Sniegas, maistas, detektyvai ir sapnai

Kai skyrėmės pirmą kartą, to nenorėjau, bet žinojau, kad reikia.

Dabar einu susitikti su ja ir žinau, kad noriu skirtis, nors tai nebūtina daryti.

Sninga, šlapia, šąla rankos.

***

„Yra lėkštės, bet nėra apetito.“

Wislawa Szymborska

***

Prieš grįžtant savaitgalį namo mama atsiunčia sms – klausia, ko norėčiau pietums šeštadienį.

Atsakau, kad manų košės.

Mama atrašo: Prajuokinai ;)

Jai daug labiau patiktų, jei aš norėčiau ko nors tokio, kur ji turėtų pasistengti, kur užtruktų, kur gal net šiek tiek nerimautų – pavyks ar nepavyks patiekalas.

Bet aš iš tiesų dažniausiai noriu paprastų dalykų – manų košės, avižų košės, grikių su šiek tiek pieno arba sriubos su pievagrybiais.

Šitiems norams dažniausiai nelemta išsipildyti.

***

Kartais išsiskyrimai nėra liūdni. Kartais išgeri alaus ir vėl bučiuojiesi, o rankos siekia kūno, kurio tu nenori prarasti.

***

Po išsiskyrimo sapnavau G.

Vaikščiojau Alytaus vietoje, kuri vadinama Garadoku. Ten sutikau G. Ji buvo maloniai nusiteikusi, tik mus vis kažkas sekė, todėl mes negalėjom niekaip likti dviese. Vaikštinėjom po kiemą, G. skynė gėles, kartais persimesdavom vienu kitu žodžiu, kai būdavom tikri, kad mūsų persekiotojai negirdi. Atrodė, kad tie žmonės sergsti G., tik nesupratau, nuo ko. Po to mes rasdavom tokių vietų, kur galėjom bučiuotis ir glamonėtis, kad persekiotojai mūsų nematytų, bet niekaip neturėdavom užtektinai laiko mylėtis. Taip mes slapstėmės kurį laiką, kol G. nusivedė mane namo. Užsibarikadavom kambaryje ir ji atsigulė į lovą. Ateik, sako. Ir aš palinkau virš jos kūno. Tik dabar pamačiau, kad jos suknelė su gėlytėmis. Aš artėjau prie jos veido. Ji šypsojosi.

***

Alytuje mamai ir jos draugui gaminau vakarienę – krevetes su ryžiais ir tokia pomidorų tyre. Receptas buvo labai neišsamus ir greitai tapo aišku, kad patiekalas neišeis toks, kokio aš tikėjausi.

Kai viskas buvo pagaminta, sudėjau maistą į lėkštes ir nunešiau į svetainę ant stalo.

Vos pradėjęs valgyti supratau, kad viskas čia negerai, ir nors mama su draugu sakė kitaip, tai niekuo negalėjo man padėti. Sėdėjau ir jaučiausi nusivylęs savimi dėl patiekalo. O tada įvyko dar baisesnis suvokimas – mes gi išsiskyrėm su Agne.

Sėdėjau tarsi šoko ištiktas ir negalėjau nei valgyt, nei kalbėt. Pasukau galvą į televizorių, ten rodė tokią laidą, kurioje visokie dainininkai apsimeta kitais dainininkais ir atlieka jų dainas. Kažkas apsimetė M. Jacksonu, kažkas SIA, kažkas K. Kerbedžiu. Komisija komentavo jų pasirodymus ir panašumą į tikruosius atlikėjus. Visi visais buvo patenkinti. Žmonės dainavo ir šoko, žiūrovai plojo, ir tai tęsėsi ir tęsėsi, ir kai mama paklausė, kas man yra, nes atrodau keistai, atsakiau, kad viskas gerai. Tada šiaip ne taip baigiau valgyti vakarienę, išgėriau likusį alų butelyje ir nuėjau į kambarį. Pasiklojau lovą, paėmiau knygą ir palindau po antklode. Greitai atėjo katė, įsitaisė prie kojų ir man tapo šilčiau. Skaičiau detektyvą, bet galvoj buvo visai kas kita.

Jos žvilgsniai, kaip ji šypsosi, laibi pirštai, lūpų kampučiai, palaidi plaukai, kaip kasau jai nugarą prieš miegą ir pasakoju išgalvotas pasakas, pirmas mūsų pasimatymas ir mano suplyšę konversai, jos bute jaučiuosi kaip namuose, ir du katinukai, naktimis atnešantys mano kojines iš koridoriaus prie lovos, ir malonus ilgesys, kai ji kur nors išvyksta, ir šaldytos picos, ir

Aš baigiau skaityti detektyvą, o naktis nusimato sunki ir ilga.

***

Po to dar kartą sapnavau G.

Sapne aš vaikščiojau kažkokiame užmiestyje su Agne. Mes artėjom prie kažkokio gardo, tvoros ar užtvaros. Kuo arčiau buvom, tuo aiškiau įžiūrėjau, kad už tos tvoros guli kažkoks žmogus. Kai priartėjom dar arčiau, man pasirodė, kad tas žmogus yra G. Tada mes priėjom dar arčiau ir aš pamačiau, kad tai tikrai yra G. Agnė pasakė, kad čia yra dienos stacionaras ir čia laikomi žmonės, kuriems reikalinga skubi psichologinė pagalba, arba kurie galvoja nusižudyti, arba kuriems labai sunki depresija, tai jie čia prižiūrimi ir jiems duodama vaistų. G. atrodė pusiau blaivi, matyt, prikimšta vaistų. Aš pasilenkiau ir kalbinau ją pro tvorą, bet neatrodė, kad ji mane prisimintų. Tada Agnė pasakė, kad mums jau laikas eiti, bet aš pasakiau, kad pasiliksiu čia, kol pasveiks G.

„Doubt Is My Rope Back To You“

Penktadienis. Prisileidau vonią vandens. Įprotis gulėti karštoje vonioje niekur nedingo, tik darau tai daug rečiau. Bet dabar puiki proga – turiu laisvo laiko iki vakaro ir knygą.

Vandenį aš leidžiu visada vienodu būdu – pirmiausiai karšto, po to kažkiek šalto. Dažnai būna, kad prileidęs karšto, o vėliau šalto vandens įkišu koją ir tikrinu, ar vanduo ne per karštas.

Šiandien kažkaip nepagalvojau apie tą karštumą, tai įlipau į vonią abejomis kojomis. Po kelių sekundžių pajutau, kad kojos dega, ir iškart užsilipau abejomis kojomis ant vonios kraštų.

Tai dabar taip ir stoviu. Lubos arti. Pas mus vonios kambaryje yra toks langelis į virtuvę, tai pažiūrėjau pro jį, bet virtuvėj nedega šviesa, tai matau ją tik tamsoje. Kad ir kaip bebūtų, iš šitos naujos, neįprastos pozicijos viskas atrodo kur kas įdomiau – daiktai ir dušo priemonės, ir klozetas, ir skalbimo mašina, ir kriauklė – viskas dabar man yra neįprastu atstumu.

Buitis mane visada žavi tokiais keistais mažmožiais, kuomet netyčia reikia sulaužyti nusistovėjusią tvarką ir tada viską pamatai tarsi kitu kampu.

***

Psichologė, pas kurią dabar lankausi (trečia psichologė, su kuria tenka bendrauti) yra gera psichologė. Arba gal reiktų sakyti, kad ji tinka man. Nors du kartus parodė emocijas ir kartą negalėjo atsakyti į mano klausimą (bet gal to ji daryti ir neturėtų?), ji padeda man pažvelgti į man rūpimus dalykus iš naujos perspektyvos.

***

Ištrauka iš Haruki Murakami romano „Dansu dansu dansu“:

„Kartais man regis, jog mane įsuko verpetas. Aš jau turiu žmoną – ji irgi japonė – ir mes susilaukėme vaiko. Aš juos labai myliu. Net dabar aš juos myliu. Bet kai patį pirmą kartą sutikau Ame, ji iškart mane įtraukė. Nepajėgiau jai atsispirti. Aš žinojau, kas vyksta. Žinojau, kad daugiau tai man nepasitaikys – bent jau ne šiame gyvenime. Tuomet ir apsisprendžiau – jei eisiu su ja, ateis laikas, kai gailėsiuosi. Bet jeigu neisiu, prarasiu savo egzistencijos raktą.“

Galima ir SEL dainos žodžiais apie tą patį (bet „Belmondo“ koveris daug geresnis):

„Tu jauti tą patį ką ir aš jaučiu,
Mes bėgame abu nuo tų minčių,
Kad vis vien laimė amžinai nesitęs,
Tu neturėsi manęs, aš neturėsiu tavęs.“

SEL man nekelia jokių asociacijų su mano gyvenimu, tačiau Haruki Murakami iki šiol išliko susijęs su E. Kai mes susipažinom su ja, ji po to pradėjo skaityti „Avies medžioklę“. Kartą-kitą pacitavo man kažką iš tos knygos. Jai tiko skaityti Haruki Murakamį, ji buvo kaip viena iš tų įspūdingų, keistų veikėjų iš jo romanų. Aistra, švelnumas, fatališkumas ir tas jausmas, kad – – –

Niekada.

***

Vėlyvas pokalbis telefonu su Agne. Kalbamės apie mus.

Primena visus tuos kartus, kai tėvas gyveno Šiauliuose, o mes su mama Alytuje, ir dažnai visi kalbėdavome dar fiksuoto ryšio telefonu. Taip jau išeidavo, kad bekalbėdami telefonu tėvai kartais susipykdavo dėl ko nors, tada baigdavo kalbėti, po kelių minučių vėl vienas kitam skambindavo. Mama dažnai sakydavo tėvui „Rimai, nu, kas gi yra?“, ir mes laukdavom, ką jis atsakys.

Kartais tėvas numesdavo telefono ragelį.

Kartais tėvas imdavo verkti.

***

Paradoksas: galiu daug rašyti apie savo emocijas, būsenas ir jausmus, bet nors užmušk mane – nemoku apie tai kalbėtis su antra puse.

***

Vieną kartą kažkas pasikeitė mamos elgesyje, ir ji nustojo priekaištauti tėvui. Jei šis ką nors prisidirbdavo, ji nieko nesakydavo. Tėvas išeidavo, negrįždavo kelias dienas, tada grįždavo, bet jį pasitikdavo visiškas mamos abejingumas. Tėvas ilgai neištvėrė tokio elgesio – vieną dieną dėl kažko įtūžęs susirinko pagrindinius daiktus ir išvažiavo. Pirmą kartą mačiau mamą, kurios jų konfliktas, atrodė, visai neskaudino. Ji gamino maistą, tvarkė namus, mes planavom, ką veiksim vasarą.

Po daug metų mama, esant kažkokiai progai, prisiminė tą laikotarpį ir savo ramumą. Ji paaiškino, kad jai taip atsibodo tėvo būdas ir nesąmonės, kurias jis daro, kad galiausiai ji nusprendė nebepykti ant jo ir parodyti, kad jis jai visai nereikalingas. Jos planas buvo tikrai efektyvus.

***

„Kai man nebelieka vietos.“

Tarpinė būsena

Dabar man visos dainos apie ją.

***

Kai mano tėvai pradėjo bendrauti kartu pirmąjį kartą po skyrybų, mūsų namai prisipildė keistos įtampos. Krikšto tėvas prie tėvo elgėsi atsargiai. Prosenelė prie tėvo elgėsi atsargiai. Močiutė prie tėvo elgėsi atsargiai. Mama prie tėvo elgėsi atsargiai. Aš prie tėvo elgiausi atsargiai.

Visi bijojom padaryti kažką ne taip.

Kadangi nepažinojau savo tėvo, per pirmąją dieną pridariau daug ko ne taip: kreipiausi į jį ne „jūs“, o „tu“, liepiau užleisti mano vietą prie virtuvės stalo, kai vėliau išėjom pasivaikščioti ir jis nupirko man apelsinų sulčių, pasakiau, kad apelsinų sulčių nemėgstu. Žinoma, aš net nesupratau, kad jis pyksta, todėl raudonavo kiti namiškiai. Tik vėliau išmokau nuskaityti tėvo veidą – jei supykdavo, visada papūsdavo nosies šnerves; ir, kaip ir kiti, stengiausi nesukelti jo pykčio.

Mano tėvai maždaug 1995–2003 metais skyrėsi ir taikėsi daug kartų. Dažnai jų susitaikymai arba išsiskyrimai būdavo labai staigūs, visai nelaukti. Pvz., susitikdavo kur nors mieste ir vėl pradėdavo bendrauti, arba susipykdavo dėl kokios nors smulkmenos, ir tas konfliktas tapdavo toks didelis, visa apimantis, kad tėvui belikdavo tik susirinkti daiktus ir išeiti iš namų. Įpratęs prie jų taikymųsi ir išsiskyrimų, aš vėliau įtariai stebėdavau jų naujus susiėjimus. Man būdavo keista – negi jie nesupranta, kuo vėl viskas baigsis? Ar jie tikrai tokie kvaili, jog galvoja, kad šį kartą jiems pasiseks? Vėliau laikas parodydavo, kad jie, vis iš naujo bandydami būti kartu, sau ant nugaros nešė visus tuos priekaištus ir nuoskaudas iš praeities. Man sunku suvokti, kaip jie juos sugebėdavo užgniaužti, gal net trumpam užmiršti ir vėl leistis į naują pradžią.

Kai pradėjau draugauti su merginomis ir mes išsiskirdavom, man būdavo skaudu, ypač jei būdavau paliktas, bet nenorėdavau su jomis būti vėl kartu. Ilgesys galiausiai praeidavo, ir tu suprasdavai, kad ateityje tavęs laukia kitas žmogus. Tik kartą bandžiau susigrąžinti merginą, kuri mane paliko – sukūriau planą, kurio dėka praėjus savaitei po išsiskyrimo turėjau vėl atsidurti pas merginą lovoje, ir tas planas suveikė. Tik kai nubudau kitą rytą, jaučiausi labai blogai – mergina elgėsi taip, lyg mes toliau draugautume, buvo meili ir pan., bet man viskas atrodė labai nenatūralu. Mūsų grįžimas truko vos vieną dieną – kai išlipau iš lovos ir vakare išėjau namo, po kelių dienų gavau jos sms – rašė, kad tą dieną viskas atrodė gerai, bet vėliau suprato, kad visgi mes išsiskyrę ir nieko daugiau nebus. Po to laiko nekartojau tos naivios klaidos – vėl pradėti draugauti su mergina, su kuria esi išsiskyręs. Ir tik dabar, po daug metų, tai vėl tapo aktualu.

Dabar aš geriau suprantu savo tėvus, tiksliau, tą įtampą tarp jų, kai jie vėl susieidavo kartu. Viskas tampa trapu, yra daug mažiau vietos klaidoms, o ir kiekviena klaida, atrodo, veda iš proto. Nors dar labiau iš proto veda ilgesys, toks keistas ir didelis ilgesys, kurio anksčiau niekada nejautei; ilgesys, tarsi nujaustum pabaigą, nors viskas, atrodo, eina tik geryn. Mažiausius menkniekius galima interpretuoti kaip tik nori, bet tu renkiesi interpretuoti juos tik iš blogos pusės. Ir neapleidžia jausmas, kad tu vejiesi, bet kitas turi slaptą kodą, kurį įvedęs tampa super greitas, kartais – išvis nepasiekiamas. Tu guli šalia žmogaus ir nenori užmigti, nes tau nepatogu sapnuoti tuos sunkius sapnus, kuriuose tu netenki to žmogaus. Tu atsisėdi jam rašyti laiško, bet supranti, kaip tai beprasmiška – viskas nebe tavo rankose. Kartą paliktas, tu jauti baimę būti atstumtas vėl. Ir kuo didesnė baimė, tuo didesnės viltys, kad viskas gali būti gerai. O tada nutinka dar keistesnis dalykas – vizito pas psichologę metu tau staiga šauna į galvą mintis: o kodėl aš išvis esu su tuo žmogumi? Ir tu surandi begalę priežasčių, kurios paaiškina, kad draugystė su šiuo žmogumi tėra tik kažkoks bėgimas nuo savęs, bandymas pasislėpti, kad tavo jausmai išgalvoti, kad tu per daug metų išmokai įtikinti save, jog tau kažkas patinka, kad viskas – viskas – suklastota. Bet kai kitą kartą išvysti jos veidą, tave vėl užlieja bejėgiškumo jausmas, ir tavo viltys vėl šauna aukštyn.

‘Cause you’re nothing, You’re nothing without a woman’s touch.

***

Dabar viskas kur kas trapiau.

***

Yra lengva parašyti niūrų tekstą apie tai, koks esi pasimetęs, nelaimingas arba vienišas. Svarbu neleisti panirti sau į tą negatyvią būseną, kuriai atsidavęs po to imi matyti viską juodai.

Kalbant apie pažįstamų santykius, yra keli pavyzdžiai, kurie gerai iliustruoja būsenas, kurias patiria žmonės, po išsiskyrimo vėl bandantys būti kartu.

1.) Mano kiemo draugas pradėjo draugauti su mergina, jie buvo vienas kitam pirmi. Jis studijavo ir gyveno Vilniuje, ji mokėsi ir gyveno Alytuje. Susitikdavo savaitgaliais, leisdavo daug laiko. Buvo laimingi kartu. Kartą jis ją palydėjo pas odontologą, ir ten, laukdamas jos, neatsilaikė pagundai patikrinti jos telefoną (tada dar nebuvo išmaniųjų telefonų). Savo užgaidą patenkino pilnai – sužinojo, kad ji flirtuoja su kažkokiu kitu vaikinu, ruošiasi su juo susitikti. Tada, kai ji išėjo iš odontologo kabineto, jie kažkur nuėjo ir jis jai pasakė, kad viską perskaitė. Kadangi ji negalėjo apsiginti, jis ją paliko. Nuo to laiko netikėjo nei vyrų, nei merginų ištikimybe, bet tai netrukdė jam po metų vėl su ja susieiti atgal. Man tai neatrodė gera idėja, bet nieko jam nesakiau. Ilgai jie nedraugavo, išsiskyrė, nes nors pradžia ir žadėjo gražius dalykus, vėliau tiesiog negalėjo būti kartu.

2.) Mano draugė susirado vaikiną ir jis labai greitai pradėjo jai kalbėti apie meilę, tam ji buvo akivaizdžiai nepasiruošus ir tai ją trikdė. Būtent todėl ji išsiskyrė su juo, bet po kurio laiko vėl pradėjo bendrauti ir draugauti. Dabar jie man viena sveikiausių porų (iš tiesų tai jau ir šeima), kurias pažįstu. Iki šiol nežinau, kas tarp jų pasikeitė, kai pradėjo draugauti antrą kartą – gal vaikinas nustojo kalbėti, kad myli ją? Nesvarbu; svarbiausia, kad kai kalbam su juo dviese, suprantu, kad nepaisant jo nemeilikavimo, savo darbais ir planais jis įrodo ne tik tą romantišką meilę jai, bet ir savo vyrišką brandą.

3.) Mano kambariokas draugavo su mergina, bet po kurio laiko jų santykiai priėjo keistą aklavietę – jis savo laisvas dienas aukodavo dėl šeimos, todėl mergina pasijuto palikta viena. Greitai ji pradėjo elgtis taip pat – neva neturėdavo laiko su juo susitikti, nenorėdavo, kad jis užsuktų pas ją į darbą trumpam ir t.t. Tai buvo keistas laikas, kuomet iš šono žiūrint į juos man atrodydavo, kad mergina jau paliko mano kambarioką, tačiau dar to nesupranta arba su tuo negali susitaikyti. Dažnai vakarais jis sėdėdavo kambaryje ir apsimesdavo, kad yra užimtas, tačiau kaskart, kai užmesdavau į jį akį, matydavau, kad sėdi įsitempęs ir niekuo iš tiesų neužsiima. Taip praėjo Kalėdos ir nauji metai, o po to jie vėl pamažu pradėjo bendrauti. Tik po metų ar dviejų jis man pasakė, kad tos krizės metu jis suprato, jog viskas jam buvo nepalanku ir norėjo nuleisti rankas, tačiau vieną vakarą sėdėjo ir mąstė sau – ar ji yra ta moteris, su kuria jis nori būti toliau kartu? Atsakymas buvo teigiamas, ir nuo to vakaro jis niekada neabejoju savo veiksmais, net jei jie iš pradžių neatnešdavo jokių rezultatų. Po to jie vėl susiėjo kartu, dabar yra graži šeima.

***

Laikais, kai keliais pelės mygtuko paspaudimais gali gauti 10 000 eurų paskolą, pasižvalgyti po visą pasaulį ar lengvai surasti Makedonijos undergroundinio hardcore‘o, yra sunku suprasti, kad toks dalykas kaip žmonių santykiai ar meilė gali reikalauti pastangų ir laiko – ypač laiko. Įprotis viską gauti lengvai ir iškart čia neveikia. Be to, mes turim daug trikdžių, kurie trukdo mums nueiti į akistatą su savimi – draugai, vakarėliai, koncertai, darbas, interneto triukšmas ar tiesiog buitinis alkoholizmas. O reikia iš tiesų labai nedaug – atsisėsti ant sofos tyliame kambaryje ir savęs paklausti: o ko nori tu pats?

***

Dabar aš noriu rašyti tau.

Apie sapnus, psichologes ir kamuoliuką

Šiąnakt sapnavau, kad sėdim Alytuj svetainėj su mama ir kalbam apie tėvą. Aš sakau jai: jis mumis niekada nesirūpino. O ji tada sako man: tu neteisus, jis iš tiesų visada rūpinosi tavimi, slapta žiūrėdavo tavo pažymių knygeles ir už tavo gerus pažymius man duodavo pinigų, o kai baigei mokyklą, slapta siųsdavo pinigus, kurių reikdavo tavo išlaikymui.

***

Šeimos tema vėl aktuali tapo šią vasarą, kuomet pradėjau lankytis pas psichologę. Įdomūs dalykai su tomis psichologėmis. Kai lankiausi pas pirmąją, ji man paaiškino, kad šeimoje ir namų aplinkoje gavau tiek meilės, kad esu pasmerktas tokios meilės daugiau neberasti. Antroji psichologė, pas kurią lankiausi dienos stacionare, privedė mane iki abejojimo, ar patyriau daug meilės ir ar kartais nebuvau apleistas vaikas namuose. O trečioji tą apleistumo/meilės trūkumo faktą man padėjo patvirtinti.

Kas iš to? Šiaip jau nieko – man 30 metų, ir aš turiu prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o ne ieškoti kas ten mane kada apleido ar per mažai mylėjo. Aišku, neneigiu, kad psichologė padeda suprasti kaip ten kas veikia mano galvoje, ir kuo tai susiję su vaikyste, šeimos aplinka ir pan. Tačiau viena yra suprasti dalykus, o kita – imtis veiksmų.

Kol kas nežinau kaip man sekasi. Aš vis dar iš tų vaikų, kurie nesiima veiksmo, kol neperpranta viso plano.

***

Likus dešimčiai sekundžių iki naujos laidos Autsaideriai debiutinės laidos pradžios, įkišu galvą į studiją.

– Prakaituojat? – klausiu.
– Aš tai visas šlapias jau, – sako Rimas.
– Aš jau apsišikęs, – sako Laurynas.

Taip ir turi būt, galvoju. Iškart jaučiasi, kad bus pavykus laida.

***

Paskutiniu metu jaučiu, kad pavargstu nuo feisbuko. Vis dažniau jį išjungiu, kad nesimaišytų tarp kitų atvertų puslapių. Darbui jis man netrukdo, juolab, kad visa komunikacija su studentais ir laidų vedėjais vyksta per feisbuką, nes greitesnio būdo šiuo metu nėra. Tačiau visas tas mane pasiekiantis srautas kažkaip pradeda užknisti. Visokie video apie paukščius, roplius, keistas vietoves, neįprastus žmonių užsiėmimus – jo jo, viskas iškart atrodo įdomiai, bet jau seniai nebeįdomu. Po to atsiranda tie reklaminiai video, ypač daug gaunu visokių vaizdo klipų su pradedančiųjų atlikėjų ar naujų grupių dainomis, ir aš net tingiu paspausti, kad jų daugiau neberodytų. Be to dar turiu matyti tuos retus, bet vis dar gajus žmones, kurie dalijasi visokiomis nuotraukomis apie tai, kad prekės užsienyje pigesnės nei Lietuvoje, ir t.t. Aš vis dažniau unlike‘inu seniau pamėgtus puslapius arba unfollow‘inu sektus žmones.

Gal būtų išvis idealu, jei vieną dieną įsijungęs feisbuką pamatyčiau baltą foną ir daugiau nieko?

***

Jei darbe aplanko nerimas, paimu baltą kamuoliuką ir mėtau į sieną. Galiu taip praleisti nuo kelių minučių iki pusvalandžio. Kartais pas mane ateina kas nors į radiją, ir aš taip ir bendrauju su tais žmonėmis – stovim, kalbam, o aš mėtau kamuoliuką. Dar niekas neklausė, ką aš čia darau ar kodėl taip darau. Man atrodo, kad jei žmogus nori mėtyti kamuoliuką į sieną, tai visiems akivaizdu, kad tas žmogus žino, ką jis daro ir dėl jo veiklos klausimų niekam kilti neturėtų.

Ankstyvoje paauglystėje aš irgi turėjau kamuoliuką. Tiksliau, ne kamuoliuką, o tokį iš popieriaus suglamžytą gumulą, kurį apvyniojau lipnia juosta, kad būtų tvirtesnis. Tada bėgiodavau po butą ir mėtydavau tą kamuoliuką į durų staktas, ant kurių įsivaizduodavau, kad yra krepšinio lankas – pats nuspręsdavau, ar pataikiau, ar ne. Kamuoliuką ne tik mėčiau, bet ir spardžiau – visos durų staktos lengvai virsdavo įsivaizduojamais futbolo vartais. Be to kamuoliukas greitai galėdavo transformuotis į ledo ritulio šaibą, kurią mušinėdavau turima vaikiška ledo ritulio lazda. Žodžiu, toks paprastas dalykas tas kamuoliukas, tačiau veiksmų – kiek tik nori. O svarbiausia, kad kai tėvai rimtai pykdavosi, užsidarydavau savo kambaryje ir mėtydavau kamuoliuką į sieną, ir kai susikoncentruodavau tik į kamuoliuko mėtymą, nustodavau girdėti tėvų barnius.

Nenumaniau, kad kamuoliukas atliks terapinę funkciją net ir man sulaukus trisdešimties.

Kaip kartais žmonės visko prišneka

Šitas stalas, spintelės, baltos lėkštės ir dubenėliai, tavo katės ir sumyžtas kilimėlis, kiaura vonia, tavo mėgstamos grupės plakatai ant sienų, kelios fotografijos, kuriose tu šypsaisi…

Naktis sunki ir lėta, tavo nebylus buvimas, atsukta nugara slegia mane ir aš ištiesiu ranką, kad paliesčiau tave. Nubusk ir parodyk, kad aš dar esu.

Tarp mūsų plyti vandenynas.

Hey, are you awake
Yeah I’m right here
Well can I ask you about today

***

– Tavo veidas dabar atrodo rūstus, – sako ji.

Šeštadienis, ir mes jau nuėjom į parduotuvę nusipirkti alaus ir greitai paruošiamo maisto. Mes pavalgėm ir gulinėjam ant sofos gerdami alų, po to aš nusileidžiu ant pledo, kuris patiestas ant grindų. Ji klausia, kodėl tas pledas stovi prie lovos, ir aš atsakau, kad ant jo sėdėdamas vakarais rašau.

Ji kalba maloniai, tai lepina mano ausis: kad manęs pasiilgo, kad daug galvojo apie mane, kad dabar gaudys mane, jei aš bėgsiu tolyn.

– Tu man buvai namai, – sakau jai.

Ji juokauja, kad kalbu būtuoju laiku, kad ji tarsi numirėlė man.

Kad tu žinotum, kiek aš save įsiskaudinau tikėdamas tuo, ką žmonės man sako.

I don’t need you, I don’t need you
Besides I barely ever see you anymore
And when I do it feels you’re only halfway there

***

Tą vasarą Lietuvoje vyko ralis ir vienas jo etapas vyko Alytuje. Dalis Naujosios g. buvo aptverta ir toje vietoje, ties Sporto rūmais ir Vidzgirio turgumi, įrengta trasa. Su draugais ten malėmės nuo pat ryto, kai tik prasidėjo įrengimo darbai – buvo įdomu pamatyti kaip ten viskas vyksta, kaip viskas atrodo.

Ralis prasidėjo po pietų. Mama prigrasė neiti arti trasos – tą vasarą Marijampolėje vykusiame etape iš trasos išlėkęs automobilis trenkėsi į žmones ir vieną užmušė. Daviau mamai žodį, kad būsiu atsargus, ir prie apsauginių trasos juostų nesiartinau.

Iš pradžių vaikščiojau su draugais, vėliau prie mūsų prisijungė mano krikšto tėvas/mamos brolis. Kai likau su krikšto tėvu, netikėtai išvydau savo tėvą. Atpažinau jį iš šviesiai mėlynų džinsinių marškinėlių. Jis buvo atskiroje zonoje, į kurią buvo galima patekti su specialiomis apyrankėmis. Tėvas atrodė gerai nusiteikęs, šnekučiavosi su kolegomis. Vengdamas susitikimo, nuėjau šalin, bet po kiek laiko su tėvu prasilenkėm kitoje vietoje. Jis pakedeno man plaukus, gražiai pasisveikino su mano krikšto tėvu. Paklausė, ar aš nenorėčiau pažiūrėti ralio iš arčiau, ir aš pasakiau, kad norėčiau, tada davė man savo specialią apyrankę, su kuria galėjau prieiti arčiau trasos, tai aš ir priėjau.

Tiesą sakant, ralis buvo neįdomus. Koks gi čia ralis – važinėti miesto gatvėmis? Ir dar ten buvo beveik vien tiesiosios ir keli neįmantrūs posūkiai – nieko čia įdomaus. Todėl aš visą laiką galvojau apie tėvą, tiksliau, kas dabar bus – ar mes vėl bendrausim, ar jie susieis su mama, ar čia tik vienkartinis susitikimas?

Praėjus kuriam laikui grįžom su krikšto tėvu namo (krikšto tėvas gyveno mūsų bute) ir papasakojom mamai, kad ralyje sutikom tėvą. Mama paklausė ar tėvas su manimi noriai bendravo, ir aš atsakiau, kad noriai, be to parodžiau jai tėvo duotą apyrankę, su kuria galima praeiti į specialią zoną. Kai mes pavalgėm pavakarius, mama pasišovė grįžti į ralį su mumis kartu, taigi mes visi išėjom ten atgal.

Tėvą sutikom specialioje zonoje, jis suveikė apyrankes ir mamai, ir krikšto tėvui. Aš toliau žiūrėjau ralį, o mama su tėvu šnekučiavosi. Vėliau mama pašaukė mane, ir mes visi kartu grįžom namo. Nepamenu ko, bet kažko prireikė iš parduotuvės, ir tėvas pasišovė nueiti į parduotuvę su mumis kartu. Taigi išėjom trise – aš, mama ir tėvas. Parduotuvėje Media pirkom visko daug – 6 porcijas ledų, gabalą kažkokios mėsos, daržovių ir vaisių, tėvas kalbėjo net apie krevetes, bet mama nežinojo, ką su jomis daryti, tai tėvas jų nepirko.

Grįžę namo sėdėjom prie stalo, aš valgiau savo 6 porcijas ledų, bet suvalgęs 2 sustojau, nes atsibodo; likusias sudėjau į šaldytuvo kamerą. Tėvas su krikšto tėvu gurkšnojo kažkokį alkoholinį gėrimą, mama gal irgi, o prosenelė nesikišo, leido mums ramiai būti.

– Ar mes dabar būsim kartu? – paklausiau.

Mama su tėvu susižvalgė, nusišypsojo ir pasakė, kad būsim kartu.

Aš džiaugiausi; bet kadangi prosenelė buvo vis dar pikta ant mano tėvo už paskutines jo padarytas nesąmones, tai naktį jis negalėjo pas mus nakvoti ir išvažiavo taksi namo.

– Aš užeisiu rytoj, – pasakė tėvas, ir aš juo patikėjau.

Kitą dieną atsikėlęs išėjau į kiemą, nuėjau gale namo, įlipau į mūsų visų draugų pamėgtą gluosnį ir žvalgiausi ar neišvysiu iš kurios nors pusės artėjančio tėvo. Ir jis pasirodė – praėjus kelioms valandoms, bet pasirodė – visai prieš pietus. Nulipau nuo medžio žemyn ir nuėjau jo pasitikti – artėjo pro Jaunimo parką, dėvėjo tokius baltus marškinėlius su geltonomis ir mėlynomis juostelėmis; tie marškiniai atrodė senamadiški, ir dabar tai rašydamas turiu pripažinti, kad tėvas visada kiek senamadiškai rengdavosi, tik nežinau, ar todėl, kad pinigus iššvaistydavo, ar kad neturėjo supratimo apie drabužius.

Artėjau prie jo ir aiškiai mačiau, kad jis eina kaip visada aukštai iškėlęs galvą. Kai susitikom, jis man pakedeno plaukus, ir mes grįžom kartu į kiemą. Mano draugai, likę medyje gale namo, nužiūrėjo mus tylėdami – jiems mano tėvo sugrįžimai visada būdavo kažkas įdomaus, nes dauguma jų turėjo pastovius tėvus, o manasis tai sugrįždavo, tai pradingdavo.

Namie susėdom už stalo ir valgėm mamos pagamintus pietus. Po to aš nuėjau į svetainę ir žiūrėjau televiziją. Nežinau, kiek laiko praėjo, bet išgirdau, kad mano tėvai ginčijasi dėl ridikėlių – vienas sakė, kad žmonės į salotas deda ir ridikėlių lapus, o kitas sakė, kad niekas nevalgo ridikėlių lapų. Jų barnis tapo toks intensyvus, kad aš iš svetainės išėjau į savo kambarį, bet net ir ten negalėjau liautis girdėti jų pykčio. Po to išgirdau kažkokį sujudimą, o tada – durų trenksmą.

Atėjęs į virtuvę išvydau mamą, sėdinčią vieną už stalo, ir supratau, kad tėvas išėjo vėl.

Tai tiek mes išbuvom tą vasarą kartu.

Lay me on the table, put flowers in my mouth
And we can say that we invented a summer lovin’ torture party

***

– Būk geras, negerk rytoj, pas mane ateis draugė. – sakau krikšto tėvui penktadienio rytą, kai žadinu jį, kad jis laiku išeitų į darbą.

– Gerai, – sako jis.
– Pažadėk, blet.
– Pažadu.

Penktadieniais ateina mano mergina ir mes veikiam visokius dalykus, nes nieko nebūna namie. Šis penktadienis ypatingas – mano mama dirba popietinėje pamainoje, todėl, kai susitiksim su drauge po pietų, galėsim ilgai būti netrukdomi. Svarbiausia, kad krikšto tėvas negrįžtų girtas, o draugams jau pasakiau, kad netrukdytų, nes būsiu užsiėmęs.

Kai mes glamonėjamės svetainėje pasileidę mėgstamą muziką, kažkas paskambina į duris. Susierzinęs nueinu pažiūrėti pro durų akutę ir išvystu krikšto tėvą. Atidarau duris – jis visiškai girtas. Užeina vidun besilaikydamas į sienas ir prisėda ant batų dėžės. Tiesia rankas link batų, kad juos atsirištų, bet nesugeba to padaryti; kažką veblena, bet aš nesuprantu, ką.

Padedu jam nusiauti batus, tada prašau, kad pabandytų atsistoti, nes pats jo nepakeliu nuo batų dėžės. Vis dairausi į koridorių, ar draugė nežiūri, kas čia vyksta, bet kol kas ji nežiūri. Deja, krikšto tėvas atsistoti negali, ir besistodamas nugriūna ant žemės. Tačiau anokia čia bėda – žinau, kaip susitvarkyti tokioje situacijoje. Pas mus koridoriuje patiesti takai, po jais – laminatas, o takai labai gerai slystai ant laminato. Nueinu prie tako galo, suimu jį ir tempiu link krikšto tėvo kambario, kuris visai čia pat.

Norėdamas greičiau atsikratyti girto krikšto tėvo, visai užmirštu draugę, kuri vis dar yra svetainėje. Ir kai tempiu taką su ant jo gulinčiu krikšto tėvu, pažvelgęs į svetainę išvystu savo draugę, sėdinčią ant sofos ir žiūrinčią pro durų kampą ką aš darau.

Tas jausmas nepaaiškinamas – kažkas tarp gėdos, sumišimo, susierzinimo, nevilties.

Krikšto tėvas man ganėtinai sunkus net ir gulėdamas ant tako, todėl užtrunka, kol jį nutempiu į kambarį. Po to šiaip ne taip įverčiu jį į lovą ir grįžtu su taku atgal į koridorių, kur jį vėl patiesiu.

Grįžęs į svetainę vaidinu, kad nieko čia neatsitiko, bet matau, kad draugė sutrikusi. Prisėdu šalia jos ant sofos, mes sėdim ir žiūrim į knygų lentynas.

– Aš atsiprašau, kad tau teko tai matyti, – sakau jai.

I’ll try to be more romantic
I want to believe in everything you believe

***

Ji rašo, kad nenustos manęs sekti, jei tik leisiu jai; kai leisiu jai.

Aš turiu merginą, bet jai tai netrukdo. Aš rašau, kad tuoj išsiskirsiu, ir greitai išsiskiriu.

Aš tęsiu žodį šitai jauniklei, bet netęsiu ilgametei merginai – aistra yra galingas dalykas, ir aš tam ryškiai nepasiruošęs.

Jos pirštai subyra į mano delnus, o tada mano rankos įsikimba į jos šlaunis.

Atitrūkstam tik kai išeikvojam vienas kitą, kad vėliau, pailsėję, galėtume viską pakartoti.

Taip praeina kelios savaitės, o po to ji vis rečiau man parašo, mums vis sunkiau susitikti.

Galiausiai mes susitinkam koncerte. Apkabinu ją ir tvirtai glaudžiu prie savęs. Ji kvepia tais savo kvepalais, kurių pavadinimą man daug kartų kartojo, bet aš jo taip ir neįsiminiau; traukiu jos kvapą stipriai nosimi.

Mes išeinam į lauką, išsitraukiam cigaretes ir rūkom. Ji net nekalba – viskas klaikiai aišku. Laikau savo rankas ant jos liemens, po to paleidžiu. Ji apkabina mane ir sako:

– Viskas bus gerai.

Ir sugrįžęs pas savo merginą atsigulu į lovą, nesiliesdamas prie jos, guliu ir galvoju, ar tai buvo meilė – grubi ir netašyta, be žodžių; suteptos paklodės, dalijimasis prakaitu, cigarečių kvapo įsigėrę plaukai nuo ryto ligi vakaro.

Tarsi būtume iš anksto žinoję, kad tai nesitęs amžinai. Tarsi kažkas būtų išpranašavęs, kad šitas geluonis ir yra vienintelė meilė, kurią mums lemta pažinti kartu.

So blame it on me
I really don’t care
It’s a foregone conclusion

***

Tu mano saulė, tu mano dangus, ir dėl tavęs aš nusipirkau naują sofą, įsivaizduodamas, kad vieną dieną mes nakvosim kartu, ir ta diena atėjo, tik dabar viskas ne taip, kaip įsivaizdavau tai anksčiau: tu girta ir tu nebesupranti, ką darai, tu atgrasi; aš nieko nenoriu, o tu sakai:

– Tu varai mane iš proto.

Galiausiai tu užmiegi.

Aš ištraukiu ranką iš tavo kelnaičių ir uodžiu kaip kvepia tavo lytis.

Man patinka.

Užmiegu apkabinęs tavo galvą.

Ryte tu atsikeli ir sakai:

– Ką tu šiandien veiksi vakare? Aš tau parašysiu.

Parašyk, galvoju, parašyk, įrodyk man, kad aš tau rūpiu.

Ir ji parašo – po tūkstančio valandų, kai vis imdavau į rankas telefoną, kad pažiūrėčiau ar ji kartais neparašė.

Mes susiskambinam, mes susitinkam.

Ji girta ir linksta man ant peties. Ji sako:

– Gal važiuojam pas tave?

Ir mes važiuojam pas mane.

Ji atsigula ant mano sofos ir iškart užmiega. Aš prikišu nosį prie jos plaukų ir uodžiu juos.

Man patinka.

Bet man visai nepatinka, kai ryte nubudusi, dar pagiringa, ji keistai elgiasi: apsikabinėja, kalba meiles nesąmones, bučiuoja mane į lūpas, į skruostus, glaudžiasi prie manęs.

<…>

Po to, jau prasipagiriojusi, ji sako:

– Žinai, man reikia viską apgalvot. Man reikia viską susidėliot savo stalčiukuose.

Kokiuose dar, blet, stalčiukuose tau reikia viską susidėliot?

Ji elgiasi neatsakingai; ji sako, kad jai patiko su manimi, kad dabar jos gyvenime tiek daug visko vyksta, kad jai reikia viską gerai apgalvoti, kad jai reikia…

Ir ji suteikia man viltį – kad galbūt mes kažkaip būsim kartu.

Aš laikau ją už rankos, o po to ji ją patraukia – blaivai jai net nepatinka, kai ją liečiu.

Po pusės mėnesio ji išvyksta į kelionę su buvusiu bernu. Man visur jos trūksta – baruose, koncertuose, alaus buteliuose ir skardinėse, cigarečių pakeliuose.

Jos trūkumas varo mane iš proto.

Hey Jo sorry I hurt you, but they say love is a virtue, don’t they?

***

I wish everybody knew
What’s so great about you

Mes prisiliuobėm ir grįžom pas mane, nes pasakiau, kad turiu butelį vyno – o vynas jai patinka -, ir mes dabar sėdim ir rūkom labai stiprias cigaretes iš Rytų – dūmas traukiasi sunkiai, cigaretės smilksta lėtai.

Ji pasakoja apie <…> ir verkia, aš apkabinu jos galvą, tarsi norėdamas ją išgydyti, bet tai nepadeda.

– Nepalik manęs vienos, – ji sako.
– Nepaliksiu, – atsakau.

Šešios ryto, absoliuti bejėgystė – prieš gyvenimą, meilę, mirtį, galų gale – blaivų protą.

Mes rūkom ir rūkom, po to einam miegoti.

Ryte nubudusi ji glaustosi į mane, atrodo tokia švelni ir lipšni; turbūt dėl to, kad pagiringa. Po to aš šiaip ne taip atsikeliu iš lovos ir mes einam į parduotuvę – ji sakosi norinti pagaminti pusryčius ar pietus.

Perkam makaronų, krevečių, grietinėlės, mėlynojo sūrio, dar melioną ir cigarečių. Kai išėjus ji užsirūko, man, užuodus dūmus, pasidaro biškį bloga. Grįžus namo ji išima prekes, užkaičia vandenį ir pradeda ruošti patiekalą, o aš užsidarau tualete ir vemiu į kriauklę, galvodamas, kad buvimas su ja mane vieną dieną pražudys.

Makaronai atrodo gundančiai, bet pradžiai aš pavalgau meliono – deja, ir jį išvemiu.

Mes gulim ant sofos, ji paleido kažkokį stand up‘ą, ir mes jį žiūrim. Ji mane apkabinus, aš paslėpęs savo veidą jos krūtinėje. Jai linksma – kartais mane stipriai apkabina ir suspaudžia; o man vis dar beviltiškai bloga.

Po to ji dingsta savaitei, o tada sužinau, kad ji turi naują vaikiną.

Nepalik manęs vienos, ji man sakė.

***

Ji vėl pas mane.

Mes sėdim balkone ir geriam alų, rūkom ir geriam alų, po to geriam vyną.

Šį vakarą ji daug kalba, daug ir atvirai. Aš galvoju, kad tai kažką reiškia.

<…>

Ryte mes nubundam. Aš padarau kavos ir mes valgom vakar dienos vakarienės likučius.

Ji nusiteikusi gerai, net pernelyg gerai.

– Aš atvažiuosiu pas tave vakare, – ji sako.

Aš žinau, kad ji neatvažiuos.

Aš tikiuosi, kad ji atvažiuos.

Po pietų man pradeda bėgti kraujas iš nosies – to nebuvo nuo vaikystės.

Išeinu pasivaikščioti. Suku ratus po Šiaurės miestelį. Viskas taip bergždžia.

Aš žinau, kad ji neatvažiuos.

Aš tikiuosi, kad ji atvažiuos.

Vakare skaitau Bukowskį, guliu lovoj ir skaitau Bukowskį.

Taip ateina pirma valanda nakties, tada ateina antra valanda nakties. Mano telefonas tyli.

Aš skaitau Bukowskį ir tikiu, kad ji atvažiuos, kad staiga pasirodys – girta, nusitašius, koks skirtumas? Aš jos laukiu.

Užmiegu ketvirtą ryto taip jos ir nesulaukęs.

Aš atvažiuosiu pas tave vakare, ji sakė.

But I’ll never be
Anything you ever want me to be

***

– Tavo veidas dabar atrodo rūstus, – sako ji.

Šeštadienis eina šiknon – mes geriam alų, susirenčiam palapinę, į kurią sulendam ir kalbamės, klausom muziką, rūkom kambary; ji dainuoja, ji verkia, ji kalba meilius dalykus.

Tu buvai mano namai.

Kokio veido tu dar tikiesi?

You know I dreamed about you
For 29 years before I saw you

Rugsėjis (3)

Eidamas į parduotuvę (Maxima dabar uždaryta remontui, todėl turiu eiti į Rimi) prisiminiau E. Gal net ne pačią E., o jos paltą.

Tai buvo gražus paltas, ji dažnai jį dėvėdavo, kai būdavom kartu. Baltas, gal kreminis, neilgas, vos iki jos užpakalio. Su juo ji visada atrodė kažkaip ypatingai. Ir šiaip man patiko kaip ji rengėsi, patiko, kai būdavo šalia manęs, patiko kaip kvepėdavo.

Mes buvom pradėję būti kartu, dar visai neilgai, ir aš grįžau vieną penktadienį į Alytų, pavalgiau ir išėjau susitikti su draugais. E. tuo metu buvo su savo klasiokėm ar dar kažkuo kitoje vietoje. Mes susirašėm ir sutarėm vėliau susitikti.

Aš nekantravau. Visada nekantraudavau susitikti su ja.

Pamačiau ją ateinančią, kai su draugais buvom prie (dabar jau senosios) autobusų stoties. Ji atėjo savo žavinga eisena, vilkėjo tą baltą paltuką. Mes apsikabinom ir pasibučiavom, supažindinau ją su savo draugais, kurių ji nepažinojo. Tada mes ten visi dar trumpai pasitrynėm, o E. pasakė, kad jai jau metas namo.

Prie stoties visada stovėdavo taksi automobiliai, ir mes nuėjom su ja prie vieno iš jų. Ji sakė važiuos namo, o aš nutariau dar pasilikti su draugais. Tada mes pasibučiavom atsisveikindami, ir kai ji jau norėjo sėsti į taksi, aš ją sulaikiau už rankos.

П оловина меня у тебя, pasakiau.

П оложу в кармане и некому не отдам, atsakė ji.

Tuo metu dar net nenutuokiau, kiek trumpai jai rūpės mano širdis.

***

Arba tas kartas, kai grįžau į Alytų, buvo saulėta diena ir E. nusivežė mane mikroautobusu prie kažkokių sodų I-ajame Alytuje.

Mes išlipom ir ėjom pro sodybas, kol patekom į miškelį. Ten kiek paėjom ir tada aš išvydau tai, ką ji man ir norėjo parodyti – seną geležinkelio tunelį. Jis buvo apgriuvęs, apsamanojęs ir todėl savitai žavingas, o tunelio viduriu tekėjo nesraunus upelis. Mes sėdėjom ant didelio akmens, o tada nutarėm pereiti tunelį, ir perėjom jį – nuo akmens ant akmens, nesušlapdami kojų.

Tik po to, kai išėjom iš ten, mano telefone pasipylė žinutės ir praleisti skambučiai. Pasirodo, ten buvo ne ryšio zona, ir manęs pasigedo mano tuometinė mergina. Ji sukėlė ant kojų mano artimiausius draugus, ir visi man prirašė žinučių – kur aš dingęs ir pan. -, o kai neatsakiau, bandė man prisiskambinti. Teko visiems atsakyti ir juos nuraminti.

Ką pamelavau merginai, nežinau. Turbūt parašiau, kad viskas gerai – mes nuolat tai kartodavom vienas kitam. Ir tai buvo pats nekalčiausias melas – tai buvo baisiausias melas.

***

Per paskutinį apsilankymą pas psichologę kaip tik priėjom santykių su merginomis temą ir sustojom ties išsiskyrimu su R./susimetimu su E. Tiesa, E. vaidmuo toje istorijoje labai menkas, ji nieko man nepadarė, buvo tiesiog objektas, kuriuo pasinaudojęs pasukau savo gyvenimą kita kryptimi. Vėliau aš sutiksiu E. prototipų – gražių, protingų, fatališkų moterų – ir stipriausiai mano gyvenimą kuriam laikui paveiks Rū.

Dabar, kai apie tai galvoju, suprantu, kad istorijos su E. ir Rū. iš esmės yra identiškos, skiriasi tik maži niuansai. Tačiau esmė ta pati – surasti žmogų, kuris pribaigtų tave. Meile, abejingumu, neapykanta – nesvarbu kuo -, bet pribaigtų tave. Kad ir kaip bebūtų, nei viena, nei kita manęs nepribaigė.

Išvykstantys žmonės

Po to atėjo laikas ir Agnė išskrido pas tėvus į Norvegiją.

Tai įvyko pirmadienį paryčiais, ir išleidęs ją atsigėriau virtuvėj vandens, grįžau į miegamąjį ir toliau bandžiau užmigti. Bet užmigti sekėsi sunkiai, ir ne todėl, kad jos katinas Vincas nuolat trynėsi ir miegojo man prie kojų.

Kaskart, kai man rūpimas žmogus kažkur išvyksta, manyje atsiranda skylė. Ir ta skylė tiesiog yra, nepaisant to, kad: a.) aš žinau, jog tas žmogus greitai grįš; b.) turiu ką veikti be to žmogaus. Šiuo atveju, Agnė grįš penktadienį, ir jau kitą dieną atvažiuos pas mane į Alytų. Šiuo atveju, aš turiu planų visiems vakarams iki pat savaitgalio, todėl Agnės išvykimo tarsi ir neturėčiau jausti.

Bet jaučiu. Ta skylė prasivėrė ir aš nieko negaliu padaryti.

Snūduriuodamas sulaukiau ryto, atsikėliau prieš 10 val. ir nuėjau į virtuvę.

Keista valgyti be Agnės, neįprasta, kad jos nėra kartu su manimi virtuvėje. Arba kai nueinu atgal į jos miegamąjį, ten jos nerandu lovoje, ir man stačiai nesuprantama kaip taip gali būti, kad Agnės nėra. Net kai žiūriu į jos knygas lentynose, o ji turi neblogų knygų, aš jaučiu, kad Agnės nėra šalia ir kad šitos knygos yra tiesiog knygos, jos visiškai tuščios, nepriklauso kitam žmogui.

Kaskart, kai man rūpimas žmogus kažkur išvyksta, aš ir pats pasijuntu nebepriklausantis niekam. Nes to žmogaus nėra, o aš čia, vaikštau tarp šitų sienų, prižiūriu katiną ir katę, valgau, prausiuosi, veikiu kažką kito žmogaus erdvėje, bet to žmogaus čia nėra, ir aš jam nepriklausau.

Niekam nepriklausyti yra siaubingas, sunkiai pakeliamas jausmas. Man atrodo aš visą gyvenimą nieko labiau nenorėjau nei priklausyti kažkam, net jei tas priklausymas ir vestų į neigiamą rezultatą. Ir, paradoksalu, bet aš pastaruoju metu nieko kita nedariau tik atstūminėjau žmones, kad jiems nepriklausyčiau. Man atrodo, kad kartais visi nori tavęs, ir jie visi stengiasi tave savintis. Arba gal jie taip negalvoja, bet tu taip imi ir pasijunti – kad tave savinasi. Ir tada kyla stiprus noras neleisti, kad tave savintųsi, kad tu kažkam atitektum.

Kaskart, kai susimąstau apie savo santykį su Agne, aš nežinau, kodėl nesipriešinau jai, kodėl nevaidinau vienišo ir tuo patenkinto, kodėl jos neatstumiu ir iki šiol esu atviresnis nei su kitomis merginomis (kartais tai gąsdina).

Pavalgęs, nusiprausęs, pribėręs maisto ir padėjęs vandens katinukams, išėjau į darbą ir dirbau. Po darbo ėjau į biblioteką, pasiėmiau krūvą knygų (Vonnegut, Loe, Transtromer, J-P. Toussaint), grįžęs namo valgiau ir skaičiau, dar trumpai snaudžiau. Prižadino žinutės telefone – Kęstas siūlė susitikti. Sutarėm susitikti, bet vėliau planus koregavo buvęs radijo direktorius, kuris sakė galintis susitikti dėl darbinių reikalų vakare, todėl atšaukiau susitikimą su Kęstu; bet po to buvęs direktorius atšaukė susitikimą, tai likau ir be darbinių reikalų, ir be Kęsto. Taigi išėjau pas Agnę į butą, kad išmesčiau katinukų šūdukus iš kraiko dėžės, įberčiau jiems valgyt, pakeisčiau vandenį ir dar paglostyčiau juos. Papasakosiu daugiau apie katinukus.

Pirmasis yra Vincas, jis visas juodas, vadinu jį padlyza, nes kai tik einu, visą laiką man į kojas glaustosi, visur mane seka (kartu prausiamės, siusiojam) ir nuolatos reikalauja dėmesio. Kita katė yra Gema (ar tai jos tikras vardas?), ji visada atsiskyrusi, Agnės mama sako, kad jai greičiausiai depresija; dar ji šiek tiek žvaira, ar bent taip aš manau. Bet man, aišku, labiau patinka Gema, nes ji nerodo tiek prieraišumo, tačiau kaskart, kai pradedu ją kasyti ar glostyti, ji pradeda tuo mėgautis ir ima murkti bei vartytis. Dar ji naktimis visada iš koridoriaus atneša į miegamąjį mano kojines ir padeda jas prie lovos.

Aš nežinau, ar jos supranta, kad Agnės nėra, kad ji išskridus, bet grįš. Man atrodo, kad turėtų suprasti. Pagal tylą bute, iš to kaip krenta šviesa ir iš mano per ilgų paglostymų. Norėčiau, kad jos nesijaudintų, valgytų, svajotų apie žuveles ir kakotų, nes dabar, kai atėjau, tai buvo nešikusios visą dieną, ir aš susimąsčiau ar kartais ne dėl sielvarto ar liūdesio.

Ir tik eidamas namo susimąsčiau – o kada aš paskutinį kartą taip tyrai liūdėjau išvykusio žmogaus? Ir ką šitas liūdesys reiškia?

Pavasarių šimtas

Kai ateinu į restoraną, G. jau sėdi už staliuko. Atsiprašau, kad vėluoju, ir iškart einu į tualetą. Kodėl vėluoju – reikėjo nusipirkt kremo veidui, nes kaip tyčia veido oda taip išsausėjo, jog tai akivaizdžiai matosi. Nuėjęs į tualetą tepu kremą ant veido, tepu atsargiai, kad neišsitepčiau per daug. Šitaip stengtis dėl G. truputį kvaila, galvoju tepdamas kremą ant veido, todėl surandu sau pateisinimą – ne dėl G. taip elgiuosi, aš šiaip bandau normaliai atrodyti.

Sugrįžęs į salę prisėdu prie staliuko, ateina padavėja, mes užsisakom picą. Po to gurkšnojam alų ir kalbamės. Aš jaučiuosi nejaukiai, tarsi pavargęs po visos dienos, galvoju apie maistą, žiūriu vis kažkur pro šalį.

Kalbamės apie festivalius, muziką, knygas, studijas ir darbus.

Mintyse nuolatos kartoju sau: ji už mane vyresnė. Graži, gerai rengiasi, turi humoro jausmą, o svarbiausia – ji yra buvusi kažkada man didelę įtaką padariusio vyruko mergina. Mums bekalbant aš vis paminiu jį, tačiau ji visai nelinkusi apie jį kalbėti. Mano problema – suvokiu G. kaip to vyruko dalį, kaip jo nuosavybę. Susipažinau su ja gal 2007 metais, taigi mes pažįstami 10 metų, o aš vis tiek ją priimu tik kaip to vyruko antrą pusę; mano supratimu, G. nėra savarankiška asmenybė.

Galvoju kažin ką galvotų tas vyrukas, jei mus dabar sutiktų kartu.

Dabar man jau nesuprantama, kodėl taip įnirtingai kviečiau ją kartu pavakarieniauti.

***

R. sako: praėjusį pavasarį mes daug dažniau susitikdavom!

Aš galvoju: praėjusį pavasarį buvau tave įsimylėjęs.

Praėjęs pavasaris – stengiuosi apie jį negalvoti.

***

Šis pavasaris – maisto gaminimas, valgymas, X failų ir Eerie Indiana žiūrėjimas, sniegas gegužės mėnesį, neišsivystęs santykis su M., negeriu vienas, gaunami kvietimai į vestuves, bent trumpam stabili finansinė padėtis.

***

Praėjęs pavasaris – tai nebuvo meilė, tai buvo kur kas blogiau – ne savo, o kito žmogaus gyvenimo gyvenimas.

Kai gyveni kito gyvenimą, anksčiau ar vėliau skaudžiai nusivili. Toks pat rezultatas būna, kai nori pažinti žmogų kuo geriau – anksčiau ar vėliau tas pažinimas tave įskaudins.

***

Penktadienis su R. buvo velniškai smagus.

Šeštadienį sėdu į autobusą ir važiuoju į Alytų, sekmadienį – motinos diena.

Po vakar man trūksta miego, autobuse tvanku, akiniai nuo saulės galėtų būti tamsesni, nes man vis tiek viskas per ryšku, bet nepaisant visų šitų nepatogių aplinkybių, aš laikausi tvirtai įsikibęs ką tik įsigytų Šiaurės Atėnų, ir skaitau, kol pavargstu. Po to užsižiūriu priešais save – ten sėdi mergina, ji skaito kažkokią knygą, tik aš nematau, kokią. Man patinka kaip atrodo jos viršugalvis, gražūs šviesūs plaukai, simpatiška nosis, kuri kartais pasirodo pro tarpą tarp sėdynių.

Atsigeriu vandens.

***

Sekmadienį – nerimas nuo pat ryto.

Iš Alytaus grįžtu anksti, nes 18 val. jau turiu dalyvauti skaitymuose (vienas iš „Lietuva skaito“ renginių). Ten sutinku pažįstamas, pasidaro jaukiau, bet vis tiek nesu nusiteikęs skaitymams.

Dar sutinku Mindaugą su drauge Egle. Su Mindaugu susirašinėjom kažkada el. laiškais, tai buvo maždaug 2006–2008 metais. Jis rašė eilėraščius, man jie patiko. Nežinau, kodėl susirašinėjom, gal kažkaip per hardcore.lt forumą susipažinom ir apsikeitėm kontaktais. Niekad negalvojau, kad jį kada nors sutiksiu, o štai dabar stovi su drauge, kalbamės; kažkaip šilčiau viduj pasidaro man.

Skaitau pats pirmas, atsistojęs sakau: laba diena, esu Povilas Šklėrius, prastos literatūros rašytojas; aš jau išgėręs porą alaus, skaitau greitai, suprantu, kad galėčiau padaryti ilgesnius tarpus tarp kai kurių eilučių, bet tiek to, man viso to išvis nesinori, bet pasižadėjau, tai reikia įvykdyti.

Vėliau klausau kitų, geriu alų, juokaujam su L. ir jos drauge, dar vėliau – šokiai pagal rokenrolą, visi žmonės kažkur išėjo, dar vėliau – stoviu vienas prie išjungto mikrofono ir dainuoju kažkokią Junius Meyvant dainą, mes likom trise bare, dar vėliau – su L. ir girtutėle R. einam į kitą barą, ten paimam po vieną alaus, bet aš jau pavargęs, išsikviečiu taksi, kartu paimu R. ir išvažiuoju.

***

Bučiuoju tave, nes man linksma.

***

Mane visada stipriai sutrikdo tas kartais pasireiškiantis stiprus seksualinis potraukis, kurį netikėtai iššaukia kokia nors mergina. Kovodamas prieš jį, aš ignoruoju tą merginą, net jei ją pažįstu ir turėčiau iš mandagumo pasisveikinti. Nepaisant to, mane siutina mintis, kad kažkas mane veikia taip stipriai, kad aš elgiuosi kvailai, kad esu prigautas nepasiruošęs, kad negaliu kontroliuoti situacijos.

Nueinanti moteris (2016.05.08)

Nieko nėra baisiau nei stebėti nueinančią moterį.

Viena mergina iš prancūzių kompanijos, stovinčios šalia manęs, priėjusi klausia why you‘re so sad?

Nusišypsau jai, nieko neatsakau, ir kai nueinanti moteris pasuka už kampo ir išnyksta iš akiračio, užeinu į barą.

Čia aš niekada nebuvau. Ne, galvoju, buvau kartą – kažkada čia atėjom su K. išgerti vyno, bet tada greit supratom, kad nenorime gerti vyno čia, tai išėjom, parduotuvėj paėmėm vyno butelį ir gėrėm jį prie Vilnelės.

Aš seniai nebegalvoju apie K. Seniai nebegalvoju apie IL. Niekada nežiūrėjau kaip jos nueina, todėl man lengviau.

Prisėdęs už stalo galvoju: jei kada nors turėsiu sūnų, mokysiu jį niekada nežiūrėti kaip nueina moteris. Tai bus svarbiausias mano uždavinys – išmokyti sūnų turėti užtektinai stiprybės, kad nežiūrėtų kaip nueina moteris, kuri jam patinka.

Ji nuėjo pas kitą vyrą, galvoju. Ji, žinoma, to nesakė, bet yra dalykų, kurių tu negali nenujausti. Net toks nebrandus žmogus kaip aš kartais ima ir labai aiškiai supranta dalykus.

Stebėti nueinančią moterį yra tikras savęs žalojimas. Tu gali užmiršti daug dalykų, tau atmintyje gali migla apsitraukti daug kas – tavo pirmoji meilė, pirmas bučinys, pirmas seksas, pirmas išsiskyrimas su mergina, skausmas likus vienam. Bet tą akimirką, kai matai nueinančią moterį, nieko nėra baisiau.

Žinai, ką ji pasakė šį vakarą? Kad mano emocinis intelektas labai aukštas. Ar aš todėl suprantu, kad ji nuėjo pas kitą vyrą? Ar aš todėl nejaučiu jokio pykčio nei jai, nei vyrui, pas kurį ji eina?

Tai tik liūdesys, geluonis, patekęs į tavo kraują, kaip pašinas badantis tą dalyką kairėje krūtinės pusėje, kurį tu vadini širdimi.

Mano pasaulis dar kartą griūva.

Jaučiuosi blaivus, turbūt tai blogiausia, todėl užsisakau dar vieną alaus.

Bet alus nepadeda, jis niekad nepadėjo.

Išėjęs parūkyti į lauką matau porelę, jie abu vos pastovi ant kojų, bet bando apkabinti vienas kitą, bando bučiuotis. Žiūriu į juos šlykštėdamasis, žiūriu į juos žavėdamasis.

Po to grįžtu į barą, paimu savo striukę ir išeinu. Telefonas išsikrovęs, man būtų geriausia eiti link Flagmano ir ten pabandyti rasti laisvą taksi.

Taksi randu lengvai, štai aš jau ir savo kieme; štai jūsų mirtis, pone.

Prisėdęs ant laiptinės suolelio rūkau. Guodžiu save, kad rytoj bus kita diena, rytoj mąstysiu kitaip, galva bus šviesesnė. Su tokiomis mintimis nueinu miegoti ir užmiegu.

Tik kai kitą rytą nubundu, atmintyje vėl regiu nueinančią moterį.

Galėčiau parašyti gerą eilėraštį, galvoju. Bet esu sau davęs pažadą, kad niekada apie ją nerašysiu eilėraščių. Išvis klaida buvo apie ją rašyti. Ką aš sau galvojau?

Nusiprausęs apsirengiu kelnėmis, marškiniais, švarku, pasirišu kaklaraištį. Man patinka šitas kaklaraištis, jis man visada tinka. Juodas kaklaraištis su gražiu, tvirtu mazgu.

Kadangi nežinau ramesnės vietos už bažnyčią, pasuku link Antakalnio, galvoju užsuksiu į Petro ir Povilo bažnyčią – ten taip balta, taip gražu.

Eidamas Tuskulėnų gatve negaliu pakelti karščio, nusirengiu švarką ir nešu jį rankoje. Pasiekęs parduotuvę nusiperku mineralinio vandens; mane troškina ne dėl pagirių.

Kai prieinu bažnyčią ir užeinu, prisėdu paskutiniame suole. Čia vėsu, apsirengiu švarką.

Aplink šmirinėja turistai, iškart suprantu, kad čia negausiu tokios ramybės, kurios man reikia. Priešais mane esančiame suole įsitaiso vyras, jis pagyvenęs. Stebiu kaip jis priklaupia ir meldžiasi. Jis meldžiasi ilgai, aš galvoju ar jį kas nors kankina, galvoju jei aš pasimelsčiau, ar man palengvėtų?

Kartais aš kalbu maldas mintyse, kai atsigulu į lovą – kad mama nesirgtų, kad kiti artimieji nesirgtų, kad mano draugai būtų laimingi, kad ta moteris rastų susitaikymą su savimi ir aplinka, o po to prašau ramybės mirusiems prosenelei ir seneliui, o dar vėliau sakau dievui, sakau žinau, kad tu ir taip turi daug reikalų, suprantu, kad esi užsiėmęs, bet šitie žmonės man svarbūs, ir jei tau liktų laisvo laiko, pasirūpink jais šiek tiek, nes jiems kartais reikia pagalbos.

Nelaikau savęs nei tikinčiu, nei netikinčiu. Man tik nepatinka bažnyčia kaip institucija.

Išėjęs iš bažnyčios einu Antakalnio gatve, einu ir einu, man vėl karšta, bet švarko nenusirengiu. Po to per Šilo tiltą pereinu į Žirmūnų pusę ir einu Minties gatve, galvodamas gal visgi ji nenuėjo pas kitą vyrą? Taip eidamas baigiu gerti savo mineralinio vandens buteliuką.

Kai grįžtu į namus, nusirengiu. Aš visas suprakaitavęs, todėl einu po dušu. Stoviu jame ilgai, vanduo mane visada ramina. Jei užsimerkiu, matau nueinančią moterį, todėl stengiuosi neužsimerkti, žiūriu į visokius daiktus, esančius vonioje: dušo želė, šampūnas, kitas šampūnas, kambariokės dušo želė, kempinė, dantų pasta; žiūriu į juos ir galvoju mintyse: štai čia yra dušo želė, štai čia yra šampūnas, aš matau dušo želę, aš matau šampūną, šampūnas skirtas trinkti galvą, dušo želė skirta prausti kūną, dušo želė kvepia miško uogomis, šampūnas kvepia mėtomis, o kitas šampūnas – kažkokiais vaisiais.

Aš kovoju su savimi. Man žūtbūt reikia negalvoti apie nueinančią moterį, noriu išmesti ją iš galvos.

Prisėdęs ant lovos jaučiu nuovargį kojose. Turbūt tai dėl mano batų, jie nėra labai patogūs.

Prigulu su Bohumil Hrabal knyga Pernelyg triukšminga vienatvė, tai šauni knyga. Skaitau apie veikėją, kuris miške sutinka kitą žmogų, o tas žmogus labai susivėlęs, visas aplipęs vištašūdžiais, ir tas veikėjas juo šiek tiek baisisi, bet žmogus-vištašūdis pasakoja labai įdomius dalykus apie apylinkes, jo pasakojimas skamba labai įdomiai; aš užsnūstu.

Pabudęs po kelių valandų atsikeliu iš lovos ir užverčiu nuėjusios moters nuotrauką, kurią ji man yra padovanojusi; aš

užsimerkiu nuo jos.

Nuėjęs į virtuvę darau sojų ir daržovių troškinį. Sojos jau keptuvėje, dabar pjaustau pievagrybius, pomidorus, šparagines pupeles ir papriką. Kai sojos išbrinksta, suberiu daržoves į tą pačią keptuvę. Stebiu, kaip viskas kepa, kaip garuoja, vėl užsigalvoju apie nueinančią moterį.

Kai troškinys baigtas, suberiu jį į gražią baltą lėkštę, paimu peilį ir šakutę, įsipilu apelsinų sulčių ir prisėdu prie stalo. Pakabinu sojos gabalėlį ir kelias daržoves, įsidedu į burną. Kramtau.

Kažkas man neduoda ramybės.

Tada grįžtu į kambarį ir atverčiu nuėjusios moters nuotrauką, galvoju

aš nenorėjau
aš susmukau ant kelių iš nevilties
spausdamas tavo nugręžtą veidą dar tvirčiau
prie savo krūtinės

Ir žiūrėdamas į tą nuotrauką galvoju

ji kažką sako jam
akimis sklidinomis mėlynumo
ir kaskart
kai jis ištiesia ranką
ji atsitolina

O tada grįžtu į virtuvę ir ramiai pavalgau.

Bridžitos Džouns dienoraštis

Kartais vyras arba moteris vienas kitą laiko silpnesniu dėl vienų ar kitų priežasčių. Stipresnis nori parodyti savo galią sau ir kitam žmogui, demonstruodamas rūpestį tuo silpnesniuoju. Bet iš tiesų tai nėra rūpestis. Rūpintis mes galim gyvūnėliais, tėvais, vaikais. Bet kai atsiranda vyro ir moters santykis, paremtas viršenybės jausmu, dažniausiai rūpestis yra užslėptas gailestis. Gailestis reiškia, kad vienas žmogus kitą žmogų laiko prastesniu už save.

Aš pats esu laikęs kitą silpnesniu už save, esu matęs kaip tai atrodo iš šono kitų žmonių santykiuose. Noras rūpintis kitu žmogumi yra sveikas, bet nereikia jo painioti su kito žeminimu, nuvertinimu. Žeminimas, gailestis, kito žmogaus nuvertinimas veda prie to, kad „gelbėtojas“ ar „rūpintojėlis“ nenori, jog jo dėmesio objektas pasikeistų. Nes jei objektas, kuriuo jis nori rūpintis, taptų savarankiškas ar laimingesnis, normalesnis ar šiaip susitvarkytų savo bėdas, tada tam objektui nereiktų kito žmogaus pagalbos. Taip „rūpintojėlis“ taptų nereikalingas, negalėtų savęs realizuoti per rūpinimąsi ir kito žmogaus gailėjimą. Taigi vienintelis būdas „rūpintojėliui“ patenkinti save, yra pririšti savo auką prie savęs įtikinant, kad tik būdama su „rūpintojėliu“ auka gali jaustis laiminga ar saugi (saugumas įvairus – finansinis, emocinis). O tai veda prie to, kad „rūpintojėliui“ iš tiesų nerūpi auka, nes jam ji nereikalinga kaip protingas, savarankiškas žmogus; jis ją tik išnaudoja, siekdamas pats geriau pasijusti; tokiuose santykiuose nėra meilės, nebent „rūpintojėlis“ myli tą jausmą, kad yra už kitą pranašesnis.

Dabar aš galvoju apie visa tai ir suprantu, kad turėčiau pakeisti savo elgesį. Kadangi neseniai padariau teisingą pradžią, pažadu sau nemeluoti – vietoj žmonių gailėjimo ar apsimestinio rūpinimosi iš tiesų galvojant kaip patenkinti savo keistus norus, aš nustosiu taip elgtis ir pradėsiu žiūrėti į man artimus žmones kaip į savarankiškas asmenybes. Nes aš visų pirma noriu, kad mes būtume lygūs, nenoriu žiūrėti į tam tikrus žmones kaip į kažkokius gailėjimosi objektus. Net ir dėl <…> – nepaisant visko, visame mano elgesyje yra stiprus noras matyti <…> laimingą – laimingą su pačia savimi.

***

Yra toks žaidimas, kurį kartais mes žaidžiam vieni su kitais – vienas kito laikymas ant pavadėlio. Kartais pavadėlį vienas kitam užmaunam, gražiai ir švelniai uždedam jį kitam žmogui nieko per daug neaiškindami, slapta. Mes laikom vieni kitus šalia, kad galėtume pasinaudoti, kai reikės. Tam, kurį laikai ant pavadėlio, tu nieko neduodi, tik manipuliuoji juo, atimi iš jo laiką, palaikai jo puoselėjamą iliuziją, kad gal kažkada kažkas tarp jūsų bus, ar kad jis yra tau reikalingas. Pavadėlis patogus – galima jį atlaisvinti, galima suveržti, viskas priklauso nuo noro ar kitų tavo nesiklostančių santykių. Tam, kurį mes laikome ant pavadžio, nėra jokių šansų priartėti prie mūsų. Kaskart, kai jis nori mūsų dėmesio ar laiko, mes randam priežasčių su juo negalėti susitikti. Kaskart, kai mums kas nors blogai arba smaugia vienatvė, mes išpučiam situaciją taip, kad ant pavadėlio laikomas asmuo niekaip negali atsispirti mūsų pasiūlymui susitikti.

Tiesa ta, kad tiek viena, tiek kita pavadėlio pusė tik švaisto savo laiką, ir kuo ilgiau visa tai tęsia, tuo labiau auga bendras nepasitenkinimas – kad vienas kitam nėra tokie, kokie norėtų, kad būtų.