Posts Tagged ‘Who Hit John’

Gimtadienis, barai, draugai ir krepšinis

2017/11/13

Savaitgalis buvo visai neblogas. Nubudęs šeštadienį jaučiausi gerai, netgi buvau džiugios nuotaikos. Atrodo, kad kažin koks debesis nuslinko nuo galvos ir nuplaukė tolyn.

Kai gerai jaučiuosi, tada imuosi tvarkymosi, ir vakar susitvarkiau kambarį, persidėjau drabužius spintoje, išsiskalbiau nešvarius drabužius, po to juos padžioviau ant džiovyklės, o tada pasigaminau paprasčiausių grikių vėlyviems pusryčiams. Vėliau bandžiau rašyti, tačiau gera nuotaika trukdo susikaupti, todėl greitai lioviausi tai daręs. Šiek tiek paskaičiau, o vėliau žiūrėjau dar vieną Wallander‘io filmą. Jie nėra tokie geri kaip tada, kai juos žiūrėjau pirmą kartą, bet nieko tokio.

Vakare išvykau į Justino gimtadienį, tik iš pradžių nuėjau į Gedimino 9, kad man supakuotų dovaną. Dovanojau tris „Eridano“ leidyklos fantasy knygas, jos sudaro trilogiją. Nežinau, ar jam patiks, bet man patiko. Po to nuo GO9 ėjau pėsčias iki Bix baro. Užėjęs vidun, Justiną radau antrame aukšte. Buvau pirmas žmogus, tai pradėjom kalbėtis. Jis neseniai pusantro mėnesio keliavo po Zelandiją ir Australiją, tai turėjo ką papasakoti. Pasakojo apie kelionę ir vėliau, kai pradėjo rinktis daugiau žmonių.

Bix baro antras aukštas man asocijuojasi su Kęsto gimtadieniais, nes jis ten juos kelis kartus daro. Dar kartą ten vyko Eimanto gimtadienis ir dar gal Ramūnės arba Juozo, dabar tiksliai nepamenu. Esmė, kad nors žmonės skirtingi, didelė dalis jų draugų yra tie patys žmonės, todėl šiandien atrodė, kad tai yra dar vienas Kęsto gimtadienis; o ir šiaip Justinas gimtadienių anksčiau nedarydavo.

24 val. daugelis išvyko namo, o mes su Justinu ir Vytu nuėjom į Who Hit John. Vietą pasiūliau pats. Galvojau gal netikėtai ten sutiksiu tave, nors minėjai, kad būsi namie. Kartais tiesiog tavęs pasiilgstu, <…>.

Who Hit John‘e buvo užtektinai žmonių, bet mes radom sau vietą. Kalbėjom apie koncertus, festivalius, muziką. Man nesigėrė alus. Mačiau blogerę Mahilą, ir iš pradžių kažkaip norėjau eit susipažint, bet po to pagalvojau kam gi to reikia? Išgėrėm po du bokalus alaus ir išvažiavom taksi namo, sutarę greitu metu susitikti pažaisti kokį nors stalo žaidimą. Nežinau, ar mane tai labai domina. Tiesa ta, kad gerai jaučiuosi tiek matydamas šituos žmones, tiek nematydamas jų. Anksčiau buvau labiau prie jų prisirišęs, bet per paskutinius vienerius metus mes visi kažkaip labiau pasiskirstėm kas su kuo dažniau leidžia laiką, ir aš su Justinu ir Vytu laiko daug neleidžiu.

Naktį prižadino skambutis. Skambino girtas Lukas ir isterišku balsu sakė: ar gali man paimt kebabą? paimk man kebabą. Atsakiau, kad jau miegu, bet jis visai manęs negirdėjo, kad ir kiek kartų bandžiau jam tai kartoti, todėl tiesiog baigiau pokalbį ir parašiau jam žinutę, kad aš jau miegu ir kebabo nepaimsiu. Tada grįžau į lovą ir galvojau gal vertėtų neužmigti, nes iš skambučio supratau, kad jis jau važiuoja namo, o kadangi jis toks girtas, gal jam reikės pagalbos, kai pareis? Gali būti, kad neatsirakins durų, nugrius koridoriuj ar reikės jį prižiūrėti vemiantį.

Kol taip galvojau, jis ir grįžo. Girdėjau, kad prisėdo ant batų dėžės ir labai ilgai bandė nusimauti batus. Matyt, buvo su kerzais, todėl turėjo išsivarstyti ilgus raištelius. Kol varstėsi raištelius, pradėjo žagsėti, o galiausiai nuėjo į vonios kambarį ir pradėjo vemti. Gulėjau ir klausiausi, bet jis ganėtinai greitai išėjo iš vonios kambario ir nuėjo į savo kambarį, tai aš nusiraminau ir užmigau.

Sekmadienį ilgai miegojau, vėliau kalbėjau su nubudusiu Luku, žiūrėjau Wallander‘į, tada nusiprausiau ir išvažiavau susitiksi su Mindaugu ir Egle. Jie neseniai grįžo į Lietuvą, dabar apsistoję Pasvalyje. Atvyko į Vilnių dėl susitikimo su poetu Aidu Marčėnu, o kadangi iki renginio dar buvo likę laiko, tai ir nutarėm susitikti. Ilgai drauge nebuvom, nes man reikėjo vakare eiti žaisti krepšinio. Atsisveikinau su jais palydėjęs iki Nacionalinio dramos teatro ir išvykau namo. Ten persirengiau (man trūksta paprastų marškinėlių, su kuriais galėčiau žaisti krepšinį), pakalbėjau su močiute ir mama telefonu ir išėjau žaisti krepšinio.

Žmonių į krepšinį susirinko nedaug, todėl prašėm prieš mus žaidusių žmonių pasilikti, kad turėtume prieš ką žaisti krepšinį. Jie sutiko, ir mes žaidėm prieš juos. Jie buvo fiziškai stipresni už mus, turėjo savo derinių ir šiaip buvo gerai susižaidę, o mes visai ne, tačiau jie jau buvo kažkiek pavargę, o mes dar visai švieži, ir nepaisant to, kad pradžioje jie mus daužė kaip obuolius, vėliau žaidimas išsilygino ir mes pamažu juos prisivijom. Pirmas rungtynes pralaimėjom keliais taškais, bet antras laimėjom. Trečių nežaidėm, nes ta chebra jau buvo pervargusi. Persirengiau, atsisveikinau su žmonėmis ir išėjau namo. Jaučiausi nepilnai išsikrovęs, kažko trūko, tai pasinaudojau tavo patarimu ir padariau atsilenkimų ir atsispaudimų; pritūpimų nedariau, nes jie primena žaidimą su futbolo kamuoliu Vienas liestas, kurio metu tam, kas stovi ant vartų, galima prispardyti įvarčių ir jis po to turi padaryti tam tikrą skaičių pritūpimų – vienam vaikui prikrovėme gal 200 pritrūpimų, jis verkė.

Tada nusiprausiau po dušu ir grįžęs į kambarį prie kompiuterio peržiūrėjau ateinančios savaitės darbo grafiką. Visko daug, bet viskas žinoma ir nieko naujo nebus. Tiesa, reikės surasti laiko nueiti pasitikrinti sveikatą, nes atėjo įsakymas iš valdžios, kad tai reikia pasidaryti, bet manau, kad skubėti nėra ko – pasitikrinsiu sveikatą trečiadienį.

Donaldas Kajokas, „Skurdus“

visi daiktai yra tavo atspindys
visi telefono skambučiai yra tavo riksmo aidas
visi lapkričiai yra tavo mirties repeticija
bet yra ir vargas tam kas tuo įtikės
visos vienatvės bus jo

Dabar prigėriau daug mineralinio vandens, o per radiją groja post-rock’as. Einu išsivalysiu dantis ir eisiu miegoti.

Labanakt.

Naktiniai pokalbiai / Knygos pristatymas

2017/06/29

Mergina, parvežus ją taksi iki viešbučio, sako: einam pas mane.

Mes abu girti, aš nieko nenoriu, sakau: ne.

Ji įkalbinėja toliau, ima mane už rankos, nori vesti, bet aš vis tiek sakau: ne.

Dabar ji supyksta, sako: kas tau yra, kodėl tu nenori?

Ir tada man tampa aišku – nes nenoriu.

Taip jai ir pasakau.

***

Mergina bare, mes abu išgėrę, kalbamės apie mano iškreiptą suvokimą, kad visi vyrai yra blogi iš esmės.

Ji sako: bet tai netiesa, vyrai nėra blogi, jie reikalingi seksui.

Tada juokiamės abu.

Ji sako: gal norėtum pas mane?

Dabar, kai žinau, kad nereikia bijoti pasakyti, kad nenoriu, neišsisukinėdamas ramia širdimi sakau: ne, nenoriu.

Ji sako: gaila, nes tavo gera liemens apimtis.

Tai keisčiausias komplimentas, kokį esu girdėjęs.

***

fame finally found him:

mirrors became his torturers,

cameras snapped him at every chance

***

Sėdžiu Paviljone, liko kelios valandos iki mano antro romano „Mano tėvas, mano sūnus“ pristatymo. Pasiėmiau alaus, nes visai neturiu ką veikti laukdamas Sandros. Ji jau turėjo būti, bet parašė, kad blogai apskaičiavo laiką ir vėluos virš pusvalandžio. Baras tuščias, tik keli žmonės sėdi lauke, o barmenė daro tvarką už baro. Kai ėjau alaus, net paklausiau – ar jūs jau dirbat? Dirbam, atsakė. Gerai, tada Heinekeno.

Kad ir kaip bebūtų keista, Heineken alus man vis dar skanesnis iš butelio, o ne kranelio ar skardinės. Namuose, virtuvėje, prie šiukšliadėžės kas savaitę išsirikiuoja tai daugiau, tai mažiau Heineken tuščių butelių. Galima būtų pamanyti, kad nieko daugiau negeriu, ir tai būtų arti tiesos. Nežinau, kas man su tuo Heineken atsitiko, bet kol kas nesiskundžiu – užtenka jo vieno. Kaip kažkada buvo Carlsberg, Švyturio „Gintarinis“ ir „Baltas“, 1795 arba Samsono tamsus, taip dabar atėjo eilė Heineken.

Aš labai noriu miegoti. Neseniai pavalgiau, gal todėl dabar jaučiuosi mieguistas. Dar man skaudena galvą, bet ne todėl, kad vakar išgėriau (tai buvo keli alaus).

Ateina Olia, prisėda šalia ir mes kalbamės. Paklausiu gal turi vaistų nuo skausmo, ir ji duoda man tabletę. Užgeriu ją alumi galvodamas, kad kažkada tėkšiuosi žemyn, kažkada mane paves organizmas, panorės suvesti sąskaitas su manimi, ir tada aš turėsiu pripažinti, kad jo netausojau, kad nesaugojau, kad visą laiką įnoringai jį nuodijau, tarsi apsimesdamas pats prieš save, kad tai ne save žudau ir naikinu, o kažką kitą.

Bet kol kas aš dar krutu.

Pamažu renkasi žmonės, atvyksta ir Sandra, trumpai aptariame pristatymo formatą, o aš einu derinti įgarsinimo technikos, nes su Paviljonu kartais taip jau nutinka – susitari, bet po pats turi sukti galvą kaip viską išpildyti; prijungiu savo kompiuterį ir paleidžiu The National – tik jie šįvakar ir skambės.

Kai laiko lieka visai nedaug, kai kas ateina su knyga, kad pasirašyčiau, kai kas tiesiog nori pasikalbėti, o laikas vis senka; dar duodu interviu PenkiTV televizijai. Vienu metu eidamas link scenos sutinku Agnę, kuri buvo priėjusi pasikalbėti po knygos pristatymo knygų mugės metu; susitinkam ir taip džiaugsmingai apsikabinam, tarsi būtume geri bičiuliai, man pačiam net keista.

O tada prasideda knygos pristatymas: aš skaitau ištraukas, tada kalbamės su Sandra apie rašymą ir antrą romaną, po to vėl skaitau ištraukas, vėl kalbamės su Sandra, tada klausytojai užduoda kažkiek klausimų, bet man jau viską norisi greičiau baigti, norisi greičiau pereiti prie slemo tekstų, kad pats atsipalaiduočiau ir kitiems būtų linksmiau. Kai viską galiausiai baigiu skaityti, suprantu, kad užtrukome apie valandą; visiems padėkoju ir bėgu į tualetą, nes labai norisi jau. Grįžęs pasirašinėju knygas ir kalbu su pažįstamais arba visai nematytais žmonėmis. Kol va taip leidau laiką, artimiausi draugai išėjo į kitą barą, o aš vis dairiausi ar niekur nedingo Agnė, nes norėjau su ja pasikalbėt.

Kai galų gale atsilaisvinau, prisėdau prie Agnės ir jos draugių, susipažinom, ir apie kažką kalbėjom. Tuo metu labai miglotai nujaučiau, kas mane laiko prie jų ir kodėl nenoriu eiti prie kitų likusių pažįstamų. Kai jau sutemo ir į barą pradėjo rinktis nauji žmonės, aš pasiėmiau savo daiktus ir visi kartu išėjom į Who Hit John barą. Ir kai iš ten po kurio laiko išvažiavo paskutinė Agnės draugė, ir mums likus dviese ji nužvelgė mane tokiu keistu keistu, bet maloniu žvilgsniu, aš supratau, kad slapta visą šį vakarą to ir norėjau – likti su ja dviese.


%d bloggers like this: