Birželis

Po darbo turėjau kelias valandas iki repeticijos su Eimantu, tai nuėjau su kolege ir nematyta mergina išgerti poros alaus į barą. Neturėjau žiebtuvėlio, ir kai jo paprašiau, nematyta mergina man jį davė. Tada ir pamačiau jos panages – juodas, purvinas panages. O žiebtuvėlis rožinis.

Kartais viskas labai nedera.

Panašiai būna, kai stoviu eilėje parduotuvėje ir matau, kad žmonės perka tarpusavyje nederančius daiktus, pvz. langų valiklį ir saliamį. Man daug ramiau, kai jie perka tai, kieno ryšį galima išgalvoti – alų ir rūkytą dešrą, limonadą ir bulvių traškučius, silkę ir duoną. Tada iškart aiškiau būna, ką žmogus veiks su tais daiktais. Bet kai perka langų valiklį ir saliamį, tai viskas kažkaip mistiška būna, sunku racionaliai išmąstyti ką žmogus veiks su jais – pirmiausiai valgys saliamį, o tada plaus langus? Panaudos saliamį picai ar sumuštiniams?

Man patinka, kai dalykai dera tarpusavyje.

***

Kita vertus, <…> atvejis buvo išskirtinis – joje dažnai dalykai nederėjo tarpusavyje, aš matydavau tai vieną, tai kitą kraštutinumą, kurie prieštaraudavo vienas kitam. 2016.09.08 aš rašiau:

„Dabar aš suprantu, kad ji turi tiek visokių flaws (trūkumų) ir net neestetiškų dalykų, kurie mane, pastebėti kitose merginose, stipriai atbaidytų ar paliktų nepasitenkinimo jausmą, tačiau jos atveju – jos atveju jie tik prideda šarmo.

Aš nerašysiu apie šiuos dalykus, kad lengviau ją užmirščiau.

Aš ją dievinu. Bet ar moku (galiu) ją mylėti?“

***

Man visiškai nesuprantama, kodėl tiek daug žmonių taip piktinasi prasidėjusios vasaros oru. Tai taip kvaila, kaip kad kvaila tai, ką darau dabar – piktinuosi, kad kažkas kitas piktinasi.

Vasaras, joms praėjus, visada pamenu kaip karštas. Užtenka vienos ar kelių karštų savaičių, kad įsiminčiau vasarą kaip karštą. Ir nesvarbu, kad be tų kelių karštų savaičių būta daug lietaus ar vėsaus oro – kiekviena vasara man yra karšta.

***

Vaikystės vasaros man visada asocijuojasi pirmiausiai su lietumi. Tingios dienos, kai nėra ką veikti, todėl namie klausaisi radijo (visada tik radijo stoties M-1), vėliau skaitai fantastinę knygą ar nueini į svečius pas draugą, jei tas neišvežtas į kaimą ar sodybą. Buvau vienintelis vaikas be kaimo ir sodybos, todėl kartais būdavo liūdną, kai visus kiemo draugus tėvai ištremdavo atostogauti pas senelius, o aš likdavau vienas kieme. Tačiau manau, kad nuobodulys yra labai svarbus dalykas vaikui augant, nes būtent vaduojantis iš nuobodulio galima susigalvoti visokiausių dalykų. Aš, pvz., skaitydavau knygas ir kurdavau sau žurnalus, aprašinėdavau įsivaizduojamų kompiuterinių žaidimų scenarijus ir kaip ten viskas turėtų atrodyti, užrašinėdavau angliškus dainų tekstus iš klausos ir pan. Net kai mes su mama ir tėvu ar krikšto tėvu išvažiuodavome kelioms dienoms ar savaitei prie jūros ar ežero, man labiausiai įsimindavo tos dienos, kuomet lydavo ir mes būdavome savo namelyje ar kambarėlyje, visi ką nors skaitydavome, klausydavomės radijo ar žaisdavome kortomis. Turbūt aš visada buvau namisėda.

***

Paauglystės vasaros visada asocijuojasi su karščiu ir hormonų audromis, ypač būnant prie jūros. Taip pat paauglystės vasarose būta daug muzikos, tuomet dar gaunamos piratinių CD pavidalu. Kažkurią vasarą, prisiklausęs muzikos, net ir pats dainų tekstus ėmiau kurti, kartais ne tik lietuviškai, bet ir anglų kalba. Žinau, kad kažkur Alytuje yra likę du stori sąsiuviniai su tais tekstais – kai kažkada užmečiau akį į juos, pajutau didelę gėdą ;)

***

Blogeris pivonija daro labai pagaulų video blogą. Puikus video: https://www.youtube.com/watch?v=jAMapLuD1xY

***

O kuosa kamine įdomiai rašo apie vyrus: „Akimirka, kai GJŽKA kariūnas rodė, kaip taisyklingai iššauti, buvo itin intymi: tas gyvybės ir mirties šiurpas, vyras, stovintis taip arti, kad užuodžiu jo kvapą, kai kūnas įsitempa, neaišku, nuo baimės, nesmagumo ar dar ko, kai žiūri į tai, kas nerealu, ir labai realiai šauni.“

https://kuosakamine.wordpress.com/2017/05/30/karys/

***

Taip pat rekomenduoju poezijos slemo atstovo Mariaus Povilo Elijo Martynenko tinklaraštį – https://praeis.wordpress.com/

Motinos vyras

Mama ruošiasi eiti į gimtadienį. Ji jau gerą pusvalandį stovi koridoriuje priešais veidrodį ir daro man nesuprantamus mažus dalykėlius, kuriuos daro moterys. Ji tai vadina puošimusi, pamenu tą žodį nuo ankstyvos vaikystės.

Kai buvau mažas, puošimasis man visada asocijuodavosi su keliomis sunkiomis valandomis, kurias reikėdavo kantriai pralaukti mamos – ir ne tiek laukiant, kol jis susiruoš, o kiek dar ir leidžiantis pačiam papuošiamam. Viskas vykdavo taip: ji išrinkdavo man drabužius, liepdavo apsirengti, aš tai padarydavau ganėtinai greitai, o tada ji, atrodo, amžinybę tvarkydavo tuos drabužius. Sakydavo pažiūrėk kaip tu čia atrodai, rankovės nelygios, neužsisek paskutinės marškinių sagos, ir t.t. Galiausiai, sutvarkius mane, ateidavo eilė puoštis jai pačiai. Pirmiausia būdavo apsirengiama iš vakaro numatytais drabužiais, tada ilgai analizuojamas atvaizdas veidrodyje, o tada sprendžiama, ar nevertėtų visgi apsirengti kitaip. Ji visada man užduodavo klausimą: ar gražiai atrodau? Sakydavau, kad gražiai, nes mažam man visada mama buvo graži ir aš ją mylėjau, todėl vaikui net negali kilti mintis pasakyti kažką prieš mamą. Kol ji puošdavosi, nepalikdavo manęs nuošalyje, žūtbūt priversdavo ir mane ką nors veikti: eik nusiplaut rankų, nusiprausk ir veidą, ar išsivalei dantis?, tik neapsilaistyk vandeniu, ar tavo batai švarūs?..

Aš klusniai vykdydavau jos nurodymus, kurie galiausiai liaudavosi skambėti, kuomet ji nutardavo, kad yra pasipuošusi ir mes jau galime eiti. Tada dar kartą atidžiai nužvelgdavo mane nuo galvos iki kojų, ir mes pagaliau išeidavome į svečius.

Nenoriu pasakyti, kad mano mama buvo ar yra puošeiva, ne. Ji tik paprasčiausiai visada norėjo atrodyti tvarkingai, ir čia dar reikėtų pridurti, kad jos noras atrodyti tvarkingai greičiausiai ėjo pirmiau nei noras atrodyti gražiai.

Vėliau, kai paaugau, niekur neišsisukdavau nuo puošimosi ritualų, net jeigu kartu su mama ir niekur neidavau – vis tiek turėdavau dalyvauti jos akistatoje su veidrodžiu. Puošdamasi ji man duodavo nurodymus ką valgyti, kur kokį maistą galiu rasti, ką turiu nuveikti namuose ir pan. O po to ateidavo eilė lemiamam klausimui: ar gražiai atrodau? Paauglystėje sakydavau, kad atrodo gerai, per daug apie tai negalvodamas, ir kartais mama to klausdavo kelis kartus, nes matydavo, kad man tai nelabai rūpi. Jei aš ir toliau atsakinėdavau atsainiai, ji eidavo vis persirengti, kol galiausiai priversdavo mane rimtai įvertinti jos išvaizdą ir pasakyti, ką manau. Tada nieko kita nebelikdavo daryti kaip atidžiai pasižiūrėti į ją ir pasakyti nuoširdžiai ką manau.

Nežinau, galbūt aš nuo paauglystės linkęs į konservatyvizmą, bet man mama gražiausiai atrodydavo, kai apsirengdavo be jokių blizgučių ir ne per daug spalvingai. Koks nors švarkelis ar marškiniai ir juodos kelnės ar sijonas man atrodydavo geriausias pasirinkimas. Būdavo, kad ir supeikdavau jos skonį, jei atrodydavo apsirengusi kažkaip nei šiaip, nei taip. Tada ji purkštaudavo ir sakydavo, kad man patinka tik juoda, o tada jau aš irgi purkštaudavau, sakydamas, kad geriau atrodyti solidžiai nei kaip iš turgaus. Bet šiaip jau mama turėjo skonį dėl drabužių, niekada nėra apsirengusi kaip nors iššaukiančiai ar taip, kad man šalia jos būtų gėda (o paaugliai dažnai gėdijasi savo tėvų, ar ne?).

Įdomu tai, kad mama kur kas atsainiau rinkdavosi drabužius, kuomet eidavo į pasimatymus su vyrais. Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo dveji, ir nors mama atsidėjo manęs auginimui, ji visada sulaukdavo vyrų dėmesio. Jie užkalbindavo ją parduotuvėse, turguje, ligoninėje, pajūryje, parke, autobuse, nekalbant apie visokius gimtadienius ar kitokius žmonių susiėjimus. Didžioji vyrų dalis buvo jos kolegos iš darbo, ir aš juos labai užjaučiu, nes žinau, ką reiškia diena iš dienos matyti tave traukiančią moterį.

Kita mamos gerbėjų dalis buvo žmonės iš praeities, čia ypatingai vienas atvejis man įsiminė. Vaikščiojom su mama prekybos centre, apsipirkinėjom, ir aš pastebėjau, kad mus sekioja vienas vyras. Parodžiau jį mamai, ji pažiūrėjo į jį, bet nieko nesakė, o po to elgėsi taip, tarsi nematytų, kad vyras mus sekioja. Galiausiai, kai jau buvome prie kasų, vyras neiškentęs priėjo ir pasisveikino mamą. Mama jam nusišypsojo taip, kad iškart supratau, jog juos abu sieja kažkas iš seniau. Jis pasisiūlė mus pavežti namo, mes nesipriešinom, po to pasiliko išgerti kavos ar arbatos, o vėliau mama paaiškino, kad šitas vyras ją kalbindavo autobuse, kuomet ji grįždavo iš darbo namo, ir kad tai tęsėsi ištisus metus, kol vieną dieną jis pakeitė darbą ir nustojo važinėti tuo autobusu. Jie niekada vienas kito nebuvo sutikę, ir tik tąkart, praėjus maždaug 18 metų, jie vėl susitiko.

Turbūt vyrai niekada neužmiršta gražių moterų, tik ar tai guodžia pačius vyrus?

Bet visi tie vyrai motinai tarsi ir nelabai rūpėjo, galbūt ji jautė jiems visiems kažkokį priekaištą dėl nepasisekusios santuokos su mano tėvu, kuris buvo tikras teroras. O gal, sulaukusi dėmesio ar pamačiusi, kaip greitai vyrai pameta galvas, ji juos iškart nurašydavo, net nežinau. Bet tiesa, kad bent pusė vyrų buvo susituokę, nusivylę gyvenimu, ir žadėdavo skirtis, kad tik galėtų būti su kartu su mano mama. Klausydavausi iš virtuvės ar iš kito kambario kaip mama juos atkalbinėdavo nuo šio žingsnio, ir protingesni vyrai iškart suprasdavo, jog tai reiškia, kad jiems nėra vietos šalia mano motinos, o ne tokie supratingi dar užsukdavo į svečius mėnesį-kitą, nors pasitaikydavo ir tokių lėtai mąstančių, kad tik po pusmečio ar metų suprasdavo savo apgailėtiną padėtį.

Dabar, kai pagalvoju apie visus tuos vyrus, rodžiusius jai dėmesį, suprantu, kad nebegaliu jų suskaičiuoti. Atrodo, kad mama visada turėjo bent vieną gerbėją, kuris vis užsukdavo į svečius (dažnai ir neprašytas), kažkaip padėdavo mūsų šeimai kur nors paveždamas ar ką nors pagelbėdamas buityje, aš sulaukdavau brangių dovanų iš jo per Kalėdas ir savo gimtadienį, ir t.t. Bet kad ir kaip jie stengėsi jai įtikti, nė vienam ji nepasakė taip. Maža to, už akių ji šiek tiek tyčiodavosi iš jų – to negraži nosis, tas kūdas, tas storas, o anas – kaimietis. Nežinau, ar ji taip darė todėl, kad iš tiesų negalėjo būti su vyrais, kurie jos akyse turėjo kažkokių trūkumų, ar ji tuo metu išvis nenorėjo vyro, bet man labiausiai įsiminė ne tai, ką mama kalbėdavo apie vyrų išvaizdą, bet apie moterų.

Atrodė, kad gražios moterys beveik neegzistuoja. Pažiūrėk, kokios kreivos kojos; plonos kojos; kojos kaip pagaliukai. Arba: na ir leškos! Atskirai dar vertindavo ir drabužius, veidą, rankas, plaukus… Plaukai, atrodė, mamai buvo itin svarbūs. Nuo mažens man buvo sakoma: surasi gražią moterį su gerais plaukais. Ką tie geri plaukai reiškė, supratau augdamas – tamsūs, tvirti, pageidautina ilgi. Būtent tokie, kokius mama turėjo iki gimdymo.

Kartą buvo komiška situacija (man tuo metu – tragiška), kuomet norėjau supažindinti savo tuometinę draugę su mama. Draugė atvažiavo iš Vilniaus, buvo apsirengusi suknele, o tai nutikdavo itin retai. Pasitikau ją, grįžom namo. Mama atėjo į koridorių, supažindinau jas, o po to stebėjau kaip mama gerą minutę apžiūrinėja draugę nuo galvos iki kojų. Man buvo gėda. O blogiausia, kad mačiau motinos veide tikrą pasibaisėjimą; tiek metų gyvendamas su mama negalėjau nesuprasti ką reiškia ta mina jos veide. Bet čia dar ne viskas, įdomiausia yra tai, jog tą draugę matė ir mamos brolis, kuris vėliau mamai pasakė, kad jos abi panašios. Iš tiesų taip ir buvo: vienodos lūpos, didelės akys, tokie pat skruostai, plaukai, sudėjimas. Mama labai supyko dėl to palyginimo.

Taigi dabar, kai einu susitikti su kokiomis nors merginomis, man būna gaila tiek jų, tiek ir savęs. Gaila jų, jei jos visai neatitinka mano gražios moters įvaizdžio, ir gaila savęs, kad negaliu atsiplėšti nuo to įvaizdžio, kuris per tiek laiko buvo įskiepytas man mano motinos. Nesakau, kad visos šviesiaplaukės man iškart negražios, ar kad lieso sudėjimo merginos man negali būti gražios. Gali būti, ir yra taip kartais, tačiau tai tik šiaip grožis, jame nerandu to moteriškumo, kurio ieškau. Belieka šypsotis vienas kitam, užsisakyti po dar vieną alaus ir pabandyti kuo taktiškiau elgtis.

– Ar gražiai atrodau?

Atsisuku ir žiūriu į mamą. Šįkart vilki juodą suknelę, tai jau trečias apsirengimo variantas šiandien.

– Gražiai.

– Ar tikrai?

– Tikrai.

– Aš rimtai klausiu – ar tikrai?

Mano mama gali būti įkyri, bet aš nepykstu dėl to. Galų gale, jau šitiek metų esu vienintelis motinos vyras, todėl neturiu teisės atsukti jai nugarą, ypač tokią svarbią akimirką, kai ji puošiasi.

– Šita suknelė tau labai tinka.

– Žinojau, kad tau patiks juoda.

Paiki Dalykai

Prisileidžiu vonią karšto vandens. Įkišu dešinę koją, bet greit ištraukiu – per karšta. Atsuku šalto vandens čiaupą. Stoviu, laukiu. Vėl įkišu dešinę koją, palengva ir kairę. Dar šiek tiek per karšta, bet jau geriau. Iš lėto guluosi į vonią, visas išsitiesiu.

Anksčiau dažnai rašydavau vonioje. Būdavo tarsi tradicija. Šįvakar irgi pasiėmiau sąsiuvinį ir rašiklį. Atsisėdu vonioje ir rašau.

Pastarąsias savaites daug galvojau apie žmogaus fizinį grožį. Man įdomu, kaip pats žmogus suvokia savo išvaizdą, kaip save įvertina. Pagal kokius kriterijus jis vertina savo grožį? Ir kaip, pvz., moterys vertina kitų moterų grožį? Kartais juokinga, kai aš, būdamas kartu su mane nelabai gerai pažįstančiais žmonėmis, pasakau, pvz., kad va tas ar anas vaikinas gražus (sakau tai beveik visada norėdamas išgirsti merginų nuomonę apie tą vaikiną). Visi tada sutrinka. Moterys gali garsiai tarpusavyje kalbėti apie kitų moterų grožį, o vyras neturi teisės komentuoti kito vyro išvaizdą.

Dar man įdomu kaip moterys vertina vyrų grožį. Į ką jos atkreipia dėmesį? Suprantu, kad iš esmės fizinis grožis priklauso ir nuo tavo santykio su žmogumi. Pvz. jeigu merginą užkalbina vaikinas, kuris jai atrodė gražus, bet jis rimtai susimauna, tai visas jo grožis merginai tampa nebeaktualus – vaikinas jai įstringa savo niekšiškumu, nesupratingumu, grubumu ar pan. O ar vyrams egzistuoja moters grožis atskirai nuo moters charakterio? Kiek kartų esu galvojęs, kad ta graži mergina yra įdomi vien tik todėl, kad ji yra graži man? Ir kiek kartų esu vengęs bendrauti su nepažįstamomis merginomis vien tik todėl, jog jos manęs netraukė fiziškai? Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo liūdniau viskas skamba.

Bet iš tiesų ne, nėra čia ko liūdėti dėl to. Esu matęs daug išvaizdžių vyrų su neišvaizdžiomis moterimis, ir nemažai gražių moterų su neišvaizdžiais vyrais. Mama man dažnai sako, kad vyrui yra lengviau gauti geresnę moterį nei kad moteriai – geresnį vyrą. Esu įpratęs girdėti, kad moterys vyrą renkasi iš esmės ne pagal sielą, o pagal tai, ar jis sugebės užtikrinti šeimai stabilų gyvenimą. Neva taip jau yra suprogramuotos moterys – ieškoti saugumo.

Man sunku susitaikyti su tuo, jog žmonės pasiekia kažkokią ribą gyvenime, kurią peržengdami nusprendžia elgtis pagal standartus: vyrai renkasi užguitas moteris, nes bus kas virs košę, o moterys renkasi finansiškai saugius vyrus, kad ir kokie jie bebūtų. Kaip mano mama kažkada sakė: anksčiau meilės nebuvo. O ar ji yra dabar?

Kas turi dėtis žmogaus galvoje, jei jis staiga nustoja ieškoti sau tinkamo žmogaus ir renkasi lengvesnį variantą? Taip, aš irgi kažkada taip pasielgiau. Bet, negalėdamas tverti apgalvoto gyvenimo viską baigiau ir dar dabar pykstu ant savęs, kad, bijodamas vienatvės, pradėjau draugauti su mergina, tarp kurios ir manęs plytėjo didelė praraja.

Būna žmonės, kurie sako: Turėk tikslą ir jo siek, ir t.t. Ir būna kiti, jie sako: Nesiparink, viskas bus gerai. Baisu matyti kaip pirmieji staiga užmiršta savo tikslus, suranda niekuo nežavinčią antrąją pusę (renkasi ją tik todėl, kad ji/jis yra saugus variantas), ir gyvena taip, tarsi niekada nebūtų turėję tikslo susirasti moterį iš didžiosios M ar vyrą iš V; o antrieji, visą laiką gyvenę nesiparindami, galiausiai taip nieko ir nesuranda – gyvena vieni, ir tiek.

Dar aš galvoju apie poros grožio santykį, t.y. kaip jie abu jaučiasi dėl vienas kito išvaizdos. Gyvenime man yra buvę, kad pradėjęs draugauti su mergina aš staiga pradėdavau galvoti Dieve, ji tokia graži, aš nesu jos vertas. Tokia mintis yra savižudybė, ir net suvokdamas jos kvailumą, negaliu pripažinti, jog man pavyksta apie tai negalvoti dabar. Ir tada galvoju, kažin ar moterims irgi kyla tokių minčių? Kad, pvz., jos jaučiasi neužtektinai gražios, nevertos savo vyrų. Ar būtent ne dėl šio nepasitikėjimo savimi žmoguje gimsta sunkiai išreiškiamas noras suvalgyti savo gražiąją antrą pusę? Ar toks sunkiai nusakomas noras nereiškia, jog vienas žmogus nori pasisavinti kitą žmogų tik todėl, kad jaučiasi nesaugus? O suvalgyti – tai pasisavinti ar pražudyti kito grožį?

Kažkada draugavau su labai gražia mergina. Iki šiol ji man atmintyje yra išlikusi kaip labai graži moteris. Bet ji buvo vienintelė, kurios suvalgyti aš nenorėjau. Man patiko jos grožis, patiko būti su ja, bet aš, anksčiau visada greit pamesdavęs galvą, tąkart taip ir nepamečiau. Man netgi nekilo minčių, kad ji gali būti verta geresnio už mane. Kodėl taip atsitiko? Ar ne todėl, kad be valgymo, mylėjimosi, filmų žiūrėjimo ir saikingo alaus gėrimo mūsų daugiau niekas nesiejo? Argi toje draugystėje buvo bent vieno iš mūsų siela? Ne, nebuvo. Ji buvo pirmoji, kuriai neprisipažinau meilėje.

Todėl man ir įdomu, kiek žmonėms svarbus fizinis grožis, o kiek bendras suderinamumas. Kaip man žinoti, jog aš neieškau vien tik grožio, kad turiu kažkokių dvasinių vertybių, kurias man reikia patenkinti būnant su kitu žmogumi?

Kas būtų, jeigu vieną rytą prabusčiau, man būtų 25 metai, bet aš nieko nežinočiau apie meilę ir turėčiau su ja susipažinti iš naujo? Ar mano meilė galėtų būti tokia nuoširdi kaip mažo vaiko? Ar tokia meilė kam nors reikalinga šiais laikais?

Kalėdiniai Vyrai

Kai buvau vaikas, per Kalėdas man visada labai sekdavosi gauti daugiau dovanų, nei tikėjausi jų gauti, nes mano mama buvo vieniša graži moteris, ir buvo daug vienišų (bet dažnai vedusių) vyrų, kurie per Kalėdas turbūt kaip niekad jausdavosi nereikalingi, taigi jie ateidavo pas mus į svečius. Dažniausiai per vienas Kalėdas vienam vyrui norėdavosi mano mamos dėmesio. Kartais, būdavo, kad ir du vyrai būdavo per vienas Kalėdas, tai ir dovanų daugiau gaudavau. Jie visada girdavo mano mamos valgį ir visada susiprasdavo atnešti man dovanų. Kai kurie iš tų vyrų į mane beveik visai nekreipdavo dėmesio, nors dauguma jų turėjo savus vaikus ir mane pakalbindavo, jiems būdavo įdomu, kuo aš užsiimu ir t.t. – tokie vyrai man patikdavo. Užtat mamai dažniausiai nepatikdavo jokie. Ji visada kartodavo „ir ko tie vyrai nori?“, o jeigu vyrai per ilgai užsisėdėdavo, ji mandagiai jiems paaiškindavo, kad turi darbų/reikalų, ir kad buvo malonu pasėdėti bei pakalbėti, bet dabar jau laikas jai veikti tą ar aną. Vyrai susiprasdavo ir išeidavo.

Man labiausiai įsiminę yra trys vyrai: Kaimietis, toks stambus fūros vairuotojas ir Rimukas.

Kaimietis buvo vyriškis, vardu Rimas (nepainioti su Rimuku). Jis susipažino su mano mama per mano krikštų mamos vestuves. Nors gyveno kažkokiam kaime, dažnai lankydavosi Alytuje, tai ir pas mus kartais užsukdavo. Užsukdavęs visada atnešdavo vaišių ir dar man ką nors. Man, kaip vaikui, buvo visai neįdomus žmogus, bet mėgau jį dėl jo dosnumo. Vėliau jis išvažiavo į Rusiją, dirbo kažkokiose statybose ir labai daug uždirbdavo. Grįždavo į Lietuvą kas tris mėnesius, ir visada pas mus užsukdavo. Vieną kartą jis taip grįžo prieš Kalėdas, ir pasakė mamai, kad nori jai padovanoti žiedą, o man – lego (nes lego man labai patiko, tai buvo žaislas nr.1 vaikystėj). Prisimenu, kaip laukiau tos dienos, kai eisim į parduotuvę. Parduotuvė vadinosi „Juoda katė“, buvo netoli mano močiutės namų. Nuėjom ten, mama nuėjo išsirinkti žiedo, o aš likau prie lego. Buvo sunku išsirinkti vieną, juolab kad niekas man nepasakė, už kiek pinigų galiu išsirinkti. Vėliau, kai mama išsirinko žiedą, ji grįžo su Kaimiečiu prie manęs. Paklausiau mamos, už kiek galiu išsirinkti lego, mama paklausė Kaimiečio už kiek aš galiu išsirinkti lego, Kaimietis pasakė tegul renkasi kokį nori (!), aš vos nenualpau iš laimės, beliko tik nuspręsti, ar imti fortą už keturis šimtus kažkiek litų, ar policijos nuovadą už keturis šimtus kažkiek litų, BET. tada mama pasakė Kaimiečiui nebūk išlaidus, nebūk durnas (mano mama per daug gailėjo vyrų pinigų), tegul pigesnį renkasi. aš ilgai dar pykau ant mamos dėl to. viskas baigėsi tuo, kad išsirinkau ilgą policijos automobilį su sekimo įranga ir t.t., ir dar buvo motociklininkas, ir vagis, aišku, bet.. iš galvos niekaip neišėjo tai, kad jau beveik laikiau rankose fortą. (aš dar ir dabar noriu lego. kokio nors didelio, brangaus. jeigu kada nors man gerai seksis su pinigais ir būsiu vis dar vienišas, aš sau pasidovanosiu lego už daug šimtų litų. o jeigu turėsiu vaikų, tai jiems dovanosiu lego, nes kažkur skaičiau, kad tai gerina/lavina jų motoriką. nežinau, kas ta motorika, bet tiek to.)

kitas vyras, Rimukas, dažnai paskambindavo mamai, paplepėdavo telefonu, o kartą įsidrąsino ir atėjo į svečius. Man tuo metu buvo maždaug 14-15 metų, aš jau klausiau Metallicą ir neseniai buvau atradęs Nirvaną. Rimukas tą kartą atsinešė vyno ar likerio, ir jie su mama sėdėjo, kalbėjo, ir gėrė tą, ką Rimukas atsinešė. Man mama jau seniai buvo papasakojusi apie savo gėrimo taktiką, taigi aš buvau ramus, nes žinojau, jog mano mama niekad neprisigeria. O Rimukas nežinojo, kad mano mama apgaudinėja gerdama, taigi jis ėmė ir gan greitai apgirto. Čia dar reikia pridurti, jog Rimukas turėjo žmoną ir du mažus vaikus, bet jam ir žmonai nesisekė gerai sutarti, taigi jis buvo nusivylęs šeimyniniu gyvenimu. Jis buvo pora metų jaunesnis už mano mamą, ir mano mama visada kartodavo „jis dar toks jaunas ir kvailas“. Bet dabar reikia grįžti prie to, kad Rimukas, viešėdamas pas mus, apgirto. Apgirtęs nusprendė eiti namo, bet dar užėjo į mano kambarį atsisveikinti manęs. Aš kaip tik tuo metu klausiau Metallicą, jis žinojo tą grupę ir paprašė, kad paleisčiau jam dainą „Whiskey in the jar“, tai aš jam ir paleidau. Jis sakė, kad jam labai patinka šita daina, ir tą akimirką aš supratau, kad man visai patiktų toks mamos draugas kaip Rimukas. Tuomet aš nusprendžiau jam paleisti Nirvanos „Smells like teen spirit“, jis paklausė šiek tiek ir pasakė, kad Metallica‘os „Whiskey in the jar“ yra geresnė. Aš taip nemaniau, bet nepaisant mūsų nuomonių nesutapimo jis vis tiek išliko man teigiamas vyriškis.

Rimukas buvo ir antrą kartą atėjęs pas mus, ir vėl pasigėrė, o daugiau jis nebeatėjo. Vėliau sužinojau, kad jis išsiskyrė su žmona, ji išvyko į užsienį, o jis liko su dviem mažais vaikais, susirado kitą moterį ir gyvena sau laimingas.

O apie fūros vairuotoją nėra ką per daug pasakoti. Jis buvo stambus, jo veidas buvo nemalonus, bajeriai buvo išvien pošli, bet jis buvo tikrai linksmas ir ant jo pykti negalėjai. Nepamenu, kaip mama su juo susipažino, bet žinau, jog jis visada įsiprašydavo pas mus į svečius, ir kartą man mama prasitarė, jog nors jis ir negražus, bet vis tiek kažkoks šiltas žmogus, tik jai nepatiko, kad jis labai pasileidęs. Aišku, tarp mano mamos ir jo (pamiršau vardą) nieko nebuvo, o po naujųjų metų jis pradėjo vėl važinėti su fūra ir daugiau pas mus nebeužsuko. Juokingiausia, ką jis yra pasakęs buvo tai: aš žinau, kad aš tau negražus, bet būk man gera, prašau, leisk pernakvot nors ir ant žemės.

Dar labai įsimintinos Kalėdos būdavo tos, kurias sutikdavom su tėvu. Nežinau, kiek tokių Kalėdų buvo, nes jau nepamenu, kiek kartų mano tėvai bandė kartu gyventi. Prisimenu, pirmosios Kalėdos buvo fainos: man – 9 metai, tėvas pirmą kartą grįžo į šeimą, aš jaučiuosi pilnavertis vaikas. Tiesa, po naujųjų metų mano tėvai susipyko ir aš vėl likau be tėvo.

Žinau, kad turėjo būti Kalėdos su abiem tėvais, kai buvau 6 klasėje, tačiau jų nepamenu. Užtat pamenu tas, kai buvau 7 klasėje: mes nuvažiavom pas tėvą į Šiaulius (kariuomenėje karininkai rotuojami, t.y. jie negali dirbti visą laiką viename dalinyje, taigi tėvą iš Alytaus rotavo į Šiaulius), Kūčioms buvo visko be galo daug pripirkta, aš valgiau visokiausius dalykus, gėriau limonadą ir t.t, visi buvom laimingi. O po to aš apsivėmiau ir nuėjau miegoti (iš klasioko Mantelio po to sužinojau, jog jam paleido vidurius per Kūčias). Po kiek laiko nubudęs girdėjau, jog kitame kambaryje mama verkia, o tėvas nieko nekalba, ir supratau, kad vėl viskas blogai. Kalėdų dienos ir visos kitos dienos iki naujųjų metų buvo siaubingos: tėvai nesikalbėjo ir kiekvienas bandė priversti mane palaikyti jo poziciją. Po naujų metų sutiktuvių grįžom visi į Alytų, įėjęs į butą pasakiau „kaip gražu – kilimai!“ (nes Šiauliuose tėvo bute nebuvo kilimų, ir tai buvo labai keista, nes niekad gyvenime aš nebuvau bute be kilimų).

Kai buvau 9 ar 10 klasėje, tėvas vėl bandė grįžti į šeimą. Buvo pirmoji Kalėdų diena, tėvas atvažiavo taksi išgėręs ir puolė atsiprašinėti už viską. Stovėjom koridoriuj trise: tėvas, mama ir aš. Mama ašarojo, tėvas irgi, o aš stovėjau nuleidęs galvą žemyn. Tėvas klausė, ar gali grįžti, mama sakė „nežinau, nežinau“. Vėliau mama perkėlė visą naštą man: tegul vaikas pasako, ar nori. Blogiausia, jog tuomet aš jaučiau, kad pati mama nori, kad tėvas grįžtų. Nesupratau, kodėl, gal todėl, kad baigtųsi šita kankynė koridoriuje. Turbūt ji žinojo, jog grįžęs jis greit vis tiek dings, tai per daug nesisielojo dėl to, koks mano pasirinkimas bus. O mano pasirinkimas buvo toks: aš nenoriu, kad tėvas grįžtų, nes su mama gyvenam ramiai, o kai jis grįžta, anksčiau ar vėliau prasideda visokios nesąmonės ir aš tampu jų abiejų karo lauku. Kad ir kaip bebūtų, aš pasakiau „noriu“ – iš dalies dėl mamos neryžtingumo, iš dalies dėl to, kad kažkiek prisibijojau tėvo. Po to aš nuėjau prie kompiuterio ir bandžiau iš klausos užrašyti Nirvanos „You know you‘re right“ dainos tekstą, nes tuo metu dar neturėjau interneto.

Tąkart visi kartu praleidom Kalėdas, sutikom naujuosius, o po naujųjų tėvai susipyko kalbėdami telefonu ir mes vėl likom tik su mama. Tai manęs jau nebestebino.

Ką gi, dabar man jau pats laikas eiti rašyti rašto darbą apie Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos Respublikos, JAV ir Didžiosios Britanijos prieigos prie archyvuose saugomų dokumentų teisinį reglamentavimą ;)