Posts Tagged ‘žurnalas’

Džiugus rytas

2015/08/20

Kitą rytą nubundu pas Sk.

Jo butas šviesus, baltos sienos, aukštos lubos, medinės grindys. Pro langą girdžiu kaip garsiai važiuoja rytiniai troleibusai. Pažiūriu, kiek valandų – dar tik 06:20. Sk. lovoje nėra, greičiausiai jam pavyko kažkas gera su ta mergina.

Atsikėlęs bandau surasti veidrodį, bet užmirštu, kad jie jo tiesiog neturi. Išeinu į koridorių, vonioje prausiu veidą, geriu vandenį, iš dušo išeina V., pasisveikinam. Tada jis man duoda agurką, padėkoju ir išeinu namo.

Rytas maloniai vėsus, einu Šv. Stepono gatve link Rūdiškių stotelės. Prisėdęs stotelėje išsitraukiu vakar nusipirktą knygą ir skaitau, kol laukiu autobuso. Knyga nei labai gera, nei ką, bet ir įlipęs į autobusą skaitau ją toliau:

Sekmadienis. Knygoj, katrą skaitau, raša apie du bičus, gavusius du namus. Tie bičai yr tokie, kur trinas be tolka, beveik kaip mes anksčiau, tik gerokai anksčiau i Amerikoj. Viens gava palikimą, paveldėja du namus. I pasidalina su sava draugeliu. Tada viens nams sudege, nes viens iš jų biški nepasižiūrėja, nu bet antras da lika. Visai neblogai, man patink ta istorija. Tie bičai prieš tai nieka neturėja, o daba vis nors tą vieną namą, bet jie biški nesusitvarka, nes da niekad nebuva tokioj situacijoj. I da jie ger‘ per daug. Bet kaip skaitytojas aš biųki nepagaunu, a jie per daug ger‘, nes tiek daug problemų tur‘, a todėl problemų tur‘, ka per daug ger‘. Čia kaip tikram gyvenime. To niekad nežinosi.“ (Pedro Lenz, „Čia aš varatarius“)

Išlipu viena stotele anksčiau, galvoju nueisiu į parduotuvę, jeigu dirbs. Ir nors dar tik 07:03, parduotuvė jau dirba.

Man patinka vaikščioti parduotuvėse tiek vėlyvais vakarais, tiek ankstyvais rytais. Ir beveik kiekvieną kartą, kai po penktadienio nakvoju ne namie, o pas Sk., užsukęs į šitą parduotuvę perku „Lietuvos ryto“ laikraštį, nors kartą pirkau ir „Cosmopolitan“, ir „Panelę“. Taigi vos įėjęs iškart pagriebiu šeštadieninį laikraštį, tada jau leidžiuosi po maisto skyrius.

Pieno skyriuje man visada patinka, ten viskas šviesu, o visi tie skanūs sūreliai, jogurtai ir pienas kelia džiugias mintis. Bet šįkart perku kefyro, nes galvoju, kad nepamenu jau kada jo gėriau. Tada įsidedu dar sūrio, nes jo mažai likę šaldytuve. Pasiekęs duonos skyrių paimu skanios juodos duonos, nors tiksliai ir nežinau, kam man jos reikia, tada grįžtu per pusę parduotuvės iki daržovių skyriaus, įsidedu atpjautą arbūzo skiltį, ir kaip visada patraukiu prie makaronų.

Makaronų yra labai daug ir skirtingų rūšių, ir mane žavi visi tie makaronai. Makaronus mėgau nuo vaikystės, bet juos visada mes valgydavom tiesiog su pienu, ir tik paauglystėj pats pradėjau virtis spagečius, o dabar, dabar gi moku pagaminti tuos skanius makaronus su saulėj džiovintais pomidorais ir sojos padažu (žinau, kad skamba taip, tarsi ta soja nedera, ir gal tikrai ir nedera, bet man skanu). Todėl paimu makaronų (sraigtelių) pakelį, kitame skyriuje paimu ir tų  saulėj džiovintų pomidorų, o sojos dar likę namie.

Gėrimų skyriuje galvoju ar noriu mineralinio vandens, ar kolos, ir pasirenku mineralinį vandenį, o tada vėl leidžiuosi į kitą parduotuvės galą, nes prisimenu jogurtą. Bet kol nueinu, tas noras pradingsta. Iš tiesų man tiesiog patinka čia vaikščioti – jaučiuosi toks ramus, turintis tiek daug pasirinkimų, visiškas apsivalymas.

Kai jau noriu eiti prie kasų, prisimenu antrąjį parduotuvės aukštą. Ten beveik trečdalį užima alkoholio skyrius, bet jo aš nepasiekiu. Apžiūrinėju kanceliarines prekes, nors man ten nieko nereikia, tada randu kažkokias daržui skirtas priemones, apžiūriu, nors ir neturiu aš jokio daržo, bet ką čia gali žinot, o po to nueinu ir paimu šiukšlių maišų. Kažkuriame praėjime akis užkliūva už patalynių ir rankšluosčių, galvoju visai norėčiau baltos paklodės, nes namie turiu melsvą (gražiai melsvą), tada kažkokią geltoną ir raudoną su gumomis, ir dar kažkur krepšy yra net nė karto nenaudotų, bet nė viena iš jų nėra balta, balta būtų visai ne pro šalį, balta tokia graži būna, išvis nesuprantu kas pradėjo daryti ne baltas paklodes. Bet kad ir kaip bebūtų keista, matau vien tik paklodes su gumomis, o aš nenoriu su gumomis, o be to nė viena iš jų nėra balta – geltona, raudona, šviesiai ruda, bet tik ne balta!

Nusiraminau tik nuėjęs prie apatinio trikotažo, ten netikėtai pamačiau tokias gražios melsvos spalvos kojines, ir iškart jas paėmiau. Norėjau ir dar tokią pačią kojinių porą paimti, bet tokios melsvos jau niekur nebuvo, todėl paėmiau juodas ir smėlio spalvos.

Buvau toks ramus, nors kažkuria prasme ir užsivedęs, kad pradėjau net apžiūrinėti indus, mačiau baltas lėkštes, ir nors mes turim namie tų lėkščių ir tikrai nesiskundžiam jų trūkumu, tą akimirką man atrodė, kad reiktų nusipirkti lėkščių, nes gal kada nors ateis labai daug žmonių, ir būtų taip nesmagu, jei ne visiems tektų gražios lėkštės…

Susimokėjęs už viską išėjau iš parduotuvės. Kilau laipteliais link namų ir galvojau kaip viskas yra faina ir gerai. Štai ankstyvas rytas, o aš jau einu iš parduotuvės, ir kai grįžtu namo negaliu liautis galvojęs kokia šita diena yra graži ir maloni, ir kai išimu visas prekes ir pasigaminu pusryčius, valgydamas ir skaitydamas laikraštį matau, jog dar tik 07:40, o aš jau ir pusryčiauju, ir apsipirkęs, ir žinau, ką gaminsiu pietums.

Papusryčiavęs įjungiu skalbimo mašiną, jos būgnas sukasi ir sukasi, aš klausau Merry Clayton ir tvarkausi kambarį, o po to prisėdu prie savo stalo ir kurį laiką tiesiog žiūriu pro langą: kiemas visiškai tuščias, toks šviesus šviesus.

Ir pasidaro man kažkaip dar geriau.


%d bloggers like this: