Posts Tagged ‘Žudikas be veido’

2012

2013/01/03

Gyvenimas. Tuštybės mugė.

Metai prasidėjo liga. Ir nežinau, kas tiksliai atsitiko man sergant, bet pamažu tapo aišku, kad turiu išsiskirti su M; tada išsiskyrėm. Tada nežinau, ką veikiau, turbūt tiesiog dirbau (vienu metu labai sunkiai fiziškai). Kai atėjo pavasaris: 1.) sužinojau, kad mano mamai gali būti vėžys; 2.) pradėjau su kambarioku ir draugais iš jo pusės eiti į protmūšius. Taip sulaukiau vasaros, nusprendžiau pabandyti stoti į VU magistrantūros studijas. Jei neklystu, rugpjūtį sužinojau, kad įstojau į VU leidybą, apsilankiau Satta Outside festivalyje, o visai prieš savo gimtadienį važiavom su mama į Kauną, kur ją operavo. Ruduo prasidėjo ėjimu į paskaitas, knygotyros konferencija (siaubinga, siaubinga), naujomis pažintimis, ir jau spalio pradžioje tapo aišku, kad tai yra mano labiausiai pragertas ruduo. Ir neaišku dabar, kodėl tiek gėriau (sakydamas, kad daug gėriau, turiu omeny tai, jog gėriau sau nebūdingai dažnai), bet kadangi rudenį dar žavėjausi begale merginų, tai viską apibendrinus galima teigti, jog rudenį atskleidžiau ir leidau kerotis savo tuštybei. Vienu metu buvau neva pametęs protą dėl merginos, o gal tik dėl įvaizdžio, kurį apie ją buvau susidaręs. Bet galiausiai, kai pasnigo, nusiraminau ir atsidaviau mokslams. Senuosius metus su draugais baigiau labai linksmai sodyboje prie Druskininkų.

Geriausios akimirkos:

Sepultura koncertas Rygoje.

Grupiokės Erikos aplankymas Taline.

Joninės su draugais/pažįstamais prie ežero netoli Druskininkų.

Komandiruotė į gimtąjį Alytų birželio mėnesį.

Kai sužinojau, kad įstojau į magistrantūrą.

Festivalis Satta Outside 2012 pajūry.

Kai sužinojau, kad mamai ne vėžys.

2013 metų sutiktuvės netoli Druskininkų.

Idėjos. Riebus +

Visada turėjau problemų dėl idėjų gausos ir labai mažo idėjų įgyvendinimo procento. Visgi 2012 metais biškį pajudinau užpakalį: futbolo čempionato metu žaidėm juokingą, pačių sugalvotą futbolo menedžerį; buvau pradėjęs bėgioti; pajutau norą/būtinybę rašyti eilėraščius, dar parašiau apsakymą; o svarbiausia – su draugais geriant alų gimusi idėja rašyti fiktyvias naujienas išvydo dienos šviesą Karštų Žinių pavidalu ir kol kas susilaukia tiek teigiamų, tiek neigiamų komenarų – o tai ir yra svarbiausia ;) Aišku, liko ir neįgyvendintų idėjų, bet jų nenurašiau, palikau ateičiai.

Knygos. Buvo ir nusivylimų, ir džiaugsmų.

Iš pradžių nuvylė Olgos Tokarczuk knyga „Dienos namai, nakties namai“. Nežinau, kodėl iš šios knygos tikėjausi stebuklų, bet taip jau kartais būna su tomis knygomis. Neradau ten stebuklų, apmaudu ir liūdna dėl to.

Kitas nusivylimas – Ali Smith knyga „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai”. Šita pas mane atsidūrė tik todėl, jog pigiai kainavo per akcijas, be to gražus pavadinimas. Nieko iš jos nesitikėjau, paskaičiau mažiau nei trečdalį ir atidėjau į šalį. Vargu ar vėl skaitysiu, tiesiog ne mano knyga.

Didžiausias nusivylimas – mano meilės Jurgio Kunčino knyga „Kasdien į karą“. Iš esmės man patinka viskas, ką rašo Kunčinas, bet kai paėmiau šią knygą, tai supratau, kad man iš esmės patinka viskas, ką rašo Kunčinas, tik ne ši knyga. Nors braižas tas pats, stilius tas pats, yra gražių sakinių ir įdomių minčių, bet ganėtinai sunkiai skaitėsi. Jaučiu, jog vis tiek teks kažkada ją pabaigti skaityti, tačiau tas laikas tikrai ne dabar.

Didžiausio džiaugsmo negaliu išskirti. Labiausiai patiko šios knygos: Witold Gombrowicz romanas Apsėstieji, Charles Bukowski apsakymų rinkinys Paprastos beprotybės istorijos, Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“, mano numylėto lenkų rašytojo Jerzy Pilch apsakymų rinkinys „Mano pirmoji savižudybė“, o didžiausią intrigą sužadino ir neleido padėti knygos į šalį Henning Mankell detektyvas „Žudikas be veido“.

Muzika. Tingūs metai.

Geriausias koncertas – Sepultura Rygoje kažkada vasario ar kovo mėnesį. Sepultura mačiau pirmą kartą, koncertas patiko, naujos dainos patiko, senos dainos patiko, grupės bendravimas su publika patiko, pagrindinis ekipažas patiko, naktinė muzika važiuojant atgal į Vilnių patiko, pavargau kaip turi būti, ir tai taip pat patiko ;)

Iš kitų koncertų įstrigo God is an Astronaut (rudenį Lofte), vietinių Lucky Strike koncertas (pavasarį Pogo) ir The Turbos debiutas (žiemą Kably). Galbūt buvo dar kažkas gero, bet nepamenu jau. Keisčiausius jausmus sukėlė Soulfly koncertas (rudenį New York klube) – grupė kažkada stipriai mylėta, dar ir dabar karts nuo karto paklausoma, gyvai grojo gerai, bet pats grupės lyderis toks buvo nejudrus ir be emocijų, tai kažkaip keistai klausėsi/žiūrėjosi.

last.fm rodo, kad per metus daugiausiai klausiausi Deftones (680 dainos), Arctic Monkeys (300), Beatsteaks (297), Coldplay (291) ir Pearl Jam (230).

Laukiamiausias metų albumas buvo Deftones „Koi No Yokan“, bet ar aš esu juo nusivylęs, ar patenkintas, negaliu atsakyti. Didžiausią nusivylimą atnešė Best Coast albumas „The Only Place“.

Iš esmės esu užsnūdęs muzikos paieškose, užtenka to, ką turiu nuo seno ar esu radęs prieš metus-dvejus.

Iš atskirų dainų labai strigo šios:

Cloud Boat – Bastion

Baths – Lovely Bloodflow

Bon Iver – Skinny Love

Pearl Jam – Elderly Women Behind The Counter In A Small Town

Baroness – EULA

Solstafir – 78 Days In The Desert

The Kills – Fried My Little Brains

R.E.M. – Nightswimming

Henning Mankell “Žudikas be veido“

2012/07/01

Henning Mankell

“Žudikas be veido”

Puslapiai: 352

Išleido: “Baltos lankos”

Metai: 2009 m.

Tiražas: 3000 egz.

Dailininkas: Zigmantas Butautis

Šiuo rašytoju susidomėjau perskaitęs Salomėjos trumpą recenziją apie jo romaną „Klystkeliais“. Bet kadangi būtent tos knygos neradau Baltų lankų leidyklos knygyne, tai pėmiau „Žudiką be veido“.

Anksčiau esu skaitęs kelis Agatos Kristi detektyvus anglų ir lietuvių kalbomis, Paul Auster psichologinį detektyvą/trilerį „Niujorko trilogija“ ir Charles Bukowski „Skaitalą“ (ar pastarąjį galima vadinti detektyvu – diskutuotinas klausimas). Bukowskio detektyvas buvo savam stiliuje, Agatos Kristi detektyvai per daug panašūs (visur nuodai pasirenkami kaip žudymo priemonė) ir nekeliantys daug intrigos, o štai Paul Auster romanas buvo kažkas nuostabaus – ir psichologija, ir mistika, ir tokia sick sick sick nuotaika, jog negalėjau atsitraukti nuo tos knygos. Na, o kuo skiriasi Henning Mankell detektyvas nuo visų anksčiau skaitytų?

Visų pirma, romano pagrindinis veikėjas inspektorius Kurtas Valanderis yra truputį kitoks, nei visų skaitytų detektyvinių romanų ar matytų trlerių filmų veikėjai. Jis toks užsidepresavęs, visąlaik galvoja apie tai, kokie dabar baisūs laikai, ir kad viskas tik blogėja. Aišku, jis kartais išgeria, aišku, jis mažai miega, valgo, kas papuola. Ir dar, lyg problemų būtų maža, jis negali surasti kalbos tiek su tėvu, tiek su dukra, o su žmona išsiskiria. Nepaisant visko, pagrindinio veikėjo problemos yra labai žmoniškos, suprantamos, ir jos netrukdo skaityti.

Antra, rašytojas puikiai perteikia Švedijos problemos. Mes esam įpratę galvoti, jog visa Skandinavija yra tarsi nuostabaus gyvenimo oazė, tačiau Henning Mankell pateikia kiek kitokią Švedijos versiją. Besikeičianti Švedija – narkotikų, prostitucijos, prekybos žmonėmis liūne skęstanti valstybė, neišvengianti skandalų aukščiausiuose politikos sluoksniuose, nesugebanti išspręsti imigrantų antplūdžio problemų. Visi šie dalykai labai gerai perteikti, romane yra savo vietose, be jų šis detektyvas prarastų savo gelmę.

Knyga taip įtraukė, jog net būdamas lėtas skaitytojas perskaičiau ją per mažiau nei parą. Visų pirma, 352 puslapiai skaitant kišeninio formato knygą labai greitai ištirpsta, o kur dar autoriaus sukurta intriga, verčianti skaityti romaną vos tik atsiradus laisvai minutei ;) Manau knyga turėtų patikti tiems užkietėjusiems detektyvų mėgėjams, tiek tiems, kurie karts nuo karto paskaito tokio turinio literatūrą.

P.S. Aš, būdamas didelis CSI mėgėjas, pastebėjau vieną dalyką. Ant knygos nugarėlės yra užklijuotas lipdukas. Jį nulupus, galima matyti, jog knyga buvo išleista su klaidingai parašyta autoriaus pavarde ir vardu – Heninning Mankel. Įdomu, ar visas tiražas buvo taip išleistas, ir kiek laiko/nervų/pinigų kainavo klaidos ištaisymas? ;)

 


%d bloggers like this: