Apie savižudybes, myžalus, kišenes ir kates

Buvo sunki diena emociškai, todėl žiūrėjau visokius filmus, kurie galėtų suteikti bent kažkokį prieglobstį ar pasiūlyti pabėgimą nuo savo minčių. Vienas iš tų filmų pasitaikė It‘s Kind Of A Funny Story – istorija apie šešiolikmetį, kuris nori nusižudyti, todėl kreipiasi pagalbos ir į yra paguldomas į psichiatrijos skyrių. Filmas nėra kažkuo labai ypatingas, tačiau jame radau daug pažįstamų emocijų, kurias patyriau vaikščiodamas į dienos stacionarą. Tiesa, filmas kur kas pozityvesnis nei realybė, kurią mačiau dienos stacionare, bet ar ne dėl šito pozityvumo ir rinkausi žiūrėti šitą filmą?

Vėliau nutariau pasidomėti kas parašė scenarijų ir sužinojau, kad filmas pastatytas pagal Ned Vizzini romaną tuo pačiu pavadinimu. Ned Vizzini romane aprašė savo patirtį psichiatrijos klinikoje, nes kai buvo jaunas, sirgo depresija ir norėjo žudytis. Skaitant rašytojo biografiją atrodo, kad jam vėliau šiaip jau sekėsi gyvenime, nes jis toliau rašė knygas ir dažnai buvo kviečiamas į mokyklas kalbėti apie depresiją, tačiau jo depresija, matyt, niekur nedingo, nes sulaukęs 32 metų visgi nusižudė.

***

Tuoj bus metai nuo mano bandymo.

Nemeluosiu – būna akimirkų, kai atrodo, kad tai visgi yra vienintelė išeitis.

***

Po varginančių paieškų pagaliau radau filmą, kurį norėjau jau seniai pažiūrėti. Viskas, ką apie jį prisiminiau, buvo tai, kad jis greičiausiai išleistas iki 2000 metų ir kad jo pabaigoje vieni kitus nužudo arba nusižudo patys kažkokiame viešbučio ar gyvenamojo namo kambaryje; tokia lyg tamsi komedija.

Pasirodo, kad tas filmas yra Penn & Teller Get Killed (1989 m.). Ir jis, tiesą sakant, yra blogas. Jame užknisa viskas – pagrindiniai veikėjai, jų juokeliai, nesiliaujantis pokštų vienas kitam krėtimas, kuris galiausiai ir priveda prie to, kad vieni kitus netyčia nužudo arba nusižudo patys. Suprantu, kad filmo pasirodymo metu Penn & Teller buvo magijos žvaigždės, todėl žiūrint filmą, kai abu veikėjai tau nėra kažkokie kultiniai vyrukai, filmas tampa labai lėkštas. Čia tas pats, kas žiūrėti neoficialų Deftones dokumentinį filmą žmogui, visai neklausančiam Deftones – jam tai nebus įdomu.

Geriau jau būčiau pusantros valandos žiūrėjęs į sieną.

***

Sapnavau, kad myžu į klozetą ir myžalai tyška ant mano kelnių kišenių. Galvoju: dabar negalėsiu susikišti rankų į kišenes.

***

Keista, tačiau rankų laikymas kišenėse, anksčiau buvusi tarsi neatskiriama įvaizdžio dalis, ėmė ir pradingo. Anksčiau sulaukdavau daug priekaištų iš mamos, kad vaikštau susikišęs rankas į kišenes, o kartą, dar mokyklos laikais, net direktorius priėjo prie manęs ir pasakė, kad negražu laikyti rankas kišenėse, kai šalia yra merginos. Tuo metu visos tos pastabos man nieko nereiškė, tai kaip čia dabar nutiko, kad kažkuriuo metu nustojau laikyti rankas kišenėse? Gal turėjau džinsus ar kelnes, kurių kišenėse buvo nepatogu laikyti rankas? Gal pradėjęs dirbti archyve supratau, kad oficialioje aplinkoje laikyti rankas kelnėse yra nemandagu? Gerai pamenu tik tai, kad kai pradėjau dėvėti švarką, tada rankas pradėjau kišti į švarko kišenes. Dabar rankų nelaikau ir švarko kišenėse, nors dažnai mėgstu jas trumpam įkišti, tarsi kažko tose kišenėse paieškoti ar pasitikrinti, ar visi daiktai savo vietose.

Keisčiausia, kad dabar nesuprantu, ką ta rankų laikymo kišenėse poza išvis reiškė.

***

„A book is made out of small selfishnesses. The selfishness of shutting the door against your family. The selfishness of ignoring the pram in the hall. The selfishness of forgetting the real world to create a new one. The selfishness of stealing stories from real people. The selfishness of saving the best of yourself for that blank-faced anonymous paramour, the reader. The selfishness that comes from simply saying what you have to say.“

Įdomus straipsnis apie menininkus ir jų kūrinius – ir ar įmanoma nemėgti menininko kaip žmogaus, bet toliau vertinti jo darbus.

https://www.theparisreview.org/blog/2017/11/20/art-monstrous-men/#.WhUq604oJUE.facebook

***

Kai buvau paauglys ir turėjau internetą, susidurdavau su problema, kad kartais nebūdavo iš kur gauti kokios nors grupės albumo. Tada, norėdamas kompensuoti tą nerealizuotą galimybę paklausyti naujos muzikos, surasdavau to albumo dainų tekstus ir juos skaitydavau. Man atrodė, kad tokiu būdu vis tiek bent kažkiek galiu susipažinti su grupe ar jų skleidžiamomis idėjomis. Taip esu perskaitęs ne vieno albumo dainų tekstus, o tuos albumus kartais paklausydavau po ilgo laiko, neretai – mėnesio, pusmečio, metų.

Ir štai šiandien, po ilgo laiko, vėl grįžau prie dainos teksto skaitymo vietoj to, kad paklausyčiau dainą. Gavau laišką iš tokio ir tokio muzikos kūrėjo, kad prisega dainą radijui ir dainos tekstą. Nieko nežinojau nei apie kūrėją, nei apie dainą, todėl nusprendžiau pirmiausiai paskaityti jos tekstą:

„I woke up last night,
what you did, ain’t right…
You thought that I won’t find out,
but now I know the other side…
I always trusted you,
now it’s over and I’m through…
You played games behind my back?
While I was feeding you from my hands…
You told me that I’m your friend,
but friends don’t do shit like this, it’s the end…
We were like brothers, now we’re not,
cause you stabbed me in my back…“

Neapleido nuojauta, kad tai mano kažkada paauglystėje parašytas tekstas – anksčiau įsivaizduodavau, kad esu vienos (po to – kitos) grupės vokalistas ir į storus sąsiuvinius rašydavau neva dainų tekstus. Šitas tekstas savo tematika ir paprastumu primena tuometinių mano tekstų nuotaikas.

Po to paklausiau ir prisegtą dainą – nesudomino.

***

„Katės turėjo magišką galią, nesvarbu, ar jos bendraudavo su raganomis ir velniais. Jos galėjo neleisti duonai iškilti, jei įeidavo į kepyklą Anžu. Jos sužlugdydavo žūklę, jei pereidavo kelią žvejams Bretanėje. Užkastos gyvos Berne, jos išnaikindavo lauke piktžoles. Katės vaidino svarbų vaidmenį liaudies medicinoje visais atvejais, išskyrus raganų pinkles. Nelaimingai nukritę, čiulpdavo kraują iš tik ką nukirstos katino uodegos, kad pasveiktų. Sergantys plaučių uždegimu gerdavo kraują iš katės ausies. Kad praeitų dieglys, maišydavo vyną su katės išmatomis. Galėjai tapti nematomas, bent jau Bretanėje, suvalgęs tik ką nudobtos katės karštas smegenis.“

Robert Darnton, „Didžiosios kačių skerdynės ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai“

Žymos: , , , , , , , ,

Vienas atsakymas to “Apie savižudybes, myžalus, kišenes ir kates”

  1. Marija Says:

    Iš filmų apie savižudybę tai man labiausiai patiko “Wristcutters: A Love Story“. Jame ir Tom Waits vaidina.
    O šiaip dėl savižudybės, kažkada nusprendžiau, kad niekada nesižudysiu, nes nėra prasmės, vis tiek kada nors mirsiu, o gal dar kažkas gero ir įdomaus atsitiks, nes gyvenimas banguoja – nebūna vien geras ar blogas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: