Posts Tagged ‘Zigmantas Butautis’

Max Frisch “Homo faber“

2013/09/16

homo faber baltos lankosMax Frisch

„Homo faber”

Puslapiai: 237

Išleido: „Baltos lankos”

Metai: 2013 m.

Tiražas: 3500 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Baltos lankos“ buvo pirmoji leidykla Lietuvoje, pradėjusi leisti kišenines knygas. Ilgą laiką buvo kalbama, kad lietuviai mieliau perka brangią knygą kietais viršeliais, o ne pigią kišeninę, tačiau neseniai pradėjo sklisti kalbos, kad ši situacija pasikeitė ir žmonės nebeignoruoja kišeninių knygų (neradau nuorodos į straipsnį apie tai). Tikiu, kad „Baltos lankos“ labai gerai išmano tai, ką daro, todėl norisi tik palinkėti jiems sėkmės su nauja, itin skoningai apipavidalinta kišeninių knygų serija „Mažos didelės knygos“, kurioje jau išleistos 9 knygos, ir tiek pat dar planuojama išleisti. Tarp jų – Stendhal, Albert Camus, Kafka, Murakami, Edgar Allan Poe, Charles Dickens, Škėma – knygos įvairiems skoniams.

Net nežinau, kodėl nutariau įsigyti Max Frisch „Homo faber“, juolab, kad knygos anotacija nepasirodė įdomi. Skaityti romaną nebuvo lengva, tai vienas niūresnių kūrinių, kuriuos skaičiau pastaruoju metu, o aš jau seniai vengiu tokios literatūros. „Homo faber“ yra istorija apie pagyvenusį vyriškį, kuris viską bando paaiškinti logiškai, tačiau, pavargęs nuo gyvenimo, nebesirūpina savo darbu ir danginasi į tolimus užkampius, susipažįsta su įvairiais žmonėmis. Vienos iš tokių kelionių metu jis susipažįsta su daug jaunesne mergina, ir tarp jų pradeda megztis kažkas panašaus į meilės romaną.

Tai vienas iš tų kūrinių, kurį skaitydamas nuo pat pradžios jauti, kad pagrindinis veikėjas yra pasiklydęs žmogus, ir kuo toliau, tuo giliau jis klimpsta. Skaityti apie tokį užtikrintą grimzdimą nėra lengva, bet padėti knygos į šalį taip pat nesinori, nes negražu palikti veikėją vieną, vis dar gyvą, nesuradusį savo mirties.

Savo nuotaika panašūs kūriniai – Wilhelm Genazino „Skėtis šiai dienai“ ir Jean Phillippe Toussaint „Vonios kambarys“.

Ištrauka iš romano:

„Aš ėjau naktine Taimso aikšte (paskutinį kartą, tikiuosi) ir dar kartą iš telefono būdelės paskambinau į savo namus, – aš dar ir šiandien nesuprantu, kaip atsitiko, kad kažkas pakėlė ragelį.

– This is Walter, – sakau aš.

– Who?

– Walter Faber, – sakau aš, – this is Walter Faber…

Tokio čia niekas nepažįsta.

– Sorry, – sakau aš.

Gal aš ne tą numerį pasukau; imu milžinišką Manhatano telefono abonentų knygą, ieškau savo paties numerio ir bandau dar sykį.

– Who‘s calling?

– Walter, – sakau aš. – Walter Faber.

Atsako tas pats balsas, kaip ir pirma, tad valandėlę tyliu, nieko nesuprantu.

– Yes – what do you want?

Tikrai sakant, man nieko neatsitiks, jei aš atsakysiu. Aš sukaupiu jėgas, kol tas, kitas, nepadėjo ragelio, ir klausiu, vien norėdamas ką nors pasakyti, koks čia numeris.

– Yes – this is Trafalgar 4-5571.

– That‘s impossible! – sakau aš.

Gal mano butas išnuomotas kam kitam, gal naujieji nuomininkai pakeitė telefono numerį, visaip gali būti, aš tai suprantu, bet tai man nieko neduoda.

– Trafalgar 4-5571, – sakau aš, – that‘s me!

Aš girdžiu, kaip jis uždengia ranka ragelį ir su kažkuo kalbasi, girdžiu kvatojimą, paskui:

– Who are you?

Aš atsakau klausimu:

– Are you Walter Faber?

Galiausiai jis padėjo ragelį, aš sėdėjau bare, man sukosi galva, viskio nebepakenčiau, vėliau paprašiau barmeną, kad surastų ir pasuktų misterio Valterio Faberio numerį, jis taip padarė ir padavė man ragelį, aš girdėjau ilgą signalą, paskui kažkas nukėlė ragelį:

– Trafalgar 4-5571 – Hello?

Aš padėjau ragelį, netaręs nė žodžio.“

Sigitas Parulskis “Pagyvenusio vyro pagundos“

2012/07/22

Sigitas Parulskis

“Pagyvenusio vyro pagundos”

Puslapiai: 72

Išleido: “Baltos lankos”

Metai: 2009 m.

Tiražas: 2000 egz.

Dizainas: Zigmantas Butautis

Šiuo metu Lietuvoje reto poeto eilėraščių rinkinys išleidžiamas 2000 egzempliorių tiražu. Aišku, Parulskis turi užsitarnavęs vietą knygų skaitovų širdyse, todėl nenuostabu, jog jo naujausio eilėraščių rinkinio tiražas pralenkia net kai kurių romanų tiražus. Kitas mane nustebinęs faktas – šis rinkinys pasirodė po 11 ar 12 metų pertraukos nuo paskutinio rašytojo eilėraščių rinkinio. Aš niekada per daug nesidomėjau Parulskiu (man patiko jo pirmieji eilėraščiai rinkinyje „Iš ilgesio visa tai“ ir kažkiek patiko romanas „Trys sekundės dangaus“), todėl nustebau sužinojęs, jog tokį ilgą laiko tarpą rašytojas nebuvo išleidęs poezijos rinkinio.

Knyga patraukia dėmesį savo išskirtiniu dizainu. Tarp visos begalės leidinių knygynuose, mano akys visada ją pastebėdavo. Juodos raidės baltame viršelyje atrodo gražiai, viršelio paviršius truputį grublėtas, knygelė turi raištelį-skirtuką (kuris iškart nutrūko; skaičiau, jog tai nutinka daugumai šią knygą įsigijusių žmonių). Be to, viršelis yra tarsi vokas su raudonu vidumi – nežinau, kodėl buvo taip sumanyta, bet tiek to. Neįprasta ir tai, jog knygoje lapai nenumeruoti, tačiau tai nėra problema.

Keisčiausias dalykas šioje knygoje yra šriftas, kuriuo eilėraščiai yra spausdinti. Tai toks suapvalintas ir „storas“, mano nuomone poezijai visai netinkamas šriftas. Žiūrint į raides atrodo, kad skaitai kažkokį tekstą, skirtą vaikams ar paaugliams. Kiek esu skaitęs poezijos leidinių, dažniausiai jie visi turėdavo labai panašų šriftą – laibas, vertikaliai tarsi ištemptas raides. Žinoma, galbūt man kaip skaitovui, nemačiusiam daug užsienio poezijos leidinių, tik atrodo, jog Parulskio eilėraščių rinkiniui parinktas šriftas yra netinkamas, ir aš klystu. Tikiu, kad užsienyje daug daugiau eksperimentuojama knygų leidyboje nei mūsų krašte, ir net pripažįstant tai, jog man visada norisi kažko neįprasto, šis „Baltų lankų“ leidinys man tapo pavyzdžiu kaip knygos dizainas gali trukdyti mėgautis jos turiniu. Kita vertus, knygos išskirtinis leidimas lėmė tai, jog ji man visur šmėžuodavo akyse ir visą laiką norėjau ją įsigyti iš esmės dėl jos patrauklios išvaizdos, todėl leidėjai visgi pasiekė tikslą – aš įsigijau knygą.

O dabar apie poeziją. Bet kad nežinau, ką apie ją pasakyti. Man atrodo Parulskis yra iš tų rašytojų, kuriuos jeigu žmonės mėgsta, tai mėgsta iki galo – skaito viską, ką jie išleidžia. Man netgi gaila, jog aš nesu iš tų žmonių, kurie myli Parulskį, nes skaitydamas dažnai pagavau save galvojantį, jog vietomis yra neblogai parašyta, netgi gudriai, tačiau galiausiai vis tiek trūko kažkokio lemiamo kirčio, ir jeigu tik Parulskis būtų tarp mano mėgstamiausiųjų, aš jam viską o viską atleisčiau ir džiaugčiausi jo kūryba.

O dabar apie iliustracijas. Knygoje yra 11 nespalvotų Sigito Parulskio fotografijų, kurios yra vienas riebus minusas. Suprantu, jog rašytojui, kuris gyvena Šiaurės miestelyje, ir kuris neva jį įkvėpė parašyti rinkinyje esančius eilėraščius, gali būti labai svarbu knygoje įdėti nuotraukas iš erdvės, kurioje jis gyvena ir kuria, tačiau tos nuotraukos tokios pilkos ir niekuo nedominančios, kad siaubas. Vienoje pavaizduoti debesys, kitoje – prekybos centro aikštelė arba pirkinių vežimėlis toje aikštelėje; daugiabučių kiemai, medis, ir vėl – prekybos centro aikštelė, prekybos centro aikštelė, prekybos centro aikštelė. Pizė pizė. Jeigu rašytojas naudojo šias fotografijas tam, kad geriau perteiktų senstančio vyro pilką kasdienybę, tada suprantu jį. Tačiau jeigu jam šiaip užėjo narciziškumo priepuolis ir jis užsišiko būtinai įdėti savo užfiksuotus gyvenimo vaizdus, tai tada man belieka melstis už jo sielą, kad ateityje jam tokie sumanymai nekiltų, o geriausia – kad jis visai nustotų fotografuoti.

„šluotelė“

prie ritualinių paslaugų rūmų stovi automobilis
pravirom durim, vyras, galbūt apie
keturiasdešimt, su šluotele rankoje
šluoja iš krovininio salono nubyrėjusius
vainikų lapus, eglių spyglius
gėlių žiedlapius, mosuoja energingai, stengdamasis
užgriebti ir tas
atmosferos daleles, kurios prisisunkę paskutinį
sykį pasivažinėjusio
lavono kvapo

paskui jis važiuos namo, veš vaikus į zoologijos sodą
arba prisikraus vaisių ir daržovių didmeninėje parduotuvėje
už miesto, susidės darbo įrankius, tuščius
į supirktuvę vežamus
alaus butelius, o paskui vėl šlavinės, prasidaręs duris

lipau į kalną, galvodamas apie šluotą
ir šiukšles, – juk visuomet egzistuos
ir viena, ir kita, būsime šluota, ir būsime
šiukšlės, net jeigu gyventume nepiktindami
Viešpaties gailestingumo, –
prisiminiau amerikiečio Randallo Jarrelo eilėraštį
patikusį Radauskui:
iš bombonešio bokštelio vandens žarna
išplaunami šaulio likučiai

Henning Mankell “Klystkeliais“

2012/07/14

Henning Mankell

“Klystkeliais”

Puslapiai: 544

Išleido: “Baltos lankos”

Metai: 2009 m.

Tiražas: 3000 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Nuostabus viršelis. Būtent tai, ko reikia geram, įtraukiančiam ir kraupiam detektyvui. Lenkia net kitus knygos leidimus (švedų pirmasis leidimas, antrasis leidimas, anglų leidimas, amerikiečių leidimas, vokiečių leidimas). O įdomiausia, jog iš pradžių viršelį suvokiau kaip abstrakciją, ir tik daug vėliau supratau, kas jame yra pavaizduota.

Nesinori daug rašyti apie romaną, kad nesugadinčiau malonumo tiems, kas jį skaitys. Viskas įprasta: yra žudikas, aukos, policijos pareigūnai ir jau pažįstamas depresyvusis inspektorius Kurtas Valanderis, ir yra daug keistų dalykų, kuriuos jis turi sudėlioti tinkamai į vietas, kad viską išspręstų. Romane veiksmas pasakojamas iš dviejų perspektyvų – žudiko ir policijos inspektoriaus. Išeina toks dvigubas pasakojimas, kuris leidžia palaipsniui artėti prie tiesos. Pliusas už tai, jog labai gerai išplėtotas žudiko personažas. Neseniai žiūrėjau BBC susuktą šio romano ekranizaciją, tai filme žudikas buvo kur kas blankesnis, nors pati filmo pabaiga, kuri nėra tokia, kaip kad romane, paliko labai gerą įspūdį.

Perskaitęs knygą supratau, kad Henning Mankell detektyvai nėra šabloniniai detektyvai. Jo sukurtas veikėjas Kurtas Valanderis ir viskas, kas su juo yra susiję, šiuos detektyvus verčia labai neblogomis dramomis. Šiuose detektyvuose užtektinai vietos palikta ne tik problemoms, susijusioms su nusikalstamumu, žiaurumu, tačiau ir labai kasdieniams žmogiškiems dalykams kaip tėvų ir vaikų santykiai, vyro ir moters santykiai, žmogaus nesugebėjimas atsiriboti nuo darbo.

Henning Mankell “Žudikas be veido“

2012/07/01

Henning Mankell

“Žudikas be veido”

Puslapiai: 352

Išleido: “Baltos lankos”

Metai: 2009 m.

Tiražas: 3000 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Šiuo rašytoju susidomėjau perskaitęs Salomėjos trumpą recenziją apie jo romaną „Klystkeliais“. Bet kadangi būtent tos knygos neradau Baltų lankų leidyklos knygyne, tai pėmiau „Žudiką be veido“.

Anksčiau esu skaitęs kelis Agatos Kristi detektyvus anglų ir lietuvių kalbomis, Paul Auster psichologinį detektyvą/trilerį „Niujorko trilogija“ ir Charles Bukowski „Skaitalą“ (ar pastarąjį galima vadinti detektyvu – diskutuotinas klausimas). Bukowskio detektyvas buvo savam stiliuje, Agatos Kristi detektyvai per daug panašūs (visur nuodai pasirenkami kaip žudymo priemonė) ir nekeliantys daug intrigos, o štai Paul Auster romanas buvo kažkas nuostabaus – ir psichologija, ir mistika, ir tokia sick sick sick nuotaika, jog negalėjau atsitraukti nuo tos knygos. Na, o kuo skiriasi Henning Mankell detektyvas nuo visų anksčiau skaitytų?

Visų pirma, romano pagrindinis veikėjas inspektorius Kurtas Valanderis yra truputį kitoks, nei visų skaitytų detektyvinių romanų ar matytų trlerių filmų veikėjai. Jis toks užsidepresavęs, visąlaik galvoja apie tai, kokie dabar baisūs laikai, ir kad viskas tik blogėja. Aišku, jis kartais išgeria, aišku, jis mažai miega, valgo, kas papuola. Ir dar, lyg problemų būtų maža, jis negali surasti kalbos tiek su tėvu, tiek su dukra, o su žmona išsiskiria. Nepaisant visko, pagrindinio veikėjo problemos yra labai žmoniškos, suprantamos, ir jos netrukdo skaityti.

Antra, rašytojas puikiai perteikia Švedijos problemos. Mes esam įpratę galvoti, jog visa Skandinavija yra tarsi nuostabaus gyvenimo oazė, tačiau Henning Mankell pateikia kiek kitokią Švedijos versiją. Besikeičianti Švedija – narkotikų, prostitucijos, prekybos žmonėmis liūne skęstanti valstybė, neišvengianti skandalų aukščiausiuose politikos sluoksniuose, nesugebanti išspręsti imigrantų antplūdžio problemų. Visi šie dalykai labai gerai perteikti, romane yra savo vietose, be jų šis detektyvas prarastų savo gelmę.

Knyga taip įtraukė, jog net būdamas lėtas skaitytojas perskaičiau ją per mažiau nei parą. Visų pirma, 352 puslapiai skaitant kišeninio formato knygą labai greitai ištirpsta, o kur dar autoriaus sukurta intriga, verčianti skaityti romaną vos tik atsiradus laisvai minutei ;) Manau knyga turėtų patikti tiems užkietėjusiems detektyvų mėgėjams, tiek tiems, kurie karts nuo karto paskaito tokio turinio literatūrą.

P.S. Aš, būdamas didelis CSI mėgėjas, pastebėjau vieną dalyką. Ant knygos nugarėlės yra užklijuotas lipdukas. Jį nulupus, galima matyti, jog knyga buvo išleista su klaidingai parašyta autoriaus pavarde ir vardu – Heninning Mankel. Įdomu, ar visas tiražas buvo taip išleistas, ir kiek laiko/nervų/pinigų kainavo klaidos ištaisymas? ;)

 

Witold Gombrowicz “Apsėstieji“

2012/02/29

Witold Gombrowicz

“Apsėstieji“

Puslapiai: 384

Išleido: „Baltos lankos“

Metai: 2012 m.

Tiražas: 1500 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Maketavo: Sigrida Juozapaitytė

Witold Gombrowicz atradau netikėtai – į rankas pateko jo romanas „Kosmosas“, ir vos jį pradėjau skaityti, supratau, jog tai yra labai savitas rašytojas, kurio kūrinys yra toks nuostabus, jog net nenupasakojamas. Vėliau skaičiau jo romaną „Transatlantas“, tačiau šis nepaliko tokio gero įspūdžio kaip „Kosmosas“. Žinojau, jog yra dar kelios jo knygos lietuvių kalba, tačiau nutariau padaryti pertrauką.

Vasario pradžioje mane pasiekė žinia, jog pasirodė dar vienas jo romanas – „Apsėstieji“. Ir kaip tikras apsėstasis po darbo iškart užbėgau į „Baltų lankų“ leidyklos knygyną, apžiūrėjau knygas, supanikavau, nes nemačiau niekur „Apsėstųjų“, bet tada mane išgelbėjo pardavėjas, kuris surado tą knygą, aš ją nusipirkau, ir jau kitą dieną palaimingai gulinėjau gimtuose namuose sklaidydamas šios knygos lapus.

Visų pirma – nuostabus viršelis! „Baltų lankų“ leidyklos serijos „Rinktinė proza“ knygos visada pasižymėjo gražiu leidimu, o Witold Gombrowicz „Apsėstieji“ dar aukščiau užkelia kartelę šios serijos leidiniams. Pasidomėjęs plačiau, suradau jau pažįstamą dailininką Zigmantą Butaitį, kuris buvo ir Pawel Huelle knygos „Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“ dailininkas, taigi pliusas jam už gerą skonį. (Palyginimui – kitų leidyklų viršeliai: prancūziškas leidimas, angliškas leidimas, lenkiškas.)

Šiame romane Witold Gombrowicz vėl stebina savo detalumu, sukurtais veikėjų charakteriais, mistiniais elementais. Būtent mistika šioje istorijoje mane labiausiai ir žavėjo, norėjosi kuo greičiau perskaityti romaną ir sužinoti kaip, kas ir kodėl vyksta senoje pilyje Lenkijos kaime. Viena iš tų knygų, kurių nesinori paleisti iš rankų. Puikus vaistas, nutraukęs mano ilgoką neskaitymo laikotarpį.

(Dėka šios knygos planuoju trumpam pereiti ant detektyvų (Henning Mankell), o kitas Gombrowicz knygas pasilikti ateičiai. Gyvenimas ilgas, nesinori visko, kas nuostabu, perskaityti per anksti.)

Pawel Huelle “Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“

2012/02/28

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pawel Huelle

“Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“

Puslapiai: 144

Išleido: “Baltos lankos“

Metai: 2011 m.

Tiražas: 1500 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Maketavo: Sigrida Juozapaitytė

Kas pirmiausia patraukė prie šios knygos – viršelio dizainas. Gražus toks, saldus, primena amerikietišką svajonę. Palyginus su lenkų originalaus pirmojo knygos leidimo viršeliu (2001 m.), tai lietuvių knygos leidimas daug gražesnis; aišku, abu leidimus skiria 9 metai, tendencijos knygų dizaine pasikeitė, todėl gal net negražu lyginti šiuos leidimus.

Kitas dalykas, kuris paskatino susidomėti knyga – pavadinime paminėta rašytojo Bohumil Hrabal pavardė. Hrabalas buvo puikus pasakorius, paauglystėj skaityta jo knyga “Pernelyg triukšminga vienatvė“ paliko didelį įspūdį; vėliau ją dar kartą skaičiau būdamas 20+ metų. Hrabalas man toks pat geras pasakorius kaip Jurgis Kunčinas, nors, aišku, skirtumų jie tikrai turi. Vartydamas rankose Pawel Huelle knygą “Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“ ėmiau ir patikėjau, kad ir šios knygos autorius gali būti geras pasakorius, taigi suteikiau jam progą.

Pagrindinis veikėjas savo vairavimo instruktorei pasakoja savo šeimos istoriją, kuri yra susijusi su automobiliais (daugiausia – Mercedes-Benz). Šeimos istorija neturi nieko bendra su viršelio nuotaika: nors knygos pradžioje pasakotojas seka linksmas istorijas, vėliau jos tampa niūresnės. Rašytojas trumpame kūrinyje apėmė tikrai daug visko – I ir II Pasauliniai karai, lenkų karas su Vakarų Ukraina, Lenkija kaip TSRS valstybė, nepriklausoma Lenkija po komunistinio režimo žlugimo. Skirtingi laikmečiai šiame romane nėra analizuojami, jie kaip fonas, kuriame pagrindinio veikėjo šeimos nariai augo, gyveno ir mirė.

Pasakojamų istorijų nuotaikos nuolatos kinta, primena šį anekdotą:

– Ėmė ir iškrito žmogus iš lėktuvo.

– Oi oi, kaip baisu.

– Bet jis buvo su parašiutu.

– O, tai viskas gerai!

– Bet parašiutas neišsiskleidė.

– Jetus, kaip blogai!

– Bet žmogus krito iš neaukštai.

– Ai, tai nors tiek.

– Ir pataikė į šieno kupetą.

– Tai viskas laimingai baigėsi!

– Ne, nes šieno kupetoj buvo šakės.

Žodžiu, šeimos istorija kaip šeimos istorijos – nėra kuo skųstis, tačiau tai, kaip autorius pasirinko istorijas pasakoti, visai nedžiugina. Pagrindinis pasakotojas beveik viską pasakoja savo instruktorei vairuodamas automobilį, todėl į pasakojamas istorijas nuolatos įsipina tekstas apie tai, ką jis daro su automobiliu (pasuka vairą, perjungia pavarą ir t.t.) + pagrindinis veikėjas karts nuo karto vis kreipiasi į savo numylėtą rašytoją Hrabalą, todėl dažnai sakiniuose pagrindinis veikėjas bendrauja su dviem veikėjais ir dar atiduoda duoklę vairavimo aprašymui. Sakiniai yra labai ilgi (antras knygos sakinys tęsiasi per 3 puslapius, bet nenustebčiau sužinojęs, jog romane yra ir ilgesnių sakinių), todėl perskaitęs sakinio pabaigą jau gali būti pamiršęs, kas buvo parašyta sakinio pradžioje.

Ištrauka, vienas sakinys: “Brangusis pone Bohumilai, taigi būtent tada, kai panelė Civlė ištarė tuo savo nepaprastu, šiek tiek metalinio skambesio balsu – Dieve, kaip jūs pasakojate, – man jau niežėjo liežuvis atsakyti: ką ten aš, verčiau paskaitykite „Vakarines vairavimo pamokas“, ten rasite istorijų, kurias kiekvienam instruktoriui privalu prisiminti prieš miegą ar išvažiuojant su mokiniu į miestą, ten pajusite tą nuostabų mechaninį lyrizmą, būtent ten išdėstyta platoniško instruktoriaus ryšio su mokiniu idėja: juk tai – ne šiaip kokios paprastos pratybos ar kasdienė automobilio priežiūra, įprastas apmokymas, kaip visi kiti, bet vieno kitam pasakojamos nuostabios istorijos, ta žodžio komunija, susiejanti žmones, kad ir kokia būtų jų lytis, politinės pažiūros ir kilmė – tačiau, deja, pone Bohumilai, nepasakiau to, nes man akys iššoko ant kaktos, širdis įstrigo gerklėje, o liežuvis išdžiūvo lyg po tris dienas trukusių kašubų vestuvių, išvydus, kaip panelė Civlė staiga paspaudė greičio pedalą ir ėmė vinguriuoti tarp tų įnirtusių vairuotojų, kaip ji išsklaidė jų minią lygiakraščiu fiatuko snapeliu, o paskui tiesiog paskutinę akimirką peršoko siaurą tarpelį tarp ką tik pajudėjusio iš vietos tramvajaus ir jau lėtai važiuojančio vilkiko; ak, kaip gaila, kad to nematėte, pone Bohumilai, šios jaunutės merginos ir jos mažylio fiato pergalės prieš įsistūgavusių vairuotojų minią ir prieš tuodu baisius macho: tryliktojo tramvajaus mašinistą ir vilkiko vairuotoją, kurie, ką ir kalbėti, tiesiog neteko amo išvydę, kaip mažylis fiatas pravažiuoja jiems pro pat nosį, šio rizikingo šuolio tarp tramvajaus Scilės ir vilkiko charibdės; pone Bohumilai, išties nuostabus dalykas buvo tas proto triumfas prieš masę, tos ironiškos patyčios iš aklo ir kurčio įsiūčio, ak, kaip panelė Civlė ir jos kursantas nušluostė jiems nosis: tralialia, bum čik čik, pabučiuokit mums į subinę, žiopli dėdulės“ (p. 11).

Nesu prieš ilgus sakinius, pats mėgstu rašyti ilgais sakiniais, bet šioje knygoje sakiniai man tikrai per ilgi. Be to tekstas nesuskirstytas į pastraipas, o tai irgi apsunkina skaitymą. Nėra ir jokių skyrių ar dalių – tekstas tiesiog eina, eina nepaliaujamai. Gal dėl visų šių skaitymo nepatogumų knygos paraštės yra padarytos kiek platesnės – galbūt taip bandyta kompensuoti painų tekstą; kita vertus, galbūt taip padaryta tik norint padidinti knygos puslapių skaičių.

Kad ir kokia ta romano forma būtų, knygą perskaičiau greitai (o aš nesu greitai skaitantis žmogus). Pats baisiausias dalykas, nutikęs, kai baigiau skaityti šį romaną, buvo suvokimas, jog galvoje man nieko nebeliko. Perskaičiau knygą, ir tiek. Jokių minčių, jau nekalbu apie tą kartais aplankantį jausmą, kai pasidaro gaila, kad knyga baigėsi. Ir nežinau, ar taip nutiko dėl to, jog Pawel Huelle pasakojo ne itin stiprias istorijas, ar pasirinko man nelabai priimtiną pasakojimo būdą. Mano numylėta lenkų prozininkų porelė Jerzy Pilch ir Witold Gombrowicz lieka draugauti dviese toliau.

P.S. Jeigu kas nors ieškos čia Bohumilo Hrabalo, liks nusivylęs, nes čia jo nėra. Pabaigoje kiek daugiau yra skirta dėmesio jam, tačiau tiek romano pabaiga, tiek visas romanas galėtų būti suvokiamas kaip Pawel Huelle prisipažinimas Hrabalui (ar pasauliui) kaip jis mylėjo ir vertino Hrabalo kūrybą.


%d bloggers like this: