Rugsėjis (2)

O po to atėjo antradienis, ir aš nutariau kažko imtis.

Nusinešiau kompiuterį į virtuvę, nurinkau neplautus indus ir įsitaisiau prie stalo. Nutariau imtis naujo romano rašymo. Atsidariau alaus ir pradėjau rašyti. Parašęs 4 puslapius supratau, kad nežinau ką toliau rašyti, todėl nuėjau į svetainę ir pusryčiaudamas žiūrėjau televiziją, rodė kažkokį vokiečių kriminalinį serialą.

Po to išgėriau dar alaus, skaičiau knygą, žiūrėjau krepšinį, kepiau picą, tada ėjau snūstelt, o prabudęs ėjau maudytis, vėliau vėl žiūrėjau filmus per tv.

Žanro krizė.

***

Trečiadienį be tv žiūrėjimo, rašymo, karštos vonios ir valgymo dar aplankiau močiutę.

Sėdėjom valgydami ledus ir žiūrėjom krepšinį. Močiutei atrodo, kad žaidžia Kauno „Žalgiris“, aš bandau paaiškinti, kuo skiriasi rinktinė nuo klubo, bet jai tai nėra įdomu. Ji sako, kad Sabonis buvo geriausias žaidėjas, kad jo sūnui toli iki jo, o ir visi kiti žaidėjai nesiekia Sabonio lygio. Sako, kad šiomis dienomis žiūri visas krepšinio rungtynes, kurias tik rodo. Sako, kad Mačiulis vakar susilaužė nosį ir pateko į ligoninę. Sako…

Po dviejų kėlinių einu namo. Ilgosios pertraukos turėtų užtekti spėti grįžti.

Sugrįžęs įsijungiu tv ir toliau žiūriu krepšinį, tuo pačiu metu virtuvėje gamindamas picą. Pica pavyksta normali, o lietuviai laimi prieš vokiečius, tai kaip ir gerai.

Tada skambinu lietuvių kalbos mokytojai. Jau kurį laiką noriu su ja susitikti, bet vis nerandu laisvesnės dienos. Iš pradžių ji neatsiliepia, bet vėliau greit perskambina pati. Prisistatau kas esu ir sakau, kad norėčiau ją aplankyti. Ji sako, kad šiomis dienomis to padaryti neišeis, o dėl ateities ji dabar negali nieko pasakyti. Skamba labai neentuziastingai; pasijuntu be reikalo ją trukdąs. Tada sakau gal galit man atsiųsti sms žinutę kada galėčiau jus aplankyti? Ji sako gerai, taip ir padarys, bet kai baigiam pokalbį, man lieka slogi nuotaika. Visa situacija primena tuos kartus, kai sugalvoji kažką įdomaus, skambini arba rašai merginai, kuri tau patinka, bet ji mandagiai atsako, kad būtų faina, bet: a.) ji jau turi kitų planų; b.) ji negali.

Žmonės nesako, kad tu jų nedomini, kad jiems tavęs nereikia. Tai suprasti palikta tau pačiam.

Po to paimu knygą ir skaitau, šįkart tai Romain Gary Meilutis arba smauglio vienatvė Paryžiuje. Tačiau skirtingai nei paskutiniu metu skaitytos kitos šio autoriaus knygos, šis romanas manęs niekaip nepasiglemžia. Čia yra ir ironija, ir sąmojai, rašoma apie meilę, humanizmą, tikėjimą žmogiškumu, bet kažkokiu būdu visa tai nesusideda į malonumo teikiantį skaitalą.

Kurį laiką paskaitęs padedu knygą į šalį, atsigulu ant nugaros, nes kažkodėl skauda skrandį, užsikloju šiltu pledu ir užsimerkiu.

***

Kažkas negerai su Alytumi. Ar su manimi? Pirmą kartą čia jaučiuosi visai be vietos, nereikalingas, svetimas. Kada Alytus taip spėjo pasikeisti? Ar kada spėjau pasikeisti aš pats?

Čia pragyvenau visą savo vaikystę, kol baigiau mokyklą. 2006 m. rudenį persikėliau studijuoti į Vilnių, tačiau ir toliau neatitolau nuo Alytaus – grįždavau dažniausiai kas dvi savaites, lankydavausi koncertuose, eidavau į barus, be to, ir pagrindiniai draugai čia grįždavo savaitgaliais. Atrodė, kad niekas nesikeičia. Ir dabar sunku pasakyti, kada pajutau, kad kažkas čia pasikeitė. O greičiausiai nepasikeitė niekas, pasikeičiau aš pats. Tiesiog per daug pripratau prie Vilniaus, man sunku matyti save Alytuje. Viskas, kas sieja su Alytumi, yra prisiminimai ir butas.

Žinoma, turiu draugų, tačiau: a.) dalis jų sukūrė šeimas ir jau turi vaikų, todėl yra užimti; b.) likusi dalis gyvena kituose miestuose; c.) keli likę draugai neturi net noro eiti žiūrėti krepšinio kartu. Savaitgaliais, aišku, čia viskas trumpam atgyja – grįžta tai vieni draugai, tai kiti, tai dar kokį nors pažįstamą gali sutikti bare. Bet šiaip veikti nėra ką. (Tai sakydamas aš šiek tiek perdedu, nes galima eiti kino teatrą, teatrą, nuotykių parką, šokti su virve nuo tilto, važinėtis ilgais dviračių takais ir pan.) O netikėtai rasta informacija apie Alytuje vykstančias grikių šventes lengvai vimdo:

Jau ketvirti metai Dzūkijos širdy – Alytuje – šurmuliavo grikių šventė. Šiemet šventė „Visa dzūkelio sveikata iš grikio…“ visus draugėn į Jaunimo parką sukvietė rugsėjo 9 dieną. Šventė prasidėjo žaidimais, košės, blynų, grikių arbatos skanavimais ir Lietuvos edukologijos universiteto Teatro ir kino pedagogikos studentų spektakliu „Vilko babka“.

Ar ne geriau būtų surengti kokį nors renginį vaikams/jaunimui apie lazerius, kosmosą, įdomiąją fiziką ar programavimą? Nesu už tai, kad vaikai būtų mokomi vien tiksliųjų dalykų ir nesidomėtų istorija, bet dėmesys grikiams XXI a. man sunkiai suprantamas.

Alytų prisimenu visai kitokį – kiek aptingusį, bet siūlantį tam tikrų alternatyvų. Man pagrindinė alternatyva buvo roko/punk/hardcore koncertai, kurie prasidėjo Alytuje maždaug 2004 ir pastoviai buvo organizuojami iki maždaug 2009 metų. Vėliau koncertai iš pogrindinės Zoo Underground vietos persikėlė į barus, tačiau vykdavo kur kas rečiau. Dabar, girdėjau, barų savininkai net nebemato reikalo organizuoti alternatyvios muzikos koncertus, nes į juos nėra kam eiti. (Tai sakydamas aš vėlgi perdedu, nes kai atvažiavo ba., žmonių susirinko labai daug.) Tai, kad Alytus buvo alternatyvus miestas, turbūt geriausiai iliustruoja faktas, kad baigęs mokyklą aš slapta net nenorėjau vykti niekur studijuoti, nes Alytuje turėjau susikūręs labai gerą gyvenimą – tiek draugų, tiek veiklų prasme.

Man kyla klausimas ką veikia šiuolaikinis jaunimas. Smagu, kad jie turi skate parką, kiti, aišku, lanko sporto būrelius (Alytus visada pasižymėjo pasiekimais sporte), o ką veikia kiti? Ar yra kažkoks alternatyvus jaunimas dabar? Tadas kaip tik vieną dieną parašė: O ar dabar egzistuoja neformalumo sąvoka? Man, pvz., užteko turėti gerus kiemo draugus ir chebrą centriniam parke – ten būdavo smagu trintis tarp pankų, metalistų, reperių ir skinų. Truputį paaiškinsiu dėl skinų: Alytus buvo specifinis tuo, kad čia skinai, kad ir kokių pažiūrų buvo, nesimušė nei su pankais, nei reperiais, nei metalistais. Manau tą paaiškinti galima tuo, kad kiekvienos subkultūros atstovų ir taip buvo mažai, todėl visi laikėsi draugiškai nepaisant besikertančių ideologijų. Kas žino, galbūt tai, kas anksčiau buvo laikoma alternatyva, dabar yra tapę mainstreamo dalimi, todėl ir man įprastos alternatyvos apraiškų Alytuje nesimato?

Bet dabar tas parkas tuščias, ir tuščias jis jau seniai. Kai praėjusią ar užpraėjusią vasarą su Tadu nusprendėm prisėsti prie Dailės mokyklos, atėjo kažkoks sargas ir nuvijo mus. Pasijutau tikrai keistai – mes nedarėm nieko bloga, tik norėjom pasėdėt. O anksčiau ten būdavo pilna žmonių su alumi ir niekam tai nekliudė, visi kažkaip žiūrėjo pro pirštus, nors ten gerdavo ir nepilnamečiai. Vėliau centriniame parke buvo įstatytos kameros, kurios pasiekė visus užkaborius, ir mes pamažu nustojom ten rinktis, nes nenorėjom būti susemti policijos už alaus gėrimą viešoje vietoje. Dabar, jei yra reikalas išgerti alaus viešoje vietoje mieste, žinom kitas vietas, kur tai galima saugiai ir niekam netrukdant padaryti.

Nepaisant visko, manau, kad čia daugumai žmonių yra gera gyventi. Lėtas tempas, nėra daug triukšmo, visur gamta aplink. Miestas miške, kaip man kažkas yra sakęs. Ir man vis dar gera čia sugrįžti, tačiau kai tenka pasilikti ilgesniam laikui, mane viskas pradeda slėgti.

Kad ir ką begalvočiau apie dabartinį Alytų, savęs vilniečiu nelaikau. Vilnius nėra mano miestas, tai yra tiesiog vieta, kurioje gyvenu. Ar miestas gali žmogų apibrėžti? Nemanau. Svarbiausia yra tavo aplinka – žmonės, su kuriais leidi laiką. Ir turiu pripažinti, kad Alytuje liko labai mažai žmonių, su kuriais galėčiau leisti laiką. Mane vis mažiau kažkas sieja su čia likusiais draugais, nes mano gyvenimas vystosi kitur, o jų – čia. Todėl taip ir susidarė ši situacija – grįžau į gimtąjį miestą ir jaučiuosi jame visiškai svetimas.

Jaučiu, kad visa ši teksto dalis apie Alytų yra nei šiokia, nei tokia, todėl baigsiu apie tai rašyti.

Sapnas 2017.04.23

Sapnavau, kad važiuoju pas R. į Kauną, ten mes susitinkam ir kažkur einame valgyti, apie kažką kalbamės. Po to man staiga prireikia grįžti, traukinys sustoja Vilniuje, Konstitucijos prospekte, bet ten, kur dabar išaugę dangoraižiai, vien sodybos ir privatūs namai. Einam ten su Saulium, Kęsto broliu, jis tempia kažkokį vežimą, mes bandom surasti greitesnį kelią iki mano namų, bet pasiklystam. Iš kažkur atsiranda automobilis, mes važiuojam, bet nepravažiuojam pro kiemus, visur akligatviai arba kelio ženklai, draudžiantys važiuoti, taigi paliekam automobilį ir einam pėsti toliau, o aš labai skubu namo, nes manęs ten laukia R.

Kai pagaliau grįžtu į butą, randu R. namie, ji atrodo labai rimta, kalbasi su mano motina. Nežinau, kodėl mano motina yra mano bute, man norisi, kad jos nesusipyktų, aš išeinu į kitą kambarį ir įsijungiu televizorių, staiga suprantu, kad esu ne Vilniuje, o namuose Alytuje. Po kurio laiko ateina R. ir atsisėda ant manęs, ji visa nuoga ir šilta, aš liečiu jos krūtis, šlaunis, užpakalį, liečiu jos makštį su gaktiplaukiais, liečiu, bet jos neglamonėju, liečiu ir nežiūriu į jos nuogą kūną, žiūriu jai į veidą; mes apie kažką kalbamės, po to ji užsinori atsigerti. Nuėjęs į virtuvę ieškau jai puodelio ar stiklinės, bet visi tokie negražūs, nenoriu, kad ji gertų iš negražaus, galiausiai surandu įdomią spalvotą stiklinę ir prileidžiu į ją vandens, paduoda jai, ji geria, dabar R. jau apsivilkusi chalatą, aš noriu, kad ji vėl būtų nuoga.

***

Nepamenu, kad būčiau kada nors taip sapnavęs R., jei išvis ją kada nors esu sapnavęs. Bet suprantu, kodėl ją sapnavau – tai dėl neseniai sulaukto komentaro apie žmones, kuriems mes būname nepasiruošę. Kai susipažinau su R., buvau jai visiškai nepasiruošęs. Ir net keista, kad tas nepasiruošimas iki šiol mane gėdina. O kas visai ne keista, tai kad R. taip giliai strigo, jog vėliau metus praleidau bandydamas užglaistyti savo nebrandą su kitu žmogumi.

Rugpjūtis (2)

„Those who are sapiosexual are those who are stimulated or challenged by the way another person thinks. They are basically in love with the mind.“

Įdomus straipsnis apie tai, kad yra žmonių, kuriems seksualiausias dalykas kitame žmoguje yra jo protas/mąstymas.

Kita vertus, ar tai yra kažkas labai nauja ir negirdėta? Ne, tik dar viena etiketė, dar vienas trendas.

***

Geras, galima net sakyti, kad idiliškas savaitgalis Alytuje.

Esu geros nuotaikos, ramus, namuose niekas neerzina, mama irgi džiaugiasi, jog pagaliau galima su manimi susikalbėti.

Penktadienį ir šeštadienį susitinku su draugais, geriu nealkoholinį alų, bet jaučiuosi tarsi švelniai apgirtęs. Daug vaikštinėjam, pasitinkam vakarus lauke; malonu, kad atšilo. Baruose keista negerti; stebiu aplinką, žmones. Vienu metu Tado bendradarbis bando provokuoti mane kalbėti apie imigrantus ir kaip čia viskas bus blogai, kai jie užplūs Lietuvą, bet aš toks ramus, kad nesileidžiu į kalbas, tik nusišypsau ir palieku jį vieną rūkyti.

***

Žmonės keistai reaguoja, kai negeri, žmonės keistai reaguoja, kai kalbi ką galvoji. Ar neturėtų būti atvirkščiai? Idealiame pasaulyje galbūt, o šiame –

Šiame mes juokiamės iš artimų žmonių, kurie turi problemų, nes jų problemos prieštarauja mūsų problemoms; mes galvojam, kad esam geresni vieni už kitus, nors iš tiesų esam vienodai apgailėtini, tik negalim to pastebėti; ir pasiklydusi mergina visada tampa kurva, o pasiklydę bernai yra tiesiog bičai, ir nieko čia nepadarysi; mes laidojam artimuosius, kurie dar galėjo gyventi, jei tik mes būtume mokėję klausytis, o jie būtų mokėję kalbėti; katė po sterilizacijos susilaukia daugiau dėmesio nei giminaitis, kuriam reikia pagalbos; ir kai negali suprasti ar pateisinti, paprasčiausia yra nusisukti, apsimesti, kad nematai.

***

Kad ir kokia gera nuotaika gali tvyroti Alytuje, dvi dienos, praleistos ten, trenkia gerą antausį, aš pametu rožinius akinius ir po to jau negaliu sulaukti, kada išvažiuosiu atgal į Vilnių.

Kai prieš 9 metus vienas pažįstamas pasakė, kad jam, pragyvenus Vilniuje 7 metus nėra nieko geriau nei grįžti iš Vilniaus į Alytų, ir nėra nieko geriau nei išvažiuoti iš Alytaus į Vilnių, tada aš tik miglotai numaniau, ką jis bando man pasakyti. Dabar puikiai suprantu, ką jis sakė. Niekas man daugiau nėra taip taikliai apibūdinęs santykio tarp gyvenimo ir jausenos Alytuje ir Vilniuje.

Svarbiausia yra per ilgai neužsibūti Alytuje, visada laiku išvažiuoti, kad vėliau nekiltų priešiškas nusistatymas prieš sugrįžimą ten.

Berašant tai, manęs kaip tik atvažiavo paimti.

Ačiū die.

Liepos 26, +34°C

Antradienį vyko skaitymai Kaune.

Labai norėjau nuvykti anksčiau, kad galėčiau pasivaikščioti su Renata, tačiau darbe viskas susiklostė visai ne taip, kaip planavau. Maža to, pavėlavau į traukinį, o autobusu trenktis į Kauną visai nesinorėjo.

Laiką, likusį iki kito traukinio, leidžiu stoties „Čili picerijoje“. Tai yra nemaloni vieta, tačiau būtent dėl to ją ir renkuosi – vieta su savo nuotaika, istorija. Sėdėdamas čia prisimenu, kad pirmą kartą čia atsidūriau 2007 metais: buvo pavasaris, atvažiavo Tadas iš Alytaus, prieš koncertą jis norėjo pavalgyti, pasiūlė užsukti čia, tai ir užsukom; pamenu net kokią picą tą kartą valgė.

Sriuba yra ok, pica neskani. Iš tiesų picos visai nenorėjau, galvojau apie salotas – kaip čia taip išėjo tada, kad užsisakiau picą?

Išgeriu vieną alaus, galvodamas apie tai kaipgi teks skaityti kūrybą būnant visiškai blaiviu. Niekad nesu to daręs blaivus.

Traukinio vagone verkia ir klykauja maži vaikai. Noriu pasiklausyti muzikos, kad negirdėčiau triukšmo, tačiau apsižiūriu, kad ausines palikau namie arba darbe. Tiek to, galvoju; toliau skaitau National Geography žurnalą.

Traukinių stotyje mane pasitinka Paulius su Kotryna ir jų sūnus. Termometras vis dar nežada nieko gera – rodo +34 laipsnius lauke.

Stotyje įsikūrusioje nedidelėje parduotuvėje perkam vandens. Nesuprantu, kodėl ten dirba du žmonės – vienas padeda tau paimti prekę, kitas įmuša ją į kasą, vienas paima tavo pinigus, kitas paduoda grąžą ir čekį. Kita vertus, jie labai malonūs – apsipirkęs palinkiu jiems geros dienos.

Kauno menininkų namai – jauki erdvė. Džiaugiuosi, kad skaitymai vyks viduje, o ne lauke. Mus pasitinka vietos vadovė/darbuotojai – visi pagyvenę, tikrai per 40 metų. Nemoku su tokiais žmonėmis bendrauti, man visada atrodo, kad esu vaikas prieš pagyvenusius žmones, kad ir kiek man metų bebūtų: mes neturime bendrų patirčių, jie visko daugiau matę už mane, mūsų iliuzijos apie pasaulį skiriasi.

Pirmąkart pagalvoju, kad noriu, jog greičiau viskas baigtųsi ir aš galėčiau iš čia išvažiuoti.

Tampa nejauku, kai pamatau, kad pirmieji žiūrovai/klausytojai yra irgi pagyvenusios moterys; kai kurios atsineša gėlių. Bet vėliau, pamažu renkantis žmonėms, atsiranda ir jaunesnių žmonių. Dar lengviau pasidaro, kai pamatau ateinančią Mariją ir Renatą, vėliau prisijungia klasiokė su vyru ir draugė iš Alytaus kompanijos.

Prieš skaitymus dar spėju susipažinti su rašytoja Sandra Bernotaite.

Sėdėdamas šalia Renatos klausau kaip groja grupė Islandijos plento moterys ir savo kūrybą skaito Paulius. Tada ateina eilė man, užlipu. Dreba rankos, kojos, balsas – iš esmės tas pats būna, kai esu išgėręs porą alaus, reiškia skaityti blaivia galva ar išgėrus nėra skirtumo.

Sakau tą neva linksmą įžangą. Pradedu skaityti. Galvoju, kad baigęs iškart parašysiu Rūtai, gal ji yra nesuplanavusi vakaro, gal ji norės ir galės susitikti, kai grįšiu. Burna džiūsta, palikau savo vandenį kažkur prie laiptų – man nesmagu dabar eiti jo pasiimti. Girdžiu, kad pagyvenęs garsistas juokiasi iš eilėraščio apie pirmąją merginą, tai suteikia pasitikėjimo. Įpusėju, pats pradedu girdėti save – man atrodo, kad mano balsas labai ramus. Nepaisant to, norisi greičiau viską baigti, norisi ramiai parūkyti. Delnai visiškai suprakaitavę. Nežinau, kur dėti rankas. Neiškenčiu, po dar kelių eilėraščių atsitraukiu, einu pasiimti butelio su vandeniu, godžiai atsigeriu, atsiprašau visų. Tada varau toliau; „Auksaburnį“ praleidžiu – šito teksto svoris vis dar auga, šiandien visai nesinori jo skaityti, nesinori apie jį galvoti, man tik norisi grįžti į Vilnių.

Baigiu, padėkoju susirinkusiems, nulipu nuo scenos, dabar eilė grupei ir Pauliaus baigiamajam. Jaučiu, kad esu visas šlapias, norisi kažkur nusiplauti rankas. Po kurio laiko išeinu į lauką, rūkau, ateina S.B., kalbamės vėl, aš tik noriu ramybės, galvoju, man norisi greičiau išvažiuoti, nors turiu pripažinti, kad skaitymai man patiko; mane pagauna klasiokė su vyru ir draugė su Marija, kalbamės, tada matau Renatą, atsiprašau draugių, Renata apkabina, klausiu ar ji bent juokėsi kartą, sakė juokėsi, sakau tada gerai, ji padovanoja man juodą šokoladą, jau dingę visos mintys apie pasivaikščiojimą su Renata, man tik norisi grįžti į Vilnių.

Atsisveikinu su Pauliumi ir vietos žmonėmis, padėkojam už priėmimą, kodėl jie mus trukdo, kodėl tiek daug kalbina, siūlo kartu rašyti projektus rudenį, man trūks plyš reikia greičiau į Vilnių; pagaliau paleido, padėkoju Pauliui už viską, pasakau, kad, deja, negaliu vykti pas juos valgyti šašlykų ir nepersigalvojau dėl nakvynės; aš jau klasiokės automobilyje, mane jie veža iki autobusų stoties, įvyksta bandymas per 7 minutes papasakoti apie savo gyvenimą nuo tada, kai nesimatėm – lengviausia kalbėti apie romaną; aš jau gatvėj, visur tas tvankus oras, nusiperku bilietą į autobusą, iki išvykimo liko 15 minučių, stovėdamas ir rūkydamas galvoju, kad jau ilgą laiką nebuvau tualete, bet kažkaip ir nenoriu, stovėdamas ir rūkydamas galvoju, kad Kaunas kaip simbolis mano gyvenime primena tik ašaras ir širdgėlą, nieko daugiau, man taip norisi greičiau grįžti į Vilnių.

Autobuse įsitaisau, skaitau kažkokį Kauno kultūros nemokamą leidinį, jo dizainas visai įdomus, bet tik tiek; sutariam su Rūta kada ir kur susitiksim; kelionei įpusėjus neturiu nei kaip klausytis muzikos, nei ko skaityti; norėčiau pakišti galvą po šalta vandens srove, norėčiau visas nusiprausti, po to ramiai parūkyti; aš per daug rūkau, galvoju.

Pagaliau išlipu Vilniuje. Stotyje užsuku į tualetą, jo valytojas įtartinai stebi kaip tvarkausi prieš veidrodį; sėdu į taksi nuo stoties žiedo – aš jau vietoje, net keliomis minutėmis anksčiau, nei planavau. Rūta nusileidžia, labas / labas, apsikabinam ir einam į barą, pasakoju kaip sekėsi Kaune.

Dabar aš ramus.

Virš mūsų galvų skleidžiasi vakaras.

***

Kitą dieną galvoju – Kaune buvo visai gerai.

Interviu su Sepultura / sapnas 2016.01.20

Sapnavau kad gyvenu ateities mieste galbūt tai yra Vilnius pas mane atvažiavo Tadas mes ruošėmės eiti į koncertą užkandom salotų ir išėjom aš į koncertą važiavau riedlente ateities Vilnius atrodė visas rudas visur buvo smėlio kopos pastatų buvo labai mažai dykynė priminė filmą Dune.

Kai pasiekėm vietą sutikau Derricką Greeną iš Sepulturos ir pradėjom su juo kalbėtis tarsi būtume seni pažįstami klausiau kaip sekasi Sepulturai šiame ture jis sakė kad viskas jiems ok tada kalbėjom apie sniegą klausiau ar jis yra išgyvenęs žiemą sakė yra išgyvenęs ir kad jo nestebina tai kad tenka groti žiemą  po atviru dangumi tada pagalvojau kad reikia įrašinėti ką kalbam nes gali išeiti neblogas interviu toliau mes kalbėjom apie Vokietiją vienu metu jis pradėjo kalbėti lietuviškai aš stebėjausi kad jis moka lietuviškai jis sakė moka daug kalbų nes taip yra paprasčiau duoti interviu mes atsisveikinom ir aš nuėjau ieškoti Tado.

– – –

Tai turbūt trečias kartas, kai sapnuoju, jog imu interviu, ir antras – kai interviu imu iš Sepulturos.

Švelniai melsva

rugpjūčio naktys švelniai
glosto mano plaukus,
kai einu naktinėmis gatvėmis
su tavo veidu mintyse,

ir viskas atrodo švelnu,
ir viskas atrodo prarasta:
nesugrąžinamas jausmas
apie tai kaip mylėjom
ir buvom mylimi,
dylantis prisiminimas
dienų, pilnų šviesos
ir tylėjimo nuogiems,
kai mūsų kūnai lovoje
atviresni vienas kitam,
nei visi tie žodžiai,
kuriais bandom susikalbėti.

rugpjūčio naktys švelniai
veda mane į rytus,
kur jau brėkšta ruduo,

ir aš jaučiu tavo išsprūstančią ranką
iš savo delno.
aš nenoriu šito košmaro,
aš nenoriu dar kartą patirti
ką reiškia pasiligojusios gatvės,
užklotos pageltusiais lapais,
aš nenoriu dar kartą patirti
kaip tavo nebuvimas gelia,
ir mano akys apsipila
šlapiais žiedais iš mūsų
niekada kartu nepraleisto gyvenimo.

– ar jums viskas gerai?
– taip, tik kažkas įkrito į akį.

Aušros pažadas (3)

Antradienis ir trečiadienis buvo identiškos dienos pirmadieniui – vos baigdavau darbą, iškart važiuodavau prie perkėlos, o persikėlęs traukdavau į paplūdimį. Vanduo viskas buvo šiltas, oras – taip pat. Vienintelis keistas dalykas buvo tai, jog jau pradėjau matyti tuos pačius žmones, greičiausiai tai vietiniai klaipėdiečiai.

Iš pradžių pastebėjau pagyvenusį vyrą, kurį sekmadienį, buvo netoli manęs paplūdimyje. Jį išvydau antradienį beveik toje pačioje vietoje, kurioje jis buvo ir sekmadienį. Gulėjo, deginosi, maudėsi, daugiau nieko neveikė. O trečiadienį pastebėjau senelį su anūku ir anūke, kuriuos mačiau antradienį. Šie žmonės man įstrigo, tiksliau, tik anūkas su anūke. Abiems po maždaug 12-13 metų, anūkas vaikšto spardydamas kamuolį ir nori, kad mergina pažaistų su juo, o ši vaikšto nuo jo ir sako, kad nenori. Berniukas klausia kodėl ji nenorinti, o mergina atsako: nes tu spardai į mane kamuolį. Tada berniukas, nesiliovęs toliau jos sekioti, sako: taigi tau patinkai. Stebėdamas visa tai galvojau iš kur berniukas perėmė tą neginčijamą vyrų supratimą, kad kai moteris sako ne, tai reiškia taip.

Po jūros 20.15h keltu grįždavau į Klaipėdą ir dar užsukdavau į parduotuvę. Sukdavau ten ratų ratus, apsimesdamas, kad kažko ten ieškau, tik neva nerandu. Bet kai visi skyriai būdavo išvaikščioti, turėjau pats sau pripažinti, jog tai, ko man trūksta, parduotuvėse neparduodama. Kartais būna, kad neturi pinigų, bet matai dalykus, kuriuos nusipirkęs pasijustum geriau. Tačiau kartais būna pinigų, bet nėra dalykų, kurių tu taip nori, ir tai yra daug sunkesnis variantas. Gal dėl to, negalėdamas kompensuoti žmogiškojo ryšio (paprasčiausių pokalbių) visur Klaipėdoje sveikinausi kasininkes, pardavėjas, kitus darbuotojus, sakydavau ačiū, prašau, geros dienos, buvo malonu – turbūt nesuklysiu pasakęs, kad dar niekad taip ištisai nebuvau mandagus ir malonus su nepažįstamais žmonėmis.

Vakarais ir toliau skaiatydavau balkone, kai sutemdavo, prikišdavau veidą prie žaliuzių ir, uosdamas dulkių kvapą, žvelgdavau pro plyšelius į marias ir kranus, klausydavausi paukščių, šunų lojimo kieme, kartais pasigirstančių žmonių balsų iš gretimų balkonų. Taip pat vakarais toliau tyrinėjau šeimininkės sūnaus knygų lentynas, imdavau pavartyti tai vieną, tai kitą knygą. O vieną vakarą, susumavęs visas savo sukauptas žinias apie jos sūnų, padariau išvadą, kad jis greičiausiai anksčiau buvo skinas (atitinkami lipdukai ant jo drabužių spintos), o tai, kad šeimininkė prisakė neatsiliepti, jeigu skambės laidinis telefonas, ir niekam neatidaryti durų, jeigu kas nors į jas skambins, vertė sunerimti ar tik nebus jis ko nors blogo pridirbęs, ir tas jo išvykimas į užsienį dirbti tėra priedanga nuslėpti šeimos tragedijai.

Ketvirtadienį po darbo išsinuomojau dviratį, persikėliau keltu ir važinėjausi dviračių takais. Buvo smagu. Ypatingai patiko atkarpa, kurioje buvo daug lapuočių medžių. O vienoje vietoje važiuodamas sustojau, pamatęs takelį į kopas, į kurias buvo įmanoma užsitempti dviratį. Tempiau, tempiau, keikiausi. Ir viskas tik dėl to, kad nufotografuočiau mamai atsivėrusį vaizdą į jūrą. Išėjęs į paplūdimy pamačiau vieną žmogų, vėliau – dar vieną, šis gulėjo nuogas arti kopų.

Sustojau prie kranto, braidžiau, nufilmavau mamai vaizdo įrašą, pasakojau apie paukščius, kad bangos bent šiokios tokios matosi, kad už mano nugaros nuogas vyras stovi. Po to užrašiau pagaliu ant smėlio „labas, mama“. Tada nutariau, kad vanduo užtektinai vėsus, ir kad negaliu nepriimti iššūkio, taigi nusirengiau čia pat nuogas, išsitraukiau iš kuprinės maudymosi šortus, apsimoviau, ir bridau drąsiai gilyn. Vanduo buvo šaltas, maudžiausi labai trumpai.

Išlipęs ant kranto pastebėjau boružę ant kojos, nevijau jos, man visai patiko, kad jau kelias dienas iš eilės ant manęs nutupia boružės ir sau tupi, gal miega; vieną jų taip ir į Klaipėdą parsigabenau. Prisipažinsiu – kai esi vienas ir nelabai turi su kuo pasikalbėt, net toks dalykas kaip nutūpusi ir su tavimi ilgesniam laikui pasilikusi boružė atrodo nuostabus dalykas.

O penktadienį po darbo sėdau į traukinį ir grįžau į Vilnių. Norėjau rašyti „ir grįžau namo“, bet tai nebūtų tiesa. Išlipau geležinkelio stotyje ir visiems šypsojausi. Jaučiausi laimingas, kad savaitė baigėsi, o kai privažiavo kambariokas, aš atvėriau burną ir, kaip dabar man atrodo, neužsičiaupiau iki pat pirmadienio paryčių, kuomet su K. bastydamiesi po magiškus Vilniaus užkampius sutikom aušrą.

Naktinės

Penktadienį važiuoju su nepažįstamais pirmakursiais namo į Alytų. Jie kalba, o aš klausausi. Pasirodo, kad dar daug vietų Vilniuje nežino. Aš irgi kažkada buvau kaip jie, Vilnius atrodė neprijaukinta erdvė, kurioje planavau patogiai įsikurti, tačiau ganėtinai greitai Vilnius mane ėmė erzinti. Ką čia slėpsi – buvau provincialas, reikėjo laiko priprasti prie miesto, pakeisti tam tikrus įpročius, o gal požiūrį į kasdienius dalykus. Dabar jau septynis metus esu Vilniuje praleidęs, ir jeigu manęs paklaustų, kaip mano gyvenimas pasikeitė per tuos metus, atsakyčiau, kad turiu tas pačias dvi kojas, dvi rankas, galvą, bet trūksta širdies, ir tai, kas man labiausiai neduoda ramybės, yra

Aš grįžtu namo ir einu miegoti.

Užmiegu,

sapne einu į universitetą, kažkokiame mažame niūriame kiemelyje matau stalą ir žmones prie jo, prieinu, suprantu, kad čia mano grupiokės, nė vienos nepažįstu, apsidairęs pastebiu Gražiną, galvoju kaip čia yra, kad ji studijuoja leidybą, o gal aš studijuoju psichologiją? Pasisuku į dėstytoją, matau – Sigitas Parulskis, toks paniuręs, sklaido lapus, klausia ar mes visi užpildėm lentelę, o aš nesuprantu, apie kokią lentelę jis kalba, pradedu ieškoti kažko sąsiuvinyje, kažkokia grupiokė atsakinėja į Parulskio klausimus apie literatūros kritiką, Gražina nieko nekalba, tik kartais atsidūsta, jos gražūs batai.

Pabundu,

pro užuolaidas į kambarį sklinda saulės šviesa, primena pačias geriausias vasaras, praleistas Alytuje. Prausiuosi, pusryčiauju, važiuojam su mama ir jos draugu į kapines, ten tvarkom dieduko kapą. Tada važiuojam atgal, užsukam į parduotuvę. Kažkada ir su tėvu taip važinėdavom, tik tie važiavimai į parduotuves labai prailgdavo, nes mama norėdavo užsukti ir į Maximą, ir į Iki, ir į Pigiau grybo. Nežinau, iš kur tėvas tiek kantrybės turėdavo, šiaip buvo labai nekantrus ir po parduotuves vaikštinėti nemėgo. Norėčiau mamos paklausti, ar dabar viskas jai geriau, tiksliau – ar su laiku su kitu žmogumi gyventi tampa paprasčiau. Bet neklausiu, vis tiek nepasakys tiesos. Per tiek metų mes su mama išmokom vienas kitam nekelti rūpesčio nepasakodami svarbių dalykų. Turim savitą kalbos kodą, savitą melo sistemą. Abu matom vienas kito nerimą, tačiau sakom, jog viskas gerai, viskas gerai. O tais kartais, kai sulaužom kodą, įvyksta siaubingi dalykai: kai man reikia išklausymo, ji pradeda aiškinti kaip turiu gyventi, o kai jai reikia patarimo, patarinėti jai yra beprasmiška, nes ji dar prieš prašydama patarimo jau žino, kad nesiims nieko keisti.

Vakare išeinu su Tadu į kiną, žiūrim Metallica 3D, po to susitinkam su draugais bare. Išgeriam, plepam, grįžtu namo ir atsigulu.

Užmiegu,

sapne stoviu prie Pedagoginio žiedo, man reikia namo, bet nežinau, kur visi šitie autobusai važiuoja, jaučiuosi pasimetęs, matau Parulskis lipa į kažkokį autobusą, autobusas pajuda, jis išvažiuoja, aš stoviu, kur mano namai? Pasuku atgal link universiteto ir einu, nesuprantu, kodėl aš studijuoju ne VU, o Pedagoginiam, aš čia niekada nenorėjau, įsuku į kažkokį niūrų kiemą, matau stalą, prieinu prie jo, matau savo sąsiuvinį, prisėdu, vartau lapus, ieškau lentelės, bet nerandu, girdžiu šurmulį, vėl susirenka grupiokės, kurių nepažįstu, aš pasimetęs šitam mieste, ateina ir Sigitas Parulskis, vėl niūrus, jis klausia ar mes visi užpildėm lentelę, žiūriu į Gražiną, ji manęs nepastebi, aš užsidengiu veidą, aš

Pabundu,

girdžiu lietų. Kurį laiką guliu ir klausausi, kas vyksta bute. Girdžiu, kad mama jau vaikšto, jos draugas turbūt dar miega. Guliu toliau, po to girdžiu kaip katė trinasi prie mano kambario durų, įeina. Kviečiu ją pas save, bet ji, užšokusi ant lovos, peršoka ant palangės ir ten įsitaiso.

Diena ištempta, stumiu laiką. Mama švelniai aiškina, koks turėčiau būti. Stengiuosi nesiklausyti, apsimetu, kad skaitau knygą. Vakare žiūrim televiziją. Pats geriausias vaistas nuo mąstymo – įvairūs vienadieniai šou. Tiesiog žiūri, mąstymas atšimpa, mintys tampa švelnios, tampi nepriešiškas sau.

Po to atvažiuoja kambariokas ir važiuojam į Vilnių. Jau seniai sutemę, laukuose tirštas rūkas. Važiuodami klausom Metallica „Load“ albumą, kalbam apie šį bei tą. Užsimerkiu, ir trumpam užsinoriu, kad mes nulėktume nuo kelio.

Ne, tokios pabaigos yra nesąžiningos. Tai per daug paprasta, o ir kambariokas niekuo dėtas.

Grįžęs iškraunu daiktus ir atsigulu.

Užmiegu,

sapne einu kažkur iš Turniškių ar Antavilių, su draugu buvom hardkoro koncerte, buvo atvažiavusi seniai jau iširusi grupė iš JAV, draugas vis dainuoja kažkokią tos grupės dainą, jau sutemę, vėsu, išeinam iš miško, sustojam prie autobusų stotelės, laukiam autobuso, tada pasirodo Kiras, sako gyvena čia netoliese, galim užsukti pas jį ir išsikviesti taksi, mes sutinkam ir nusekam paskui jį, kažkur toli toli matau Saulėtekio bendrabučius, nuėję pas Kirą prisėdam, pastebiu, kad jau po antros valandos nakties, galvoju vėl eisiu į darbą neišsimiegojęs, tada bandom išsikviesti taksi, man reikia įvesti vilniustransport.lt į jo kompiuterio interneto naršyklę, bet vos tik pradedu vesti vilnius, naršyklė išmeta visokių pasiūlymų su žodžiu vilnius ir man trukdo, niekaip negaliu įvesti pilno svetainės adreso, susinervinu ir išeinu su draugu, lauke tamsu ir dar šalčiau,

Pabundu,

guliu ir klausausi, ar neskamba žadintuvas. Neskamba. Dažnai nubundu taip – likus minutei, dviem, o kartais dešimčiai iki žadintuvo. Kambarys tamsus, net nekvepia rytu. Mintis apie darbą sukelia šleikštulį. Guliu toliau, nenoriu dar vienos dienos.

Bet keliuosi, prausiuosi, pusryčiauju. Už lango vis dar tamsu. Apsirengiu, išsivalau dantis. Apsimuturiavęs skara išeinu iš namų, atidarau laiptinės duris ir paskęstu tamsoje.

Ir tai, kas man labiausiai neduoda ramybės, yra nežinojimas ar aš ieškau žmogaus, kurį galėčiau mylėti, ar žmogaus, kuris pribaigtų to amžino jausmo poreikį manyje.

Gydo Mane

Buvo nervinga diena, taigi atsidūręs radijuje padariau, ką reikia, ir priguliau trumpam. Užsimerkiau, sudėjau rankas ant krūtinės, kad būtų šilčiau, ir pamažu pradėjau snūduriuoti.

Galvojau apie vieną merginą, kurios ilgai nemačiau.

Merginos būna gražios, protingos, depresyvios, sužadinančios aistrą, įdomios. Labai gaila, jog dažniausiai gražiai merginai lipdau ir „protingos“ bei „įdomios“ etiketę, nors taip nė velnio nėra. Vyrai myli akimis ir tik vėliau protu. Nesakau, kad niekada nemyli širdimi, greičiau tik leidžiasi kitų širdimi mylimi. Kažkada galvojau, kad myliu, tikrai myliu širdimi – ką ten širdimi! visa siela. Bet po kiek laiko gyvenimas mane supažindino su pačiu savimi, ir palaipsniui man liko vis mažiau naivaus tikėjimo, kad galiu jausti kažkokią tyrą meilę ar pan. Mano tyra meilė baigiasi tada, kai tik pagalvoju apie tai, kad noriu užuosti merginos kvapą arba uždėti ranką ant jos liemens, o tokios mintys dažniausiai yra pačios pirmos, kurios ateina į galvą, kai išvystu mane dominančią merginą.

Ta mergina buvo panaši į mano buvusias merginas ir tuo pačiu nepanaši į jas. Ji buvo graži, depresyvi ir pozityvi tuo pačiu metu, buvo žavi ir traukianti. Tokios retai pasitaiko. Subtilus seksualumas – retas dalykas šių dienų pasaulyje, kuriame merginos kažkodėl stengiasi kuo labiau apsinuoginti, tarsi tai užtikrintų jų seksualumą. Seksuali mergina yra ne ta, kuri tiesiog sužadina mano norą dulkintis; tai ta, kuri mane pirmiausiai priverčia galvoti apie ją, geisti jos ilgam, paslapčia planuoti gyvenimą su ja.

Ta mergina buvo būtent tokia – pats baisiausias mišinys mano širdžiai – mano ilgai laukta moteris. Mergaitiška ir moteriška tuo pačiu metu. Visada dėvinti drabužius, pasiūtus būtent jai: jos džinsai nuostabiai aptempė jos kojas, o jos suknelės fantastiškai plevėsuodavo, kai ji eidavo. Norėjau jos taip, kaip tik labiausiai galima norėti žmogaus: aš išsvajojau gyvenimą su ja.

Mažą, paprastą gyvenimą su ja išsvajojau. Su pusryčiais, ėjimu į darbą, vakariene, filmų žiūrėjimu, knygų skaitymu, tėvų ir senelių aplankymu. Ėjimu į svečius pas jos ir mano draugus, ėjimu į kiną ir teatrą (tai ji mane vestųsi vedėsi į teatrą, nes pats esu apkerpėjęs teatro atžvilgiu), į koncertus (kartais nusivesdavau ją į tokius koncertus, kuriuose ji imdavo burbėti, nes muzika jai labai nepatikdavo). Mes mylėjomės, valgėme ir džiaugėmės buvimu kartu. Plaudavom indus, aš valydavau grindis, o ji lygindavo drabužius. O kažkada vėliau mes susilaukėme dviejų vaikų. Auginome juos, pamažu abu sendami, o metai kuo toliau, tuo labiau mus artino.

Atsikeliu nuo sofos, apsirengiu ir važiuoju namo. Vilnius pamažu ruošiasi miegoti. Kas žino, kiek yra tokių, kurie taip ir neturėjo progos bent trumpam pagyventi savo išsvajotų gyvenimų. Šitie žmonės, kurie važiuoja kartu su manimi – mes nežinom, kas jų galvose. Ir visgi kartais jų veiduose matau nuovargį dėl to neišsipildžiusio gyvenimo. Dėl šimtų tūkstančių neišsipildžiusių mažų paprastų akimirkų, kurių mes visi kažkada taip troškom.

Atrakinęs duris patenku į butą. Nedegu šviesų. Tamsoje nusirengiu paltą, išsiaunu iš batų. Atsisėdęs ant lovos žiūriu pro langą. Visur taip tylu. Kitame name vienas po kito gęsta langai. Aš neliūdžiu, aš jau apsipratęs su viskuo. Puikiai žinau, kad užmigsiu, tačiau neišvengiamai teks pabusti, būti vėl gyvam ir bandyti atitikti lūkesčius. Atitikti lūkesčius nėra labai sudėtinga. Niekam nerūpi, kas dedasi tavo viduje, kol tu atrodai ir elgiesi tam tikrose normų ribose. Niekam nerūpi, ar tu laimingas, kol atrodai normalus. Vieną dieną žmonija apsivems nuo savo normalumo, linkiu jai mirtinai neužspringti.

Labanakt.

Įsivaizduoju kaip tavo rankos užkloja mano veidą ir gydo mane.

Namo

Prabudau, nusimaudžiau, papusryčiavau, susidėjau daiktus ir išvažiavau į autobusų stotį. Planavau grįžti kartu su kambarioku, bet kai jis pranešė, jog šeštadienį turės paimti ir tetą, kuri dirbs iki 16h, nusprendžiau grįžti į Alytų autobusu.

Dabar labai retai važinėju tarpmiestiniais autobusais, bet puikiai žinau, ką reiškia grįžti namo prieš Kalėdas arba grįžti į Vilnių po Kalėdų. Autobusai būna pilni, galima net nesvajoti, jog bus taip, kad šalia tavęs niekas neprisės. Nuvykęs į stotį pamačiau masę žmonių. Nežinau kodėl, bet tikėjausi, jog visi nevilniečiai iš Vilniaus išsinešdino jau vakar; pasirodo, klydau.

Atstovėjau eilę prie kasos, ir dar prieš man perkant bilietą nugirdau, jog bilietų į mano norimą ekspresą jau nebėra. Pirkau bilietą į reisą Vilnius-Alytus per Trakus, Onuškį, Pivašiūnus. Tai turbūt antras pagal ilgumą reisas. Pats ilgiausias užsuka ir į Jiezną, Punią, Stakliškes, kelionė trunka apie 2 val. 30 min. Esu juo važiavęs du kartus. Vieną iš jų kelionė buvo labai maloni: buvo graži spalio diena, klausiau Nick Cave & The Bad Seeds albumą „No More Shall We Part“ ir miglotai nujaučiau, kad kažkas tarp manęs ir tuometinės mano merginos yra ne taip. Kita kelionė tuo reisu buvo nervinga, nes pergrūstame autobuse buvo girtas vyras, kuris visą kelią gėrė ir kalbino kažkokią jauną moterį, o mane labiausiai piktino tai, jog tai moteriai patiko vyro dėmesys, todėl tas dvi su puse valandos šalia jų buvę keleiviai privalėjo klausytis jų absurdiškų šnekų.

Vilnius-Alytus per Trakus, Onuškį ir Pivašiūnus trunka lygiai 2 valandas. Publika dažnai būna itin paprasta: žmonės iš visokių kaimų ir miestelių. Iki Alytaus ne tiek daug žmonių ir važiuoja. Kiekvieną kartą, kai tenka važiuoti šiuo reisu, mane stebina tai, jog žmonės lipa į autobusą nenusipirkę bilieto ir perka jį pas vairuotoją. Aš nepykstu ant jų, kad jie gaišina visus. Visi jie yra pagyvenę žmonės, kurie yra įpratę pirkti bilietą būtent pas vairuotoją. Maža to, juos ir vairuotoją sieja ryšys: kartą važiavau vėlai vakare iš Vilniaus tokiu reisu, tai vairuotojas kalbino visus keleivius ir man, klausant iš šono, pasirodė, jog jie visi yra tarsi draugai.

Tarp žmonių iš kaimų ir miestelių visada yra kažkoks kitoks ryšys, toks itin paprastas. Juos sieja panaši buitis, ir jie visi kalba apie paprastus, itin buitiškus dalykus. Tokiuose reisuose pasijuntu svetimas, visai nepritampantis prie bendro keleivių konteksto, kaip koks ateivis iš kitos planetos. O juk turiu dvi rankas, kojas, galvą ant pečių, tik va ta mano galva visai nenori pasakoti kitiems kaip mano kūnas vakar darėsi valgyti ar ką aš mačiau per televiziją (aš neturiu televizoriaus), ar ką gėdingo veikė mano kaimynai (aš nebendrauju su kaimynais, net nepažįstu jų), ar kokie maisto produktai ėmė ir pabrango. Besiklausant tų paprastų žmonių, mane ima graužti sąžinė, jog gyvenime per daug laiko leidžiu galvodamas apie neesminius dalykus – stalo žaidimus, meilę, meną vs. verslą, esmę ir panašias trydas, – ir kad visas mano gyvenimas eina perniek; o dar blogiau nei sąžinės graužatis yra suvokti, kad tik tos neišsprendžiamos trydos mane ir domina, visokie kainų kilimai ar televizijos aktualijos man nesvarbios.

Įsėdęs į autobusą išsitraukiau ką tik išleistą Jerzy Pilch knygą „Mano pirmoji savižudybė“ ir įnikau skaityti. Mėgstu šio autoriaus kūrybą panašiai kaip mėgstu Jurgio Kunčino. Skaitydamas kartais pradėdavau šypsotis – taip gerai tas lenkas kalė, o gal vertėjas buvo gerai pasidarbavęs, nežinau, bet man atrodė, jog net autobusas prisipildė šviesos. Pažiūrėjau pro langą, o jis buvo visas apšalęs. Apsidairiau – visi langai buvo apšalę, išskyrus priekinį. Mačiau, kad lauke švietė saulė, tačiau pro savo langą mačiau tik pilką beformę plotmę (plotmę? kas tai per žodis?). Kai važiuodavom pro namus, pro langą žiūrint jie pasirodydavo kaip tamsesnės dėmės, nieko konkretaus negalėjau įžiūrėti.

Šalia manęs sėdėjo mergina, kuri vis kalbėjosi su teta, sėdinčia viena sėdynių eile prieš mus. Jos kalbėjo gražia rusų kalba, ir man buvo malonu jas girdėti. Mergina buvo labai mandagi, aš net pradėjau galvoti, jog galbūt ji ir teta yra iš praeities, kai dar vaikai tikrai gerbė suaugusiuosius. Jos dalijosi saldainėmis, mandarinais ir kažkokiu limonadu, ir vis juokėsi bei šypsojosi viena kitai. Išlipo kažkokioje sankryžoje autobusui dar nepasiekus Trakų. Nuo tada likau sėdėti vienas, toliau skaičiau knygą.

Grįžti namo į Alytų autobusu ir automobiliu yra du labai skirtingi dalykai. Autobusas sukuria savitą aurą: tu esi tarp svetimų žmonių ir jūs visi važiuojat kažkur. Tu nežinai, kas tie žmonės, ir jie nežino, kas tu toks, jautiesi svetimas tarp svetimų. Ir štai visa ši gauja susvetimėjusių žmonių važiuoja iš Vilniaus į kitus miestus, kuriuose yra jų namai. Visi svetimi grįžta namo, tačiau kiekvienas grįžta su labai skirtingomis mintimis ir nuotaikomis, ir niekas o niekas iš esančių autobuse nežino, ką kas galvoja ar kas kaip jaučiasi. Kai važiuoji automobiliu, net jei ir su nepažįstamais žmonėmis, viskas kitaip. Aišku, kažkiek to susvetimėjimo lieka, tačiau automobilis, palyginus jį su autobusu, yra mažas, taigi ir tas svetimumas taip nesijaučia. O jeigu dar važiuoji su pažįstamais ar draugais, tai gali kalbėti visą kelią ir net nejausti, kad grįžti namo.

Štai važiuodamas autobusu aš visą kelią būtent ir jaučiu tai – grįžimą namo. Kartais tai būna slogus grįžimas, kartais linksmas, tačiau bet kuriuo atveju grįžimas verčia mąstyti. Žinoma, galima užmigti ir snūduriuoti, galima skaityti knygą ar pabandyti įsijausti į per ausinuką klausomą muziką, tačiau ir šie būdai ne visada gali išgelbėti nuo minčių apie grįžimą namo. Kai važiuoju iš Alytaus į Vilnių, išvažiavimo jausmas manęs nekankina. Kažkodėl man sunkiau grįžti nei išvažiuoti.

Išlipęs Alytuje pajutau, jog čia šalčiau nei Vilniuje. Pasukau nuo stotelės link šaligatvio ir pradėjau eiti link namų. Štai čia yra parduotuvė „Nuolaida“, o štai čia buvo knygynas, kuriame pirkau savo pirmąsias knygas (tai buvo leidyklų „Tyrai“ ir „Eridanas“ leistos fantastinės knygos, kurios kainuodavo po 4-7 litus). Šalia jų yra du kioskai, kuriuose kažkada pirkdavau daug kramtomos gumos su lipdukais arba skrituliukais, ir dar visokio šlamšto ten buvo. Keli žingsniai ir jau matau darželį, kurio niekada nelankiau, o dabar ten jau gal ir ne darželis, o spec. poreikių žmonių dienos užimtumo centras ar kažkas pan. Jeigu pažvelgčiau į kitą pusę, tai žiūrėčiau į IL namą, jei neklystu, tačiau aš niekada nepažvelgiu ton pusėn, todėl ir nežinau, ar neklystu. Greitai prieinu mokyklą ir kitą darželį, o praėjęs juos kertu Šaltinių gatvę ir palengva įsuku į savo kiemą.

Kiemas tuščias, kaip ir ta Alytaus dalis, kurią ką tik perėjau. Įėjęs į laiptinę patrepsiu kojomis, atrakinu duris ir įeinu – štai čia pagaliau ir baigiasi galvojimas apie grįžimą namo. Dabar aš susitaikęs.