Posts Tagged ‘vynas’

Rugsėjis

2017/09/08

Mama su draugu nusipirko kelionę dviem savaitėms į Bulgarijos kurortą, todėl aš pasiėmiau atostogas darbe, kad galėčiau prižiūrėti namus ir juose liekančią katę. Su kate mes sutariam gerai, su namais irgi nekyla sunkumų, su Alytumi – taip pat, todėl mintis apie tokias atostogas man nekelia nerimo.

Šeštadienį anksti ryte keliuosi pas Agnę, rengiuosi ir grįžtu į savo butą. Ten manęs atvažiuoja paimti Rū., ir mes išvykstam į Alytų. Likusią dieną nieko per daug neveikiu. Mama rodo, kur kokio maisto nupirko, kur ką turėčiau valgyti arba kur katės maistas ir kraikas; aš laisvu metu skaitau, žiūriu krepšinį arba bandau snausti – man reikia pailsėti, nes 02 val. išvažiuosim, vešiu mamą ir draugą į Garliavą, iš kur juos paims kiti žmonės ir nuveš į Vilniaus oro uostą.

Bet snausti nepavyksta, nuolat vartausi ir girdžiu garsus mūsų bute arba iš aukščiau gyvenančių kaimynų. Kaip ir sutarta, 02 val. išvykstam, vairuoju aš. Pirmą kartą važiuoju tokiu tamsiu metu, perjunginėti tolimas šviesas į artimas man yra naujiena, todėl kartais užmirštu tai padaryti ir vis akinu kitus vairuotojus. Išvažiavus iš Alytaus lyja, o dar ta tamsa, tai važiuoju 80 km/h, nes nesijaučiu užtikrintas. Į Garliavą nuvykstam ramiai, sustojam prie kažkokio namo ir einam ten. Jame randam mamos ir jo draugo draugus – jie irgi vyks kartu į Bulgariją.

Draugai siūlo kavos, arbatos, sumuštinių su kumpiu ir naminiu sūriu. Aš nieko nenoriu, bet po to paprašau kavos – norisi išlikti žvaliam grįžtant atgal. O reikalas toks, kad niekad nesu vairavęs, kai šalia priekyje nesėdi mamos draugas, todėl šiąnakt manęs laukia tam tikras išbandymas. Tiesa, su mumis kartu važiuoja mano krikšto tėvas (nes neturi ką veikt), todėl jis sėdės šalia, kai grįšim atgal, bet jis visai ne tas pats, kas mamos draugas.

Pasisvečiavę pas draugus išeinam tuo metu, kai atvyksta dar kitas draugas, kuris ir turi visus juos vežti į Vilniaus oro uostą. Jie persideda lagaminus pas jį į automobilį, mes atsisveikinam, sėdam su krikšto tėvu į automobilį ir pajudam iš Garliavos. Visus ženklus-nuorodas matom, neblūdijam ir Alytų pasiekiam be problemų. Grįžęs paskambinu Agnei, nes ji prašė, o tada atsigulu į lovą ir dar šiek tiek skaitau prieš miegą.

Diena baigta.

***

Dėl naktinės kelionės sekmadienį man rodosi, kad yra jau pirmadienis, todėl prisėdęs prie kompiuterio dirbu nuotoliniu būdu. Tik pamatęs radijo automatizavimo programoje dieną, suprantu, kad šiandien sekmadienis, o ne pirmadienis, ir nustoju daryti visokius dalykus dėl radijo.

Bėda ta, kad be to darbo nėra ką veikti. Pasidarau pusryčius, padarau kavos sau ir krikšto tėvui, kuris po kelionės liko nakvoti pas mus bute. Abu bimbinėjam be veiklos, po to parsiunčiu jam muzikos ir įrašau ją, kad galėtų klausyti savo telefone. Bet tik tiek, daugiau nėra ką veikti.

Bandau skaityti, valgau pietus, maudausi karštoje vonioje, glostau katę.

Diena tokia apsiniaukusi, dangus nenori pragiedrėti.

Gaunu žinutę, kad iš manęs nori imti interviu žurnalas „Literatūra ir menas“. Smagu, bet jau seniai ne taip, kaip nuolat įsivaizduodavau, kad man bus. Faina nors tai, kad interviu ims Jurga Tumasonytė – visada norėjau jai duoti interviu, nes jos klausimai būna įdomūs.

Kartais prisėdu ir užrašau idėjas naujam romanui.

Draugai nenori eiti žiūrėti krepšinio į miestą, todėl žiūriu jį vienas namuose. Kai žiūri varžybas vienas, emocijų lieka mažai. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė laimi, nuaidėjus finaliniam signalui paploju vienas kambaryje, ir einu vėl prie kompiuterio.

Atsidarau vyno, susirašinėju su Agne ir klausau The National.

***

Katė nakvojo man prie kojų, bet netrukdė – miegoti nuėjau apgirtęs.

Ryte jaučiausi blogai, tarsi peršalęs. Kas žino, gal ir peršalau eidamas rūkyti tik su marškinėliais į balkoną.

Kadangi skaudėjo galvą ir buvo užsikimšusi nosis, neapsikentęs išgėriau vaistų nuo skausmo, tačiau jie nelabai padėjo. Taip po ilgo laiko turėjau iškęsti nemalonumus vienas pats, ir ką – iškenčiau, ir priešpiet visi blogi simptomai buvo dingę. Pusryčiavau per pietus, pietavau neapsakomai vėlai. Po to susitikau su Tadu.

Sėdėjom Jaunimo parke, žiūrėjom į skate parke dviračiais, riedučiais ir riedlentėmis važinėjančius vaikus, paauglius, ir tai kažkaip ramino. Kalbėjom apie tai, kaip visada – santykius. Tadas pasakojo kaip išsiskyrė su paskutine mergina, kas vyko po to. Klausydamas jo prisiminiau, kad tame pačiame parke sėdėjom prieš metus, tik tada buvo ne rugsėjis, o rugpjūtis, ir kalbėjom apie tą patį – santykius su merginomis. Anais metais jis irgi pasakojo, kad išsiskyrė su mergina. Anais metais aš irgi turėjau problemų dėl santykių, bet mažai ką Tadui pasakojau – aš išvis tada mažai kam apie tai kalbėjau. Yra dalykų, kuriuos tenka pasilikti sau – yra dalykų, kuriuos iškęsti turi vienas; galų gale, tu pats ir kaltas, ar ne?

Diena nebuvo šilta, su džemperiu būti po kurio laiko pasidarė vėsu, todėl atsistojom ir pasivaikščiodami grįžom į kiemą. Paėmiau automobilio raktelius, įsėdom ir parvežiau Tadą namo. Grįždamas atgal taip norėjau į tualetą, kad užsukau į netoliese esančias kapines, ten yra tualetas, tai ten ir nusilengvinau. Po to grįžau saulei jau visai besileidžiant už horizonto, pastačiau automobilį už namo ir grįžau į butą.

O bute vėl nežinojau ko imtis, tai atsisėdau priešais televizorių ir žiūrėjau filmą, kurį streaminau iš kompiuterio į tv. Dabar, kai tai rašau po kelių, jau nepamenu koks filmas tai buvo.

Iš tiesų man sunku atskirti vieną dieną nuo kitos.

Ir visur tas švininis dangus.

When Girls Telephone Boys

2017/02/06

Po to supykau ant Rūtos, nes buvo už ką.

Pyktis man neįprastas jausmas, nes dėl savo tėvų barnių įpratau užgniaužti pyktį ir jo nedemonstruoti; nemėgau žmonių, kurie nesugebėdavo jo kontroliuoti. Paskutiniu metu pastebėjau, jog neišleistą pyktį nukreipiu prieš patį save, tai visada baigiasi tam tikru savęs kankinimu, žlugdymu, baudimu, net jei pirmiausiai pykstu ant kito žmogaus, o ne ant savęs. Todėl kai šį kartą supykau ant Rūtos, man iš dalies palengvėjo. Galų gale, pyktis yra labai natūralus dalykas, jį kažkaip reikia išleisti, realizuoti.

Realizavau paprastai – nuėjau pas kaimynystėj gyvenančius draugus ir prisigėriau. Grįžęs namo radau kambarioką su kolega iš darbo, tai prisijungiau prie jų atsinešęs butelį vyno, ir vaidinau prieš juos labai kietą. Rytą nubudęs šalia lovos radau nebaigtą vyno butelį ir pagalvojau, kad pasileisiu Pearl Jam dainą „Indifference“ ir gersiu toliau vyną, bet tada pagavau save kvailai besielgiantį ir sustojau kurti savęs gailėjimo planą. Vietoj to, kad daryčiau nesąmones, susitvarkiau kambarį, išploviau indus ir pasigaminau skanius pietus, parašiau Rūtai, kad tikrai ant jos pykstu, o po to pakviečiau Rimą vakarienės/pasivaikščioti.

Ir pasijutau labai gerai.

Berašydamas apie pyktį prisiminiau vieną istoriją iš vaikystės. Mama susipyko su tėvu ir kitą dieną nusipirko naują baldų komplektą į savo miegamąjį. Nežinau, kuo tas jų susipykimas buvo neeilinis, bet net tėvo motina įsikišo, bandydama užglaistyti situaciją – ji paskambino ir paklausė kaip laikosi mama, ar pyksta ant tėvo. Aš atsiliepiau ir atsakiau, kad mama labai pyksta ir iš viso to pykčio net naujus baldus nusipirko, tai močiutė daugiau nieko nesakė, matyt, suprato rimtą mamos pyktį.

Kadangi aš baldų nepirkau, tai nuėjau vakarieniauti su Rima. O ten įvyko labai įdomus dalykas – mums bekalbant su ja, vienu metu ji pažiūrėjo į laikrodį, o tada sako – štai bendraujam su tavim pusantros valandos nelengvomis temomis, bet aš jaučiuosi labai gerai, šitas bendravimas su tavimi man teikia malonumą. Ir tada aš pagalvojau – aš irgi jaučiu TĄ bendravimo malonumą; mes labai lengvai susikalbam, nors realybėje matomės tik antrą kartą. Ir dar – bendraudamas su Rima prisiminiau Renatą ir Rūtą – su jomis patirdavau tokį patį malonumą.

Dabar, kai apie tai galvoju, manau, kad mūsų visų patirtys arba kažkuo panašios, arba mes tiesiog mokame apie jas kalbėti, arba turim kažkokį bendrą kalbos kodą. O tai, kad Rima, Rūta ir Renata yra tarpusavyje kažkuo fiziškai panašios, turbūt tėra tik atsitiktinumas ;)

***

Bekalbant su kambarioku, jis nusistebėjo, kai pasakiau, kad man brandžios moterys yra gražios. Jis manimi labai stebėjosi, sakė, kad jam 30 metų moteris jau atrodo sena. Kambariokui 24 metai, man – 29. Dar pridūrė, kad jį patį žavi tik jaunesnės už jį. Man visa tai nesuprantama.

Vėliau, kai buvau susitikęs su Rima, ji atrodė labai moteriškai, taip skoningai apsirengusi, ir aš mintyse jai padėkojau. Nemoku paaiškinti, bet šalia jos pasijutau kažkaip maloniai, pajutau, kad esu su moterimi, o ne šiaip susitinku su kažkuo pabendrauti. Tokiomis situacijomis ir mano elgesys pasikeičia, pats nepajuntu kaip pradedu flirtuoti, jaučiuosi kažkoks vyriškesnis. To aš, pvz., niekad nepatiriu bendraudamas su <…>, nors, kita vertus, <…> man kelia labai gražų estetinį pasigėrėjimą; bet tai kažkas visai kita.

***

Rima priminė gerą klausimą – ar aš dievinu, ar myliu? Meilė yra ilga ir nuobodi, varginanti, dievinimas – stiprus, jausmingas, bet trumpas. Man rodos iki šiol aš mokėjau tik dievinti, ir labai liūdnai baigdavosi tos draugystės, kai merginų nepavykdavo dievinti. Kita vertus, draugystė su G. – ten nebuvo dievinimo, aš pamažu ją mokiausi pamilti, tik man prireikė kur kas daugiau laiko nugalėti abejingumą pačiai galimybei vėl pamilti; mano delsimas jai turėjo atrodyti kaip rimto santykio vengimas. Kas žino, gal taip ir buvo.

Kaip gerai, kad kai kurių dalykų mes jau niekada nesužinosim.

***

Gavau atsakymą dėl antro romano iš „Vagos“ leidyklos – romano jie neišleis. Po kelių dienų gavau atsakymą iš leidyklos „Tyto alba“ – jie nusprendė romaną išleisti. Apsidžiaugiau, bet džiugesys greit išblėso, pasidžiaugiau artimiausiems žmonėms, ir tiek. Natūralu, kad dėl pirmo romano išleidimo džiaugiausi stipriau ir ilgiau – visgi pirmasis.

Dar po kelių dienų man pradėjo atrodyti, kad mano antras romanas niekam tikęs. Taip pat buvo ir su pirmuoju, stengiuosi nekreipti dėmesio į šitas mintis. Galų gale, galbūt man lemta nuolat nusivilti galutiniu rezultatu? Aš patiriu kūrybos proceso džiaugsmą, tai kaip užduoties sprendimas, o kai viskas baigiasi, jaučiuosi tuščias indas ir viskas, atrodo, yra padaryta blogai; kažkaip nuolatos ne taip, per prastai, per mažai įspūdingai. Guodžiu save, kad aš dar tik pradedu rašyti, todėl kažką rimtesnio parašysiu po 5-10 metų, o ne dabar. Kol kas ši mintis man padeda per daug savęs nespausti ir nereikalauti super gero romano. Galų gale, dauguma muzikos grupių tik su trečiu ar ketvirtu albumu prasimuša, nugludina savitą skambesį. Taigi aš irgi turiu dar laiko.

Anarchija prie kasos / sapnas 2016.01.30

2016/02/02

Sapnavau kad studijuoju VU Komunikacijos fakultete nuėjęs į valgyklą sutinku Moniką Eriką Vaidą Viktoriją jos mane pasveikina su gimtadieniu juokiamės ir kalbam tokia gera nuotaika sakau einu nupirksiu ko nors prie kavos ir atsistoju į eilę o ji nejuda žiūriu ko yra o yra visokių šokoladų bandelių čiulpinukų ir mėsiškų patiekalų galvoju pirksiu Kinder Bueno bet nėra pardavėjos visi stoviniuoja niekas neateina taigi žmonės patys pasiima ko jie nori ir palieka tiek pinigų kiek reikia aš irgi taip padarau bet perku ne Kinder Bueno o Milkos didelį šokoladą galvoju turėtų būti gerai kol einu link stalo prie kurio prisėdo grupiokės sutinku V-Jansen

ji sako: kas ten per anarchija prie kasos
sakau jai: nėra pardavėjos tai visi patys apsitarnauja

Tada einu toliau ir suprantu kad valgykla labai pasikeitė visai ne tokia kokia būdavo mūsų studijų metais prisėdęs padedu šokoladą grupiokės klausia kodėl jo tik pusė aš nesuprantu o po to staiga suvokiu kad tai V-Jansen kitą pusę iš manęs nušvilpė kuomet buvo sustabdžiusi mane ir kai pasakau grupiokėms tai visos juokiasi man irgi linksma.

Po to valgykla tampa Vingio parku sėdime ant žolės o daug įvairaus amžiaus vyrų žaidžia regbį ir vis mums trukdo ramiai pasibūti taigi mes sutariam su jais kad galime visi žaisti slėpynes dabar eilė nežiūrėti kažkokiam vyrui

sakau grupiokėms: žinau gerą vietą slėptis

ir vedu jas link miško ten atidarau duris ir nusileidžiame į kažkokius rūsius pasislepiam prie po surūdijusia valtimi ten randeme vyno ir suprantam kad šiandien vis tiek viskas gerai baigsis ir juokiamės.

Lygiosios

2014/03/27

Aš labai ištroškęs, o prieš mane ant stalo stovi keturi buteliukai mineralinio vandens. Galėčiau paimti vieną ir atsigerti, niekas manęs čia nemato, bet negaliu. Ne tokiems kaip aš čia paliktas mineralinis vanduo, ir ne tokioms progoms.

Kaskart, kai tenka važiuoti dirbti pas klientus, kankina nežinomybė. Atsiduodi visiškam atsitiktinimui: nežinai, kas tai per klientas, kokie žmonės tave ten sups, ar jie pasistengs tau sudaryti tinkamas ir patogias sąlygas dirbti, ar nuolatos kamantinės kokia dokumentų archyvavimo prasmė – kai kurie jų rodo dokumentus ir klausia, kas čia negerai, kodėl negali likti taip, kaip yra, o išklausę tavo atsakymų pasirauko, pasirauko, ir galiausiai palieka tave ramybėje. Tu toliau dirbi savo darbą, jį apmoka tos įmonės savininkas (-ė). Tu, žinoma, nesi kaltas, kad teiki paslaugą, kurią retai kas įvertina, bet stengiesi nepykti ant tų burnojančių žmonių, kurie kažkodėl bando sutaupyti savo šefo (-ės) pinigus.

Dažniausiai būna, kad gauni laisvą kabinetą, ir ten sau dirbi, arba turi dalintis kabinetu su vienu ar keliais žmonėmis. Tačiau būna ir kitokių atvejų. Neretai pasitaiko, kad tau paskiria visą susirinkimų kambarį, bet būna, kad paskiria ir kokį nors sandėliuką, o kartais tenka padirbėti ir rūsiuose, kuriuose yra šalta ir galima rasti vieną kitą pastipusią žiurkę; vienąkart trise dirbome laidojimo paslaugų centre, buvo išties nauja patirtis – dirbti šalia karstų, laukiančių savo klientų.

Šiandien yra tas kartas, kai darbui paskyrė susirinkimų kambarį. Tai ir sėdžiu čia, žiūriu į tuos mineralinio buteliukus. Jei tik būčiau drąsesnis ar įžūlesnis, ar abiau egocentriškas, nieko nelaukdamas atsidaryčiau vieną mineralinio buteliuką ir kaipmat išgerčiau. Bet ne, man trūksta tos laisvos valios, aš išmokytas pakentėti, kai to daryti neverta (manau tai prasčiokų bruožas – nebūtina kantrybė), todėl ir toliau kenčiu troškulį. Žinau: yra 16:50, tuoj baigsis darbas ir aš iš čia išeisiu, visai šalia esančioje parduotuvėje nusipirksiu atsigerti, ir šita kankynė baigsis.

Kai galiausiai išeinu, taip ir padarau; tik sunku išsirinkti, ką pirkti – sulčių, limonado, giros ar mineralinio vandens. Pasirenku mineralinį vandenį, bet pastebiu ir akciją vienam mėgstamam alui. Kurį laiką galvoju, kad galėčiau nusipirkti, bet po to galvoju o kam gi man pirkti, kodėl aš turiu pirkti? man nereikia pirkti, aš nenoriu gerti, aš gėriau alų penktadienį ir gėriau šeštadienį, aš nenoriu gerti alaus pirmadienį, kodėl aš turiu gerti alų pirmadienį? bet niekas tavęs neverčia gerti alaus pirmadienį, gali pasilikti jį antradieniui, bet pats žinai, kad antradienis man yra sunkiausia diena, nesinori net alaus, žinau žinau, tai galėsi išgerti kurią nors kitą dieną, bet aš noriu apsieiti be alaus šią savaitę, visą šią savaitę? ar tu tuo tikras? tikrai taip, pats prisimink, ką sakė V., o ką sakė V.? leisk priminsiu – kad tu nenori keistis, tau patinka visas tas niūrumas, ir tu patikėjai ja? žinoma.

Alaus neperku. Išeinu į gatvę ir godžiai geriu mineralinį vandenį, tada einu link stotelės. Pikas, Kudirkos stotelėje daug žmonių. Žiūriu į švieslentę, atsigeriu, žiūriu į žmones, atsigeriu. Neturiu nuotaikos važiuoti susispaudęs, todėl pradedu eiti link Žaliojo tilto.

Sustojęs prie perėjos žiūriu į kitoje gatvės pusėje stovintį vaikiną. Jis mūvi ilgus džinsinius šortus ir didelius tamsius akinius, bet viskas nedera – šiandien apsiniaukę ir ne taip jau ir šilta. Užsidega žalia, mes artėjam vienas prie kito, prasilenkiam, o aš žiūriu į kitus žmones, vaikinas jau užmaršty.

Sustojęs prie kitos perėjos matau merginą kitoje gatvės pusėje, prie kitos pėsčiųjų perėjos. Ji su dviračiu, džinsais, paltuku. Laukia, kada jai užsidegs žalia, vis žvalgosi į mūsų perėją. Tokiomis akimirkomis gali pasirodyti, kad besidairantis žmogus žiūri ir į tave, bet tai tik iliuzija. Visgi aš galvoju, kad ji atsisuka pažiūrėti į mane. Galbūt aš jai atrodau kažkur matytas. Labas. Galbūt ir ji man atrodo kažkur matyta. Labas.

Jai užsidega žalia ir ji nuvažiuoja link Baltojo tilto. Man užsidega žalia ir aš einu į priekį. Šmirinėju tarp žmonių Žaliojo tilto stotelėje, jų ten visada daug. Kaip tik pamatau, kad atvažiuoja pustuštis 10 troleibusas, nusprendžiu pavažiuoti su juo iki namų. Stoviu prie vairuotojo kabinos, jam kažkas skambina, jis atsiliepia ir kalbasi. Labai daug keikiasi. Moters vardas Galina. Kažkas susiję su pinigais, giminaičiais. Vairuotojui atrodo, kad giminaičiai nori apgauti Galiną. Man irgi parūpsta Galinos giminaičiai, norėčiau kartu su šiuo vairuotoju įkrėsti proto Galinai, kad ši taptų atidesnė ir neklausytų savo giminaičių; vairuotojas sako, kad jie gali padaryti bet ką, kad tik išviliotų pinigus iš jos – antrinu jam mintyse.

Išlipęs einu į parduotuvę. Tiksliai nežinau, ko reikia, bet argi tai svarbu? Alkoholio skyriuje pamatau mėgstamą vyną. Neseniai V. sakė, kad tu nenori keistis, bet gal tu jau spėjai pasikeisti? argi galėjau spėti? žinoma! juk kasryt atsikėlęs iškart atitrauki užuolaidas, nusišypsai, darbe esi pasitempęs..

Paėmiau siūrelių, duonos.

..kasdien paskambini mamai, stengiesi neteisti žmonių, dažniau tvarkaisi kambarį..

Paėmiau šiukšlių maišų.

..negalvoji apie tą buvusią merginą, išties apie ją negalvoju, galvoji apie kitą merginą, su kuria viskas dar priešaky, tu teisus – šviečiasi graži ateitis.

Gįžau į alkoholio skyrių ir paėmiau butelį vyno. Susimokėjau, pasukau link išėjimo. Praleidau įeiti dvi moteris suknežintomis nosimis. Prie pėsčiųjų perėjos laukiau kada užsidegs žalia ir pagalvojau.

V. buvo teisi.

Aš sukūręs tobulą mechanizmą kaip sustabdyti save nuo bet kokių pokyčių.

Įžengęs į namus išėmiau prekes, vyno butelį padėjau savo kambaryje ant lentynos. Pasakiau, kad nėra čia ko gerti, ir negėriau. Nesakau, kad tai pergalė prieš save, ne, bet ir ne pralaimėjimas, o tai jau šis tas.

Sužeisti Ežerai

2012/11/22

Klasiokė rudenį sakė: neverta prasidėti su tomis, kurios turi vaikiną ir ruošiasi skirtis, žada skirtis, ir t.t.

Nepaisant to, jog ji nesakė, jog neverta prasidėti su tomis, kurios ką tik išsiskyrė, aš tą ir pats žinojau. Neseniai išsiskyrusi mergina niekada nėra lengva aplinkybė. O jeigu tu dar toks durnelis, kuriam rūpi merginos savijauta, išgyvenimai ir pan., tada išvis nesąmonė.

Ką gi, aš esu nesąmonė. Viena didelė nesąmonė. Esu pavyzdys vyro, kokiu niekada nereikia būti.

Kai sužinau, jog susitiksiu su ja, džiūgauju kaip vaikas. Diena pralekia stebėtinai greitai, vakaras – mes jau einam kartu šen bei ten. O vakaro pabaigoje pora jos sakinių apie pasimetimą dėl buvusio vaikino ima ir viską apverčia aukštyn kojomis. Nudelbiu žvilgsnį žemyn ir nieko nesakau. Mes dar kažką kalbam, bet man atrodo, kad ir jai dingo nuotaika.

Kodėl ji negali būti tokia užtikrinta kaip kad aš esu, kai išsiskiriu, ar kai būnu paliktas?

Grįžęs namo be žodžių trimituoju kambariokui apie pralaimėjimą. Geriausiu atveju – apie sunkią padėtį. Jis ruošiasi eiti bėgioti. Prisėdu ant jo lovos, žiūriu į jo spintos dureles, kurias prilaiko toks baltas plastmasiukas, įkaltas vienoje vietoje, nes durelės jau pačios nesilaiko. Kambariokas klausia ar kažkaip man gali padėti. Ne, ir jis išeina pabėgioti.

O parašęs visa tai galvoju: iš esmės meilė/susižavėjimas yra toks, koks gali būti pagal aplinkybes. Ir jeigu aš niekada nenorėjau žavėtis mergina, kuri negali apsispręsti dėl buvusio vaikino, tai dar nereiškia, jog gyvenime aš nesižavėsiu tokia mergina. Liūdna – visos mintys apie logišką meilę kaip mat yra paneigiamos.

Kitais kartais aš galvoju, jog meilė yra kantrybės reikalas. Tokiu atveju aš esu stebėtinai kantrus, nes veliuosi tik į sudėtingas istorijas ir niekada neprarandu tikėjimo.

Kitas klausimas: kodėl ji, nepaisant visko, vis eina su manimi susitikti? Žinau, kad galima į tai atsakyti logiškai (ir ne mano naudai), bet nenoriu to daryti.

Norėčiau būti paukštis. Teoriškai galėčiau iš visko išskristi.

Dabar grįžo kambariokas, jis sako žinai, aš praradęs formą.

Draugeli, aš irgi praradęs gebėjimą nesusižavėti tomis, kurios yra pavojingos. Kurios gali pavogti dienų prasmes ir po kiek laiko paprasčiausi dingti, palikti tau tik savo keistą aurą ir neužmirštamą kvapą – dalykus, kurių vėliau tu taip ilgesingai ieškosi kitose.

Aš nesu piktas, pykti man tiesiog nepavyksta. Manau, kad vėliau tai sukels problemų širdžiai, bet ar mes kažkada pagalvojome apie pasekmes, kai pirmą kartą pajautėme kitam žmogui kažkokią keistą trauką? Ne, buvo vien tik drugeliai. Nerimas tik po to, kaip atpildas, kurio neįmanoma išvengti.


%d bloggers like this: