Posts Tagged ‘VU’

Naktinės

2013/10/21

Penktadienį važiuoju su nepažįstamais pirmakursiais namo į Alytų. Jie kalba, o aš klausausi. Pasirodo, kad dar daug vietų Vilniuje nežino. Aš irgi kažkada buvau kaip jie, Vilnius atrodė neprijaukinta erdvė, kurioje planavau patogiai įsikurti, tačiau ganėtinai greitai Vilnius mane ėmė erzinti. Ką čia slėpsi – buvau provincialas, reikėjo laiko priprasti prie miesto, pakeisti tam tikrus įpročius, o gal požiūrį į kasdienius dalykus. Dabar jau septynis metus esu Vilniuje praleidęs, ir jeigu manęs paklaustų, kaip mano gyvenimas pasikeitė per tuos metus, atsakyčiau, kad turiu tas pačias dvi kojas, dvi rankas, galvą, bet trūksta širdies, ir tai, kas man labiausiai neduoda ramybės, yra

Aš grįžtu namo ir einu miegoti.

Užmiegu,

sapne einu į universitetą, kažkokiame mažame niūriame kiemelyje matau stalą ir žmones prie jo, prieinu, suprantu, kad čia mano grupiokės, nė vienos nepažįstu, apsidairęs pastebiu Gražiną, galvoju kaip čia yra, kad ji studijuoja leidybą, o gal aš studijuoju psichologiją? Pasisuku į dėstytoją, matau – Sigitas Parulskis, toks paniuręs, sklaido lapus, klausia ar mes visi užpildėm lentelę, o aš nesuprantu, apie kokią lentelę jis kalba, pradedu ieškoti kažko sąsiuvinyje, kažkokia grupiokė atsakinėja į Parulskio klausimus apie literatūros kritiką, Gražina nieko nekalba, tik kartais atsidūsta, jos gražūs batai.

Pabundu,

pro užuolaidas į kambarį sklinda saulės šviesa, primena pačias geriausias vasaras, praleistas Alytuje. Prausiuosi, pusryčiauju, važiuojam su mama ir jos draugu į kapines, ten tvarkom dieduko kapą. Tada važiuojam atgal, užsukam į parduotuvę. Kažkada ir su tėvu taip važinėdavom, tik tie važiavimai į parduotuves labai prailgdavo, nes mama norėdavo užsukti ir į Maximą, ir į Iki, ir į Pigiau grybo. Nežinau, iš kur tėvas tiek kantrybės turėdavo, šiaip buvo labai nekantrus ir po parduotuves vaikštinėti nemėgo. Norėčiau mamos paklausti, ar dabar viskas jai geriau, tiksliau – ar su laiku su kitu žmogumi gyventi tampa paprasčiau. Bet neklausiu, vis tiek nepasakys tiesos. Per tiek metų mes su mama išmokom vienas kitam nekelti rūpesčio nepasakodami svarbių dalykų. Turim savitą kalbos kodą, savitą melo sistemą. Abu matom vienas kito nerimą, tačiau sakom, jog viskas gerai, viskas gerai. O tais kartais, kai sulaužom kodą, įvyksta siaubingi dalykai: kai man reikia išklausymo, ji pradeda aiškinti kaip turiu gyventi, o kai jai reikia patarimo, patarinėti jai yra beprasmiška, nes ji dar prieš prašydama patarimo jau žino, kad nesiims nieko keisti.

Vakare išeinu su Tadu į kiną, žiūrim Metallica 3D, po to susitinkam su draugais bare. Išgeriam, plepam, grįžtu namo ir atsigulu.

Užmiegu,

sapne stoviu prie Pedagoginio žiedo, man reikia namo, bet nežinau, kur visi šitie autobusai važiuoja, jaučiuosi pasimetęs, matau Parulskis lipa į kažkokį autobusą, autobusas pajuda, jis išvažiuoja, aš stoviu, kur mano namai? Pasuku atgal link universiteto ir einu, nesuprantu, kodėl aš studijuoju ne VU, o Pedagoginiam, aš čia niekada nenorėjau, įsuku į kažkokį niūrų kiemą, matau stalą, prieinu prie jo, matau savo sąsiuvinį, prisėdu, vartau lapus, ieškau lentelės, bet nerandu, girdžiu šurmulį, vėl susirenka grupiokės, kurių nepažįstu, aš pasimetęs šitam mieste, ateina ir Sigitas Parulskis, vėl niūrus, jis klausia ar mes visi užpildėm lentelę, žiūriu į Gražiną, ji manęs nepastebi, aš užsidengiu veidą, aš

Pabundu,

girdžiu lietų. Kurį laiką guliu ir klausausi, kas vyksta bute. Girdžiu, kad mama jau vaikšto, jos draugas turbūt dar miega. Guliu toliau, po to girdžiu kaip katė trinasi prie mano kambario durų, įeina. Kviečiu ją pas save, bet ji, užšokusi ant lovos, peršoka ant palangės ir ten įsitaiso.

Diena ištempta, stumiu laiką. Mama švelniai aiškina, koks turėčiau būti. Stengiuosi nesiklausyti, apsimetu, kad skaitau knygą. Vakare žiūrim televiziją. Pats geriausias vaistas nuo mąstymo – įvairūs vienadieniai šou. Tiesiog žiūri, mąstymas atšimpa, mintys tampa švelnios, tampi nepriešiškas sau.

Po to atvažiuoja kambariokas ir važiuojam į Vilnių. Jau seniai sutemę, laukuose tirštas rūkas. Važiuodami klausom Metallica „Load“ albumą, kalbam apie šį bei tą. Užsimerkiu, ir trumpam užsinoriu, kad mes nulėktume nuo kelio.

Ne, tokios pabaigos yra nesąžiningos. Tai per daug paprasta, o ir kambariokas niekuo dėtas.

Grįžęs iškraunu daiktus ir atsigulu.

Užmiegu,

sapne einu kažkur iš Turniškių ar Antavilių, su draugu buvom hardkoro koncerte, buvo atvažiavusi seniai jau iširusi grupė iš JAV, draugas vis dainuoja kažkokią tos grupės dainą, jau sutemę, vėsu, išeinam iš miško, sustojam prie autobusų stotelės, laukiam autobuso, tada pasirodo Kiras, sako gyvena čia netoliese, galim užsukti pas jį ir išsikviesti taksi, mes sutinkam ir nusekam paskui jį, kažkur toli toli matau Saulėtekio bendrabučius, nuėję pas Kirą prisėdam, pastebiu, kad jau po antros valandos nakties, galvoju vėl eisiu į darbą neišsimiegojęs, tada bandom išsikviesti taksi, man reikia įvesti vilniustransport.lt į jo kompiuterio interneto naršyklę, bet vos tik pradedu vesti vilnius, naršyklė išmeta visokių pasiūlymų su žodžiu vilnius ir man trukdo, niekaip negaliu įvesti pilno svetainės adreso, susinervinu ir išeinu su draugu, lauke tamsu ir dar šalčiau,

Pabundu,

guliu ir klausausi, ar neskamba žadintuvas. Neskamba. Dažnai nubundu taip – likus minutei, dviem, o kartais dešimčiai iki žadintuvo. Kambarys tamsus, net nekvepia rytu. Mintis apie darbą sukelia šleikštulį. Guliu toliau, nenoriu dar vienos dienos.

Bet keliuosi, prausiuosi, pusryčiauju. Už lango vis dar tamsu. Apsirengiu, išsivalau dantis. Apsimuturiavęs skara išeinu iš namų, atidarau laiptinės duris ir paskęstu tamsoje.

Ir tai, kas man labiausiai neduoda ramybės, yra nežinojimas ar aš ieškau žmogaus, kurį galėčiau mylėti, ar žmogaus, kuris pribaigtų to amžino jausmo poreikį manyje.

domantas razauskas

Spalio Moterys

2010/10/24

ji graži.

kai pamačiau ją pirmą kartą, nesupratau, ar man ji graži, ar ne. tai kažkoks kitoks grožis, ir jai netinka žodis „graži“, nors dabar aš puikiai suprantu, kad jos išvaizda mane traukia.

ji graži, stovi priešais mane dabar per maždaug penkis metrus. su savo grupe pristatinėja atliktą tyrimą, aš bandau klausytis jų. bėda ta, jog būtent ji labai daug kalba, ir aš suprantu, kad man nelabai įdomu, ką būtent ji kalba. svarbu, kad ji kalba. o kalbėdama ji nežymiai linguoja. man labai malonu matyti merginą, kuriai žodis „graži“ yra per mažas, kurios balsas malonus ir kuri dar linguoja.

kartais aš tiesiog nusuku akis į spintą su knygomis, pradedu apžiūrinėti sienas, kėdes, savo stalą, sukioju tarp pirštų rašiklį, permetu akimis savo pranešimo tekstą, kurį jau perskaičiau. žiūrėti į tą reto grožio merginą išvien yra per sunku. (kartais aš galvoju, jog buvimas tarp gražių moterų mane veikia labai raminančiai, teigiamai.)

tas jos grožis man kiek sudėtingas. aš puikiai suvokiu, jog jos išvaizda mane žavi todėl, kad jos veido bruožai (skruostai, didelės akys) primena man paskutinę mano merginą, ir galbūt vien todėl ji man visa graži atrodo. taip pat suprantu, jog dauguma vaikinų neįvertintų jos kaip gražios merginos, ji nėra iš tų „objektyviai“ gražiųjų, tačiau šią akimirką ji yra nuostabi: kalba truputį šypsodamasi, pasakoja apie švedus, jos klubai nežymiai juda.

ji graži, ir apsirengusi gražiai. juodi džinsai, balta (su mėlynu raštu) suknelė, ant viršaus dar mėlynas megztukas. galbūt tai nėra labai skoninga, bet aš pasiduodu bendram jos vaizdui, aš sakau: ji yra daugiau nei graži. ir jos sudėjimas toks sveikas, o dar tos didelės akys, ta šypsena veide..

dabar apie tyrimą toliau kalba kiti jos grupės nariai, o ji atsiremia rankomis į stalą, išsitempia, tarsi pasistiebia, jos trumpa suknelė pakyla aukščiau. tokia erotinė stovėsena, vargu ar ji pati pagalvojo, kaip gali atrodyti iš šono. šią akimirką aš norėčiau ją vesti, ji būtų mano skandinavė, gyventume kur nors Šiaurėje, turėtume porą vaikų, mergaitė mėgtų gamtą ir rašytų eilėraščius, o berniukas taptų geras dailidė; lėtas ir ramus gyvenimas: ji kartais megztų megztukus vaikams, sau ir man, ir mes visi juos nešiotume, aš net galėčiau dėl jos pradėti žvejoti, parneščiau karts nuo karto vieną ar kitą didelę žuvį į namus. o jos vardas galėtų būti Gretė, o aš galėčiau būti Ingvaras.

bet paskaita baigiasi, aš nepasiperšu jai, apsimuturiuoju skara, išeinu iš filologyno, užsirūkau ir pradedu eiti link Mindaugo stotelės.

– – –

šeštadienio vakaras, aš su kambarioku bare. manyje jau yra pusė butelio žalių 999 ir bent du bokalai alaus. netoli manęs ir kambarioko prie baro prisėda pora. kambariokas pažįsta vaikiną, jie buvę grupiokai, o merginos nepažįsta. karts nuo karto pažiūriu į tą merginą, juolab, jog ta pora sėdi tiesiai prieš mus. mergina iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo ypatinga, bet po kiek laiko, kai apsiprantu prie tos poros vaizdo, man jie abu pradeda rodytis labai gražūs. po to, kai jie susiglaudžia, suprantu, kad tai tikrai yra pora, nes iš pradžių jie man tik kaip draugai atrodė.

vaikinas aukštesnis toks (na, bent jau už mane), jo plaukai vos vos garbanoti, veidas malonus. merginos veidas vaikiškas, ir net kai ji nesišypso, atrodo lyg šypsotųsi. tokios kaip ji aš nenoriu vesti, nenoriu su tokia turėti vaikų, gyventi ilgai ir laimingai. tai tiesiog žavaus veido mergina, ji kaip koks pozityvumo simbolis rudenį. galvoju reikia eiti pasakyti jai, kad ji graži, bet niekas taip akiplėšiškai nesielgia, taigi lieku sėdėti prie baro, bandau būti taktiškas.

mes jau ruošiamės išeiti, aš pasiimu striukę, einu link tos merginos, vaikino kaip tik nėra šalia jos, kaip gerai, galvoju. ji irgi rengiasi striuke, aš paliečiu jos petį, kad ji atsisuktų, tada sakau jai į ausį labas, norėjau tau komplimentą pasakyt, o ji sako kad aš labai graži? ir man belieka pasakyti taip.

ji žiūri į mane ir šypsosi, ačiū, sako, o aš jaučiuosi sumišęs dėl tokio demaskavimo. bet mes visi išgėrę, patenkinti savimi (aš – todėl, kad pasakiau jai komplimentą, visą dieną nieko geresnio nenuveikiau), kažkiek vieniši, ir mes visi jau norim namo, taigi aš išeinu iš baro su kambarioku ir einu link stotelės. ten kambariokas iškviečia taksi, o kol mes laukiam, pro mus praeina tas vaikinas su mergina ir dar pora draugų. kai jie tolsta, aš žiūriu į merginos kojas.

bet dabar jau reikia lipti į taksi, aš lipu į taksi, mes važiuojam. kaip greitai taksistas važiuoja, kaip staigiai stabdo, man truputį negera. užtat moterys yra labai gera, ypač kai esi vienas ir gali leisti sau jomis žavėtis mintyse tiek, kiek tik tau norisi.


%d bloggers like this: