Posts Tagged ‘Visų Šventųjų baras’

Ramiai, Širdie

2012/11/24

Kai vakar visi norėjo skirstytis, aš įkalbėjau kambarioką dar išgerti – nesinorėjo taip lengvai paleisti nakties. Nuėjom į Visų šventųjų barą, paėmiau alaus. Prisėdau, gurkštelėjau ir tada supratau, kad nenoriu gerti, esu jau pilnas, reikia važiuoti namo. Išsikvietėm taksi. Grįžęs nusivėmiau, nusirengiau ir atsiguliau į lovą.

Ryte nubudau daug geresnės nuotaikos. Žinau, kad kažkada jau buvo toks ruduo – turbūt 2010 metais. Tada, būdavo, su kambarioku dar gyvendami bendrabutyje eidavom su gražiausiais ketinimais į centrą, bet pora savaitgalių iš eilės baigdavosi Žalių 999 gėrimu Sereikiškėse ar ant Trijų kryžių kalno, o po to dar eidavom gerti alaus į Pogo – sėdėdavom sau ramūs prie baro, nes apie merginas ir kitus dalykus jau būdavom spėję pakalbėti, kol tuštindavom trauktinės butelį. Nežinau net kaip paaiškinti tai, jog po tokių vakarų prabusdavau su geresne nuotaika. Gėrimas neišsprendžia problemų, bet kai tokius išgėrimus praktikuoji retai, tai gal tada visai ir nieko? Kartą, pamenu, net mama yra sakiusi: žmogui, būna, reikia išsigert.

Susitvarkiau, pavalgiau, apsirengiau mėlynais marškiniais ir juodu švarku, prisidėjau ko reikia ir ko nereikia į tašę ir išėjau. Nuvažiavau į centrą, perėjau Gedimino prospektą, Katedros aikštę, įsukau į Pilies gatvę – ten turėjau aplankyti antikvarą. Vienam dalykui dėstytojas uždavė aprašyti knygų kolekcionieriaus knygų kolekciją kaip kultūros paveldo dalį. Vakar kaip tik skambinau tam antikvarui, sutarėm dėl susitikimo ir pokalbio.

Pilies gatve ėjau lėtai, mačiau daug turistų. Akimis vis sekiau namų numerius. Užsukau į knygyną, bet nieko nepirkau. Kai pasiekiau antikvariatą, jis buvo užrakintas. Kabėjo lentelė, skelbianti, jog antikvaras tuoj grįš. Paskambinau jam, paklausiau po kiek laiko grįš. Atsakė, jog po 15 min. Nežinojau, ką veikti, taigi kelias minutes prastovėjau tame tunelyje, vedančiame į to namo vidinį kiemą. Žiūrėjau į šalia antikvariato padėtas dvi dideles senienas – vienas objektas buvo svarstyklės, o kitas – lyg ir patranka. Po to nusprendžiau eiti nusipirkti atsigerti, taigi pasileidau Pilies gatve žemyn.

Toje parduotuvėje mane stebina tai, jog kai kurios pardavėjos nepasikeitė nuo 2006 metų rudens, kai užsukau į tą parduotuvę pirmąjį kartą. Tada su drauge studijavom VU filologijos fakultete, kuris buvo visai šalia, ir parduotuvėje pirkdavom ką nors užkąsti, kai išalkdavom tarp paskaitų. Išėjęs iš parduotuvės ėjau dar lėčiau, įdėmiai žiūrėjau į žmonių gatvėje parduodamus tapybos kūrinius. Prisiminiau, jog kažkur toliau esu matęs vyrą, kuris pardavinėjo visokius senus daikčiukus – kalendorius, atvirutes, ženkliukus, nuotraukas. Pagalvojau, jog laikui prastumti būtų neblogai pavartyti tas nuotraukas. Ėjau pro visus tuos prekeivius, tačiau taip ir neradau žmogaus, kuris pardavinėtų senas nuotraukas.

Grįžęs prie antikvariato radau vis dar užrakintas duris. Greitai priėjo užsieniečių pora, jie apžiūrinėjo kiemą. Tada ir aš pradėjau žvalgytis po kiemą. Jis buvo ganėtinai nedidelis, niekuo ypatingas, tačiau pats namas buvo labai patrauklus, nes turėjo senus senus laiptus, vedančius į antrąjį aukštą, o virš laiptų buvo stogelis. Žiūrėjau, ir taip kažkodėl gera pasidarė viduj, kai miglotai bandžiau įsivaizduoti kažkada čia vykusį gyvenimą: padžiauti skalbiniai, katės, visokie kvapai iš virtuvių.. O kai pakėliau akis dar aukščiau, išvydau mažyčius mažyčius langelius namo palėpėje, kurie sužadino mano vaizduotę dar stipriau: neaišku, kokie dalykai galėjo dėtis ir kokie jausmai galėjo gimti tose palėpėse.

Kai antikvaras grįžo, aš prisistačiau. Nuėjom vidun. Antikvariatas buvo labai apkrautas, tiesiog užkimštas daiktais. Kita vertus, nieko kita ir negalima tikėtis ;) Vyras buvo labai malonus, noriai pasakojo. Ir dar porą kartų apie moteris prakalbo – visai ne į temą, užtat kaip įdomiai! Leido fotografuoti, ką širdis geidžia, davė į rankas net ir vertingiausią savo turimą knygą – rankraštinę knygą, kuri niekada nebuvo išleista, o po to buvo manoma, kad ji nuskendo kartu su garsiuoju Titaniku; jos vertė maždaug 100 000 Lt.

Baigę kalbėtis maloniai atsisveikinom, palinkėjom vienas kitam sėkmės, ir aš vėl atsidūriau Pilies gatvėje. Ėjau ir šypsojausi, ir net nesupratau, kas man nutiko. Vakarykštis prisigėrimas ir pokalbis su antikvaru kažkokiu man pačiam nesuprantamu būdu apvalė mane, suteikė daug pozityvios energijos. Net žmonės atrodė gražūs ir malonūs, o Pilies gatvės pradžioje išvydau krišnaitų eiseną ir kažkodėl dar geriau pasijutau. O kol ėjau per Katedros aikštę, nusprendžiau, jog nemirsiu aš dėl to susižavėjimo ta mergina ir sunkaus ilgesio jai. Viskas yra paprasta: jeigu tarp mūsų nieko doro neišeis, kodėl turėčiau save kankinti? Ir dar, savo paties nuostabai, pagalvojau štai ką: kodėl negalima tiesiog paprastai bendrauti su merginomis, kurios tau kažkada rūpėjo, bet tarp jūsų nieko neišėjo? Taigi galima bendrauti, ir dar kaip galima! Tikra kvailystė yra mano vengimas bendrauti su jomis.

Štai tokių progresyvių minčių kupinas perėjau Gedimino prospektą, įlipau į autobusą ir važiavau namo. O autobuse mačiau gražią merginą, o kai išlipau ir nuėjau į parduotuvę, ten pamačiau gražią nėščią moterį ir pagyvenusį vyrą, perkantį alaus bambalį. Aš nusipirkau sulčių ir batoną, ir nieko nereikalingo. Pasukau link savo kiemo, o eidamas galvojau kaip viskas arti – mirtis, gyvybė, džiaugsmas, liūdesys, meilė, vienatvė ir t.t. -, ir kad mes visi esam Darnos dalis.

Komunikacija

2012/04/29

Kiekvieną rytą prabudus žolė vis aukštesnė ir žalesnė. Giedri dangūs nuteikia maloniai, sumažina įtampą darbe ir nemalonų dulkiną darbą, kurį šiuo metu atlieku. Oras toks, jog net dirbant neapleidžia nuojauta, kad ne tiek dirbu, kiek savanoriškai leidžiu laiką vėsioje netvarkingoje patalpoje tarp tūkstančių bylų. Kartais su kolege darom pertraukas ir pažaidžiam laivų mūšį arba piešiam savo vadovės portretus.

Penktadienį aš nusiperku naujus batus – ne, ne rimtus odinius, o vėl sportbatukus. Dar nenoriu būti per daug rimtas; aš juk ir šiaip per daug rimtas iš šalies atrodau. Grįžęs namo sudedu būtiniausius daiktus į kuprinę, miegmaišį po pažastimi, ir keliauju link susitikimo vietos. Iš ten važiuojam į Vilniaus užmiestį, kur švęsim Rasos gimtadienį. Pirtis, alus, kalbos apie futbolą ir 2005-2007 metus – mūsų Alytaus parko kompanijos aukso amžių, kuomet viskas, kas rūpėjo, buvo koncertai, alus, pažintys, koncertai, meilės reikalai, koncertai. Net mokyklos baigimas atrodė kažkas nelabai reikšmingas.

Šeštadienį grįžtu namo, nuėjęs į parduotuvę apsiperku. Pietums kepu vištieną, išverdu makaronų. Valgau, žiūriu filmą, užsnūstu, valgau, baigiu žiūrėti filmą, maudausi, o tada išvažiuoju susitikti su Kurmiu ir jo mergina. Karšta ir tvanku, aš pavargęs po gimtadienio. Sėdinėjam Tymo turguj, aplink vis vaikšto policija. Vėliau patraukiam į Visų šventųjų barą, kuriame turi groti The Sold Outs ir Distress.

Įėjęs vidun sutinku Aistę su Miku, porą kitų pažįstamų, vieną alytiškį. Žvalgydamasis aplink matau keletą porelių, galvoju kažin kaip jiems sekasi, ar jie gyvena kartu, ar atskirai, kaip dažnai jie mylisi, už ką merginos (tvarkingos, gražios, pasitempę) myli savo vyrukus (barzdotus, ūsuotus, netvarkingus). Man rūpi žmonės, kurių aš nepažįstu, norėčiau sužinoti daug dalykų apie juos, ypač jų paslaptis. Mane visada tai domino – ne tiek žmonės kaip asmenybės, kiek jų istorijos. Šia prasme norėčiau būti žmonių istorikas – fiksuoti jų pasakojamas istorijas ir perduoti jas tolimesniam išsaugojimui su galimybe jas perskaityti, kad tiek dabarties, tiek ateities žmonės žinotų, jog ne juos vienus kamuoja visokios problemos ir kad ne jie vieni yra tokie netobuli.

Staiga mane pagauna mažytė euforija, užsinoriu visiems pasakyti ką nors gražaus arba nupirkti alaus.

Po koncerto patraukiu link stotelės, einu per kiemus, kad sutrumpinčiau kelią. Nors tuoj 23h, oras vis dar šiltas, vilkiu tik mėgstamus juodus marškinius. Atvažiuoja 5 troleibusas, įsėdu, važiuoju. Galvoju apie bendrumą su žmonėmis, įvykius, vietas ir nuotaikas, kurie mane sujungė su tiek daug skirtingų žmonių; kurie vis dar laiko mane sujungtu su jais.

Mano draugai ir malonūs pažįstami, ir ta nesibaigianti iliuzija apie mūsų amžinybę.

Jeigu man kada nors reikėtų rinktis, kada turėčiau numirti, norėčiau, kad tai įvyktų tokią akimirką, kai esu pilnas, kai jaučiuosi daugiau, nei mažiau.

Bananai Šokolado Padaže

2012/04/02

Savaitės pradžia buvo gera, bet nuo vidurio tapo tokia įtempta, jog penktadienį net neradau žodžių kaip nusakyti nusivylimą darbu. Kad ir koks be nuotaikos buvau, vakare su kambarioku nuvykom pas buvusį kambarioką ir grupiokę. Taip mes apsilankėm savo buvusiame studentų bendrabutyje po daugiau nei pusės metų.

Nejaučiau jokios nostalgijos, ypač nuėjęs į tualetą ir užuodęs tą nemalonų kvapelį. Kambaryje jaukiai pasėdėjom, pakalbėjom, išgėrėm. Grįžęs namo pasijutau neblogai apgirtęs, ir prisiminęs patarimą prieš miegą išgerti aspirino tabletę, taip ir padariau. Ir tikrai – kitą rytą nubudau puikios savijautos. Nežinau, ką tas aspirinas padaro organizmui, bet tikrai visiems rekomenduoju prieš einant miegoti išgerti tą vaistą – paprastas ir pigus būdas kovoti prieš nesveikatą po išgėrimo.

Šeštadienį praleidau vaikštinėdamas su kambarioku po parduotuves. Ieškojau batų, bet, kaip ir visada, batų paieškos buvo bevaisės. Šiuo metu blaškausi tarp normalių vyriškų batų ir sportinio tipo batelių. Negaliu apsispręsti, ar aš jau suaugau vyriškiems batams. Daug patogiau avėti converse‘us ir jaustis kažkaip kietai, nei turėti odinius batus ir atrodyti kažkiek vyriškai. Bet tiek to apie tą vyriškumą, ir taip daug streso buvo šią savaitę.

Po parduotuvių su kambarioku pasidarėm valgyt, išgėrėm alaus, pažiūrėjom Family Guy ir tada futbolo rungtynes, o po to netyčia užsnūdom, prabudę pamatėm tų pačių futbolo rungtynių pabaigą. Tada aš skaičiau knygą ir sukiojausi virtuvėj, o jis kažką irgi veikė.

Vakare išėjom į centrą po tris alaus. Jautėmės abu pavargę nuo nežmoniško tinginiavimo, ir kai susėdom Transilvanijoj išgert po vieną alaus, aš pradėjau galvot, kad po to vieno alaus būsim tokie mieguisti, kad nebus antro alaus, tiesiai namo važiuosim. Bet visgi po pirmo alaus nugalėjom tinginį ir nuėjom į Visų Šventųjų barą. Ten buvo vėsu, baro rūsyje grojo kažkokia blues-rock grupė. Sėdėjom be džiaugsmo ir plano, o kad jau tokie beviltiški buvom, tai nusileidom į rūsį pažiūrėt į tą grupė.

Ir tada kažkaip smagiau pasidarė. Grupėj grojo keturi vyrai – du jauni ir du jau pagyvenę. Dainavo dainas apie pagirias, planus keisti gyvenimą, kurių jie niekada neįvykdo, ir t.t. – žodžiu, apie tikrus dalykus ;) Pajutom jiems kažkokią simpatiją. Be mūsų grupės klausėsi gal dar kokie 9 žmonės. Atrodė, kad muzikantams tai visai nerūpi. Ir labai gerai, jei taip tikrai buvo.

Pamažu mums ėmė gerėti nuotaika, o grupei baigus groti išėjom parūkyti. Ten sutikom Aistę su šuniu ir Miku, kalbėjomės, Aistė isterikavo dėl kažkokio bičo, kuris barėsi dėl jų šuns. Po to mes susėdom su Aiste ir Miku, gėrėm alų ir kažką kalbėjom. Vėliau, kai su kambarioku išėjom parūkyti dviese, netikėtai tapom žiauriai geri kažkokio marozo draugeliai. Jis vis man sakė „nu, ty, pacan dajoš!“, nes aš iš pradžių jam atrodžiau susiparinęs, o po to linksmas, ir vis juokiausi iš visko, ką jis kalbėjo. Jis buvo tokioj stadijoj, kai žmonėms visi aplinkiniai tampa žmonės. Baigiant rūkyt jis pasakė, kad jeigu mums čia iškiltų problemų su kitais bičiukais, tai galim kreiptis į jį ir jis padės (vėliau sužinojom, kad jis buvęs kikboksininkas).

Kažkuriuo metu kambariokas įkalbėjo mane eiti pažaisti stalo futbolo prieš ką nors. Taigi mes nuėjom prie stalo futbolo stalo, ten žaidė dvi poros, sutarėm po jų žaidimo sužaisti su laimėtojais. Kai jie baigė, mes stojom prie stalo, mane kankino nepasitikėjimas, bet kai įkaliau pirmą įvartį savo mėgstamu stiliumi (pagauni, kada priešininkas gynėju smūgiuoja kamuoliuką, o tu savo vienu puolėju tuo pat metu kerti, ir tada išeina fainas smūgis; nemanau, kad rimti stalo futbolo žaidėjai daro tokius dalykus, nes, greičiausiai, jie retai atsiperka), pasijutau kur kas geriau. Galų gale, mes laimėjom prieš tuos vyrukus daug anksčiau, nei baigėsi visi kamuoliukai, ir gerai nusiteikę priėmėm sužaisti kitų vyrukų porą. Vienas iš jų buvo alytiškis, jis žaidė už gynėjus, ir žaidė kur kas geriau nei mano kambariokas ar aš. Visus įvarčius praleidom būtent tada, kai jis smūgiavo gynėjais; visą laiką turėjom juos vytis, vis lygindavom rezultatą, tačiau, kai atėjo eilė priešpaskutiniam kamuoliukui, mes praleidom įvartį ir galiausiai pralaimėjom dviejų įvarčių rezultatu. Kad ir kaip bebūtų, jautėmės gerai pažaidę. O tada aš nutariau padaryti šiokį tokį detektyvinį tyrimą, kurį esu pradėjęs dar 2011 metų pavasarį.

Nuėjau prie to alytiškio, su kuriuo žaidėm ir pasakiau, kad žinau, iš kokio jis miesto ir kokioj mokykloj mokėsi. Tada pasakiau, kad ir aš esu iš ten ir iš ten, ir trumpai papasakojau vieną gandą apie vieną vyrą-mokytoją mokykloj, kuris neva susidėjo su viena mokine ir dėl to išėjo iš mokyklos. Tą gandą pirmą kartą išgirdau Alytuje 2011 metų pavasarį, kai kalbėjau su trim bičiukais, kurie buvo baigę mano mokyklą, ir jie man papasakojo tą istoriją. Jie nežinojo, kas buvo ta mergina, su kuria susidėjo tas mokytojas, bet man iškart kilo įtarimas, jog tai buvo mergina, su kuria aš bandžiau draugauti vienu metu. Taigi nuo to laiko aš kai sutikdavau ką nors iš mokyklos, visada bandydavau kalbėtis apie šią istoriją, bet dažniausiai niekas nebūdavo girdėjęs to pletko, nes tuo metu jau buvo baigę mokyklą.

Vyrukas bare išklausė mane ir pasakė, kad kažkas tokio tikrai buvo mokykloje, bet iškart patikino, jog nežino, kas buvo toji mergina. Mes su juo atkapstėm iš kurios laidos buvo toji mergina, ir dar išsiaiškinom kokiame maždaug panų būrelyje ji trynėsi mokykloj. O daugiau – nieko. Aš jam net pasakiau savo spėjimo vardą ir pavardę, bet jis sakė negali būti garantuotas, jog tai tikrai buvo ji. Pasakė dar vieną variantą, bet aš mintyse iškart ją išbraukiau, nes to vyruko variantas buvo labai neįtikimas – ta mergina nebuvo tokia, kuri nesigėdytų susidėti su mokytoju. Čia, aišku, verta paminėti, jog vargu ar kas nors žino, kiek buvo tiesos tame „susidėjime su mokytoju“, tačiau man tai visai nerūpi – man rūpi pats gandas ir jo objektai. Pabaigai tas vyrukas pasakė, jog žmonės kalbėdavo, kad ta merginai po pamokos pas tą mokytoją atsisveikindavom jį „vos ne bučinuku“. Galiausiai aš padėkojau vyrukui už pagalbą ir grįžau prie mūsų stalo, ten visiems bandžiau papasakoti kaip vyksta mano tyrimas ir ką naujo sužinojau ;)

Praėjus kuriam laikui sutikau vieną kolegą iš radijo, pakalbėjom apie futbolą, ultras, JAV, o prieš išeinant namo dar vienas vyriškis mane spėjo keistai pakalbinti: aš stovėjau prie baro durų, jis įėjo ir sako man „jūsų ausis kraujuoja“. Aš atsisukau, stoviu ir žiūriu į jį, ir nesuvokiu, ką jis man bando pasakyti. Žiūriu į jį, o jis vėl – „jūsų ausis kraujuoja“. Galvoju negali būti, nes nieko tai ausiai nepasidariau, be to turėčiau jausti, kad kraujas teka ausimi. Aš jam sakau „negali būti“, o jis man rimtu veidu žiūri į mane ir sako „tikrai kraujuoja, jūs geriau eikit pažiūrėkit į veidrodį“. Tada aš kilstelėjau ranką link ausies, tarsi bijodamas perbraukiau ją, ir jau kai ruošiausi pažiūrėti, ar delnas nekraujuotas, tas vyriškis sako „su balandžio pirmąją!“, o aš vis dar žiūrėjau į delną, kuris buvo švarus. Juoktis pradėjau tik po kurio laiko, labai jau keistai nuteikiantis buvo to vyriškio bajeris ;)

Grįžom namo 03h, vėl išgėriau aspirino prieš eidamas miegoti, ir kitą rytą vėl prabudau sveikutėlis.


%d bloggers like this: