Posts Tagged ‘XI20’

Balandis

2017/05/02

https://themindsjournal.com/narcissists-one-trick/

Narcizų triukas, kurį aš moku ir kurį esu patyręs savo kailiu.

***

https://themindsjournal.com/narcissist-says-i-love-you/

Baisus narcizo prisipažinimas apie meilę.

***

Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad per šį balandį tiek daug ir intensyviai galvojau apie savo narcisizmą, kad net sugedo nuotaika ir nusprendžiau, jog man reikia psichologinės pagalbos. Nes kad ir ką dabar bandyčiau suprasti, viskas atsiremia į tai, kad, na, esu labai blogas.

***

Balandis taip pat ir valgymo mėnuo. Štai nuvykstu pas Lijaną, savaitgalis, gaminu vėlyviems pietums čili troškinį, kurį neseniai išmokau gaminti. Pagaminu, tada valgom, pavalgę parūkom, po to pereinam į jos kambarį ir gulim ant lovos, žiūrim televizorių, per daug net nėra apie ką kalbėtis, tai užsnūstam geram pusvalandžiui.

Kartais ir namie taip pat leidžiu laiką – pavalgau, žiūriu X failus arba skaitau knygą, tada užsnūstu, nubundu – vėl užkandu, vėl pasyviai leidžiu laiką; taip diena ir praeina.

***

Paskutinį balandžio penktadienį, kai visą dieną buvo apsiniaukę ir vis lijo ir lijo, šiaip ne taip prisiverčiau save išeiti į sunkios muzikos koncertą – klube XI20 grojo Faršas, Stranguliatorius ir kažkokia rusų grupė; visos patiko. Koncerte buvau vienas, bet sutikau alytiškį Vilių su kitais jo pažįstamais. Taip išėjo, kad su jais praleidau ir likusią vakaro dalį baruose, ir viskas išsitęsė iki to, kad grįžom pas vieną iš jų tik apie 04 val., tada dar gėrėm paskutinį alų ir garsiai klausėm muzikos, o po to staiga apleido jėgos ir nusprendžiau, kad metas miegoti, tai pasitiesiau striukę ant grindų po džiovykla ir atsiguliau; vėliau Vilius man davė antklodę, ačiū. Kitą rytą nubudau ir išvažiavau namo, pagirių nebuvo, tik toks juokingas jausmas, kad nei iš šio, nei iš to paleidau vadeles ir nesiparinau dėl to. Truputį keista, kad man taip įvyko su šiaip jau nepažįstamais žmonėmis, nes esu išrankus žmonėms. Na, bet jei vakaras buvo geras, tai neverta dabar skųstis ;)

***

Vieną naktį nubudau ir pirmą kartą susimąsčiau apie ką gi ir kodėl parašiau antrą romaną „Mano tėvas, mano sūnus“. Mintyse kalbėjausi su Neringa Butnoriūte, pasakojau jai kas ir kaip, kokios sąlygos lėmė tokią niūrią nuotaiką, kokie paskutiniai įvykiai pakuždėjo romano temas, kas dėjosi mano gyvenime berašant romaną. Kalbėjomės apie valandą, ilgokas toks pokalbis išėjo, bet pagaliau man pačiam tapo šis tas aiškiau. Tai ačiū, Neringa, už pokalbį.

No Sex / sapnas 2016.03.31

2016/04/01

Sapnuoju kad esam su Gabrielium kažkokiam vakarėly lyg ir Alytuje Zoo Underground’e Gabrielius pasakoja kažkokiai merginai apie grupes kuriose groja ir sako kad grupė Red Water groja fainai aš jam prieštarauju po to mes su juo atsiduriam Vilniuje ir einam į XI20 ta vieta neatpažįstamai pasikeitusi įrengti stikliniai liftai durys irgi stiklinės automatinės viskas sterilu ir švaru o kai nusileidžiam į salę matau kad ji labai praplėsta ir jos viduryje didelę erdvę užima restoranas nesuprantu kaip ši vieta staiga taip pasikeitė kur dingo visas pankrokas.

Po to atsiduriu lauke pučia vėjas ir lynoja einu nusipirkęs kažkokios mišrainės ir ieškau kur galėčiau pasiusioti padarau tai už krūmų kai atsisukęs noriu eiti toliau man kelią pastoja kažkokia mergina ji man lyg ir matyta mes pradedam kalbėtis kad esam matęsi tuose pačiuose koncertuose bet kalbėti su ja labai neįdomu tada pasitiesiam kažkokią antklodę ant žemės ir atsigulam užsiklojam žiūriu į kažkokią mūrinę neaukštą sienelę ja mergina bando susišilti savo šaltas kojas į manąsias bet mano kojos irgi šaltos gulėdamas galvoju kad būtų negražu su ja dabar permiegoti nors jos akys labai gražios bet su ja nuobodu.

Rugpjūčio barai

2015/08/08

Vieną iš tų karštų dienų nusprendžiau nueiti į koncertą. Ne todėl, kad buvo labai įdomu, bet tam, kad pabūčiau tarp žmonių.

Koncerto vietoj labai karšta, prisirinko iki šimto žmonių. Užtenka stovėti ir nejudėti – vis tiek visas šlapias nuo prakaito. Prie baro sutikau pažįstamą merginą, užmezgėm tokį tingų pokalbį kaip ir priklauso tokiai karštai dienai; vėliau išėjom į parduotuvę alaus.

Kartais būna žmonės, prie kurių būdamas jaučiuosi gerai, ir ši mergina yra vienas iš tokių žmonių.

Stebėdamas neįdomiai grojančią grupę paleidžiu žvilgsnį per žmones, ieškodamas jos. Matau ją stovinčią tarp žmonių, po to – vėl už baro. Kai mūsų žvilgsniai susitinka, nusišypsom vienas kitam, o dar vėliau vėl pradedam kalbėtis.

Kartais būna žmonės, kurių beveik visai nepažinodamas galiu būti atviras su jais, atviras tiek, kiek man norisi, ir ši mergina yra vienas iš tokių žmonių.

Todėl normalu, kad po koncerto dar einam išgerti po vieną alaus. Po vieną alaus niekad nebūna, sako ji ir nors aš žadu kitaip, suprantu, kad bus kaip turi būti.

Centrinės gatvės tuščios, barai, į kuriuos užsukam, užsidarinėja ir nebepriima užsakymų. Po to randam vieną, paimam alaus ir išeinam į gatvę, prisėdam ant patogios palangės. Kartais praeina vienas kitas žmogus: moteris su aukštakulniais prašo žiebtuvėlio, benamis vyras sako, kad atrodom gera pora ir tada prašo centų, o atsidėkodamas dar pasidalija savo ŽIV istorija, tarsi mes kaip tik tokią istoriją ir norėtume šiuo metu išgirsti.

Bet viskas gerai, tai tik šitas karštis, nieko daugiau.

O po to iš baro į lauką išeina ta moteris erzinančiu balsu, ir jos balsas taip rėžia ausį, taip rėžia šitą ramią naktį, tai mes uždengiam vienas kitam ausis, ir juokiamės, ir stipriau užspaudžiam vienas kito ausis, bet girdim tą balsą vis tiek, visos pastangos bevaisės, ir mes nuleidžiam rankas.

Kartais būna žmonės, būna žmonės,

hey angele, sukvieskime žmones
ir papasakokim apie mūsų meilę
papasakokim jiems kad susitikom visai netyčia
tam kad patirtume laimę mudviem išsiskiriant“

– – –

Kai ji sėda į automobilį ir išvažiuoja, aš vėl einu tuščia galva gatvėmis ir bandau surasti ką nors, kas dar nemiega ir yra centre. Man norisi pakalbėti su kuo nors, iš esmės apie bet ką, bet kaip ir praėjusį kartą, taip ir šiąnakt visi, kas buvo centre, dabar jau namuose, ir aš įsivaizduoju kaip jie klojasi lovas, valosi dantis ir ruošiasi miegoti.

Išėjęs iš Vokiečių gatvės, žvilgteliu į Trakų g. pusėje esančius barus ir iš tolo atpažįstu prie vieno iš jų stovintį kolegą iš radijo. Artėdamas link jo suprantu, kad kartu su juo dar du labai seni kolegos iš radijo, visai malonu bus juos sutikti. Bet kai pasisveikinam ir pradedam kalbėti, suprantu, kad jie visai kitoj stadijoj, vargu ar čia kažkas rišlaus gali pavykti. Tačiau mintis apie tuščius namus nežavi, todėl nusprendžiu likti su jais. O labai greitai prie mūsų prisijungia dar du kažkokie tipai, vienas iš jų – labai nesimpatiškas.

Jo akys beveik visada primerktos, ant nosies ir lūpos yra po randą, ir kai jis šypsosi, atrodo kažkaip ne taip. Jis vis nori pasakoti istorijas, ir visos tos istorijos yra apie kažkokias šliundras, žolę ir įvairius tūsus, kuriuose jis dalyvauja. Jis toks atstumiantis, kad negaliu nuo jo atitraukti akių. Vienas iš tų atvejų, kai jauti keistą trauką nepatraukliam dalykui.

Praleidžiu su jais gerą valandą, prisiklausau baisių dalykų, o tada išsikviečiu taksi ir grįžtu namo. Bet vos įžengiu vidun, užmirštu tas istorijas, užmirštu tą nesimpatišką vyrą. Žiūriu į tuščią lovą tamsiame kambaryje – tai ir yra pati baisiausia istorija.

„klausausi
tykiam ištuštėjusiam būste
girdžiu kaip prieblanda aklai grabinėja rankomis
jaučiu kaip ji kabina kažką man ant kaklo
ir tavo nebuvimas apsunksta
tvyksteli ir susminga gilyn“

„Ir aš nustojau švelnumo“

2015/05/17

L. ateina krapštinėdama vieną nagą, ir ji tai daro puikiai – atmestinai ir tuo pat metu sutelkusi visą dėmesį.

Nuvažiuojam į centrą, nueinam į koncerto vietą. Stoviniuojam, laukiam. Grupė pradeda groti. Suprantu, kad iš tiesų tai nežinau, ką čia veikiu. Norėjau nusipirkti knygų, bet dabar tingisi eiti pažiūrėti kokias ten pardavinėja. Aplink visi žmonės neįprasti, arba tiksliau – aš turėčiau būti neįprastas jiems, nes tai aš įsiveržiau į šitą Salioną, o ne Salionas su visais lankytojais atvyko į mano žaidimų aikštelę.

Kurį laiką stebiu žmones, vėl matau tuos trūkumus, jie bado akis, ir tik keli maži vaikai, besimalantys visai prie mūsų, priverčia šypsotis.

Po to užsižiūriu į vieną moterį. Sunku pasakyti kiek jai metų, bet vyresnė už mane. Ji šviesių plaukų, apsirengusi skoningai, geria vyną iš gražios taurės, ant rankų – apyrankės, ant kaklo – karoliai. Man atrodo, kad ji kažką labai primena, kažką iš man pažįstamų moterų, bet protas šiandien veikia lėtai, į mano klausimus nėra atsakymų.

Vėliau prie mūsų prieina suaugęs hipsteris – kitaip nepavadinčiau to vyro. Jam maždaug 30-34 metai, jis kietai apsirengęs, aukštas, gero sudėjimo, turi mažytį auskarą ausyje, yra barzdotas ir ūsuotas, žinoma, o jo lūpos tokios storos, tokios ryškios. Manau, kad jis patinka L., bent jau man atrodo, kad turėtų patikti, ir aš galvoju kažin kokios mintys dabar jos galvoje, nes šito vyro nepastebėt ji negali.

SOLO ansamblis užgroja greitesnio ritmo dainą, aš žvilgsniu grįžtu prie tos moters, kuri man kažką primena. Dabar ji pradeda šokinėti ir visaip dėsto rankas kaip kartais dėsto žmonės rankas per visokius repo klipus ir t.t., ir pan., ir dar ji atrodo išgėrusi. Visa tai taip nedera jai, tai kažkaip neskoninga, mane gelia toks neatitikimas tarp jos išvaizdos ir elgesio, ir dar aš prisimenu tą nurautą penktadienį Alytuje, ir dabar jau prisimenu, kurią moterį man primena ši moteris, dabar jau prisimenu, ir pasidaro kažkaip dar nejaukiau.

Kai koncertas baigiasi, mes išeinam, atsisveikinam ir aš traukiu susitikti su draugu ir jo drauge. Kadangi negaliu jiems prisiskambinti, tai vaikštinėju centre nuo vienų gatvės muzikantų prie kitų. Ilgesniam laikui apsistoju prie Soulbox‘o, ten jaunimas groja kažkokį funką/roką. Stoviu prie vieno pastato kampo, stebiu žmones, muzika neįdomi, bet man viskas ok, man tiesiog norisi žiūrėti į žmones, norisi tikėti, kad jie gražūs, norisi pamatyti jų grožį, o dar tiksliau – norisi žiūrėti į juos tol, kol visi jų trūkumai nebegels, kol visus jų trūkumus priimsiu kaip neišvengiamybę, kaip tam tikrą balansą tarp jų grožio ir negrožio.

Po kurio laiko paskambina draugas ir mes susitinkam. Kartu su juo ir jo mergina einam link Rotušės aikštės, užsukam į parduotuvę, tada dar šiek tiek paklausom muzikos prie Bix baro, o tada pasukam link Barbakano. Ten prisėdam, saulė maloniai šildo, o ir vėjas nurimsta, ir mes atsidarom po pirmą alaus.

Nežinau, kiek alaus išgėriau tą vakarą, daug, bet tai nepadėjo nematyti visų tų žmonių trūkumų. Net kai nuėjom į koncertą ir sutikom kitus draugus iš Alytaus, juokiausi ir šypsojausi, bet vis tiek galvojau apie tuos trūkumus. Trūkumus, kuriuos matau savyje, savo drauguose, pažįstamuose, ir trūkumus, apie kuriuos tiesiog žinau – iš visokių pasakojimų, istorijų, įrašų kitų žmonių tinklaraščiuose.

Visos grupės groja šauniai, o kai viskas baigiasi, mergina, su kuria maloniai kalbėjom, mane vedasi į šalį. Staiga suprantu kur čia viskas krypsta, noriu pasišalinti, o ji sako atsipalaiduok, sakau aš nieko nenoriu, ir bandau eiti, bet ji laiko už rankos, sakau aš nieko nenoriu, ir ji klausia kodėl, ir aš sakau nes yra kita mergina, kuri man rūpi, ji sako bet čia juk jos nėra, ir aš sakau nėra, bet aš noriu jos. Pagaliau ištrūkęs išeinu į lauką, jaučiuosi nemaloniai, paeinu toliau ir rūkau, ir galvoju, kad gyvenime tu nuolatos nori viena, bet gauni kažką kita, ir kažkaip turi išmokti rasti balansą tarp to, ko nori siekti iki galo ir tarp to, kur gali pralaimėti, t.y. pasitenkinti pakaitalu. Ir dar prisiminiau susitikimo su L. pradžioje pokalbį, kuomet kalbėjau apie batus: būna didelė problema, kai sunešioji pamėgtus batus ir tau reikia pirkti naujus, nes nauji man niekada nebūna tokie iškart faini ir smagūs kaip senieji, kuriems jauti kartais net ir keistus sentimentus, ir kad naujieji išryškina senųjų (tobulųjų) trūkumą. Ir tada pagalvojau – o kažin kaip vakaras susiklostė pačiai L.?

Tikiuosi estetiškiau.

– – –

Tomas Petrulis
Atminimo diena

matyt įvyko kažkoks prasilenkimas
mūsų ištarti žodžiai gerai nesukibo
ir mes iškart atsisveikinom
tai apnuogino veidus praeivių
priešais raudoną signalą
viskas sruvo pro šalį
ir aš nustojau švelnumo
netiesa nenustojau švelnumo
inertiškai pypsint mašinoms
isteriškai vėliavoms plazdant
vėlavau su kai kuo susitikti
vėlavau su kai kuo susipykti

Juodoji liepsna

2014/11/22

hey angele, aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

Kai prie baro nusipirkau alaus ir apsisukau eiti, pamačiau K. stovinčią vieną. Ji šyptelėjo, bet mačiau, kad jai kažkas ne taip.

Priėjau, ir mes pradėjom kalbėtis. Ji kalbėjo ir kalbėjo apie meilę, vis klausė kodėl viskas taip yra sudėtinga, ir aš neturėjau jokių argumentų jos liūdesiui, jokių argumentų jos ašaroms. Būnant vyru vienas labiausiai pakertančių dalykų yra matyti verkiančią moterį. Tai tragiška, nes nėra nieko, ką tu gali padaryti, kad tai baigtųsi. Ir aš labai norėčiau išgydyti K. liūdesį, sielvartą ar net ilgesį, bet aš pats sergu visais šiais dalykais.

hey angele, kaip čia išeina, kad kulkos srūva kiaurai

Norėjau pasiūlyti jai pabėgti iš koncerto, kur aplink tiek daug laimingų žmonių. Įsivaizdavau, kad galėtume važiuoti pas mane, aš ją paguldyčiau ir apklostyčiau, paskaityčiau Rikiki nuotykius arba tiesiog pabūčiau šalia, kol baigsis jos naktis. Bet nesupratau, ar toks pasiūlymas būtų adekvatus ir tinkamai suprastas, todėl nutylėjau.

hey angele, dienos ateina, paskui naktys
o aš negaliu nieko patarti

Man irgi yra buvę tokių naktų. Kai atrodo, jog gyveni ramiai ir viskas tau gerai, kurį nors vakarą išeini kažkur su draugais ir staiga pamažu viskas pradeda griūti, tau į galvą lenda nykios mintys ir tu nebesugebi džiaugtis draugų kompanija. Šypsaisi, bet šiek tiek dirbtinai, juokiesi, bet tik todėl, kad nesinori parodyti kitiems, jog tau kažkas negerai. O blogiausia, kad tu pats nesupranti, kas tau yra blogai. Tiesiog yra tas jausmas – kad kažkas ne taip.

Ir kai žvalgaisi bare, kavinėje ar gatvėje į žmones, tu jauti, kad kažkas ne taip. Matai moteris ir vyrus, kurie ieško vieni kitų, bet iš šono žiūrint tau atrodo, kad jie nepataikė – iškart matosi, kad kažkas negerai. Niekaip negali suprasti, kas negerai, bet jauti tai visa širdimi, jauti, ir tau neramu, kad šitiek daug žmonių – ir šitiek daug vienatvės. Arba – nerealizuotos meilės.

hey angele, aš kaip ir tu
man daug nereikia
man reikia kalnų virtinės ir patapšnojimo per petį

Per vieną iš tokių naktų ir susipažinau su K. Tą vakarą mane viskas pamažu liūdino, kol pradėjo net gelti, ir kai jau atėjo laikas skirstytis namo, pasiūliau draugams dar užeiti į Pogo po vieną alaus. Žinojau, kad galiu ją ten sutikti, ir vos tik ten įžengiau, iškart pamačiau ją. Susipažinom; jos balsas nuostabus, o tai, kad ji keistai taria raidę R, atrodė išvis pasakiška. (Trumpas nukrypimas: moterys vyrus žavi dažniausiai ne krūtine, užpakaliu ar pūstomis lūpytėmis, o tuo, apie ką gal net pačios nesusimąsto.)

Tai buvo prieš metus. O šįvakar ji jaučiasi vieniša tarp visų, ir aš niekaip negaliu jai padėti. Ir vienatvė susijusi ne tiek su ja, kiek su šiaip vienatve kaip jausmu, supratimu, kad žmonėms sunkiai sekasi mylėti ir būti mylimiems. Ji sako: juk meilė svarbiausias dalykas gyvenime. Ir kad ir kiek galėčiau jai prieštarauti, šįkart to net nedarau, nes žinau, kad giliai viduje mąstau taip pat.

hey angele, tu man labai daug reiški
tu ir dar keletas
nusikalstamai įsimylėjusių tai, kas laikoma nereikalingu

Jai dvidešimt vieneri, ir ji pajuto tą sunkiai nusakomą liūdesį. Man irgi buvo tiek pat, kai netikėtai suradau savąjį.

Didžiausia Tikimybė Išridenti 7, Mažiausia – 2 ir 12

2012/12/16

Penktadienio laukiau su nekantrumu – turėjo atvažiuoti draugai iš Alytaus, buvom numatę du koncertus aplankyti. Bet taip išėjo, kad man džiugiai rašant semestrinio darbo įvadą gavau žinutę, jog vienas draugas susirgo ir neatvažiuos, o ar kitas atvažiuos – irgi neaišku. Subjuro nuotaika, viskas apsiniaukė. Toliau rašiau įvadą, bet nebuvo jokio džiaugsmo. Galėjo juk būti ir taip, jog neatvažiavus draugams išvis liksiu sėdėti namie, nes kartais taip jau būna, jog ir vietiniai čia ima ir nenori eiti pasiklausyti gyvos muzikos.

Bet viskas išsisprendė palankiai: vienas draugas atvažiavo, susitikom, nusipirkom alaus, nuėjom į Kably. Prieš pradedant groti pirmajai grupei, Kablys jau buvo pilnas pilnas. Pirmoji grupė buvo vietiniai The Turbos – grojo surf/rokenrolą, buvo nuostabaus gyvo ir pulsuojančio rokelio užtaisas. Antri grojo taip pat vietiniai, Banda Dzeta – toks balkaniškos/folk muzikos mišinys, kuris po prieš tai klausyto smagaus roko nelabai klausėsi.

Koncertui pasibaigus prasidėjo trumpi pokalbiai su visokiais žmonėmis. Ir vienu metu, kai pastebėjau į mane žiūrinčią merginą ir pats į ją užsižiūrėjau, mane užkalbino kita mergaitė ir paklausė ar čia aš taip skaniai kvepiu. Sutrikau, o ir šiaip pokalbis nesusiklostė, nes mane pradėjo kalbinti draugas. Viskas toliau labai fragmentiškai vyko: su kažkuo kalbu, juokiuosi, galvoju ką veikti toliau, skambina kambariokas, žmonės malasi ir malasi, pažadu ateiti į Bixus, bet jau einu su draugu ir iš matymo matytais žmonėmis į Pogo. Ten atsidūręs prisėdu ir greitai suvokiu, kad reikia galvoti apie kelionę namo, nes tie iš matymo matyti žmonės, dievaži, aš neturiu su jais apie ką kalbėti.

Tada ir pamačiau tas dvi merginas. Sėdėjo man prieš akis prie Queen staliuko. Norėjau eiti su jomis pasikalbėti, tai atsistojau ir nuėjau. Kartais mėgstu žmonių klausti, kokia kūno vieta jiems labiausiai patinka (turiu vieną hipotezę). Pirmoji mergina atsakė, kad nugara, o jos draugė atsakė tą patį. Buvo keista. O kai paklausiau, kaip joms atrodo, kuri jų draugės kūno vieta atrodo draugei gražiausia/labiausiai patinka, jos vėl vienodai atsakė – ausys. Buvo dar keisčiau. Po to mes ėjom parūkyti, o grįžę toliau kalbėjom. Vėliau prie mūsų prisijungė mano draugas.

Merginos buvo fainos. Tokios paprastos. Bendravimas su jomis nereikalavo jokių pastangų. Tamsiaplaukė veidu ir kalbėjimo maniera buvo labai panaši į vieną iš draugo buvusių merginų, o kita atrodė tokia paprastai elegantiška, lyg ir priminė kažkokią aktorę. Buvom su jomis tol, kol atėjo barmenas ir pasakė, kad baras jau tuoj užsidarys. Apsirengėm ir išėjom. Buvo kažkiek po 05h, jau važiavo viešasis transportas. Maloniai atsisveikinom su merginomis ir išvažiavom namo. Taip viskas paprasta ir lengva.

O kitą dieną ilgai miegojom ir žaidėm stalo žaidimus.

– – –

Kai pasninga, viskas visada supaprastėja. Imu atskirti bendravimą nuo susižavėjimo, susižavėjimą nuo meilės, ramybę nuo prastos nuotaikos, o ir šiaip – negalvoju apie dalykus, kurie nuo manęs nepriklauso. Norėčiau išlaikyti šį nuskaidrėjimą ilgiau.

TARP 2012

2012/10/29

Dieve, ar aš prašiau tiek daug įdomių moterų? Ir kodėl jos tokios pasimetusios šį rudenį?

Kai paryčiais einam Šv. Mikalojaus gatve link Vokiečių gatvės, ji sustoja ir sako mes daugiau niekada nesusitiksim, tu gali mane pabučiuoti. Kokia sudėtinga situacija! Ką tik kalbėjomės apie principus, o štai dabar ėmė ir tėškė. Mergaite, nesu labai principingas, bet kai esu išgėręs, nesu linkęs veltis į intymumus (kvailystes darau būdamas blaivus). Tai vienintelis man aiškiai suprantamas mano principas. Ir ką man dabar daryti? Elgtis nenatūraliai, bet suteikti mūsų bendravimui daugiau smagumo, ar išbraukti galimybę rastis dar vienai sudėtingai istorijai ir jaustis nenusidėjusiu?

Paaiškinu jai apie savo vienintelį principą, bet koks skirtumas – ji jau užsigavusi. Atsisveikindama ištiesia ranką. Eidamas link draugų/pažįstamų vakarėlio Dominikonų gatvėje, staiga suvokiu stipriai besikremtantis dėl to, kad jos nepabučiavau. Nuėjęs į vakarėlį iškart atkreipiu į save visų dėmesį – visiems rūpi, kodėl aš toks pasimetęs. Imu kambarioką ir veduosi parūkyti, pasakoju viską. Jis mane išvadina durnium.

Kitą dieną vis dar jaučiuosi taip, tarsi būčiau praleidęs kažkoks neeilinę progą. Kambariokas jau nebelaiko manęs durniumi. Blogiausia tai, jog jokia mergina manęs neprivertė taip suabejoti savo principų naudingumu/logiškumu, kaip V., su kuria susipažinau vakar; nors galbūt klystu: kažkada aš laikiau save iš esmės ištikimu vyru, bet vieną dieną atsirado tokia mergina, kuri labai greitai paneigė šią klaidingą nuomonę apie save. Bet ne, toji iš vakar mane tarsi sugėdino. Ir kai rašau jai kitą dieną norėdamas sužinoti, ar mes galėtume dar kartą susitikti, pirmą kartą po daug metų jaučiuosi taip, tarsi ji turėtų neginčijamą upper hand prieš mane. Buvau pamiršęs tą jausmą; o aš net neįsimylėjęs.

Dar man atrodo, kad tą vakarą Kablyje mačiau buvusią simpatiją, bet net būdamas užtektinai išgėręs nenuėjau pabendrauti su ja. Tai nėra blogai, manau aš pamažu evoliucionuoju.

Ir man atrodo, kad tą vakarą Kablyje mačiau merginą, kuri kažkada gyveno virš manęs Alytuje. Kartą aš atsiguliau miegoti, o pas juos vyko tūsas (pas juos dažnai vyko tūsai). Buvau dar neužmigęs, kai išgirdau virš manęs girgždančią lovą. Kadangi tuo metu nebuvau matęs kitų tame bute gyvenusių merginų, tai pradėjau galvoti, jog tai būtent ji mylisi su kažkokiu vyruku, o kadangi pas jas ateidavo tokie metalistai, tai aš galvojau, kad ji būtent su vienu iš tų metalistų mylisi. Lova vis girgždėjo, girgždėjo. Mąsčiau, kokia poza jie mylisi, ir ar jie girti. Jie ganėtinai greitai baigė, bet aš vis tiek neužmigau: buvau prasiblaškęs, galvojau apie tai, kaip nefaina mylėtis ant girgždančių baldų. Kai pamačiau tą merginą Kablyje, norėjau jai visa tai papasakoti, tuo pačiu ir susipažinti su ja, bet po to girtumas padarė savo – supratau, kad tai būtų netaktiška, todėl atsisakiau minties eiti su ja pakalbėti.

Pabaigai – apie seksualią virtuvę. Kai šeštadienį paryčiais atsidūriau Dominikonų gatvėje, tame bute radau labai malonią virtuvę. Kaip viskas buvo: galvoju einu atsigersiu vandens, nueinu į virtuvę, nedegu šviesos, prieblandoje randu puodelį, įsipilu šalto vandens. Geriu ir žiūriu pro langą – Dominikonų gatvė. Visai neblogai, galvoju, galėčiau sėdėti prie šio lango ir stebėti žmones. O vakare irgi sėdėčiau prie lango, nes nuo gatvės į virtuvę krenta akiai maloni oranžinė šviesa. Po to aš palinkstu į priekį, mano šlaunys įsiremia į virtuvės palangę. Pažiūriu į ją – tokia nesiaura, patogi, ir iškart pagalvoju kaip čia būtų gera mylėtis. Trumpam skausmingai pagalvoju apie merginą iš šio vakaro, išgeriu likusį vandenį ir grįžtu pas žmones į kambarį.

New Queen

2012/10/13

Važiuodamas į koncertą Kablyje (XI20) klausausi hardkoro, kurį labai mėgau būdamas vienuoliktokas. Buvo ne visai gera savaitė, todėl dabar, galėdamas ištrūkti pabūti tarp žmonių jaučiuosi pakilios nuotaikos, nors ir nesu tikras, ar koncerte sutiksiu daug pažįstamų žmonių. Paskutiniu metu ten jų vis mažiau ir mažiau.

Kably sutinku Gabrielių, pakalbam, išgeriam alaus. Pamatau gražią merginą (iš tiesų tą vakarą buvo daug gražių merginų, net kambariokui parašiau sms: Kably labai daug gražių panų), kurią čia matau beveik visada, kai tik pats būnu. Oficialiai mes kažkada susipažinom, ji buvo mano kolegos sesė, bet mes niekada nebendravom, dažniausiai nesisveikindavom. Tiesa, kažkada pavasarį ar praėjusį rudenį ji buvo tokia graži, kad po koncerto, būdamas jau įkaušęs ir visas linksmas, nuėjau prie jos ir pasakiau, kad ji labai graži. Ji sedėjo su drauge ant bordiūro, šypsojosi ir padėkojo. Tada pamenu jaučiausi gerai, nes norėjau pripažinti jos grožį ir nieko daugiau – taigi pasakęs, kad ji graži, nuėjau su draugais toliau.

Vėliau, belaukdamas koncerto pradžios, bendravau su kitais sutiktais pažįstamais. Pastebėjau, jog tų pažįstamų vis dar užtektinai čia lankosi, tačiau su dalimi jų nebeturiu apie ką kalbėti; gal ir anksčiau iš esmės neturėdavau, o mūsų pažintį įtakodavo pasidalijimas alumi ar cigarete.

Pirmieji grojo vilniečiai Spiral. Labai patiko, nes Lietuvoj niekas taip negroja, o jeigu ir groja, tai aš kol kas negirdėjau. Per pertrauką iki antros grupės man akyse vis šmėžuoja ta graži mergina. Vienu metu ji prieina prie poros, su kuria kalbuosi. Ji siūlo mums vyno, tačiau porelė atsisako. Tada pasiūlo man, aš gurkšteliu. Nusišypsom vienas kitam, ir viskas. Galvoju ar ji pamena mane, ar ne. Neturėtų būti priežasčių prisiminti, manau esu iš neišsiskiriančiųjų tipo, ir net tas kadaise jai pasakytas komplimentas vargu ar užsiliko jos atmintyje – manau ji yra įpratusi dažnai girdėti tokius dalykus.

Prieš pradedant groti estų grupei Talbot, graži mergina toliau nedingsta iš mano akiračio. Mane itin žavi tai, jog karts nuo karto ji suima savo dredus, surištus į kasą, ir šiek tiek patraukia juos į šoną taip, kad pasimato tatuiruotė ant jos nugaros – kažkokia spalvota su gėlių/augalų motyvu. Galvoju kaip būtų įdomu su ja pabendrauti, nors ir suvokiu, jog taip galvoju tik todėl, kad ji yra graži: kartą aš jau draugavau su mergina, kuri buvo graži, tačiau visai neįdomi.

Beklausant Talbot suprantu, jog nieko neprarasiu, jeigu nueisiu parūkyti. Išėjęs sutinku Kirą, tai pakalbam, po to dar su kažkuo kalbam, o grįžęs vidun toliau klausausi Talbot. Mano vakaro gražuolė stovi beveik pačiame priekyje. Matau kaip kartais jos rankos kyla į viršų. Vienu metu pagalvoju, kad esu tikras stalkeris ;)

Grupei baigus groti, trumpą akimirką stoviu, nežinodamas, ką toliau daryti. Tarsi norisi dar kur nors su kuo nors eiti, bet tarsi ir tingiu. Žmonės iškart pradeda judėti link lauko durų, kartu su jais prie manęs pradeda artėti ta graži mergina. Mūsų prasilenkimas trunka labai ilgai: ji sako labas, žiūrim vienas į kitą, tada aš pasilenkiu ir sakau labas, gražuole, ir mes šypsomės. Bet ir viskas – ji juda link išėjimo, o aš toliau stoviu toje pačioje vietoje.

Išėjęs į lauką rūkau, šalia atsiranda mergina, kurios nepažįstu, ir mes pradedam kalbėtis. Ji pasakoja apie tai, kad daugelis jos draugų yra užsienyje, ir kad ji pati tuoj išvažiuos į Vokietiją. Dar kalbam apie vertimą, knygas, amerikiečių poetus (supratau, kad iš esmės jų nežinau) ir nugirstus svetimų žmonių pokalbius viešajame transporte. Visą laiką kalbėdamas su ja matau tą gražią merginą netoliese, ji taip pat kalba su kažkuo. Labai greitai mano noras bendrauti su gražia mergina išauga iki tokio lygio, kad aš noriu kuo greičiau nueiti nuo tos merginos, su kuria kalbu, o ji tiek užsivedusi kalbėti, kad aš niekaip negaliu su ja atsisveikinti. Galų gale, kai jau atsisveikinam, aš nueinu į tualetą, o grįžęs atsistoju visai šalia tos gražuolės. Traukdamas alų galvoju kaip pradėti su ja pokalbį išvengiant visų tų nereikalingų įžangų, bet tada kaip tik aplinkybės viską sustato į savo vietas.

Ji staiga man atsiduria iš kairės, sako pažiūrėk kaip juokingai atrodo, aš porą sekundžių nieko nesuprantu, bet tada pamatau, jog vienas vyrukas stovi nusimovęs kelnes ir apatinius, jis sukryžiavęs kojas taip, jog nesimato jo pimpalo, todėl atrodo tarsi turėtų putę.

Po to mes atsiremiam į siaurą sienos atsikišimą ir pradedam kalbėtis. Bet viskas taip išeina, jog vietoj lengvo flirto išeina įdomus pokalbis apie visokius dalykus. Negaliu sakyti, kad nesu prie to pripratęs, greičiausiai gal net pats inicijuoju tokius dalykus. Bet yra ir gera medalio pusė – būtent tokie pokalbiai greičiausiai leidžia suprasti, kas šiuo metu dedasi kitų žmonių galvose: kokie jų rūpesčiai, kuo jie gyvena, ką galvoja apie savo darbą ir pan. Nežinau, kiek ilgai mes kalbėjom, bet man buvo malonu, jog vietoj to, kad eitų su kitais kažką veikti, ji pasiliko su manimi prie tos sienos ir toliau kalba. Kalba ir kalba, ir balsas jos labai malonus ausiai. Vienintelė bėda – labai šalta; pasidalinu su ja savo pirštinėmis.

Galiausiai palydžiu ją namo, ji pažada pakviesti mane į savo naują butą, sako užsirašyk mano numerį, atsisveikinam, o eidamas link Pylimo gatvės suprantu, kad negaliu nustot šypsotis. Šis ruduo kol kas be galo įdomus.

Tavo Delnuose Mano Skeveldros

2012/07/15

Ketvirtadienį ėjau į Kablį, ten turėjo groti pažįstamų iš Alytaus grupė ir dar viena grupė iš Baltarusijos. Senokai buvau Kably, be to norėjau ir alytiškių grupę pirmą kartą išgirsti, o dar ir ketvirtadienis – žodžiu, nebuvo priežasties sėdėti vakare namie.

Važiavau 6 troleibusu, šalia manęs sėdėjo treninguoti vyrukai. Jie vienas po kito vis išlipdavo, ir jų nuolat mažėjo. Žalio tilto stotelėje išlipo paskutinis jų, aš nusekiau jį akimis – ėjo link universalinės parduotuvės. Kol troleibusas stovėjo stotelėje, aš apžiūrėjau visus ten buvusius žmones, tačiau nieko įdomaus nepastebėjau. Dažnai būna, jog tose stotelėse, kuriose yra daugiausiai žmonių, neužmatau nieko akį traukiančio.

Troleibusui pajudėjus, prisiminiau vieną merginą, su kuria draugavau 2008 metais. Vėlyvais vakarais, miestui jau besiruošiant užmigti, sėsdavau į tuščią troleibusą ir važiuodavau nuo Saulėtekio iki Senamiesčio, išlipęs paeidavau truputį Pylimo gatve ir įsukdavau į visada kažkiek mistišką Šv. Stepono gatvelę. Po kelių minučių jau lipdavau senais senais laiptais į trečią aukštą, raktas surasdavo spyną, aš atsidurdavau merginos bute ir laukdavau, kada ji grįš iš darbo. Dažniausiai grįždavo 02h, taigi aš laukdavau jos apie dvi su puse valandos. Tą laiką išnaudodavau knygų skaitymui arba rašymui, bet man tuo metu itin nesirašė, todėl rašymas mane išvargindavo, o po to jau negalėdavau ir prie skaitymo grįžti, tai eidavau parūkyt, pasidarydavau arbatos, vėl parūkydavau.

Jai grįžus, mes pasimyluodavom, tada ji eidavo praustis, aš pripūsdavau čiužinį, ant kurio mes miegodavom, ir jai grįžus iš vonios mes atsiguldavome. Mylėdavomės, arba ne. Įdomu tai, jog draugaudamas su ja tapau priklausomas nuo sekso, jeigu taip galima sakyti. Jeigu aplinkybės taip susiklostydavo, jog nepasimylėdavom tris dienas, tai bendraudamas su kitais žmonėmis tapdavau piktesnis ir nekantresnis.

Ryte mes keldavomės, jai reikėdavo į darbą, o man į darbą reikėdavo arba ne, nes tą vasarą pastovų darbą turėjau tik vieną mėnesį, o po to imdavausi visokių nedidelių chaltūrų, jeigu šių atsirasdavo. Eidavom maudytis, gerdavom kakavą, palydėdavau ją link darbo, o tada sėsdavau į troleibusą ir grįždavau į Saulėtekį.

Tai buvo įdomūs laikai. Niekada anksčiau ar po to aš nebuvau toks atsipūtęs ir nerimtas, kaip tą vasarą. Nepaisant to, jog draugaudamas aš visada rimtai žiūriu į draugystę, būtent tą vasarą su ta mergina viskas buvo kažkaip kitaip. Mes buvom laimingi be įsipareigojimų, didelių planų, lūkesčių vienas kitam. Aš turėjau šiek tiek apdriskusius džinsinius bridžus, turėjau cigarečių, nesistengiau būti super teisingas ar super geras, ir jaučiausi gerai. Dienos ėjo lengvai, o vakarais aš numaudavau jai kelnaites ir mes dalindavomės vienas kitu; arba nueidavom į koncertą Kablyje.

Galvojau apie visa tai važiuodamas į koncertą. Išlipau Trakų stotelėje, parduotuvėje nusipirkau cigarečių pakelį ir tris alaus. Kilau Naugarduko gatve aukštyn, po to pasukau į kairę. Kiek toliau mačiau einančią iš matymo pažįstamą porelę, kurie dažnai lankosi Kablyje. Mergina buvo su dredais, vaikinas – vaikinas kaip vaikinas, nieko neįprasto. Kažkada ir aš taip eidavau su dreduota mergina ten. Kažkada ir aš buvau jaunesnis.

Kadangi koncertas nežadėjo prasidėti laiku, tai teko daug laiko pabendrauti su kitais žmonėmis. Mano metų žmonių nebuvo daug susirinkę, visąlaik jaučiausi apsuptas daug jaunesnių žmonių. Vasarą į koncertus renkasi mažiau žmonių, todėl tikimybė sutikti pažįstamų savo amžiaus žmonių mažėja. Rūkiau, bendravau su tais jaunais žmonėmis ir negalėjau atsikratyti minties, jog aš pasenau. Galima būtų sakyti, kad nepasenau, o subrendau, tačiau man būtent ėmė rodytis, kad pasenau. Turiu pastovų darbą, esu baigęs universitetą, ir man vis rečiau atrodo, jog egzistuoja kažkokia pozityvi ateitis. Anksčiau, studentaujant, pinigų visada buvo kur kas mažiau, tačiau ateitis atrodė kur kas pozityvesnė, o svarbiausia – jog aš išvis tikėjau ateitimi.

Alytiškių grupė sugrojo geriau, nei tikėjausi, baltarusių grupė grojo neblogai. Po koncerto nutarėm eiti dar išgerti alaus į Pogo barą. Kol visų laukiau, vieno jaunuolio paprašiau dviračio pasivažinėti. Buvo taip gera minti, tai aš atsiklausiau, ar galiu su dviračiu iki baro važiuoti. Man buvo leista, ir aš pasileidau link Naugarduko gatvės, tada dideliu greičiu leidausi žemyn link Pylimo gatvės, lėkiau ir šypsojausi, vairas drebėjo, teko staigiai spausti stabdžius. Tada kur kas lėčiau važiavau tamsiomis duobėtomis senamiesčio gatvelėmis, pervažiavęs Trakų gatvę pasukau link Pogo ir myniau toliau, ir po ilgo laiko aš pasijutau jaunas.

Sustojęs prie baro radau manęs laukiantį kambarioką, paėmėm alaus, laimėjom prieš kažką stalo futbolą, po to toliau ramiai gėrėm ir šnekučiavomės lauke, o kai nusprendėm važiuoti namo, tai aš dar vienai merginai nevykusiai pasakiau komplimentą ir tai sugadino keistą vakarą, pilną sentimentalios praeities ir blankios dabarties. Trūko tik senų nubrizgusių bridžų ir mano ilgų plaukų, būtų buvę beveik 2008-ieji.

Nežinau, viskas lyg ir gerai, bet kažkas ne taip.


%d bloggers like this: