Sėdint teatre su K. staiga pajutau tą naktį, ir visai nebežinojau kur dabar dėtis.
Tai visada nutinka, kai esu tarp daug žmonių, dažniausiai – bare. Atrodo, jog tarsi ir nieko neįvyksta, kad tau dingtų nuotaika, bet tu tiesiog pradedi jausti kaip ima gelti. Ir kuo toliau, tuo labiau gelia, ir nėra kaip kitiems paaiškinti, kas tau yra, nors visi kaip tyčia pastebi, kad tu persimainei ir ima klausinėti kur dingo tavo nuotaika.
Ir dabar, sėdint kėdėje, stebint aktoriaus Rumšo vyresniojo įkūnyto veikėjo kančią, man irgi liūdna ne dėl to, kas vyksta scenoje, ne, man tiesiog šiaip toks liūdesys – nepaaiškinamas, nepakeliamas. Jaučiu, kad formuojasi gniužulas gerklėje, aš užsimerkiu, bandau susikaupti, bandau viską nuvyti šalin, bet tai nepadeda, todėl atsimerkiu, vėl stebiu ką veikia aktoriai, ir taip graudu pasidaro, absurdas, viskas taip ne taip, noriu suimti K. už rankos,
bet tada aktoriai uždainuoja, ir jie vis garsiau dainuoja, ir kuo jie garsiau dainuoja, tuo man labiau lengvėja ta netikėtai užklupusi naktis. Iki galo nenusiraminu, ir kai išeinam su K. iš teatro, aš jai sakau man staiga pasidarė taip liūdna, visai nesitikėdamas, jog ji mane supranta, nes net jeigu ir bandyčiau kam nors paaiškinti tą staigų didelį jausmą, tą aplankančią naktį, aš neįsivaizduoju kokiais žodžiais turėčiau tai padaryti.
Rūkau atsirėmęs į sieną ir stebiu pro teatro duris išeinančius žmones, jie eina ir eina, ponios ir ponai, jauni ir pagyvenę, tvarkingai apsirengę, kai kurie jų vis dar taisosi kepures ar šalikus, o aš jaučiuosi nematomas.
Vėliau mes einam pasivaikščioti, mano nuotaika dar labiau nurimsta, bet žinau, kad palydėjęs ją link namų pats neturėsiu jokio noro grįžti į savuosius, nes žinau koks košmaras laukia ten manęs vieno. Todėl kai atsisveikinam, važiuoju pas kitus žmones, kur yra keli pažįstami ir vienas draugas. Tas draugas yra viltis, man reikia šįvakar su kažkuo artimu pabūti, išgerti ramiai alaus ir gal net pabandyti išsakyti tai, kas neduoda ramybės.
Deja, viskas baigiasi taip, kad tas draugas eina miegoti, ir aš lieku su kitu pažįstamu. Paryčiais išeinam su juo į barą. Sunku rasti veikiantį barą trečią ryto. Aplankom tris, iš jų į du nebeįleidžia, o vienas jau uždarytas. Po to prisimenam kitą barą, einam ten, šokantys žmonės iš šono atrodo juokingai, o mes atsistojam prie baro ir laukiam neaišku kiek laiko, kol galų gale sužinom, kad barmenės jau uždarė kasą ir nieko nebeparduoda. Tai galiausiai kitoje vietoje nusiperkam alaus ir einam ant Barbakano, kalbam apie muziką, visokius reikalus, ir aš užmirštu kas mane slegia. Toks jau tas pažįstamas – prie jo man neišeina būti blogai nusiteikusiu. Po to jis pameta galvą dėl medžių, augančių ant Barbakano, sako kaip šitie medžiai gerai atrodo ir bando juos fotografuoti, o aš žiūriu į Užupį, į Šv. Onos bažnyčią, ir man irgi viskas taip gražiai atrodo, tarsi pirmą kartą matyčiau.
Kai grįžtam pas jį nakvoti, atsigulu, o adialas toks su tigrais ar liūtukais, ir kai aš juo užsikloju, tai tie liūtukai saugo mane, ir man kažkaip ramiau. Aš dar pagalvoju apie K., ir vėl nesėkmingai bandydamas surasti žodį, kuris galėtų apibūdinti jos kojas, užmiegu.
arsonist's prayers 