Pokalbiai

Dabar dažnai važiuoju viešuoju transportu tokiu metu, kai mokiniai keliauja į mokyklas arba iš jų. Mėgstu pasiklausyti apie ką kalba vyresnių klasių moksleiviai.

O kalba jie tą patį, ką ir mes kalbėdavome. Merginos kalba apie tai kaip kažkur tūsinosi, kaip susipyko su tėvais (ne kodėl, bet kaip), kaip šiandien buvo apsirengusi ta ar kita klasės draugė, kaip jos susirašinėjo su vienu ar kitu vaikinu, kas su kuo draugauja, kokios parfumerijos nusipirko. Vaikinai kalba dažniausiai apie žaidimus, kompiuterius, telefonus, internetą ir kaip kažkur tūsinosi, rečiau – kažką apie merginas. Vyresnių moksleivių veidai visada rimti, bent iš šono taip atrodo, ir kai aš prisimenu save paskutinėse klasėse, galiu patvirtinti, jog viskas, kas vykdavo tavo gyvenime, atrodydavo iš tiesų rimta. Ir taip paprasčiausiai buvo todėl, kad augdamas tu suprasdavai, jog gyvenimas nėra toks, kokį tau rodo per televiziją vakarais arba koks jis yra aprašytas įvairiose knygose.

Tavo pirmos patirtys su merginomis, pirmi nesutarimai su draugais dėl skirtingų požiūrių į, atrodytų, savaime suprantamus dalykus, buvo be galo svarbūs dalykai. Muzika, kurią tu atradai, keisti filmai, kuriuos žiūrėdavai pilnai jų nesuprasdamas, ne visai pagal amžių (patirtį) tau skirtos knygos, kurias kažkodėl pasirinkdavai – visa tai formuodavo tavo langą į pasaulį, visa tai įkyriai suponuodavo mintį, jog viskas nėra taip, kaip tau atrodo, viskas nėra taip, mielasis. Jei turėdavai su kuo pasidalyti savo nuogastavimais, galėdavai jaustis šiek tiek ramiau. Aš, savo laimei, turėjau.

Pabaigus mokyklą atsiranda daugiau rūpesčių ir atsakomybių. Dalis jų tave tikrina, pastato prieš save, ir tu pamažu suvoki, kad nėra viskas juoda arba balta. Supranti, kad studijos yra šūdas, bet jas baigęs suvoki, kad visgi ne, nes jos tau kažką naudingo suteikė; supranti, kad darbas yra blogis, bet vėliau supranti, kad norėdamas kažko, turi turėti už ką tai galėtum įsigyti; supranti, kad yra tam tikros vertybės, ir po to labai sunkiai susitaikai, kai pačiam būna sunku jas puoselėti; supranti, ką suteikia meilė, ką ji atima, o vėliau supranti, kad meilė nėra vien tik laikymasis už rankučių ir gražių žodžių sakymas kitam žmogui.

Tu lieki įskaudintas, tu įskaudini pats, tu nesupranti žmonių, žmonės nesupranta tavęs, tu nieko nemyli ir niekas nemyli tavęs, tu eini į darbą, bet tu nekenti eiti į darbą. Tu geri, nors žinai, jog tai nesveika, tu rūkai, nors žinai, jog tai sukelia vėžį, tu meluoji merginai, nors pats nenorėtum, kad ji meluotų tau. O visą tą laiką tu apsimeti – apsimeti, kad tau viskas gerai. Nes paprasčiausiai šiek tiek suaugus arba nebėra su kuo pasikalbėti, arba tampa nedrąsu su kitais kalbėtis, nes atrodo, jog visi kažkaip sugeba normaliai gyventi, tik tu vienas ne.

Džiaugiuosi, kad iki šiol turiu su kuo pasikalbėti. Ir aš labai linkiu, kad visi tie moksleiviai, viešajame transporte pačiais rimčiausiais veidais aptarinėjantys savo dabartines didžiausias problemas, vėliau irgi turėtų su kuo jas aptarti – kai šiek tiek paūgės, kai problemos bus tokios, kuomet prireiks drąsos apie jas prabilti garsiai.

Vilniaus pakrašty

Kai ateinu į tą stotelę ir laukiu autobuso, kuris turi pasirodyti po keturių ar šešių minučių, žvelgiu į kitą kelio pusę, keliu žvilgsnį aukštyn, ir matau giedrą dangų, pušų viršūnes, ir toks vasaros atostogų jausmas trumpam aplanko; atrodo net užmirštu, jog vis dar dėviu šiltą striukę ir jos kišenėj gniaužau pirštines. Bet po to nuleidžiu žvilgsnį žemyn, pamatau kalną granito skaldos, kuris užstoja ką tik įsivaizduotą jūrą ar ežerą, ir visa iliuzija subliūkšta.

– – –

Anksčiau niekad neteko stoviniuoti Žemųjų Panerių stotelėse. Ten visai kitokie žmonės renkasi, tokia, sakyčiau, tikra darbo liaudis. Ir kai žiūriu į ūsuotus ir šiek tiek purvinus pagyvenusius vyrus, jie man atrodo tokie egzotiški, sunku nusakyti tą jausmą. Tokių darbuotojų epogėjus jau seniai praeityje, o juk kažkada Tarybų sąjungoj darbo liaudis tokia neva gerbiama buvo, jog kiekvienas tekintojas galėjo džiaugtis ne tik gavęs kambarį darbininkų bendrabutyje, bet ir jausdavo, kad stato didįjį komunizmą! Todėl rytais sutinkami vyrai Žemuosiuose Paneriuose man atrodo kaip benykstantys dinozaurai. Jie būriuojasi mažomis grupelėmis, rūko kartu, vieni jų – tylūs, kiti – garsiai kažką aptarinėja. Kartais prie jų glaudžiasi jaunesni vyrai, kartais net ir savo amžiau vyrukų pamatau, bet tie niekada nebūna priimami į tikrųjų dinozaurų gretas, nes tik dinozaurai pamena kiek kainavo butelis degtinės 1984 metais arba kur būdavo gaudomi darbo vengiantys piliečiai Jurijaus Andropovo valdymo laikais.

Stebiu juos atlaidžiai, net su tam tikru pasigėrėjimu. Tokia nykstanti vyrų rūšis.

– – –

Kol važiuoju į darbą, spėju ir knygą paskaityt, ir pasnausti. O kai reikia grįžti, tada snaudžiu daugiau, turbūt po darbo dienos kūnas labiau nori atsijungti, net jei ir ne visai patogiai išeina sėdėti.

Tik šiandien keistas dalykas buvo: snaudžiu snaudžiu, o prabudęs girdžiu, kad šalia manęs sėdintis žmogus lyg ir verkia. Stiklo atspindyje matau, kad tai moteris, tik nesuprantu, kas jai yra – ar ji tyliai aimanuoja, ar verkia? Kai ji greitai išlipo, žiūrėjau į ją pro langą, atrodė tarsi visa būtų vienas didelis sopulys.

Nepavyko užsnūsti vėl po to.

– – –

Ponas Irenijus sako labas rytas, kodėl jūs šiandien vienas?, sakau labas rytas, šiandien kolegė kitur paskirta dirbti, todėl ir vienas. Tada paspaudžiam vienas kitam ranką, atsisukam į auštantį dangų ir rūkom tylėdami.

Ponas Irenijus neatrodo ponas iš pirmo žvilgsnio, anaiptol – jis nuolat dėvi darbiniais drabužiais, kurie yra dulkini ir vietomis aptaškyti dažais. Pono Irenijaus pareigos – patalpų prižiūrėtojas, o į šią sąvoką įeina absoliučiai viskas. Kodėl vadinu jį ponu – nežinau. Gali būti, jog man patinka visus vyresnius už save vadinti ponais ir poniomis.

Vakar darbo metu jis užsiminė, kad dirba čia jau gerus penkerius metus, ir kad tuos penkerius metus retai turėdavo su kuo pasikalbėti. Bandžiau įsivaizduoti žmogų, dirbantį beveik nenaudojamo, apleisto pastato prižiūrėtoju – atrodė nekaip, nyku, liūdna ir rudeniška.

O štai šiandien ponas Irenijus pasakojo, kad čia vaidenasi. Vieną moteriškę radau nugriuvusią, turbūt nualpo. Sakau ko jūs gulit, papurčiau, ji atsikėlė ir sako mačiau vaiduoklį, daugiau čia nedirbsiu. Ir metė iškart darbą ta moteriškė, vos dvi dienas išdirbo. Tai jūs neišsigąskit, jei ir jūs pamatysit vaiduoklį. Įdomu tai, kad visa tai ponas Irenijus pasakoja labai ramiai, ir net jei viskas yra pramanyta ir jis tik bando papokštauti, reikia pagirti jį už tokias pastangas.

Išties čia tiek daug veidrodžių, jog kartais erdvės atrodo begalinės ir tavo paties atspindys šmėkšteli kažkur koridoriaus gale. Tada stoviu ir žiūriu į save kažkur toli – tarsi matau save, atpažįstu, bet tarsi ir ne aš ten, kažkoks kitas aš kitoje veidrodžio pusėje, kitame koridoriaus gale. Ir kas žino, ką tas kitas aš galvoja šiuo metu?

Tu turėjai baltus sparnus

Atėjo metas dirbti pas vieną klientą, taip atsidūriau Liepkalnio gatvėje. Toloka, bet kad jau nauja aplinka, tai visai įdomu.

Ofisas didelis, labai daug vyrų. Jie dažnai keikiasi, matyt, kitaip negali, matyt, to reikalauja vyriškumas. Man neįprasta dirbti tokioje aplinkoje, kai aplink visi zuja ir zuja, bet ką padarysi. Užtat leisdamasis laiptine prilėtinu žingsnį ir žiūriu į į oro uostą. Anksčiau nesu jo matęs iš vidinės pusės, iki šiol jis man asocijuodavosi tik su paradiniu įėjimu, nieko daugiau. Dabar gi matau nusileidimo taką, pievas.

Kai kažkuriuo metu išeinu į lauką, atrodo, kad užuodžiu cukrinę vatą. Tai apgaulė, žinoma, bet aš nieko prieš.  Einu į stotelę, laukiu 19 autobuso, dar niekad nesu juo važiavęs. Sulaukęs įsėdu ir atsiverčiu James Joyce apsakymų rinkinį „Dubliniečiai“. Pasiekęs stotį išlipu. Oras atrodo neblogas, laiko irgi į valias, taigi nusprendžiu eiti pėsčias iki poliklinikos. Ten susitvarkau reikalus ir einu link stotelės, nors nesu apsisprendęs, ar tikrai noriu važiuoti namo. Kol einu, pravažiuoja man tinkantis troleibusas, ir tada tvirtai nusprendžiu, kad prasieisiu gatvėmis.

Sutik mane mieste, kur gatvės jungiasi į jūrą, ir jei aš netyčia panerčiau, palauk manęs ant kranto.

Naugarduko gatvėje užeinu į alkoholinių gėrimų ir maisto parduotuvę, kurią esu daug kartu pastebėjęs. Apsidžiaugiu, kai pamatau, kad joje yra latviškų ledų „Pols“. Susimoku ir išeinu, šviečia saulė, oras geras, leidžiuosi žemyn Naugarduko gatve. Dvi mergaitės, einančios priešais mane, žiūri į mano ledų porciją – pažįstų tą žvilgsnį ;)

Priėjęs Trakų stotelę nusprendžiu dar paeiti, netgi sugalvoju, kad pagaliau reikia nusipirkti naują vilniečio kortelę. Žmonių gatvėse nedaug, dabar 16.40h. Prie Salomėjos Nėries gimnazijos kažkoks vyrukas groja gitara ir smagiai dainuoja ispaniškai, matau kaip per kelis metrus nuo jo prisėda mergina su kavos puodeliu. Dabar ji išsitraukia cigaretę; šilumos ieškanti širdis.

Sutik mane mieste, kur stogai dega amžina ugnimi, ir jei aš netyčia nusileisčiau ant žemės, pašauk iš viršaus.

Artėdamas link Vilniaus gatvės galvoju, kad jau ruduo, kad jau viskas, po vasaros, nors, atrodo, dar taip neseniai visi leipo nuo karščių. Bet ruduo visada pasirodo netikėtai, vieną dieną tiesiog imi ir pajunti jį – išėjęs šlapias iš vonios pajunti kažkokią vėsą bute, arba išėjęs ryte į darbą supranti, kad derėjo apsirengti šilčiau, o ir saulės spinduliai jau krenta kitaip. Ruduo ne metų laikas, tai žmogaus būsena.

Užeinu į kioską, kuriame galima įsigyti vilniečio kortelę. Priešais mane eilėje būsimos pirmakursės, bent jau taip iš šono atrodo. Jos perka korteles ir daug klausinėja kaip čia kas. Po to ateina mano eilė, aš irgi perku kortelę, tuo pačiu papildau ją mėnesiniu bilietu. Mano pirmasis mėnesis, įsigytas be studentiškos nuolaidos. Išėjęs iš kiosko sustoju ir bandau ištraukti kortelę iš pakuotės, pastebiu, kad kažkokia mergina žiūri į mane. Kažkodėl pasijuntu nejaukiai – tarsi vėl būčiau pirmakursis, atvykęs ir bandantis surasti savo erdvę ir žmones šiame mieste.

Tik kai įsėdu į autobusą, nemalonus jausmas praeina. Važiuoju sau su krūva nepažįstamų, kurie yra beveik prigludę vienas prie kito, ir čia nėra jokio intymumo. Tik drabužiai, prakaitas ir akys, bandančios nepagauti kitų žvilgsnių. Nes visgi nieko nėra intymesnio už žiūrėjimą vienas kitam į akis.

Apsiginkluoju šypsena, tikėdamasis, kad greitai mus skirs tik širdies dūžis.

Ramiai, Širdie

Kai vakar visi norėjo skirstytis, aš įkalbėjau kambarioką dar išgerti – nesinorėjo taip lengvai paleisti nakties. Nuėjom į Visų šventųjų barą, paėmiau alaus. Prisėdau, gurkštelėjau ir tada supratau, kad nenoriu gerti, esu jau pilnas, reikia važiuoti namo. Išsikvietėm taksi. Grįžęs nusivėmiau, nusirengiau ir atsiguliau į lovą.

Ryte nubudau daug geresnės nuotaikos. Žinau, kad kažkada jau buvo toks ruduo – turbūt 2010 metais. Tada, būdavo, su kambarioku dar gyvendami bendrabutyje eidavom su gražiausiais ketinimais į centrą, bet pora savaitgalių iš eilės baigdavosi Žalių 999 gėrimu Sereikiškėse ar ant Trijų kryžių kalno, o po to dar eidavom gerti alaus į Pogo – sėdėdavom sau ramūs prie baro, nes apie merginas ir kitus dalykus jau būdavom spėję pakalbėti, kol tuštindavom trauktinės butelį. Nežinau net kaip paaiškinti tai, jog po tokių vakarų prabusdavau su geresne nuotaika. Gėrimas neišsprendžia problemų, bet kai tokius išgėrimus praktikuoji retai, tai gal tada visai ir nieko? Kartą, pamenu, net mama yra sakiusi: žmogui, būna, reikia išsigert.

Susitvarkiau, pavalgiau, apsirengiau mėlynais marškiniais ir juodu švarku, prisidėjau ko reikia ir ko nereikia į tašę ir išėjau. Nuvažiavau į centrą, perėjau Gedimino prospektą, Katedros aikštę, įsukau į Pilies gatvę – ten turėjau aplankyti antikvarą. Vienam dalykui dėstytojas uždavė aprašyti knygų kolekcionieriaus knygų kolekciją kaip kultūros paveldo dalį. Vakar kaip tik skambinau tam antikvarui, sutarėm dėl susitikimo ir pokalbio.

Pilies gatve ėjau lėtai, mačiau daug turistų. Akimis vis sekiau namų numerius. Užsukau į knygyną, bet nieko nepirkau. Kai pasiekiau antikvariatą, jis buvo užrakintas. Kabėjo lentelė, skelbianti, jog antikvaras tuoj grįš. Paskambinau jam, paklausiau po kiek laiko grįš. Atsakė, jog po 15 min. Nežinojau, ką veikti, taigi kelias minutes prastovėjau tame tunelyje, vedančiame į to namo vidinį kiemą. Žiūrėjau į šalia antikvariato padėtas dvi dideles senienas – vienas objektas buvo svarstyklės, o kitas – lyg ir patranka. Po to nusprendžiau eiti nusipirkti atsigerti, taigi pasileidau Pilies gatve žemyn.

Toje parduotuvėje mane stebina tai, jog kai kurios pardavėjos nepasikeitė nuo 2006 metų rudens, kai užsukau į tą parduotuvę pirmąjį kartą. Tada su drauge studijavom VU filologijos fakultete, kuris buvo visai šalia, ir parduotuvėje pirkdavom ką nors užkąsti, kai išalkdavom tarp paskaitų. Išėjęs iš parduotuvės ėjau dar lėčiau, įdėmiai žiūrėjau į žmonių gatvėje parduodamus tapybos kūrinius. Prisiminiau, jog kažkur toliau esu matęs vyrą, kuris pardavinėjo visokius senus daikčiukus – kalendorius, atvirutes, ženkliukus, nuotraukas. Pagalvojau, jog laikui prastumti būtų neblogai pavartyti tas nuotraukas. Ėjau pro visus tuos prekeivius, tačiau taip ir neradau žmogaus, kuris pardavinėtų senas nuotraukas.

Grįžęs prie antikvariato radau vis dar užrakintas duris. Greitai priėjo užsieniečių pora, jie apžiūrinėjo kiemą. Tada ir aš pradėjau žvalgytis po kiemą. Jis buvo ganėtinai nedidelis, niekuo ypatingas, tačiau pats namas buvo labai patrauklus, nes turėjo senus senus laiptus, vedančius į antrąjį aukštą, o virš laiptų buvo stogelis. Žiūrėjau, ir taip kažkodėl gera pasidarė viduj, kai miglotai bandžiau įsivaizduoti kažkada čia vykusį gyvenimą: padžiauti skalbiniai, katės, visokie kvapai iš virtuvių.. O kai pakėliau akis dar aukščiau, išvydau mažyčius mažyčius langelius namo palėpėje, kurie sužadino mano vaizduotę dar stipriau: neaišku, kokie dalykai galėjo dėtis ir kokie jausmai galėjo gimti tose palėpėse.

Kai antikvaras grįžo, aš prisistačiau. Nuėjom vidun. Antikvariatas buvo labai apkrautas, tiesiog užkimštas daiktais. Kita vertus, nieko kita ir negalima tikėtis ;) Vyras buvo labai malonus, noriai pasakojo. Ir dar porą kartų apie moteris prakalbo – visai ne į temą, užtat kaip įdomiai! Leido fotografuoti, ką širdis geidžia, davė į rankas net ir vertingiausią savo turimą knygą – rankraštinę knygą, kuri niekada nebuvo išleista, o po to buvo manoma, kad ji nuskendo kartu su garsiuoju Titaniku; jos vertė maždaug 100 000 Lt.

Baigę kalbėtis maloniai atsisveikinom, palinkėjom vienas kitam sėkmės, ir aš vėl atsidūriau Pilies gatvėje. Ėjau ir šypsojausi, ir net nesupratau, kas man nutiko. Vakarykštis prisigėrimas ir pokalbis su antikvaru kažkokiu man pačiam nesuprantamu būdu apvalė mane, suteikė daug pozityvios energijos. Net žmonės atrodė gražūs ir malonūs, o Pilies gatvės pradžioje išvydau krišnaitų eiseną ir kažkodėl dar geriau pasijutau. O kol ėjau per Katedros aikštę, nusprendžiau, jog nemirsiu aš dėl to susižavėjimo ta mergina ir sunkaus ilgesio jai. Viskas yra paprasta: jeigu tarp mūsų nieko doro neišeis, kodėl turėčiau save kankinti? Ir dar, savo paties nuostabai, pagalvojau štai ką: kodėl negalima tiesiog paprastai bendrauti su merginomis, kurios tau kažkada rūpėjo, bet tarp jūsų nieko neišėjo? Taigi galima bendrauti, ir dar kaip galima! Tikra kvailystė yra mano vengimas bendrauti su jomis.

Štai tokių progresyvių minčių kupinas perėjau Gedimino prospektą, įlipau į autobusą ir važiavau namo. O autobuse mačiau gražią merginą, o kai išlipau ir nuėjau į parduotuvę, ten pamačiau gražią nėščią moterį ir pagyvenusį vyrą, perkantį alaus bambalį. Aš nusipirkau sulčių ir batoną, ir nieko nereikalingo. Pasukau link savo kiemo, o eidamas galvojau kaip viskas arti – mirtis, gyvybė, džiaugsmas, liūdesys, meilė, vienatvė ir t.t. -, ir kad mes visi esam Darnos dalis.

O Aš Nedurna, Jūs Gi Žinot

Važiuodamas į Karoliniškes galvoju, ar šis lapkritis šlykštus, ar neblogas. Troleibuse daug žmonių, bet neturiu jokio stebėjimo objekto, todėl bandau įvertinti ne tik šį lapkritį, bet ir visą rudenį.

Vakar kambariokas pasakė, kad šį rudenį aš geriu daugiau/dažniau už jį. Tikra tiesa, net nejauku. Tiek daug išėjimų į miestą, koncertų, protmūšių, buitinio alkoholizmo irgi būta. Žinoma, galima galvoti ir kitaip: kambariokas per daug dirba, todėl šį rudenį aš išgeriu daugiau, nei jis, ir tai visai nereiškia, jog geriu daugiau nei įprastai. Bet tai būtų netiesa, o aš jau užtektinai prisimelavęs sau, kad norėčiau dar ir dar kartą save išteisinti.

Mano dėmesį patraukia Narbuto stotelėje įlipęs didelis senas vyras. Jis stovi oriai, kvėpuoja sunkiai. Šalia sėdi moksleivis, valgo traškučius (apčiulpia net pirštus). Jis neužleidžia vietos senam vyrui, bet vyras ir neapeliuoja į tai. Vyrui iš kitos pusės sėdi senyv amoteis, ji įlipo toje pačioje stotelėje kaip ir vyras. Moteris pradeda kalbinti seną vyrą, jis pasisuka į jos pusę. Dabar jie kalba, aš klausausi, o už lango pamažu niaukiasi.

Moteris iš pradžių kalba apie orą, vyras tik linksi galva arba išleidžia kažkokį savitą pritarimo garsą, maždaug “eh“. Bet staiga moteris pakyla, galvoju siūlys sėstis vyrui, bet ne, viskas visai ne taip: ji palinksta prie vyro veido ir sako žinokit kas man nutiko vieną dieną.

Troleibusas sustoja, žmonės išlipa ir įlipa, šurmulys – aš negirdžiu, ką moteris pritildytu balsu sako vyrui. Tik kai troleibusas vėl pajuda, triukšmas nutyla, aš galiu klausytis toliau: sako aš iš STT, ponia, mes sekam jūsų banko sąskaitą, nes įtariam, kad, na, ir pasakė, kad kažkokia įmonė bando plauti pinigus per mano sąskaitą. O man toks įtarimas kilo, sakau jam pone, norėčiau sužinoti jūsų vardą ir pavardę, tada jis man pasako, o aš toliau nenusileidžiu – sakau prašau pasakykit savo telefono numerį, jis pasako, aš užsirašau, ir, žinokit, jis jau nori manęs toliau klausinėti, bet ne, aš vėl jo klausiu, aš nedurna, sakau o kodėl jūs man skambinat, kodėl negalime visko aptarti policijoje, o jis, žinokit, sako tai kad čia visai neturi nieko bendra su policija, mes tiriam pinigų plovimą, sakykit, prašau, ar jūs žinot, kad jau tris mėnesius į jūsų sąskaitą yra pervedama didelė pinigų suma, o po dviejų sekundžių tie pinigai yra pervedami į kitas sąskaitas? Aš tik klausau, nieko nesuprantu, sakau ne, niekas man neperveda pinigų, o pati irgi nepervedu, tada jis manęs klausia o ar jūs kam nors davėt savo elektroninės ar kokios ten bankininkystės duomenis, sako ar nepametėt savo banko kortelės, ar niekam nedavėt savo PIN kodo, aš tik klausau, ir toks negerumas apėmė, galvoju čia jau tikrai nori mane apgaut kažkas, sakau jam,

Bet troleibusas vėl sustoja, žmonės išlipa ir įlipa, šurmulys, akimis palydžiu berniuką, kuris jau baigė valgyti traškučius. Kai troleibusas pajuda, klausausi toliau:

Paminėjo jis man kažkokią pavardę, pirmą kartą girdžiu apie tą žmogų, sakau jam nepažįstu tos moters, o jis man vėl sako turim įtarimų, kad per jūsų sąskaitą yra plaunami pinigai, mums reikia susitikti pakalbėti. O aš nedurna, jūs gi žinot, sakau paskambinsiu jums rytoj, šiandien aš užimta, eisiu į polikliniką, tada jis sako gerai, ponia, paskambinkit, kai būsit laisva. Galvoju paskambinsiu dukrai, papasakosiu, gal ką patars. Vis tiek kažkas tikrai čia negerai. Jeigu jis tikrai iš STT, tada mano informacija ne šiaip jam pateko. O jeigu jis ne iš STT, tada vis tiek jis, kad ir kas bebūtų, iš kažkur gavo visą informaciją apie mane.

Čia kokie tai banko darbuotojai nutekino informaciją, žulikai, dabar dar ir ramybės jums neduoda, sako vyriškis.

Kaip tik tuo metu išlipu reikiamoje stotelėje. Matau moterį su knygomis, prieinu, pasisveikinu. Mus  skiria maždaug 22 metai, jei gerai pamenu kiek jai metų. Ji galėtų būti mano mama, galvoju pirkdamas iš jos knygas. Bet mano mama nepardavinėja knygų, mano mama skaito knygas tik tada, kai jai padovanoju.

Atsisveikinęs su moterimi, pereinu kelią ir sustoju stotelėje. Mano troleibusas atvažiuos po maždaug 6 minučių. Visai šalia stotelės vyksta statybos. Kurį laiką stebiu statybininkus: vienas kala, kitas kažką daro užsilipęs ant kopėčių, ant stogo esantis gręžia, o kiti trys stovi ir spjaudo.

Įlipęs į troleibusą atsisėdu, atsiverčiu ką tik gautą Kunčino romaną “Kilnojamosios Röntgeno stotys“ ir pradedu skaityti. Tinka rudeniui:

“Šarlis Tamulis, studentas filologas ir kelneris, pasikorė ant kareiviško brezentinio diržo blokinio uošvės buto tualete. Nekentė socializmo, bet ne dėl to pasikorė. Jis turėjo kompleksų, be to, nelabai laimingai vedė. Atėjo užkuriais, iškart buvo ten nelaimingas. Begal jautrus, poetiškas, įtarus ir nelaimingas. Nelyginant heliotropas mūsų atšiauriame krašte. Bet kiek tokių gyvena sau – ir nieko. Jis viską darė be reikalo. Be reikalo studijavo, be reikalo vedė, be reikalo nuėjo kelneriauti. Būtų buvęs puikus miškininkas, o gal net vestuvių muzikantas. Tai ne! Tąsyk buvo tokia kvaila mada įstaigose švęsti Tarybinės armijos ir Karinio jūrų laivyno dieną. Paikos šnekos, blevyzgos ir gėrimas iki krūminių dantų. Šarlį aš pažinojau: mudu kartu baigėme ir buvome beveik draugai. Iš jo ėjo keista pagieža, net linksminantis. Bet kas jaunystėj kreipia dėmesį į tokius dalykus! Taigi, atšventęs tą dieną savo restorane, Šarlis parlingavo namo ir patale nerado blyškiaveidės panelės žmonos. Nusirengė, atsisėdo ant lovos ir rūkėrūkėrūkė. Šarlio žmona, tiesa, buvo gimusi žeminėje, rusė, bet jis pats normaliuose gimdymo namuose. Vis tiek pernelyg jautrus. Dirglus ir viską imantis širdin. Kai parsirado Varia, Šarlis paklausė: Na, Varia? Kur tu buvai? – Koks tavo suknistas reikalas? – burbtelėjo Varia. – Leisk miegot. – Tuomet einu ir pasikarsiu, pareiškė Šarlis Tamulis, mano draugas, baigta! Karkis, – burbtelėjo Varia ir jau užsirpė per miegus. O Šarlis nuėjo ir pasikorė. Buvo mat principo žmogus, taip auklėtas – žodį tęsėk! Antryt Varia užsimanė nusišlapinti. Įsvyravo tualetan ir užkliuvo už Šarlio kojų. Pražergė kojas, užsidėjo sau ant pečių ir užtūpė unitazą. Tokį šlykščiai parudavusį nuo geležingo vandens. Ji čiurškė sau, o Šarlis sėdėjo jai ant sprando. Tai bent atrodė. Tik kad niekas nematė. Ūmai prablaivėjusi ir suvokusi, kas čia nutiko, vargšė Varia klyksmu pažadino visą blokinį namą.“ (p. 14-15)

Kojos X

Prabudau su žadintuvu, atsikėliau, gerklėj jaučiau šleikštulį, tarsi būčiau vakar labai daug rūkęs, o taip visai nebuvo. Nuėjau išsimaudyti, tada suvalgiau du sūrelius, išsidžiovinau plaukus, apsirengiau ir išėjau.

Kieme tvyrojo tirštas rūkas. Pagalvojau būtų juokinga, jeigu rūkas būtų toks tirštas, kad per jį negalėtum matyti savo batų. Pasukau link stotelės, Kalvarijų gatvėj kaip ir visada tokiu metu driekėsi automobilių eilės. Eidamas link stotelės pamačiau dailią, švelnaus veido merginą. Praėjęs ją sustojau, apsisukau ir pradėjau dairytis ar man tinkamas troleibusas neatvažiuoja. Tada ir pastebėjau tos merginos kojas – jos buvok iksiškos.

Man iškart pasidarė gera ir ramu, pradėjau galvoti, jog man reikia eiti pasipiršti tai merginai, galėtume gražiai sau gyventi, dėl jos galėčiau išmokti net virinti arba, pavyzdžiui, gaminti suši. Taip gražiai begalvodamas žiūrėjau tai į atvažiuojantį viešąjį transportą, tai į merginą. Jos plaukai buvo tamsūs ir ilgi, vilkėjo tamsiai mėlyną paltuką, jos bateliai taip pat buvo mėlyni. Stovėjo į priekį truputį iškišusi kairę koją, visas svoris laikėsi ant dešinės. Turbūt ir jos vardas labai gražus, pagalvojau, bet tuo metu ji kaip tik pradėjo judėti link artėjančio autobuso. Ji tolo, rūkas palengva ją pasiglemžė. Kai autobusas sustojo, o ji buvo visai arti durų, pamečiau ją – ji susimaišė su kitais žmonėmis ir visai ištirpo.

Sulaukęs savo troleibuso važiavau į darbą ir galvojau apie iksiškas kojas. Kiek moterų turi tokias kojas? O kiek vyrų? Prisiminiau, jog anksčiau net negalvojau, kad vyrai irgi turi tokias kojas, kol nepamačiau vieno vyresnio archyvaro. Koks naivus kažkada buvau! Dabar puikiai suprantu, kad tiek vyrai, tiek moterys turi tokias kojas. Ir kodėl literatūroje tiek mažai tesu radęs iksiškų kojų paminėjimų (“Moteris, turinti tokią nepakartojamą išvaizdą, privalo turėti šiek tiek iksiškas kojas“ – Jerzy Pilch, romanas “Kiti malonumai“)? Ar anksčiau nieko nežavėjo tokios kojos? O gal tokios kojų formos/tipo nebuvo? Ir dar: ar iksiškų kojų savininkai jaučia nepatogumą dėl savo kojų, t.y. ar jiems nesmagu, kad kiti žmonės turi kitaip kreivas kojas, nei jie? Kažkas turėtų atlikti išsamų tyrimą, kuris galėtų atsakyti į visus man rūpimus klausimus. Būtų neprošal parengti ir bibliografinę rodyklę, kurioje galima būtų rasti visus leidinius, kurie minėjo terminą iksiškos kojos; bet čia iškyla problema: gali būti, jog žmonės, norėdami apibūdinti iksiškas kojas, dažnai vartoja terminą kreivos kojos, o juk tai visai kas kita! Taip pat reikia rimtai apsvarstyti kruskrukslogijos (mokslo šakos, tiriančios viską, kas yra susiję su iksiškomis kojomis) formavimąsi ir lietuviškosios kruskrukslogijos mokyklos radimąsi.

Kaskart, kai bandau suprasti savo žavėjimąsi iksiškomis kojomis, susiduriu su savo asmenybės neišmanymu. Kodėl pirmą kartą šį kojų tipą pastebėjau tik būdamas dvidešimties metų? Ar anksčiau jis manęs nežavėjo, ar aš tokių kojų niekur nepastebėjau? O ta mergina, kuri buvo pirmoji, turėjusi iksiškas kojas – kokią dalį iksiškos kojos sudarė jos bendram žavesiui/seksualumui? Gal iksiškos kojos mane žavi tik dėl tos konkrečios merginos palikto įspūdžio?

Kartą man kilo mintis, jog iš tiesų tu negali žinoti kaip atrodai eidamas, nes negali pats savęs pamatyti, taigi ir negali tiksliai nusakyti savo kojų. Kitas žmogus, paprašytas įvertinti ar apibūdinti tavo kojas, tai padarytų irgi tik iš dalies teisingai. Kažkada net uždaviau sau klausimą: ar gali būti, jog mano kojos irgi iksiškos? Juk negaliu pažiūrėti į save einantį iš užpakalio. Kai stoviu prieš veidrodį ir žiūriu į savo kojas, matau, jog jos nėra iksiškos; ir visgi manęs neapleidžia mintis, jog kai kurių dalykų apie save tu pilnai negali žinoti; arba kad tau nežinant tavo kojos pakeičia formą – bet tai jau iš savarankiško daiktų ir dalykų gyvenimo temų lauko.

Kultūristų forume vienas bičas uždavė klausimą:

I was over-weight when I was a child and got X shape legs since that. Now I’m 20, is there any chance to improve them by workout instead of surgery?

Ką jam kiti bičai atsakė:

1.) I don’t know what X-legs are…

2.) what is an X leg??

3.) Wtf is X-legs?

4.) so your legs cross over and form an ‘x’? That’s awesome

– – –

Esu keistai peršalęs, todėl šis įrašas galėjo nuskambėti neįprastai.