaurai

Norėjau pasiūlyti jai pabėgti iš koncerto, kur aplink tiek daug laimingų žmonių. Įsivaizdavau, kad galėtume važiuoti pas mane, aš ją paguldyčiau ir apklostyčiau, paskaityčiau Rikiki nuotykius arba tiesiog pabūčiau šalia, kol baigsis jos naktis. Bet nesupratau, ar toks pasiūlymas būtų adekvatus ir tinkamai suprastas, todėl nutylėjau.

hey angele, dienos ateina, paskui naktys
o aš negaliu nieko patarti

Man irgi yra buvę tokių naktų. Kai atrodo, jog gyveni ramiai ir viskas tau gerai, kurį nors vakarą išeini kažkur su draugais ir staiga pamažu viskas pradeda griūti, tau į galvą lenda nykios mintys ir tu nebesugebi džiaugtis draugų kompanija. Šypsaisi, bet šiek tiek dirbtinai, juokiesi, bet tik todėl, kad nesinori parodyti kitiems, jog tau kažkas negerai. O blogiausia, kad tu pats nesupranti, kas tau yra blogai. Tiesiog yra tas jausmas – kad kažkas ne taip.

Ir kai žvalgaisi bare, kavinėje ar gatvėje į žmones, tu jauti, kad kažkas ne taip. Matai moteris ir vyrus, kurie ieško vieni kitų, bet iš šono žiūrint tau atrodo, kad jie nepataikė – iškart matosi, kad kažkas negerai. Niekaip negali suprasti, kas negerai, bet jauti tai visa širdimi, jauti, ir tau neramu, kad šitiek daug žmonių – ir šitiek daug vienatvės. Arba – nerealizuotos meilės.

hey angele, aš kaip ir tu
man daug nereikia
man reikia kalnų virtinės ir patapšnojimo per petį

Per vieną iš tokių naktų ir susipažinau su K. Tą vakarą mane viskas pamažu liūdino, kol pradėjo net gelti, ir kai jau atėjo laikas skirstytis namo, pasiūliau draugams dar užeiti į Pogo po vieną alaus. Žinojau, kad galiu ją ten sutikti, ir vos tik ten įžengiau, iškart pamačiau ją. Susipažinom; jos balsas nuostabus, o tai, kad ji keistai taria raidę R, atrodė išvis pasakiška. (Trumpas nukrypimas: moterys vyrus žavi dažniausiai ne krūtine, užpakaliu ar pūstomis lūpytėmis, o tuo, apie ką gal net pačios nesusimąsto.)

Tai buvo prieš metus. O šįvakar ji jaučiasi vieniša tarp visų, ir aš niekaip negaliu jai padėti. Ir vienatvė susijusi ne tiek su ja, kiek su šiaip vienatve kaip jausmu, supratimu, kad žmonėms sunkiai sekasi mylėti ir būti mylimiems. Ji sako: juk meilė svarbiausias dalykas gyvenime. Ir kad ir kiek galėčiau jai prieštarauti, šįkart to net nedarau, nes žinau, kad giliai viduje mąstau taip pat.

hey angele, tu man labai daug reiški
tu ir dar keletas
nusikalstamai įsimylėjusių tai, kas laikoma nereikalingu

Jai dvidešimt vieneri, ir ji pajuto tą sunkiai nusakomą liūdesį. Man irgi buvo tiek pat, kai netikėtai suradau savąjį.