Posts Tagged ‘žurnalai’

Balandis

2015/04/26

Balandis buvo kūrybingas mėnuo, o viską vainikavo idėja su Ei. sukurti grupę ir pradėti kartu groti. Dar geriau, kad gavom tiek patalpas repeticijoms, tiek būgnus, nes patys turim tik elektrinę gitarą ir kubą. Kas iš to išeis – visiškai neaišku, juolab, kad turiu problemą planuoti ir neįgyvendinti savo sumanymų. Bet tai, kad kasdien imu gitarą į rankas ir pradedu daryti pratimus kairės rankos pirštams, yra šiokios tokios disciplinos požymis.

– – –

Kurį laiką nerašau nieko asmeniška, ir tai visai gerai. Pastaruoju metu gyvenu įsijungęs darbo režimą. Dirbu, dirbu, dirbu, galvoju apie darbą, dirbu toliau. Energijos lieka gitarai, draugams savaitgaliais ir šiokių tokių idėjų generavimui. Kai kurios idėjos patį trikdo ir net neaišku ar jos kažkiek vertingos yra, ar ne, bet turbūt laikas parodys kaip ten kas.

Ir dar – kai nerašai apie asmeninius dalykus, tai jie kažkaip lengviau praeina. Nors žinau, jog kai kurie žmonės rašo, nes išrašius viską palengvėja, man visgi yra atvirkščiai – rašau tam, kad tai liktų.

– – –

Šį mėnesį pirkau du moteriškus žurnalus – „Panelė“ ir „Cosmopolitan“; kol kas neaiškinsiu kodėl.

„Panelė“ primena mokyklą, kai klasiokės atsinešdavo naujausią numerį ir mes paprašydavom jų duoti paskaityti ten buvusias rubrikas „Sex failai“, „Raudonasis puslapis“; po to dar kažkoks kunigas turėjo savo rubriką. Būdavo ir juokinga, ir baisu skaityti apie paaugliams kylančias problemas dėl to, kad susikišo bananą ten, kur šiaip jau bananai nėra kišami, ir t.t., ir pan., ir tik dabar pagalvojau, jog tie skaitytojų laiškai galėjo būti visiškai sumeluoti, bet tuo metu niekam nė į galvą nešovė abejoti dėl jų autentiškumo.

Ką radau dabar atsivertęs „Panelę“ buvo nei šis, nei tas. Tiesa, visai neseniai paaiškėjo, jog žurnalo redakcija išeina iš darbo, o žurnalo leidėjai planuoja, kad „Panelė“ visaip kaip atsinaujins.

Paauglystėj „Cosmopolitan“ skaičiau kur kas daugiau nei „Panelę“. Vien ko verti buvo straipsniai apie seksą! O, taip – tuo metu joks kitas leidinys negalėjo pasiūlyti tiek paaugliui berniukui rūpimų straipsnių sekso tema. Apie moterišką orgazmą buvau prisiskaitęs daugiau nei apie Lietuvos istoriją, o kad pora mylėdamasi turi siekti patirti orgazmą kartu buvo toks pat lengvai suprantamas dalykas kaip ir Pitagoro teorema.

Skaitydavau „Cosmopolitan“ slėpdamas tai, nes nenorėjau, kad mama žinotų. O šiaip yra išlikęs keistas prisiminimas, susijęs su mama ir šituo žurnalu. Anksčiau mama skaitė „Laimą“, o kai pradėjo skaityti „Cosmopolitan“, ėmė pamažu keistis, kartais imdavo ir pasakydavo, kad, pvz., nieko čia nenormalaus, jog moteris eidama gatve rūko, bet kai po kažkiek metų mama palaipsniui nustojo skaičiusi „Cosmopolitan“, visas jos konservatyvus požiūris vėl sugrįžo, ir vieną kartą beeinant ji taip piktai pažiūrėjo į rūkančią moterį, kad galvojau tuo žvilgsniu ir užmuš ją.

Koks dabar „Cosmopolitan“ pasirodė po daugiau nei 10 metų pertraukos? Ganėtinai panašus. Čia viskas sukasi apie madą, karjerą, pinigus, sėkmę, seksą. Tie straipsniai, kuriuos nutariau perskaityti, iš esmės buvo įdomūs. Tik truputį juokinga, kai žurnalas prigrūstas šabloniškai gražių moterų paveiksliukų, o kažkuriame straipsnyje rašoma, kad vidinis grožis svarbesnis ;)

– – –

Seksualiniai troškimai yra keistas dalykas. Kodėl juose atsiranda konkreti mergina, kuri šiaip, pagal viską, ką žinai apie save, ten neturėtų atsirasti? Kodėl iš tų fantazijų jos neišstumia kitos merginos, su kuriomis susipažįstu ar kurias pažįstu jau kurį laiką?

Intelligent life?

2013/12/06

Kartais susigundau nusipirkti kokį nors retai skaitomą žurnalą. Kažkurį rudenį pabandžiau Intelligent life, bet kažkas su juo buvo ne taip. Kadangi praėjo daug laiko, aš viską užmiršau ir atleidau skriaudą, o kai vakar parduotuvėje pamačiau Intelligent life numerį su Frank Zappa ant viršelio, nutariau išbandyti šį žurnalą dar kartą.

Ką mes galime rasti 2013 m. lapkričio-gruodžio Intelligent life numeryje? Zappos ten tikrai nėra, tačiau kaip puikiai (mano atveju) suveikė jo veidas ant viršelio! ;)

130 puslapių, iš kurių 14 yra reklamos. 2 puslapiai apie maistą, 2,5 puslapio apie vynus, 2 puslapiai apie aktorės Claire Danes vaidmenis įvairiuose filmuose (priskirta skilčiai „Kultūra“ – baikit juokus, geriau jau parašykit apie kokį nors seną mažai kam žinomą filmą), 7 puslapiai apie būsimus renginius, 8 puslapiai apie stilių, 9 puslapiai apie architektūrą ir dizainą – man visa tai neaktualu. Žurnalo pabaigoje – apgailėtinas, neaišku kam reikalingas Manto Dubausko paniurnėjimas apie krepšinio čempionato transliacijas per televiziją.

42 puslapių kaip nebūta. Ką lieka skaityti?

4,5 puslapio tema „Kuris žmogaus amžius geriausias?“, kurią gvildena man, lietuviui, visiškai neaktualūs užsieniečiai. Suprantu, šiame žurnale daug straipsnių parengta užsienio žurnalistų, ir jie skirti ne tiek Lietuvos rinkai, kiek šiaip išsilavinusiam žmogui, bet ar tikrai taip būtų sunku pakalbinti lietuvius šia tema? Paimkit Sigitą Parulskį, Nekrošių, Andrių Mamontovą, Kristiną Sabaliauskaitę, ir tegul jie papasakoja, kokie gyvenimo metai jiems buvo maloniausi – bus daug įdomiau nei skaityti Michaelo Holroydo, Edwardo Carro ar Penelopės Lively mintis.

Įdomiausi straipsniai – apie mergaičių įkurtą mokyklą Pakistane ir II pasaulinio karo laikų vokiečio ir prancūzės meilės istoriją (abu po 8 puslapius). O kas lieka dar? Gražūs urvų paveiksliukai, trumpas, tačiau labai gražiai pateiktas straipsnis apie Antarktidą, istorija apie tai, kaip Nobelio laureatams yra pranešama džiugi naujiena, dargi straipsnis apie garsų Vilniuje gyvenusį ir dirbusį gydytoją Cemachą Šabadą – visa tai nei labai įdomu, nei neįdomu, bet neapleidžia jausmas, jog nieko nebūčiau praradęs, jei to nebūčiau perskaitęs.

Ir po to aš susimąsčiau – ar kai skaitydamas kultūrinį žurnalą noriu daug ką praversti, tai reiškia, jog man kultūra ne tiek jau ir įdomi, ar kad tai nėra labai vykęs žurnalas? O gal paprasčiausiai aš nesu žurnalo tikslinė auditorija, todėl man ir neįdomūs tokie dalykai kaip dizainas, stilius, architektūra ir t.t.? Juk jeigu dirbčiau rimtesnį darbą ir uždirbčiau daugiau pinigų, tai reiškia, kad gyvenčiau prabangiau, o jau tada ir vynas arčiau širdies, ir architektūra labiau rūpėtų? Teoriškai – taip.

Pamenu tą dieną, kai studijų tikslais atsiverčiau Verslo klasę ir Versus. Turėjau išankstinę nuomonę, kad abu žurnalai yra visiškai ne man, tačiau kai šiek tiek juos paskaičiau, nustebau supratęs, kad Verslo klasė yra visiškai nuostabus žurnalus, o Versus – na, aš nežinau, kam jis gali būti įdomus. Aš tikrai nebuvau (ir nesu) žurnalo Verslo klasės tikslinė auditorija, tačiau tai visai nesvarbu, nes būtent  tas žurnalas sugeba praplėsti akiratį, priversti susimąstyti ir t.t. Ką dar daugiau gali suteikti žurnalas?

– – –

Galvojant apie kadaise patikusius lietuviškus žurnalus, iškart prisimenu Istorijas. Kartą spaudos kioske paprašiau žurnalo Istorijos, o pardavėja man davė Intymias istorijas, tokia juokinga situacija buvo ;) Taip pat pamenu žurnalą Urbanation – rašė apie muziką ir miesto kultūrą, laukdavau jo kiekvieną mėnesį, kiekvienas naujas numeris buvo tikras įvykis! Jis buvo leidžiamas maždaug nuo 2006 m. pabaigos ir ėjo gal metus ar šiek tiek ilgiau. Iš esmės rašydavo apie alternatyvią muziką, tačia kartais pasitaikydavo, kad ant viršelio atsidurdavo, pvz.,  Nelly Furtado, bet tiek jau to, vis tiek įdomus buvo. Pamenu, būtent jame perskaičiau apie grupę Arctic Monkeys – dar nebuvau klausęs nė vienos jų dainos, bet straipsnis man kažkokiu būdu įkalė į galvą, kad ši grupė yra super ;) Tuo pačiu metu, kai ėjo Urbanation, jau buvo ir Pravda, kuri man iš pradžių labai patiko, bet kažkodėl palaipsniui mano susižavėjimas šiuo leidiniu virto pasipiktinimu.

O kai buvau paauglys, tai žiauriai kietas žurnalas buvo Modelis ir erdvė – jame būdavo kokio nors lėktuvo, tanko ar automobilio modelis, kurio detales iškirpdavai ir po to kantriai klijuodavai; pamenu, kad pirštai nuolatos būdavo užsitraukę tokia plėve nuo lipalo ;) Taip pat vienu metu buvo leidžiamas žurnalas F-1 savaitė (jei neklystu), tą irgi skaitydavau, nors tikrai ne viską suprasdavau. Na, o kai buvau jau visai vaikas, tai, žinoma, labiausiai laukdavau žurnalo Naminukas, po to spręsdavau tuos galvosūkius ir siųsdavau atsakymus. Taip pat dar Flintas patiko: buvo unikalus tuo, jog jis rašė tokias tarsi siaubo istorijas vaikams, ir dar jame ištikimi skaitytojai galėjo gauti tam tikrą laipsnį – NarLy, PaRyk ir GaBan; laipsniai suteikdavo privilegijų dalyvaujant žurnalo konkursuose.

Įdomu, ar dabar vaikai ir paaugliai skaito žurnalus? Kai lankiau pradinę mokyklą, tai pamenu, jog klasėje labai daug kas pirkdavo Naminuką, spręsdavom užduotis pertraukų metu. Ir išvis, man atrodo, kad aš visą laiką gyvenau tarp bendraamžių, kurie paprasčiausiai mėgo skaityti, ir būtent mokyklos/draugų, o ne namų aplinka skatino mano skaitymą.


%d bloggers like this: