2012

Gyvenimas. Tuštybės mugė.

Metai prasidėjo liga. Ir nežinau, kas tiksliai atsitiko man sergant, bet pamažu tapo aišku, kad turiu išsiskirti su M; tada išsiskyrėm. Tada nežinau, ką veikiau, turbūt tiesiog dirbau (vienu metu labai sunkiai fiziškai). Kai atėjo pavasaris: 1.) sužinojau, kad mano mamai gali būti vėžys; 2.) pradėjau su kambarioku ir draugais iš jo pusės eiti į protmūšius. Taip sulaukiau vasaros, nusprendžiau pabandyti stoti į VU magistrantūros studijas. Jei neklystu, rugpjūtį sužinojau, kad įstojau į VU leidybą, apsilankiau Satta Outside festivalyje, o visai prieš savo gimtadienį važiavom su mama į Kauną, kur ją operavo. Ruduo prasidėjo ėjimu į paskaitas, knygotyros konferencija (siaubinga, siaubinga), naujomis pažintimis, ir jau spalio pradžioje tapo aišku, kad tai yra mano labiausiai pragertas ruduo. Ir neaišku dabar, kodėl tiek gėriau (sakydamas, kad daug gėriau, turiu omeny tai, jog gėriau sau nebūdingai dažnai), bet kadangi rudenį dar žavėjausi begale merginų, tai viską apibendrinus galima teigti, jog rudenį atskleidžiau ir leidau kerotis savo tuštybei. Vienu metu buvau neva pametęs protą dėl merginos, o gal tik dėl įvaizdžio, kurį apie ją buvau susidaręs. Bet galiausiai, kai pasnigo, nusiraminau ir atsidaviau mokslams. Senuosius metus su draugais baigiau labai linksmai sodyboje prie Druskininkų.

Geriausios akimirkos:

Sepultura koncertas Rygoje.

Grupiokės Erikos aplankymas Taline.

Joninės su draugais/pažįstamais prie ežero netoli Druskininkų.

Komandiruotė į gimtąjį Alytų birželio mėnesį.

Kai sužinojau, kad įstojau į magistrantūrą.

Festivalis Satta Outside 2012 pajūry.

Kai sužinojau, kad mamai ne vėžys.

2013 metų sutiktuvės netoli Druskininkų.

Idėjos. Riebus +

Visada turėjau problemų dėl idėjų gausos ir labai mažo idėjų įgyvendinimo procento. Visgi 2012 metais biškį pajudinau užpakalį: futbolo čempionato metu žaidėm juokingą, pačių sugalvotą futbolo menedžerį; buvau pradėjęs bėgioti; pajutau norą/būtinybę rašyti eilėraščius, dar parašiau apsakymą; o svarbiausia – su draugais geriant alų gimusi idėja rašyti fiktyvias naujienas išvydo dienos šviesą Karštų Žinių pavidalu ir kol kas susilaukia tiek teigiamų, tiek neigiamų komenarų – o tai ir yra svarbiausia ;) Aišku, liko ir neįgyvendintų idėjų, bet jų nenurašiau, palikau ateičiai.

Knygos. Buvo ir nusivylimų, ir džiaugsmų.

Iš pradžių nuvylė Olgos Tokarczuk knyga „Dienos namai, nakties namai“. Nežinau, kodėl iš šios knygos tikėjausi stebuklų, bet taip jau kartais būna su tomis knygomis. Neradau ten stebuklų, apmaudu ir liūdna dėl to.

Kitas nusivylimas – Ali Smith knyga „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai”. Šita pas mane atsidūrė tik todėl, jog pigiai kainavo per akcijas, be to gražus pavadinimas. Nieko iš jos nesitikėjau, paskaičiau mažiau nei trečdalį ir atidėjau į šalį. Vargu ar vėl skaitysiu, tiesiog ne mano knyga.

Didžiausias nusivylimas – mano meilės Jurgio Kunčino knyga „Kasdien į karą“. Iš esmės man patinka viskas, ką rašo Kunčinas, bet kai paėmiau šią knygą, tai supratau, kad man iš esmės patinka viskas, ką rašo Kunčinas, tik ne ši knyga. Nors braižas tas pats, stilius tas pats, yra gražių sakinių ir įdomių minčių, bet ganėtinai sunkiai skaitėsi. Jaučiu, jog vis tiek teks kažkada ją pabaigti skaityti, tačiau tas laikas tikrai ne dabar.

Didžiausio džiaugsmo negaliu išskirti. Labiausiai patiko šios knygos: Witold Gombrowicz romanas „Apsėstieji“, Charles Bukowski apsakymų rinkinys „Paprastos beprotybės istorijos“, Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“, mano numylėto lenkų rašytojo Jerzy Pilch apsakymų rinkinys „Mano pirmoji savižudybė“, o didžiausią intrigą sužadino ir neleido padėti knygos į šalį Henning Mankell detektyvas „Žudikas be veido“.

Muzika. Tingūs metai.

Geriausias koncertas – Sepultura Rygoje kažkada vasario ar kovo mėnesį. Sepultura mačiau pirmą kartą, koncertas patiko, naujos dainos patiko, senos dainos patiko, grupės bendravimas su publika patiko, pagrindinis ekipažas patiko, naktinė muzika važiuojant atgal į Vilnių patiko, pavargau kaip turi būti, ir tai taip pat patiko ;)

Iš kitų koncertų įstrigo God is an Astronaut (rudenį Lofte), vietinių Lucky Strike koncertas (pavasarį Pogo) ir The Turbos debiutas (žiemą Kably). Galbūt buvo dar kažkas gero, bet nepamenu jau. Keisčiausius jausmus sukėlė Soulfly koncertas (rudenį New York klube) – grupė kažkada stipriai mylėta, dar ir dabar karts nuo karto paklausoma, gyvai grojo gerai, bet pats grupės lyderis toks buvo nejudrus ir be emocijų, tai kažkaip keistai klausėsi/žiūrėjosi.

last.fm rodo, kad per metus daugiausiai klausiausi Deftones (680 dainos), Arctic Monkeys (300), Beatsteaks (297), Coldplay (291) ir Pearl Jam (230).

Laukiamiausias metų albumas buvo Deftones „Koi No Yokan“, bet ar aš esu juo nusivylęs, ar patenkintas, negaliu atsakyti. Didžiausią nusivylimą atnešė Best Coast albumas „The Only Place“.

Iš esmės esu užsnūdęs muzikos paieškose, užtenka to, ką turiu nuo seno ar esu radęs prieš metus-dvejus.

Iš atskirų dainų labai strigo šios:

Cloud Boat – Bastion

Baths – Lovely Bloodflow

Bon Iver – Skinny Love

Pearl Jam – Elderly Women Behind The Counter In A Small Town

Baroness – EULA

Solstafir – 78 Days In The Desert

The Kills – Fried My Little Brains

R.E.M. – Nightswimming

Witold Gombrowicz “Apsėstieji“

Witold Gombrowicz

“Apsėstieji“

Puslapiai: 384

Išleido: „Baltos lankos“

Metai: 2012 m.

Tiražas: 1500 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Maketavo: Sigrida Juozapaitytė

Witold Gombrowicz atradau netikėtai – į rankas pateko jo romanas „Kosmosas“, ir vos jį pradėjau skaityti, supratau, jog tai yra labai savitas rašytojas, kurio kūrinys yra toks nuostabus, jog net nenupasakojamas. Vėliau skaičiau jo romaną „Transatlantas“, tačiau šis nepaliko tokio gero įspūdžio kaip „Kosmosas“. Žinojau, jog yra dar kelios jo knygos lietuvių kalba, tačiau nutariau padaryti pertrauką.

Vasario pradžioje mane pasiekė žinia, jog pasirodė dar vienas jo romanas – „Apsėstieji“. Ir kaip tikras apsėstasis po darbo iškart užbėgau į „Baltų lankų“ leidyklos knygyną, apžiūrėjau knygas, supanikavau, nes nemačiau niekur „Apsėstųjų“, bet tada mane išgelbėjo pardavėjas, kuris surado tą knygą, aš ją nusipirkau, ir jau kitą dieną palaimingai gulinėjau gimtuose namuose sklaidydamas šios knygos lapus.

Visų pirma – nuostabus viršelis! „Baltų lankų“ leidyklos serijos „Rinktinė proza“ knygos visada pasižymėjo gražiu leidimu, o Witold Gombrowicz „Apsėstieji“ dar aukščiau užkelia kartelę šios serijos leidiniams. Pasidomėjęs plačiau, suradau jau pažįstamą dailininką Zigmantą Butaitį, kuris buvo ir Pawel Huelle knygos „Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“ dailininkas, taigi pliusas jam už gerą skonį. (Palyginimui – kitų leidyklų viršeliai: prancūziškas leidimas, angliškas leidimas, lenkiškas.)

Šiame romane Witold Gombrowicz vėl stebina savo detalumu, sukurtais veikėjų charakteriais, mistiniais elementais. Būtent mistika šioje istorijoje mane labiausiai ir žavėjo, norėjosi kuo greičiau perskaityti romaną ir sužinoti kaip, kas ir kodėl vyksta senoje pilyje Lenkijos kaime. Viena iš tų knygų, kurių nesinori paleisti iš rankų. Puikus vaistas, nutraukęs mano ilgoką neskaitymo laikotarpį.

(Dėka šios knygos planuoju trumpam pereiti ant detektyvų (Henning Mankell), o kitas Gombrowicz knygas pasilikti ateičiai. Gyvenimas ilgas, nesinori visko, kas nuostabu, perskaityti per anksti.)

Pawel Huelle “Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pawel Huelle

“Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“

Puslapiai: 144

Išleido: “Baltos lankos“

Metai: 2011 m.

Tiražas: 1500 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Maketavo: Sigrida Juozapaitytė

Kas pirmiausia patraukė prie šios knygos – viršelio dizainas. Gražus toks, saldus, primena amerikietišką svajonę. Palyginus su lenkų originalaus pirmojo knygos leidimo viršeliu (2001 m.), tai lietuvių knygos leidimas daug gražesnis; aišku, abu leidimus skiria 9 metai, tendencijos knygų dizaine pasikeitė, todėl gal net negražu lyginti šiuos leidimus.

Kitas dalykas, kuris paskatino susidomėti knyga – pavadinime paminėta rašytojo Bohumil Hrabal pavardė. Hrabalas buvo puikus pasakorius, paauglystėj skaityta jo knyga “Pernelyg triukšminga vienatvė“ paliko didelį įspūdį; vėliau ją dar kartą skaičiau būdamas 20+ metų. Hrabalas man toks pat geras pasakorius kaip Jurgis Kunčinas, nors, aišku, skirtumų jie tikrai turi. Vartydamas rankose Pawel Huelle knygą “Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“ ėmiau ir patikėjau, kad ir šios knygos autorius gali būti geras pasakorius, taigi suteikiau jam progą.

Pagrindinis veikėjas savo vairavimo instruktorei pasakoja savo šeimos istoriją, kuri yra susijusi su automobiliais (daugiausia – Mercedes-Benz). Šeimos istorija neturi nieko bendra su viršelio nuotaika: nors knygos pradžioje pasakotojas seka linksmas istorijas, vėliau jos tampa niūresnės. Rašytojas trumpame kūrinyje apėmė tikrai daug visko – I ir II Pasauliniai karai, lenkų karas su Vakarų Ukraina, Lenkija kaip TSRS valstybė, nepriklausoma Lenkija po komunistinio režimo žlugimo. Skirtingi laikmečiai šiame romane nėra analizuojami, jie kaip fonas, kuriame pagrindinio veikėjo šeimos nariai augo, gyveno ir mirė.

Pasakojamų istorijų nuotaikos nuolatos kinta, primena šį anekdotą:

– Ėmė ir iškrito žmogus iš lėktuvo.

– Oi oi, kaip baisu.

– Bet jis buvo su parašiutu.

– O, tai viskas gerai!

– Bet parašiutas neišsiskleidė.

– Jetus, kaip blogai!

– Bet žmogus krito iš neaukštai.

– Ai, tai nors tiek.

– Ir pataikė į šieno kupetą.

– Tai viskas laimingai baigėsi!

– Ne, nes šieno kupetoj buvo šakės.

…

Žodžiu, šeimos istorija kaip šeimos istorijos – nėra kuo skųstis, tačiau tai, kaip autorius pasirinko istorijas pasakoti, visai nedžiugina. Pagrindinis pasakotojas beveik viską pasakoja savo instruktorei vairuodamas automobilį, todėl į pasakojamas istorijas nuolatos įsipina tekstas apie tai, ką jis daro su automobiliu (pasuka vairą, perjungia pavarą ir t.t.) + pagrindinis veikėjas karts nuo karto vis kreipiasi į savo numylėtą rašytoją Hrabalą, todėl dažnai sakiniuose pagrindinis veikėjas bendrauja su dviem veikėjais ir dar atiduoda duoklę vairavimo aprašymui. Sakiniai yra labai ilgi (antras knygos sakinys tęsiasi per 3 puslapius, bet nenustebčiau sužinojęs, jog romane yra ir ilgesnių sakinių), todėl perskaitęs sakinio pabaigą jau gali būti pamiršęs, kas buvo parašyta sakinio pradžioje.

Ištrauka, vienas sakinys: “Brangusis pone Bohumilai, taigi būtent tada, kai panelė Civlė ištarė tuo savo nepaprastu, šiek tiek metalinio skambesio balsu – Dieve, kaip jūs pasakojate, – man jau niežėjo liežuvis atsakyti: ką ten aš, verčiau paskaitykite „Vakarines vairavimo pamokas“, ten rasite istorijų, kurias kiekvienam instruktoriui privalu prisiminti prieš miegą ar išvažiuojant su mokiniu į miestą, ten pajusite tą nuostabų mechaninį lyrizmą, būtent ten išdėstyta platoniško instruktoriaus ryšio su mokiniu idėja: juk tai – ne šiaip kokios paprastos pratybos ar kasdienė automobilio priežiūra, įprastas apmokymas, kaip visi kiti, bet vieno kitam pasakojamos nuostabios istorijos, ta žodžio komunija, susiejanti žmones, kad ir kokia būtų jų lytis, politinės pažiūros ir kilmė – tačiau, deja, pone Bohumilai, nepasakiau to, nes man akys iššoko ant kaktos, širdis įstrigo gerklėje, o liežuvis išdžiūvo lyg po tris dienas trukusių kašubų vestuvių, išvydus, kaip panelė Civlė staiga paspaudė greičio pedalą ir ėmė vinguriuoti tarp tų įnirtusių vairuotojų, kaip ji išsklaidė jų minią lygiakraščiu fiatuko snapeliu, o paskui tiesiog paskutinę akimirką peršoko siaurą tarpelį tarp ką tik pajudėjusio iš vietos tramvajaus ir jau lėtai važiuojančio vilkiko; ak, kaip gaila, kad to nematėte, pone Bohumilai, šios jaunutės merginos ir jos mažylio fiato pergalės prieš įsistūgavusių vairuotojų minią ir prieš tuodu baisius macho: tryliktojo tramvajaus mašinistą ir vilkiko vairuotoją, kurie, ką ir kalbėti, tiesiog neteko amo išvydę, kaip mažylis fiatas pravažiuoja jiems pro pat nosį, šio rizikingo šuolio tarp tramvajaus Scilės ir vilkiko charibdės; pone Bohumilai, išties nuostabus dalykas buvo tas proto triumfas prieš masę, tos ironiškos patyčios iš aklo ir kurčio įsiūčio, ak, kaip panelė Civlė ir jos kursantas nušluostė jiems nosis: tralialia, bum čik čik, pabučiuokit mums į subinę, žiopli dėdulės“ (p. 11).

Nesu prieš ilgus sakinius, pats mėgstu rašyti ilgais sakiniais, bet šioje knygoje sakiniai man tikrai per ilgi. Be to tekstas nesuskirstytas į pastraipas, o tai irgi apsunkina skaitymą. Nėra ir jokių skyrių ar dalių – tekstas tiesiog eina, eina nepaliaujamai. Gal dėl visų šių skaitymo nepatogumų knygos paraštės yra padarytos kiek platesnės – galbūt taip bandyta kompensuoti painų tekstą; kita vertus, galbūt taip padaryta tik norint padidinti knygos puslapių skaičių.

Kad ir kokia ta romano forma būtų, knygą perskaičiau greitai (o aš nesu greitai skaitantis žmogus). Pats baisiausias dalykas, nutikęs, kai baigiau skaityti šį romaną, buvo suvokimas, jog galvoje man nieko nebeliko. Perskaičiau knygą, ir tiek. Jokių minčių, jau nekalbu apie tą kartais aplankantį jausmą, kai pasidaro gaila, kad knyga baigėsi. Ir nežinau, ar taip nutiko dėl to, jog Pawel Huelle pasakojo ne itin stiprias istorijas, ar pasirinko man nelabai priimtiną pasakojimo būdą. Mano numylėta lenkų prozininkų porelė Jerzy Pilch ir Witold Gombrowicz lieka draugauti dviese toliau.

P.S. Jeigu kas nors ieškos čia Bohumilo Hrabalo, liks nusivylęs, nes čia jo nėra. Pabaigoje kiek daugiau yra skirta dėmesio jam, tačiau tiek romano pabaiga, tiek visas romanas galėtų būti suvokiamas kaip Pawel Huelle prisipažinimas Hrabalui (ar pasauliui) kaip jis mylėjo ir vertino Hrabalo kūrybą.

2011

Metų svajonė: Deftones koncertas Varšuvoje. Svajonė išpildyta kartu su vaikystės draugu Tadu, blogeriais buržujum ir alkoholikairniekšai. Nuvažiavom, pamatėm, išgirdom, grįžom pavargę, bet laimingi ;)

Metų muzikinis atradimas: Miglės dėka rudenį išgirdau grupę The Dead Weather. Geras rokelis, ir jeigu būčiau šitą grupę išgirdęs anksčiau, tai ji būtų daugiausiai klausyta šiais metais (o dabar – Deftones (567 dainos) ir Arctic Monkeys (335 dainos)).

Metų pavariau: nepaisant milžiniško tingėjimo, didelės baimės, pesimizmo, idealizmo siekimo, ėmiau ir parašiau varganą bakalauro darbą, už kurį gavau net 9 ir pagaliau baigiau universitetą.

Metų atradimas: kad fantasy dalykai ir stalo žaidimai mane domino anksčiau, tai man nebuvo paslaptis, tačiau proga pažaisti kokį nors įdomų stalo žaidimą, kuris yra ne Monopoly ar Alias, pasitaikė tik šių metų rudenį. Dabar turim du žaidimus – Small World ir 7 Wonders, abu įdomūs, nespėjo pabosti. Baisu tik tai, jog mane itin domina Magic: The Gathering kolekcinės kortos..

Metų pamoka: o jų buvo dvi, abi labai laiku ir vietoj.

1.) Nekalbėti apie buvusias merginas su kitomis merginomis, net jeigu jos pirmos pradeda kalbėti apie savo buvusiuosius, tokiu būdu tave ragindamos irgi pasidalinti dalykais iš praeities.

2.) Atskirti literatūrinį susižavėjimą merginomis nuo paprasto susižavėjimo. Literatūrinis yra skirtas tik tam, kad toliau galėtum parintis, ieškoti nesurandamo, spręsti problemas, kurių nėra ir t.t.

Metų knyga: Witold Gombrowicz “Kosmosas“.

Metų filmas: šįkart ne filmas, o serialai CSI (tas pirmasis iš CSI serijos, kur veiksmas vyksta Las Vegase), The Office (ne britiškas, o amerikietiškas) ir Walking Dead.

Metų blogas-atradimas: žinoma, kad In Love With Love. Sudrebino lietuvišką blogų pasaulį kaip turi būti ;)

Metų džiaugsmai: FK Dainava klubo atgimimas (pavasaris), išsikrausčiau iš studentų bendrabučio (vasara), ilgasis Žolinių savaitgalis miške prie ežero netoli Druskininkų (vasara), Europos krepšinio čempionatas, nepaisant to, kad pabaiga buvo netikėta (ruduo), pažintis su Migle (ruduo), naujųjų metų sutiktuvės (žiema), draugai (visąlaik).

Metų nusivylimai: serialas Californication, Julio Cortazar knyga “Žaidimas baigtas“, Witold Gombrowicz knyga “Transatlantas“, Arctic Monkeys albumas “Suck It And  See“, mėgstamiausio futbolo klubo FC Porto prastas žaidimas naujajame sezone.

Witold Gombrowicz „Kosmosas“

rugpjūčio mėnesį darbe buvo daug dienų, kai dirbti nebuvo ką, taigi laiką leisdavau naršydamas internete arba fantazuodamas. vieną dieną naršydamas radau Salomėjos blogą bei jos blogą apie knygas. būtent pastarajame bloge ir aptikau Witold Gombrowicz. kadangi autorė buvo labai sužavėta rašytojo romanais, pamaniau, jog reiktų šitą vyruką įsidėmėti, juolab kad jo du romanai išleisti Baltų lankų rinktinės prozos serijoje.

gruodį, o gal lapkričio pabaigoje užsukau į Baltų lankų sandėlį Kalvarijų gatvėje, ten radau nebrangiai tris kartu parduodamas knygas, kurių seniai norėjau. viena jų buvo W. Gombrowicz „Kosmosas“. prieš pradedant skaityti mane šiek tiek suneramino tai, kad galiniame viršelyje buvo parašyta, jog tai yra avangardas ir t.t., o aš tikrai nesu didis avangardo mėgėjas. tiesa, perskaitęs knygą net nežinau, ar pats pavadinčiau romaną avangardiniu.

apie ką romanas, nepasakosiu, nes trūksta žodžių. jame yra mistikos, kartais sunkiai logiškai suprantamo minčių srauto, atsitiktinumų, kažkiek erotikos. romanas įtraukė mane pačiu pirmuoju sakiniu: „Papasakosiu apie kitą, keistesnį nutikimą“. tokios romanų pradžios man labai patinka, nes iškart sužadina smalsumą, įtraukia. (pats irgi visada bandau rašyti prozą taip, jog bent jau pirmoji pastraipa sukeltų kažkokį susidomėjimą, smalsumą.) perskaitęs pirmąjį knygos lapą supratau, jog šis romanas man patiks. panašiai buvo ir su Knuto Hamsuno romanu „Badas“ – po pirmojo puslapio taip įsitraukiau, kad norėjau pakeist visus dienos planus ir tik skaityti toliau.

vietomis romanas skaitosi labai lengvai, net jeigu būna ilgi minčių srauto aprašymai, o kitomis vietomis mano ir taip negreitas skaitymo tempas dar labiau sulėtėja. tai vienas iš tų retų tekstų, kuris priverčia ne mąstyti, o jaustis, ir būtent šis romanas privertė jaustis keistai, nesaugiai. pamažu skaitydamas ir aš pats pradėjau jausti keistą paranoją, kažko nemalonaus neišvengiamumo jausmą. įdomu tai, jog nors tekstas ir sukelia įspūdingą nuotaiką, su pagrindiniu veikėju tapatintis visai nesinori, norisi stebėti jį iš šalies, nesikišti į jo aplinką ir įvykių sūkurį, į kurį jis yra įtrauktas, tarsi jis jau būtų pasmerktas įvykių rutuliojimuisi tik į blogą pusę.

romanas priminė Paul Auster „Niujorko trilogiją“, Kafkos „Pilį“, Haruki Murakami „Avies Medžioklę“, „Dansu Dansu Dansu“ ir J-P Sarte‘o „Šleikštulį“, tačiau pats savaime jis yra unikalus romanas.

dabar pradėjau skaityti W. Gombrowicz‘iaus „Transatlantą“, tikiuosi patiks panašiai kaip ir „Kosmosas“. perkant „Transatlantą“ jauna kasininkė pasiteiravo, ar perku jį sau, ar kam nors dovanoti. atsakiau, kad sau. tada ji padavė man knygą ir šypsodamasi pasakė, jog aš tikrai nenusivilsiu. aš padėkojau, kažką burbtelėjau ir išėjau iš knygyno galvodamas apie bendrą gyvenimą su kasininke. o kodėl ne? ;) juodaplaukė, prie knygų – ko daugiau reikia? ;)