„Dabar užsimerk, mes sapnuosime“

Dienos šaltos, bet saulėtos. Man patinka kaip saulės šviesa įkrenta pro palėpės langą į mano kabinetą, patinka kaip ji užlieja kitas patalpas. Kartais išsirenku patogią vietą, atsistoju prie sienos ir, nukreipęs veidą į langą, taip stoviu kurį laiką.

Saulė glosto mano veidą.

***

Kokia šviesi mano galva. Jaučiuosi gerai savo kailyje.

***

Įdomus straipsnis apie rašytoją Primo Levi ir pasyvų savižudybės troškimą.

***

Antrą kartą su Martyna susitinkam ir einam į Vytauto Stankaus poezijos skaitymus kartu pritariančiais muzikantais Domantu Razausku ir kitais.

Po praėjusio apsilankymo Vytauto Stankaus skaitymuose žinojau, kad blogai nebus ir renginys nenuvils, o dar šįkart ir vyksta kur kas akiai patrauklesnėje vietoje – Jaunimo teatro salėje „99“. Salė nedidelė, jauki, žmonių apie 150. Kai ateinam likus 10 minučių iki renginio pradžios, žmonių jau prisirinkę, bet mes randam dvi laisvas vietas ir atsisėdam. Laukdamas galvoju – ką aš pamenu iš praėjusio Stankaus skaitymo su muzikiniu fonu? Buvo įtaigu, buvo gerai; Stankus man yra mirties poetas.

Po to prasideda pasirodymas, ir aš greit suprantu, kad dabar yra dar geriau nei praėjusį kartą – anksčiau nebuvo būgnų, o dabar yra, ir tie būgnai prideda dar daugiau gėrio muzikiniam fonui. Negaliu išskirti nė vieno muzikanto, čia puikiai dera ir smuikas, ir bosinė gitara, ir būgnai, ir akustinė gitara bei specialieji efektai iš kompiuterio.

Pats Vytautas Stankus man atrodo visada susikaustęs. Jo apranga (balti marškiniai ir juoda liemenė) man primena grupės The National vokalistą arba Nick’ą Cave’ą; turbūt Stankus labiau taiko į Cave’ą. Galėtų tik labiau atsipalaiduoti ir daugiau judėti ant scenos – kita vertus, čia visgi poetinis performansas, o ne roko koncertas, todėl negaliu dėl to priekaištauti.

Bet kad Vytautas Stankus su šiais muzikantais galėtų tapti rock super star’u, tai aišku jau dabar.

***

Po to trumpai vaikštinėjam po senamiestį, ir netikėtai iš Stiklių gatvės užeinam į Žydų gatvę. Kokia ji man graži ir šviesi, kiek visokių ten nematytų parduotuvėlių – malonu ir keista atrasti Vilnių iš naujo.

***

Turiu tris skirtingas idėjas naujam romanui, ir nežinau, kurios iš jų turėčiau imtis, todėl šiek tiek parašęs metu ir tiesiog skaitau knygas, kurios papuola po ranka.

***

O tada nutinka antradienis, kai man reikia užsukti į leidyklą ir pristatyti jiems sąskaitą. Važiuoju nuo namų 49 autobusu, išlipu prie Žvėryno ir tada jau einu iki Kęstučio g. Diena šilta ir šviesi, eidamas klausausi The Kills, dainuoja sau po nosim. Man patinka Žvėrynas, patinka The Kills, kažkada čia gyveno Jurgis Kunčinas, bet tie laikai, kai žavėjausi jo kūryba, jau praeityje, man šiek tiek gelia rankas, bet pirštinių nesimaunu – įsivaizduoju, kad jau pavasaris.

***

Kiek neįprastas baras „Alaus stotelė“ Žirmūnų rajone. Kai ateinam su Martyna ir prisėdam, iškart suvokiu, kad ji čia vienintelė mergina. Tai ne merginų baras, sakau jai. Sienos nukabinėtos Vilniaus „Žalgirio“ sirgalių atributika ir fotografijomis, tai toks vyriškas baras, ir ten mums besėdint tarp vieno vyro ir kitų vyrų įvyksta kažkoks trumpas konfliktas, kurį visi išsprendžia taikiai, tik tam agresoriui nebeleidžiama grįžti į barą, todėl jis stovi lauke su savo sportiniu krepšiu ir mindžikuoja.

Draugai rašo, kad atvažiuočiau į centrą prisijungti prie jų, bet man patinka su Martyna

Kažkodėl noriu paimt tau už nosies, sakau jai.

To negalima sakyti merginai bare.

***

Dabar aš jaučiu, kad galiu turėti švarią pradžią.

Sausis

Man atrodo, kad visus žmones traukia panašūs dalykai, tik mums reikia skirtingų jų pateikimo formų. Todėl vieni skaito Vytautą Stankų, kiti – Mantvydą Leknicką.

***

M. Leknicką prisiminiau ne šiaip sau. Šiandien teko skaityti ilgą diskusiją feisbuke apie tai, kiek įmanoma uždirbti už knygą. Leknickas ten buvo iškeltas kaip pavyzdys – žmogus, sugebėjęs geromis sąlygomis parduoti 7000 savo pirmosios knygos (antroji kaip tik neseniai pasirodė knygynuose) egzempliorių. Kiti pavyzdžiai – Dailius Dargis, Ilzė Butkutė ir kt. Tačiau yra vienas dalykas, kurio neįvertina žmonės, mąstantys apie knygos leidybą – knyga neatsiranda per trumpą laiką, dažniausiai tai yra ilgą laiką trukusio rašymo proceso rezultatas. Todėl jei nesi parašęs nė vieno sakinio, geriau eik rašyti, o tik po to galvok apie tai, kiek tave gali praturtinti pasirodžiusi knyga.

Antras dalykas, kurio žmonės linkę nematyti – Lietuvos knygų rinkos dydis. Būtent dėl mažos rinkos honorarai už kūrybą yra tokie, kokie yra. Jei Rūta Vanagaitė skundžiasi, kad apsipirkinėja padėvėtų drabužių parduotuvėse, reiškia kiti laikosi ne ką geriau. Visada yra pavyzdžių, kuriems sekasi gerai, bet jei kam nors kyla klausimas ar galima iš savo parašytų knygų pragyventi – vargu bau, bičiuli, vargu bau. Net visame pasaulyje vos keli procentai rašytojų gali pragyventi vien tik iš savo kūrybos.

Manęs neslegia nei noras užsidirbti, nei parašyti KAŽKĄ TOKIO. Dabar, kai artėju prie antro romano/apysakos baigimo, apie pinigus negalvoju. Tikslas – išleisti tris knygas, o tada jau pažiūrėti, ar sudėjus visą gautą naudą (tiek materialią, tiek nematerialią) už rašymo pastangas verta daryti tai toliau.

***

Tris naktis iš eilės sapnuoju Liu. Visi sapnai panašūs – mes gulime apsirengę lovoje, Liu mūvi labai storas kojines, jos kutena mano kojas. Gulime ant nugarų, virš mūsų ant lubų yra pakabintas paveikslas, jame pavaizduota žuvėdra. Liu glaudžiasi man į petį; jaučiu kaip ji giliai įkvepia, suprantu, kad nori mane užuosti.

Po to dvi naktis iš eilės sapnuoju, kad einu iš kambario į virtuvę, o ant šaldytuvo stovi dribsnių pakelis. Sapnas toks tikroviškas, jog jį prisiminęs net nuėjau pažiūrėti ar tikrai ten kartais nėra dribsnių; bet nėra.

***

Kai namai tampa nemiela vieta, išvažiuoju pas L.

Pas ją drybsom ant lovos, valgom Skittles, Pringles, guminukus ir žiūrim televiziją.

Paprastas, nuostabus vakaras.

***

Einam su V. į koncertą nArauti klube, gurkšnojam alų iš skardinės. Visur prisnigta, dabar įsukam į tas tamsias nuosavų namų gatveles Šnipiškėse, nesiliauja snigę, skambina Tadas, jis jau laukia mūsų vietoje, mes kalbam ir juokiamės, visos Viktorijos yra šaunios merginos, galvoju, ir einam toliau.

O po koncerto tuo pačiu keliu grįžtame kebabų.

Koks paprastas gyvenimas.

Nes žodžiai jau seniai nieko nebekainuoja

Eiti į Vytauto Stankaus improvizacinius poezijos skaitymus buvo gera mintis. Bet net nepaisant to, kad skaitomų tekstų ir muzikos derinys prikausto mano dėmesį, aš vis tiek negaliu pilnai susikaupti – mano dėmesį blaško tas vyrukas, sėdintis per kelis stalus toliau nuo mūsų.

Jis neatrodo niekuo išskirtinis, jis iš tiesų nieko bloga nedaro, jis turi teisę čia būti kaip ir visi kiti žmonės ir tuo pačiu metu jis man labai trukdo. Sėdi susikūprinęs, aš irgi turiu šį blogą įprotį, bet man rodos, kad jis susikūprinęs labiau nei aš įprastai; išsitiesiu kėdėje. Bet tas jo susikūprinimas dar nieko, blogiausia, kad jis labai negražiai geria. Ant jo stalo stovi kokteilis stiklinėje, stiklinėje yra du šiaudeliai. Kai jis nori atsigerti, palenkia galvą prie stiklinės ir tada trukteli gėrimo per kairį šiaudelį. Kai jis nori atsigerti vėliau, tada palenkia galvą prie stiklinės ir trukteli gėrimo per dešinį šiaudelį. Jis niekad nesuklysta savo gėrimo tvarkoje, visada iš pradžių per kairį, po to – per dešinį šiaudelį.

Šalia to vyruko sėdi mergina, bet jis, atrodo, negali pakelti akių į ją. Jis nuolat žiūri kažkur į stalą arba žemę, Vytautas Stankus ir jam pritariantys muzikantai vyrukui neįdomūs. Galvoju gal jis su ta mergina dar mažai pažįstami, gal tai vienas tų ankstyvųjų pasimatymų, todėl tiek daug to nesmagumo, drovumo. Turbūt tai jai ir šovė į galvą ateiti pasiklausyti poezijos skaitymų; stebiu jo marškinėlių apykaklę, kažin kaip keistai sukištą po džemperio apykakle.

Pradeda lynoti, išsitraukiu skėtį. Pasislenku su kėde arčiau Liu, dabar ant mūsų nebelyja.

Mes su Liu neturim artumo, niekad neturėjom. Tai buvo aišku nuo pat pradžių, kai tik susipažinom. Kada tai įvyko? Negaliu prisiminti. Tiek daug visko likę iš paauglystės, bet sunku prisiminti savo metus, kurie sekė po 24-ojo gimtadienio. Turbūt tai dėl to, kad anksčiau įvykę mažesni dalykai atrodo perdėtai svarbūs, taip pamažu pasieki įspūdžių limitą ir vėliau net įvykstantys sukrečiantys dalykai atmintyje vis tiek užleidžia vietą tiems mažmožiams iš paauglystės: dar ir dabar galėtum detaliai papasakoti kaip pirmą kartą prisigėrei su draugais, o ar prisimeni kuo tave taip žavėjo ta mergina, dėl kurios buvai pametęs galvą 2011 metais? Ar tikrai tai buvo 2011 metai? Koks jos vardas? Giedrė, jei neklystu – jei neklysti. Ar tikrai buvau pametęs galvą dėl jos tuo metu? Man rodos, kažkur atmintyje įsipainiojo klaida.

Kartą paliečiau Liu rankas – sėdėjom tada Alaus studijoj, ji vilkėjo gražų megztuką, o aš flanelinius marškinius. Bet vos paliečiau jos rankas, o paliečiau taip tarsi draugiškai, ji jas patraukė link savęs, ir daugiau aš niekada nekišau savo rankų prie jos. Nepaisant to, esu kartą galvojęs kaip būtų gražu, jei mes draugautume ir ji grįžtu iš paskaitų ar darbo, o aš laukčiau jos namuose su karšta arbata ir šviežiomis bandelėmis.

Lietus greitai baigiasi, suskleidžiu skėtį.

Dabar mano dėmesį patraukia pora, sėdinti priešais mus su Liu. Kai skaitymai pasibaigs ir mes su Liu išeisim, ji pati prabils man apie šią porą, ji pasakys, kad tie žmonės jai atrodė ne tokie, kurie eitų į tokius renginius. Bet dabar aš to nežinau, todėl galvoju pats sau vienas, net neįtardamas, kad Liu man iš tiesų pritaria mintyse: jie atrodo kaip žmonės, kurie šiaip jau neina į tokius renginius. Kodėl? Sunku paaiškinti. Turbūt jie tiesiog atrodo per daug rimti tokiems dalykams. Suprantu, kad mąstau labai šabloniškai, taip ir yra, bet nieko čia nepadarysi.

Vyras iš tos poros manęs netrikdo. Jis aukštas, solidžiai apsirengęs, o vienintelis dalykas, kuris man kelia nerimą, tai jo išsišovęs kauliukas ties kojos čiurna. Atrodo itin išsišovęs į išorinę kojos pusę; pakeliu savo kelnių klešnę, pažiūriu į savo kauliuką – manasis tikrai tiek neišsišovęs. Gal tas vyras turėjo kokią nors traumą toje vietoje? Jo kojinės dryžuotos žydrai-mėlynai, mano kojinės raudonos su lapiukų galvytėmis; man bent jau atrodo, kad ten lapiukai.

Daug didesnį diskomfortą man kelia moteris iš tos poros. Ji tiesiog turi tokį veidą, kurio aš niekaip nepamilčiau. Veidas griežtas, perdėtos tvarkos veidas, visi bruožai byloja apie jos racionalumą, šaltą visa ko apskaičiavimą, užslėptas emocijas. Man rodosi, kad dar nesu matęs tokio šalto veido, veido abejingo, įsakmaus veido. Net kai ji prisiglaudžia meiliai prie vyro skruosto ir kažką jam šnibžda į ausį, man rodosi, kad ji tik vaidina – ji viską jau prieš tai yra apskaičiavusi, ji valdo situaciją ir tai ją veža.

Mane nukrečia drebulys, pagalvojus apie precizišką tvarką jos/jų bute.

Skaitymams pasibaigus, išeinam su Liu ir einam. Norisi dar kažkur, bet kiek žinau Liu, ji atmes mano pasiūlymą dar kur nors nueiti. Bet šįkart, mano nuostabai, ji sutinka, tai mes važiuojam link namų, užsukam į Alaus studiją. Įsitaisom prie stalo lauke, šalia mūsų tikrų mačo kompanija aptarinėja pinigus, mergas ir mašinas.

Kartais su Liu kalbam, kartais tiesiog klausomės aplinkinių. Vienu metu pasakoju jai. Ji, žinoma, nesupranta visko, bet tai ne tas kartas, kai aš pasakoju, kad kitas žmogus suprastų – man svarbiausia pačiam išgirsti kaip viskas skamba, o viskas iš mano lūpų skamba ramiai. Tai yra geriau, nei aš galėjau tikėtis.

Išgėrę po vieną alaus išeinam. Liu sako, kad vėl palydės mane iki to šviesoforo. Tai ir palydi mane, jau antrą kartą taip. Apsikabinam, atsisveikinam, ir aš einu namo. Prie laiptinės prisėdu ant suoliuko, rūkau.

Jokios minties, jokio veiksmo.

Man patinka šis kiemas. Nors nėra jokio kontakto su kaimynais net po penkerių metų, praleistų čia, aš jaučiuosi turintis teisę čia būti.

***

kai slėpėmės bažnyčioje mačiau
tau virš galvos praskrido gulbė
– kas buvo, kas?
– ne, nieko
jau šiam mirime nebus gražiau

(Vytautas Stankus)

***

Panaudotas nuotrauka Benedikto Januševičiaus: https://www.facebook.com/TekstaiTV/photos/?tab=album&album_id=608492002632119

„This is my least favorite you“

When you‘re alone, what can go wrong?

– – –

Stovėdamas prie pėsčiųjų perėjos nugirdau dvi jaunas moteris kalbant apie asmenybės tipus. Prisiminiau, kad kažkada dariau tą testą ir kad mano asmenybės tipas buvo kažkoks retas, bet tik tiek. Taigi grįžęs nusprendžiau atlikti tą testą, ir štai kas išėjo – INFJ. Beskaitydamas asmenybės tipo aprašymą prisiminiau, jog ir kai prieš daug metų dariau šį testą, gavau INFJ.

At first sounds promising: INFJ asmenybės tipas yra labai retas (mažiau nei 1% visų pasaulio gyventojų) ir išsiskiriantis neįprastų bruožų rinkiniu.

Nors gal ir nelabai: Vis dėlto, INFJ asmenybės yra labai švelnios ir draugiškos, nors jų išrankumas ir gali kelti keblumų partnerio paieškose.

Ir pabaigai visai prastai: Šio asmenybės tipo atstovai yra idealistai, besistengiantys bet kokia kaina pasiekti ar apginti savo idealus. Pavyzdžiui, INFJ asmenybėms gali būti sunku susirasti gyvenimo draugą (-ę), kadangi jie nesąmoningai ieškos idealaus partnerio.

– – –

Kultūros naktis praėjo panašiai kaip ir visada – buvau, bet nieko nemačiau. Gal ir būčiau ką nors pamatęs, bet kai užėjau į Rašytojų sąjungos kiemelį paklausyti poezijos skaitymų, tai po jų pasijutau prastai. Ir net nežinau, kodėl taip – ar todėl, kad Vytauto Stankaus skaityti tekstai įgėlė, ar kad mačiau tokią vieną merginą su raudona taškuota suknele, kuri visa atrodė tarsi iš pasakos, ir nors aš žinojau net jos ir vardą ir dar šį tą apie ją, kur kas stipriau žinojau neturintis teisės priartėti prie jos.

Kambarioko brolis sakė, kad, jo nuomone, iš visų Kultūros nakties renginių ir instaliacijų didžiausio dėmesio sulaukė Katedros aikštėje šiaip sau ėjęs Minedas – be galo daug žmonių norėjo kartu su juo nusifotografuoti. Dar sakė, kad Minedas atrodė liūdnas.

– – –

Problemos dėl miego mane retai aplanko, tačiau praėjusią savaitę sunkiai pavykdavo užmigti. Atsiguldavau, atrodydavo viskas kaip visada, bet niekaip nepavykdavo užmigti. Bandžiau ir atidaryti langą, ir uždaryti langą, storesnę antklodę pakeičiau plonesne antklode, bandžiau miegoti ant kairės, ant dešinės, bandžiau ant pilvo ir ant nugaros, bet niekas nepadėjo, ir tik po pusantros valandos šiaip ne taip pavykdavo atsijungti. O vieną iš tų naktų, kai jau miegas palaimingai atėjo, užmigau ir iškart ėmiau sapnuoti, kad man kažkas duria į nugarą. Sapne supratau, kad ant manęs gulinčio užlipo iš kažkur kambaryje atsiradęs ežys, ir jis dabar susisukęs į kamuoliuką ridinėjasi man ant nugaros. Prabudau, pramerkiau akis, ir staiga pajutau vis dar tą dūrimą į nugarą. Pašokau iš lovos, uždegiau šviesą, bet nieko nepamačiau. Patikrinau visą lovą, išpurčiau antklodę, bet nieko, visiškai nieko nebuvo. Tada užkišau ranką už marškinėlių ir užčiuopiau žemiau sprando į nugarą besitrinančią marškinėlių etiketę – va tau ir ežiukas.

– – –

Prasidėjo naujas True Detective sezonas. Graži moteris.

– – –

O po to buvo sunki naktis ir diena, ir aš pripažinau sau, kad man metas pasikeisti. Nes daugiau taip tiesiog negalima.

Netiesa, aš nenustojau švelnumo – ši eilutė lydi mane visą savaitę.