Sniegas, maistas, detektyvai ir sapnai

Kai skyrėmės pirmą kartą, to nenorėjau, bet žinojau, kad reikia.

Dabar einu susitikti su ja ir žinau, kad noriu skirtis, nors tai nebūtina daryti.

Sninga, šlapia, šąla rankos.

***

„Yra lėkštės, bet nėra apetito.“

Wislawa Szymborska

***

Prieš grįžtant savaitgalį namo mama atsiunčia sms – klausia, ko norėčiau pietums šeštadienį.

Atsakau, kad manų košės.

Mama atrašo: Prajuokinai ;)

Jai daug labiau patiktų, jei aš norėčiau ko nors tokio, kur ji turėtų pasistengti, kur užtruktų, kur gal net šiek tiek nerimautų – pavyks ar nepavyks patiekalas.

Bet aš iš tiesų dažniausiai noriu paprastų dalykų – manų košės, avižų košės, grikių su šiek tiek pieno arba sriubos su pievagrybiais.

Šitiems norams dažniausiai nelemta išsipildyti.

***

Kartais išsiskyrimai nėra liūdni. Kartais išgeri alaus ir vėl bučiuojiesi, o rankos siekia kūno, kurio tu nenori prarasti.

***

Po išsiskyrimo sapnavau G.

Vaikščiojau Alytaus vietoje, kuri vadinama Garadoku. Ten sutikau G. Ji buvo maloniai nusiteikusi, tik mus vis kažkas sekė, todėl mes negalėjom niekaip likti dviese. Vaikštinėjom po kiemą, G. skynė gėles, kartais persimesdavom vienu kitu žodžiu, kai būdavom tikri, kad mūsų persekiotojai negirdi. Atrodė, kad tie žmonės sergsti G., tik nesupratau, nuo ko. Po to mes rasdavom tokių vietų, kur galėjom bučiuotis ir glamonėtis, kad persekiotojai mūsų nematytų, bet niekaip neturėdavom užtektinai laiko mylėtis. Taip mes slapstėmės kurį laiką, kol G. nusivedė mane namo. Užsibarikadavom kambaryje ir ji atsigulė į lovą. Ateik, sako. Ir aš palinkau virš jos kūno. Tik dabar pamačiau, kad jos suknelė su gėlytėmis. Aš artėjau prie jos veido. Ji šypsojosi.

***

Alytuje mamai ir jos draugui gaminau vakarienę – krevetes su ryžiais ir tokia pomidorų tyre. Receptas buvo labai neišsamus ir greitai tapo aišku, kad patiekalas neišeis toks, kokio aš tikėjausi.

Kai viskas buvo pagaminta, sudėjau maistą į lėkštes ir nunešiau į svetainę ant stalo.

Vos pradėjęs valgyti supratau, kad viskas čia negerai, ir nors mama su draugu sakė kitaip, tai niekuo negalėjo man padėti. Sėdėjau ir jaučiausi nusivylęs savimi dėl patiekalo. O tada įvyko dar baisesnis suvokimas – mes gi išsiskyrėm su Agne.

Sėdėjau tarsi šoko ištiktas ir negalėjau nei valgyt, nei kalbėt. Pasukau galvą į televizorių, ten rodė tokią laidą, kurioje visokie dainininkai apsimeta kitais dainininkais ir atlieka jų dainas. Kažkas apsimetė M. Jacksonu, kažkas SIA, kažkas K. Kerbedžiu. Komisija komentavo jų pasirodymus ir panašumą į tikruosius atlikėjus. Visi visais buvo patenkinti. Žmonės dainavo ir šoko, žiūrovai plojo, ir tai tęsėsi ir tęsėsi, ir kai mama paklausė, kas man yra, nes atrodau keistai, atsakiau, kad viskas gerai. Tada šiaip ne taip baigiau valgyti vakarienę, išgėriau likusį alų butelyje ir nuėjau į kambarį. Pasiklojau lovą, paėmiau knygą ir palindau po antklode. Greitai atėjo katė, įsitaisė prie kojų ir man tapo šilčiau. Skaičiau detektyvą, bet galvoj buvo visai kas kita.

Jos žvilgsniai, kaip ji šypsosi, laibi pirštai, lūpų kampučiai, palaidi plaukai, kaip kasau jai nugarą prieš miegą ir pasakoju išgalvotas pasakas, pirmas mūsų pasimatymas ir mano suplyšę konversai, jos bute jaučiuosi kaip namuose, ir du katinukai, naktimis atnešantys mano kojines iš koridoriaus prie lovos, ir malonus ilgesys, kai ji kur nors išvyksta, ir šaldytos picos, ir

Aš baigiau skaityti detektyvą, o naktis nusimato sunki ir ilga.

***

Po to dar kartą sapnavau G.

Sapne aš vaikščiojau kažkokiame užmiestyje su Agne. Mes artėjom prie kažkokio gardo, tvoros ar užtvaros. Kuo arčiau buvom, tuo aiškiau įžiūrėjau, kad už tos tvoros guli kažkoks žmogus. Kai priartėjom dar arčiau, man pasirodė, kad tas žmogus yra G. Tada mes priėjom dar arčiau ir aš pamačiau, kad tai tikrai yra G. Agnė pasakė, kad čia yra dienos stacionaras ir čia laikomi žmonės, kuriems reikalinga skubi psichologinė pagalba, arba kurie galvoja nusižudyti, arba kuriems labai sunki depresija, tai jie čia prižiūrimi ir jiems duodama vaistų. G. atrodė pusiau blaivi, matyt, prikimšta vaistų. Aš pasilenkiau ir kalbinau ją pro tvorą, bet neatrodė, kad ji mane prisimintų. Tada Agnė pasakė, kad mums jau laikas eiti, bet aš pasakiau, kad pasiliksiu čia, kol pasveiks G.

„Doubt Is My Rope Back To You“

Penktadienis. Prisileidau vonią vandens. Įprotis gulėti karštoje vonioje niekur nedingo, tik darau tai daug rečiau. Bet dabar puiki proga – turiu laisvo laiko iki vakaro ir knygą.

Vandenį aš leidžiu visada vienodu būdu – pirmiausiai karšto, po to kažkiek šalto. Dažnai būna, kad prileidęs karšto, o vėliau šalto vandens įkišu koją ir tikrinu, ar vanduo ne per karštas.

Šiandien kažkaip nepagalvojau apie tą karštumą, tai įlipau į vonią abejomis kojomis. Po kelių sekundžių pajutau, kad kojos dega, ir iškart užsilipau abejomis kojomis ant vonios kraštų.

Tai dabar taip ir stoviu. Lubos arti. Pas mus vonios kambaryje yra toks langelis į virtuvę, tai pažiūrėjau pro jį, bet virtuvėj nedega šviesa, tai matau ją tik tamsoje. Kad ir kaip bebūtų, iš šitos naujos, neįprastos pozicijos viskas atrodo kur kas įdomiau – daiktai ir dušo priemonės, ir klozetas, ir skalbimo mašina, ir kriauklė – viskas dabar man yra neįprastu atstumu.

Buitis mane visada žavi tokiais keistais mažmožiais, kuomet netyčia reikia sulaužyti nusistovėjusią tvarką ir tada viską pamatai tarsi kitu kampu.

***

Psichologė, pas kurią dabar lankausi (trečia psichologė, su kuria tenka bendrauti) yra gera psichologė. Arba gal reiktų sakyti, kad ji tinka man. Nors du kartus parodė emocijas ir kartą negalėjo atsakyti į mano klausimą (bet gal to ji daryti ir neturėtų?), ji padeda man pažvelgti į man rūpimus dalykus iš naujos perspektyvos.

***

Ištrauka iš Haruki Murakami romano „Dansu dansu dansu“:

„Kartais man regis, jog mane įsuko verpetas. Aš jau turiu žmoną – ji irgi japonė – ir mes susilaukėme vaiko. Aš juos labai myliu. Net dabar aš juos myliu. Bet kai patį pirmą kartą sutikau Ame, ji iškart mane įtraukė. Nepajėgiau jai atsispirti. Aš žinojau, kas vyksta. Žinojau, kad daugiau tai man nepasitaikys – bent jau ne šiame gyvenime. Tuomet ir apsisprendžiau – jei eisiu su ja, ateis laikas, kai gailėsiuosi. Bet jeigu neisiu, prarasiu savo egzistencijos raktą.“

Galima ir SEL dainos žodžiais apie tą patį (bet „Belmondo“ koveris daug geresnis):

„Tu jauti tą patį ką ir aš jaučiu,
Mes bėgame abu nuo tų minčių,
Kad vis vien laimė amžinai nesitęs,
Tu neturėsi manęs, aš neturėsiu tavęs.“

SEL man nekelia jokių asociacijų su mano gyvenimu, tačiau Haruki Murakami iki šiol išliko susijęs su E. Kai mes susipažinom su ja, ji po to pradėjo skaityti „Avies medžioklę“. Kartą-kitą pacitavo man kažką iš tos knygos. Jai tiko skaityti Haruki Murakamį, ji buvo kaip viena iš tų įspūdingų, keistų veikėjų iš jo romanų. Aistra, švelnumas, fatališkumas ir tas jausmas, kad – – –

Niekada.

***

Vėlyvas pokalbis telefonu su Agne. Kalbamės apie mus.

Primena visus tuos kartus, kai tėvas gyveno Šiauliuose, o mes su mama Alytuje, ir dažnai visi kalbėdavome dar fiksuoto ryšio telefonu. Taip jau išeidavo, kad bekalbėdami telefonu tėvai kartais susipykdavo dėl ko nors, tada baigdavo kalbėti, po kelių minučių vėl vienas kitam skambindavo. Mama dažnai sakydavo tėvui „Rimai, nu, kas gi yra?“, ir mes laukdavom, ką jis atsakys.

Kartais tėvas numesdavo telefono ragelį.

Kartais tėvas imdavo verkti.

***

Paradoksas: galiu daug rašyti apie savo emocijas, būsenas ir jausmus, bet nors užmušk mane – nemoku apie tai kalbėtis su antra puse.

***

Vieną kartą kažkas pasikeitė mamos elgesyje, ir ji nustojo priekaištauti tėvui. Jei šis ką nors prisidirbdavo, ji nieko nesakydavo. Tėvas išeidavo, negrįždavo kelias dienas, tada grįždavo, bet jį pasitikdavo visiškas mamos abejingumas. Tėvas ilgai neištvėrė tokio elgesio – vieną dieną dėl kažko įtūžęs susirinko pagrindinius daiktus ir išvažiavo. Pirmą kartą mačiau mamą, kurios jų konfliktas, atrodė, visai neskaudino. Ji gamino maistą, tvarkė namus, mes planavom, ką veiksim vasarą.

Po daug metų mama, esant kažkokiai progai, prisiminė tą laikotarpį ir savo ramumą. Ji paaiškino, kad jai taip atsibodo tėvo būdas ir nesąmonės, kurias jis daro, kad galiausiai ji nusprendė nebepykti ant jo ir parodyti, kad jis jai visai nereikalingas. Jos planas buvo tikrai efektyvus.

***

„Kai man nebelieka vietos.“

Apie savižudybes, myžalus, kišenes ir kates

Buvo sunki diena emociškai, todėl žiūrėjau visokius filmus, kurie galėtų suteikti bent kažkokį prieglobstį ar pasiūlyti pabėgimą nuo savo minčių. Vienas iš tų filmų pasitaikė It‘s Kind Of A Funny Story – istorija apie šešiolikmetį, kuris nori nusižudyti, todėl kreipiasi pagalbos ir į yra paguldomas į psichiatrijos skyrių. Filmas nėra kažkuo labai ypatingas, tačiau jame radau daug pažįstamų emocijų, kurias patyriau vaikščiodamas į dienos stacionarą. Tiesa, filmas kur kas pozityvesnis nei realybė, kurią mačiau dienos stacionare, bet ar ne dėl šito pozityvumo ir rinkausi žiūrėti šitą filmą?

Vėliau nutariau pasidomėti kas parašė scenarijų ir sužinojau, kad filmas pastatytas pagal Ned Vizzini romaną tuo pačiu pavadinimu. Ned Vizzini romane aprašė savo patirtį psichiatrijos klinikoje, nes kai buvo jaunas, sirgo depresija ir norėjo žudytis. Skaitant rašytojo biografiją atrodo, kad jam vėliau šiaip jau sekėsi gyvenime, nes jis toliau rašė knygas ir dažnai buvo kviečiamas į mokyklas kalbėti apie depresiją, tačiau jo depresija, matyt, niekur nedingo, nes sulaukęs 32 metų visgi nusižudė.

***

Tuoj bus metai nuo mano bandymo.

Nemeluosiu – būna akimirkų, kai atrodo, kad tai visgi yra vienintelė išeitis.

***

Po varginančių paieškų pagaliau radau filmą, kurį norėjau jau seniai pažiūrėti. Viskas, ką apie jį prisiminiau, buvo tai, kad jis greičiausiai išleistas iki 2000 metų ir kad jo pabaigoje vieni kitus nužudo arba nusižudo patys kažkokiame viešbučio ar gyvenamojo namo kambaryje; tokia lyg tamsi komedija.

Pasirodo, kad tas filmas yra Penn & Teller Get Killed (1989 m.). Ir jis, tiesą sakant, yra blogas. Jame užknisa viskas – pagrindiniai veikėjai, jų juokeliai, nesiliaujantis pokštų vienas kitam krėtimas, kuris galiausiai ir priveda prie to, kad vieni kitus netyčia nužudo arba nusižudo patys. Suprantu, kad filmo pasirodymo metu Penn & Teller buvo magijos žvaigždės, todėl žiūrint filmą, kai abu veikėjai tau nėra kažkokie kultiniai vyrukai, filmas tampa labai lėkštas. Čia tas pats, kas žiūrėti neoficialų Deftones dokumentinį filmą žmogui, visai neklausančiam Deftones – jam tai nebus įdomu.

Geriau jau būčiau pusantros valandos žiūrėjęs į sieną.

***

Sapnavau, kad myžu į klozetą ir myžalai tyška ant mano kelnių kišenių. Galvoju: dabar negalėsiu susikišti rankų į kišenes.

***

Keista, tačiau rankų laikymas kišenėse, anksčiau buvusi tarsi neatskiriama įvaizdžio dalis, ėmė ir pradingo. Anksčiau sulaukdavau daug priekaištų iš mamos, kad vaikštau susikišęs rankas į kišenes, o kartą, dar mokyklos laikais, net direktorius priėjo prie manęs ir pasakė, kad negražu laikyti rankas kišenėse, kai šalia yra merginos. Tuo metu visos tos pastabos man nieko nereiškė, tai kaip čia dabar nutiko, kad kažkuriuo metu nustojau laikyti rankas kišenėse? Gal turėjau džinsus ar kelnes, kurių kišenėse buvo nepatogu laikyti rankas? Gal pradėjęs dirbti archyve supratau, kad oficialioje aplinkoje laikyti rankas kelnėse yra nemandagu? Gerai pamenu tik tai, kad kai pradėjau dėvėti švarką, tada rankas pradėjau kišti į švarko kišenes. Dabar rankų nelaikau ir švarko kišenėse, nors dažnai mėgstu jas trumpam įkišti, tarsi kažko tose kišenėse paieškoti ar pasitikrinti, ar visi daiktai savo vietose.

Keisčiausia, kad dabar nesuprantu, ką ta rankų laikymo kišenėse poza išvis reiškė.

***

„A book is made out of small selfishnesses. The selfishness of shutting the door against your family. The selfishness of ignoring the pram in the hall. The selfishness of forgetting the real world to create a new one. The selfishness of stealing stories from real people. The selfishness of saving the best of yourself for that blank-faced anonymous paramour, the reader. The selfishness that comes from simply saying what you have to say.“

Įdomus straipsnis apie menininkus ir jų kūrinius – ir ar įmanoma nemėgti menininko kaip žmogaus, bet toliau vertinti jo darbus.

https://www.theparisreview.org/blog/2017/11/20/art-monstrous-men/#.WhUq604oJUE.facebook

***

Kai buvau paauglys ir turėjau internetą, susidurdavau su problema, kad kartais nebūdavo iš kur gauti kokios nors grupės albumo. Tada, norėdamas kompensuoti tą nerealizuotą galimybę paklausyti naujos muzikos, surasdavau to albumo dainų tekstus ir juos skaitydavau. Man atrodė, kad tokiu būdu vis tiek bent kažkiek galiu susipažinti su grupe ar jų skleidžiamomis idėjomis. Taip esu perskaitęs ne vieno albumo dainų tekstus, o tuos albumus kartais paklausydavau po ilgo laiko, neretai – mėnesio, pusmečio, metų.

Ir štai šiandien, po ilgo laiko, vėl grįžau prie dainos teksto skaitymo vietoj to, kad paklausyčiau dainą. Gavau laišką iš tokio ir tokio muzikos kūrėjo, kad prisega dainą radijui ir dainos tekstą. Nieko nežinojau nei apie kūrėją, nei apie dainą, todėl nusprendžiau pirmiausiai paskaityti jos tekstą:

„I woke up last night,
what you did, ain’t right…
You thought that I won’t find out,
but now I know the other side…
I always trusted you,
now it’s over and I’m through…
You played games behind my back?
While I was feeding you from my hands…
You told me that I’m your friend,
but friends don’t do shit like this, it’s the end…
We were like brothers, now we’re not,
cause you stabbed me in my back…“

Neapleido nuojauta, kad tai mano kažkada paauglystėje parašytas tekstas – anksčiau įsivaizduodavau, kad esu vienos (po to – kitos) grupės vokalistas ir į storus sąsiuvinius rašydavau neva dainų tekstus. Šitas tekstas savo tematika ir paprastumu primena tuometinių mano tekstų nuotaikas.

Po to paklausiau ir prisegtą dainą – nesudomino.

***

„Katės turėjo magišką galią, nesvarbu, ar jos bendraudavo su raganomis ir velniais. Jos galėjo neleisti duonai iškilti, jei įeidavo į kepyklą Anžu. Jos sužlugdydavo žūklę, jei pereidavo kelią žvejams Bretanėje. Užkastos gyvos Berne, jos išnaikindavo lauke piktžoles. Katės vaidino svarbų vaidmenį liaudies medicinoje visais atvejais, išskyrus raganų pinkles. Nelaimingai nukritę, čiulpdavo kraują iš tik ką nukirstos katino uodegos, kad pasveiktų. Sergantys plaučių uždegimu gerdavo kraują iš katės ausies. Kad praeitų dieglys, maišydavo vyną su katės išmatomis. Galėjai tapti nematomas, bent jau Bretanėje, suvalgęs tik ką nudobtos katės karštas smegenis.“

Robert Darnton, „Didžiosios kačių skerdynės ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai“

Šunys, paauglystė ir nuotolinio pulto bučiavimas

A final goodbye
All we love we leave behind

Converge – All We Love We Leave Behind

Pasirodo, tai daina apie vokalisto mirusį šunį.

***

Kartais galvoju, kad randantis vis daugiau būdų kaip mums komunikuoti vieniems su kitais mūsų bendravimas tampa vis labiau paviršutiniškas.

***

Šiandien penktadienis, aš gerai nusiteikęs ir pats nesuprantu kodėl, bet klausausi Foje, Nojaus, HIM „Razorblade Romance“ albumo demo versijos.

HIM žymėjo pačią mano susidomėjimo muzika pradžią. Tuo metu kaip tik nusipirkau jų kasetę „Razorblade Romance“, vėliau sutaupiau pinigų muzikiniam centrui ir jau pradėjau pirkti kompaktinius diskus. Pirmieji pirkiniai labai gerai atskleidė tuometinį mano skonį ar jo neturėjimą – Limp Bizkit, Gorillaz ir atlikėja Atlanta. Tačiau ne jokia kita grupė, o būtent HIM ilgam išliko pagrindine grupe, kurios muzika mane žavėjo. Dabar kai pagalvoju, tai buvo popsovas rokas su ne itin gerais tekstais, o tuo metu atrodė, kad būtent tekstai yra kažkas TOKIO.

Kai jau turėjau jų tris kompaktus, per muzikinį centrą užprogramuodavau tam tikrą dainų seką iš visų trijų kompaktų, atsiguldavau į lovą prieš miegą ir, klausydamas HIM dainų, svaičiodavau apie vieną klasiokę. Tada paimdavau muzikinio centro valdymo pultą, o jis buvo toks labai švelnus, ir kartais priglausdavau jį prie lūpų, įsivaizduodamas, kad gal va panašus jausmas būtų ir bučiuoti tą klasiokę.

Vaje ;)

***

Ar kunigo Toliato knygų sėkmė (pirmoji parduota 18 000 egz. tiražu) žymi žmonių viltį, jog dvasingumą galima nusipirkti? Kodėl žmonės taip gausiai neperka Biblijos? Jei Leknickas leidžia žmonėms, nesusijusiems su poezija jaustis, kad jie per jo kūrybą priartėja prie poezijos, ar nėra taip, kad Toliatas suteikia viltį, kad per jį žmonės priartės prie Dievo? Jei Toliato knygos skatina žmones būti geresniais vieni kitiems, tada viskas puiku. Ir turiu pripažinti, kad Leknickas su savo kūryba yra taip pat reikalingas žmonėms. Mums visiems reikia panašių dalykų, tik mes renkamės skirtingą jų išraišką.

***

There‘s a time in life you have to protest
There‘s a time in love you have to take a rest

Arno – I‘m Just An Old Motherfucker

***

When teenagers complain that they want to be treated like human beings it‘s usually because they are treated like human beings.

Heathers (1988 m.)

Jau kurį laiką man patinka filmai apie jaunimą paskutinėse mokyklos klasėse. Dažniausiai tai amerikiečių filmai, bet tai nėra blogai. Juose mane žavi tiek mintis apie asmeninės spintelės turėjimą, tiek tai, kad valgydami pietus jie geria pieną iš tokių mažyčių pakelių. Bet ne tai yra svarbiausia.

Artėjant trisdešimtmečiui pradėjau vis daugiau galvoti apie mokyklos laikus. Anksčiau manęs tai beveik visai nedomino. Mokyklos prisiminimai ją baigus dar lieka kažkiek laiko aktualūs, tačiau siaurėjant žmonių iš mokyklos laikų ratui, su kuriais aš bendravau, siaurėjo ir susidomėjimas mokyklos laikais. Kas pasikeitė, tai, matyt, atsirado kažkoks atstumas nuo tų laikų, ta distancija tapo tokia didelė, kad pagaliau pradėjau galėt prisiminti mokyklos laikus be nostalgijos ir be mokyklos laikams būdingų nuostatų ar nuotaikų.

Dabar dažnai prisimenu pabirus dalykus iš tų laikų – diskotekas, kuriose retai lankydavausi, kaip trindavomės prieš pamokas klasės rūbinėje, kokie buvom netikę tarpklasinėse krepšinio rungtynėse, įvairius dalykus apie mokytojas ir mokytojus, kvapą sporto salės persirengimo kambaryje ir persirengimo politiką tame kambaryje, tą įdomų flirtą su B. siaurame koridoriuje, kartais aplankydavusią baimę, kad tave mokytoja pakvies prie lentos, kai tu tuo metu sėdi suole ir tau yra stipriai pasistoję, kaip su klasioku sutrikę stebėjom vienos klasiokės tarpkojį ir ten kažkas keisto matėsi pro jos džinsus, ir t.t., ir pan. Tačiau nepaisant visų šitų pabirų smulkmenų ir istorijų, šiuo metu mane labiausiai žavi tas jausmas, kad būdami paaugliai mes jautėmės ypatingi.

Atrodė, kad viskas, kas vyksta, yra be galo svarbu. Problemos buvo skaudžios ir neišsprendžiamos, kiekvienas susižavėjimas atrodydavo kaip tikra meilė, kartais kylantys konfliktai kvepėdavo ilgu karu, nauja išgirsta muzika sužavėdavo, keisti, negirdėti filmai stipriai sujaudindavo, knygos atverdavo dar platesnę perspektyvą. Visi buvo įsitempę, bet elgėsi kaip tikri kietękai. Humoras buvo keistas, vešėjo cinizmas, juokdavomės iš dalykų, iš kurių dabar visai nesijuokčiau, ir tuo pačiu metu kiekvienas slėpėm savo jautriąją pusę, nes atrodė, kad ji niekam nereikalinga, o tau pačiam tik maišo.

Aš tikrai nenoriu grįžti į tuos laikus ir iš esmės tik todėl, kad tada nė vienas iš mūsų nebuvom pilnai savarankiškas ir, na, negalėjom dirbti ir užsidirbti pinigų, o tas jausmas, kad esi jau suaugęs, bet negali pilnai savęs realizuoti kaip suaugusio žmogaus, varė į neviltį.

Seksualinis priekabiavimas, anekdotas ir Bleknickas

Šiandien Agnė klausia, kokia mano nuotaika.

 Mįslinga, atsakau.

Išties – labai tinkamas žodis pastarųjų dienų nuotaikai apibūdinti.

***

Man ramiau,
kai tavęs
nematau.

Bleknickas

***

If you love me, won‘t you let me know? kadaise dainavo grupė Coldplay.

Mums dažniau reiktų sakyti, ką mes jaučiam vieni kitiems.

***

Žinau pirmą ir paskutinį būsimo romano sakinius, o tai jau šis tas. Bet jei rimtai, tai su kiekviena diena vis labiau aiškėja kūrinio struktūra – o turint daug pabirų tekstų būtent struktūra yra raktas į didesnio kūrinio rašymą.

***

Mano pastangos išvengti žiniasklaidos naujienų apie visokius negatyvius dalykus neduoda jokių rezultatų. Jei nesilankau naujienų portaluose, mane vis tiek visas brudas pasiekia per socialinius tinklus. Pavargstu nuo neigiamų dalykų. Atrodo, kad absoliučiai viskas yra beviltiška, kad būtent mums teko gyventi kažin kokioje absurdiškoje valstybėje. Kartais galvoju, kad gal taip buvo visada, tik aš nepamenu, kad ir anksčiau tiek politikoje, tiek socialiniame gyvenime įvykdavo protu nesuvokiamų dalykų? Mokslas pažengęs į priekį kur kas toliau nei žmogiškumas.

***

Labiausiai iš proto varo seksualinio priekabiavimo tema.

Prieš metus dalyvavau mamos draugo jubiliejaus šventėje. Buvo pasamdytas ir muzikantas, kuris be grojimo ir dainavimo dar ir anekdotus ar kitokius pokštus pasakojo. Jam nesisekė juokinti publikos, bet jis nepasidavė ir vienu metu ėmė pasakoti štai tokį anekdotą.

Smėlio dėžėje žaidžia mergaitė ir berniukas. Dėl kažko jie susipyksta. Berniukas sako:
– Aš geresnis, nes mano tėtė yra direktorius.
– O mano tėtė miesto meras, – atkerta mergaitė.
– Bet mes turim džipą, – sako berniukas.
– O mes turim motociklą, – nenusileidžia mergaitė.

Žodžiu, jie taip kurį laiką pykstasi, vardindami visokius savo šeimų privalumus. Galiausiai berniukas, neturėdamas, ką daugiau pasakyti, nusimauna kelnes, parodo savo pimpalą ir sako:
– O aš va ką turiu, o tu neturi!

Mergaitė žiūri į berniuką, nusišypso ir sako:
– O man mamytė sakė, kad jei būsiu protinga, tai daug tokių turėsiu.

Ir staiga muzikanto pastangos nenuėjo veltui – visi pradėjo leipti juokais, anekdotas paėjo.

Sėdėjau prie stalo ir stebėjau visus. Man buvo šlykštu.

Vėliau kalbėjom su Domu Raibiu apie tokius muzikantų anekdotus ir t.t. Esmė, kad mums jie nesuprantami ir atgrasūs, tačiau mūsų tėvų kartai suprantami, nes jie augo visai kitaip. Todėl dabar, iškilus seksualinio priekabiavimo temai, tie senesni žmonės tarsi nesupranta, jog tai aktuali problema, jie įtarinėja, kad kažkas čia nori save išgarsinti, ką nors apjuodinti ir t.t. Aš suprantu, kad kartais norėtųsi pamatyti kažkokius įrodymus, tačiau tai ne visada įmanoma. Taip pat suprantu, kad mestas kaltinimas kitam žmogui dėl seksualinio priekabiavimo savaime apjuodina tą žmogų, o jei ir neapjuodina, tai bent užtraukia jam nemalonę. Viena, kai kaltinamieji prisipažįsta – tada kaip ir viskas aišku. Bet kaip su tais žmonėmis, kurie tai neigia? Juk galimas atvejis, kad kažkas gali ką nors apkaltinti seksualiniu priekabiavimu, kai to niekada nebuvo. Turint omenyje greitą visuomenės pomėgį smerkti, kaip toks žmogus vėliau turėtų gintis? Paradoksalu tai, kad jautriai reaguodamas į šią temą aš tuo pačiu metu galvoju apie štai ką: visuomenė dabar smerkia seksualinius priekabiautojus, o ar ateis laikas, kai ji tiems priekabiautojams leis reabilituotis?

O kas iš tiesų labiausiai stebina, tai kai kurių mano amžiaus žmonių negebėjimas ar nenoras suprasti seksualinio priekabiavimo problemos. Apie tai, kad moterys lygios su vyrais, su kai kuriais net neverta kalbėti. Įdomu tai, kad dalis šių žmonių yra tokie moralūs, pilietiški ir teisingi, kad net nepastebi, jog jiems trūksta elementaraus žmogiškumo.

Gimtadienis, barai, draugai ir krepšinis

Savaitgalis buvo visai neblogas. Nubudęs šeštadienį jaučiausi gerai, netgi buvau džiugios nuotaikos. Atrodo, kad kažin koks debesis nuslinko nuo galvos ir nuplaukė tolyn.

Kai gerai jaučiuosi, tada imuosi tvarkymosi, ir vakar susitvarkiau kambarį, persidėjau drabužius spintoje, išsiskalbiau nešvarius drabužius, po to juos padžioviau ant džiovyklės, o tada pasigaminau paprasčiausių grikių vėlyviems pusryčiams. Vėliau bandžiau rašyti, tačiau gera nuotaika trukdo susikaupti, todėl greitai lioviausi tai daręs. Šiek tiek paskaičiau, o vėliau žiūrėjau dar vieną Wallander‘io filmą. Jie nėra tokie geri kaip tada, kai juos žiūrėjau pirmą kartą, bet nieko tokio.

Vakare išvykau į Justino gimtadienį, tik iš pradžių nuėjau į Gedimino 9, kad man supakuotų dovaną. Dovanojau tris „Eridano“ leidyklos fantasy knygas, jos sudaro trilogiją. Nežinau, ar jam patiks, bet man patiko. Po to nuo GO9 ėjau pėsčias iki Bix baro. Užėjęs vidun, Justiną radau antrame aukšte. Buvau pirmas žmogus, tai pradėjom kalbėtis. Jis neseniai pusantro mėnesio keliavo po Zelandiją ir Australiją, tai turėjo ką papasakoti. Pasakojo apie kelionę ir vėliau, kai pradėjo rinktis daugiau žmonių.

Bix baro antras aukštas man asocijuojasi su Kęsto gimtadieniais, nes jis ten juos kelis kartus daro. Dar kartą ten vyko Eimanto gimtadienis ir dar gal Ramūnės arba Juozo, dabar tiksliai nepamenu. Esmė, kad nors žmonės skirtingi, didelė dalis jų draugų yra tie patys žmonės, todėl šiandien atrodė, kad tai yra dar vienas Kęsto gimtadienis; o ir šiaip Justinas gimtadienių anksčiau nedarydavo.

24 val. daugelis išvyko namo, o mes su Justinu ir Vytu nuėjom į Who Hit John. Vietą pasiūliau pats. Galvojau gal netikėtai ten sutiksiu tave, nors minėjai, kad būsi namie. Kartais tiesiog tavęs pasiilgstu, <…>.

Who Hit John‘e buvo užtektinai žmonių, bet mes radom sau vietą. Kalbėjom apie koncertus, festivalius, muziką. Man nesigėrė alus. Mačiau blogerę Mahilą, ir iš pradžių kažkaip norėjau eit susipažint, bet po to pagalvojau kam gi to reikia? Išgėrėm po du bokalus alaus ir išvažiavom taksi namo, sutarę greitu metu susitikti pažaisti kokį nors stalo žaidimą. Nežinau, ar mane tai labai domina. Tiesa ta, kad gerai jaučiuosi tiek matydamas šituos žmones, tiek nematydamas jų. Anksčiau buvau labiau prie jų prisirišęs, bet per paskutinius vienerius metus mes visi kažkaip labiau pasiskirstėm kas su kuo dažniau leidžia laiką, ir aš su Justinu ir Vytu laiko daug neleidžiu.

Naktį prižadino skambutis. Skambino girtas Lukas ir isterišku balsu sakė: ar gali man paimt kebabą? paimk man kebabą. Atsakiau, kad jau miegu, bet jis visai manęs negirdėjo, kad ir kiek kartų bandžiau jam tai kartoti, todėl tiesiog baigiau pokalbį ir parašiau jam žinutę, kad aš jau miegu ir kebabo nepaimsiu. Tada grįžau į lovą ir galvojau gal vertėtų neužmigti, nes iš skambučio supratau, kad jis jau važiuoja namo, o kadangi jis toks girtas, gal jam reikės pagalbos, kai pareis? Gali būti, kad neatsirakins durų, nugrius koridoriuj ar reikės jį prižiūrėti vemiantį.

Kol taip galvojau, jis ir grįžo. Girdėjau, kad prisėdo ant batų dėžės ir labai ilgai bandė nusimauti batus. Matyt, buvo su kerzais, todėl turėjo išsivarstyti ilgus raištelius. Kol varstėsi raištelius, pradėjo žagsėti, o galiausiai nuėjo į vonios kambarį ir pradėjo vemti. Gulėjau ir klausiausi, bet jis ganėtinai greitai išėjo iš vonios kambario ir nuėjo į savo kambarį, tai aš nusiraminau ir užmigau.

Sekmadienį ilgai miegojau, vėliau kalbėjau su nubudusiu Luku, žiūrėjau Wallander‘į, tada nusiprausiau ir išvažiavau susitiksi su Mindaugu ir Egle. Jie neseniai grįžo į Lietuvą, dabar apsistoję Pasvalyje. Atvyko į Vilnių dėl susitikimo su poetu Aidu Marčėnu, o kadangi iki renginio dar buvo likę laiko, tai ir nutarėm susitikti. Ilgai drauge nebuvom, nes man reikėjo vakare eiti žaisti krepšinio. Atsisveikinau su jais palydėjęs iki Nacionalinio dramos teatro ir išvykau namo. Ten persirengiau (man trūksta paprastų marškinėlių, su kuriais galėčiau žaisti krepšinį), pakalbėjau su močiute ir mama telefonu ir išėjau žaisti krepšinio.

Žmonių į krepšinį susirinko nedaug, todėl prašėm prieš mus žaidusių žmonių pasilikti, kad turėtume prieš ką žaisti krepšinį. Jie sutiko, ir mes žaidėm prieš juos. Jie buvo fiziškai stipresni už mus, turėjo savo derinių ir šiaip buvo gerai susižaidę, o mes visai ne, tačiau jie jau buvo kažkiek pavargę, o mes dar visai švieži, ir nepaisant to, kad pradžioje jie mus daužė kaip obuolius, vėliau žaidimas išsilygino ir mes pamažu juos prisivijom. Pirmas rungtynes pralaimėjom keliais taškais, bet antras laimėjom. Trečių nežaidėm, nes ta chebra jau buvo pervargusi. Persirengiau, atsisveikinau su žmonėmis ir išėjau namo. Jaučiausi nepilnai išsikrovęs, kažko trūko, tai pasinaudojau tavo patarimu ir padariau atsilenkimų ir atsispaudimų; pritūpimų nedariau, nes jie primena žaidimą su futbolo kamuoliu Vienas liestas, kurio metu tam, kas stovi ant vartų, galima prispardyti įvarčių ir jis po to turi padaryti tam tikrą skaičių pritūpimų – vienam vaikui prikrovėme gal 200 pritrūpimų, jis verkė.

Tada nusiprausiau po dušu ir grįžęs į kambarį prie kompiuterio peržiūrėjau ateinančios savaitės darbo grafiką. Visko daug, bet viskas žinoma ir nieko naujo nebus. Tiesa, reikės surasti laiko nueiti pasitikrinti sveikatą, nes atėjo įsakymas iš valdžios, kad tai reikia pasidaryti, bet manau, kad skubėti nėra ko – pasitikrinsiu sveikatą trečiadienį.

Donaldas Kajokas, „Skurdus“

visi daiktai yra tavo atspindys
visi telefono skambučiai yra tavo riksmo aidas
visi lapkričiai yra tavo mirties repeticija
bet yra ir vargas tam kas tuo įtikės
visos vienatvės bus jo

Dabar prigėriau daug mineralinio vandens, o per radiją groja post-rock’as. Einu išsivalysiu dantis ir eisiu miegoti.

Labanakt.

Apie pyktį, tinginiavimą ir keistą knygyną Žvėryne

Diena buvo nervinga ir aš buvau piktas, o pyktis vargina.

Kai atėjo 22 val. ir baigėm darbą, iš įpročio pasiūliau kolegai Aurimui eiti išgerti alaus. Jaučiau, kad jis neis, ir jis nėjo, todėl ramiai išjungiau viską darbe ir išėjau į autobuso stotelę namo. Kai baigiu darbą 22 val., man tinkamas autobusas atvažiuoja į šalia esančią stotelę 22:21, todėl aš dažniausiai lėtai einu iki kitos stotelės arba dar toliau – link Kudirkos aikštės ir važiuoju nuo ten.

Šįvakar irgi ėjau link Kudirkos aikštės. Visur mačiau paauglius, turbūt dabar jiems rudens atostogos, tai ir slampinėja po miestą. Vos nuėjau į stotelę, iškart atvažiavo autobusas, įlipau ir važiavau. Šalia manęs stovėjo trys jaunuoliai, kalbėjo apie kažkokius naujus greičio matavimo prietaisus, nors gal labiau ne greičio, bet atstumo tarp automobilių (?). Po to jie išlipo ir įlipo dvi merginos. Vieną jų ir sako:

– Šalia manęs niekada neprieina kiti žmonės. Gal aš smirdu?

Jos draugė pasakė, kad nesmirda, o kitoje stotelėje aš išlipau. Perėjau kelią ne per perėją, nes nuo tada, kai perėją ties mūsų kiemu pastūmė kiek toliau, vėlyvais vakarais neprasminga per ją vaikščioti, nes eismas ir taip būna sumažėjęs Kalvarijų gatvėj.

Grįžęs namo susitepiau du sumuštinius, pasiėmiau pomidorą, butelį alaus ir atsisėdau ant grindų prie lovos. Atsiverčiau Ernesto Parulskio knygą „Kasdienybės kunstkamera“ ir skaičiau valgydamas.

„Kodėl negalima padaryti darbo laiku?

Atsakymą radau „Vikipedijoje“. Joje rašoma: „Laiku padaryti darbai naikina civilizaciją. Vėlavimas žmogui sukelia įtampą, o ši būsena yra sprendimų variklis. Sprendimas savo ruožtu yra mąstymo rezultatas, arba, kitaip tariant, mąstymo prasmė. Vėluoji, vadinasi, mąstai. Žvėrys nevėluoja.“

Po to atsiguliau į lovą ir iškart pajutau kaip maloniai grimztu į miegą.

***

Tiek vakar, tiek šiandien galvoje skamba grupės LMP daina „Mylėti“. Vaikštau sau ir dainuoju panosėj:

„Ar dar pamena kas kaip buvo vakar?

Kaip buvo prieš daugelį metų, kai buvom kartu?

Ar dar pamena kas?

Mylėjom viens kitą, žadėjom gyvent amžinai,

Žadėjom, žadėjom amžinai mylėti.“

***

Iš interviu su Marijonu Mikutavičiumi:

„– Ar kada bandėte įsivaizduoti, koks būtumėte dabar, jei nebūtumėte skaitęs knygų?

– Nežinau. Kartais galvoju, kad gal būčiau buvęs linksmesnis vaikas.“

***

Sapnavau, kad vaikštau su Agne po kažkokį skaitytų knygų knygyną kažkur Žvėryne. Knygyne yra ne tik knygų, bet ir viešieji tualetai, kavinė. Visi knygyno darbuotojai yra žmonės su negalia, senjorai, buvusios kalinės. Knygų čia nedaug – atskirai sudėta literatūra vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Lentynos labai senos, negražios. Randu tris „Eridano“ leidyklos knygas, Agnė rekomenduoja jas imti. Po to, kai jau norim nueiti nuo knygų, atsisukęs į lentynas matau kažkokią mokslinę knygą, kuri yra susijusi su komunikacija. Galvoju, reikia ją irgi nusipirkti, bet kai grįžtu prie lentynų, jos jau nematau niekur. Tada nueinu tolyn ir vėl atsisuku – ji stovi tarp kitų knygų. Grįžtu prie lentynų – jos vėl nebėra. Matau, kad Agnė lūkuriuoja ir jau norėtų iš ten išeiti, bet aš niekaip negaliu gauti tos knygos. Pabandau dar kelis kartus, bet vis tiek tas pats – kai tik ateinu prie lentynų, knyga paslaptingai dingsta. Desperatiškai bandydamas ją surasti netyčia nuverčiu kitas knygas, jos užkrenta už spintos. Prie manęs prieina viena iš darbuotojų ir piktinasi mano elgesiu, bet tada ateina kita darbuotoja ir atsiprašo už savo kolegės elgesį.

– Šiaip mes turim ir draudžiamų knygų, tik jų čia viešai nededam. Gal norit pamatyt tų knygų sąrašą? – siūlo ji man.

Atsakau, kad tos knygos manęs nedomina, ir mes išeinam su Agne iš knygyno.

Agnės dabar nėra, aš užsuku į knygyną vėl. Jame be knygų ir kavinės dar yra ir ligoninė ar sanatorija. Ten užsuku į vieną palatą ir sutinku mamą. Mama atrodo labai susirūpinusi. Klausinėju kaip jos sveikata, o ji pradeda verkti. Tada pradeda juokauti; ji kalba garsiai ir labai greitai. Jos nuotaikos išvien mainosi, man sunku suprasti, kas jai yra. Kai paklausiu apie sveikatą, pradeda man kalbėti apie meilę ir moterų išsilaisvinimą. Ji laido užuominas, kad su kažkuo pradėjo susitikinėti, kad yra karštai įsimylėjusi. Kai noriu sužinoti apie tai daugiau, ji staiga pradeda verkti, nes jai kažkas blogai su sveikata. Kol kalbam su mama, ji vis dažosi akis, lūpas, persirengia, išeina iš palatos ir grįžta su nudažytais plaukais. Pamažu suprantu, kad mamai kažkas negerai su psichika, įtariu, kad jai bipolinis afektinis sutrimas. Man labai gaila, jog taip yra, ir kol ji toliau jaučia maniją, o po to apatiją, aš kartais verkiu, kai ji nemato. Po to aš sutariu su gydytojais, kad paimsiu ją namo, bet kai parsivežu ją namo, ji pabėga ir aš vėl ją randu toje ligoninėje; kuprinėje atvežu jos paliktą kompiuterį ir telefoną, kad turėtume kaip susisiekti, bet jai tai visiškai nerūpi. Ji vėl linksma, ir linksma tiek, kad man labai neramu dėl jos.

Aš vėl esu knygyne, šį kartą einu ten su kažkokiu draugu. Knygyne vyksta giminaičių susirinkimas – visokie žmonės čia susirinkę atsisveikinti su neseniai mirusiu vyru. Ant sienos kabo jo portretas, bet tai ne šermenys, nes jo karsto su kūnu niekur nematyti. Žmonių nuotaika rami, kai kurie net juokauja. Aš blaškausi tarp jų visų, mano kažkoks draugas labai piktas ir aš jį išvedu iš to knygyno, kad jis ko nors nesumuštų. Dabar naktis ir mes einam iš Žvėryno link Konstitucijos prospekto. Jis man siūlo eiti į klubą, į kavinę, į barą, bet aš niekur nenoriu, nes labai stipriai išgyvenu dėl mamos būsenos. Kai sustoju prie kažkokios sienos nusilengvinti, jis prieina prie manęs iš nugaros ir čiumpa man už užpakalio. Paprašau, kad jis liautųsi, ir jis atsiprašo manęs. Tada einam su juo toliau, dabar jau diena, ir Konstitucijos prospekte ant šaligatvio stovi toks vyrukas su šaldytuvu ant ratukų. Jis šūkteli mums:

– Gal norit po šotą degtinės su šampanu?

Aš sakau, kad nenoriu, o mano kažkoks draugas žiūri į tą vaikiną ir aš suprantu, kad tas vyrukas jį traukia.

– Tu gali pasilikt su juo, – sakau savo draugui.

– O tu nepyksi?

– Nepyksiu.

Tada mes šiltai apsikabinam ir jis nueina prie to vyruko, o aš einu kažkur toliau.

Dabar aš Alytuje. Leidžiuosi link namų pro mokyklą. Matau, kad mamos kambaryje dega šviesa, kažkas juda balkone, matau krūvą skalbinių. Suprantu, kad mama džiausto skalbinius balkone. Ir tada apsidžiaugiu, susigraudinu net, nes suprantu, kad visa tai buvo tik sapnas, kad mano mama iš tiesų yra sveika ir mums viskas gerai. Bet tada, vėl pažiūrėjęs į balkoną, matau, kad ten ne mama džiausto skalbinius, o aš pats. Tada pereinu gatvę ir sukdamas į kiemą galvoju – jei ten aš balkone, tai kas tada yra šitas aš, kuris dabar dar tik grįžta namo?

***

Pastarosiomis dienomis jaučiuosi įsitempęs. Lankymasis pas psichologę išmokė lengviau įvertinti, kodėl kyla nerimas ir t.t., bet šitos įtampos paaiškinti kol kas nemoku. Kartais galvoju, kad gal tai tiesiog ilgesys. Ir kaip ir visada, įtampa turi poveikį maitinimuisi – tris paskutines dienas suvalgau po du sumuštinius su dešra, ir viskas.

***

Rytoj skrendam su Agne į Oslą.

Kibinai, Haruki Murakami ir Vėlinės

Šiandien mūsų radijuje lankėsi žmogus, kuriam priklausiusio cecho gamintais kibinais buvo prekiaujama Marilyn Manson koncerto Lietuvoje 2003 m. metu.

Daug įdomiau nei A. Kubiliaus ar R. Šimašiaus apsilankymai.

***

Jei kam nors patinka rašytojo Haruki Murakami kūryba, rekomenduoju perskaityti Ievos Toleikytės debiutinį apsakymų rinkinį „Garstyčių namas“.

***

Trečias savaitgalis iš eilės Alytuje.

Šeštadienį atsikėlėm anksti ir išvažiavom tvarkyti artimųjų kapų, prieš tai dar užsukom paimti krikšto tėvo su močiute. Turim tris 8 lankomus kapus: 1.) senosiose Užupių kapinėse palaidota močiutės sesuo su vyrų ir jų motina; 2.) naujosiose Užupių kapinėse palaidotas mano senelis, ant kalniuko – 3.) mamos krikšto tėvas ir kiek toliau 4.) jos tėvas, mano biologinis senelis; 5.) pirmojo Alytaus kapinėse guli mano prosenelė, 6.) prosenelės giminaičiai (taip ir nesuprantu, kokie), 7.) mano tėvo mama ir tėvas, 8.) mano tėvo mamos tėvai ir tetos R. tėvas. Iš visų kapų tvarkom tik mano senelio, mano prosenelės ir prosenelės giminaičių kapus. Be to ne visi iš mūsų visus kapus lanko, pvz. krikšto tėvas neina prie savo tėvo kapo – taip jau susiklostė jų santykiai.

Vaikystėj visada laukdavau Vėlinių, nes man patikdavo degioti žvakutes. Patikdavo degioti taip, jog dažnai kieme ar už namo su draugais šiaip ką nors degindavom. Kai buvau vaikas, į kapines nešdavomės paprastas žvakes, bet jos dažnai gesdavo – užtekdavo silpno vėjelio. Po to sugalvojom, kad galima nupjauti bambalius ir tą plastmasę uždėti ant žvakių, taip jos būdavo apgaubtos ir ne taip lengvai pasiduodavo vėjui. O dar vėliau atsirado tos žvakės plastmasiniuose arba stikliniuose indeliuose, ir visos problemos savaime išsisprendė.

(Žodį „plastmasė“ gūglinau, kad neparašyčiau neteisingai ir prieš tave neapsijuokčiau. Šiaip aš labai daug žodžių rašybos nemoku, ypač visi tie žodžiai su „gi“ – kaipgi, visgi, betgi, dargi, kodėl gi…)

Alytuje buvo čigonų bendruomenė (tais laikais romais jų niekas nevadino), įsikūrusi prie Nemuno. Jie irgi laidojo vieni kitus pirmojo Alytaus kapinėse. Tos kapinės jiems buvo netoli, ir čigonai atvažiuodavo arklių traukiamais vežimais. Mano prosenelės giminaičių kapas buvo netoli kapinių tvoros, pro kurią prariedėdavo čigonų vežimai – būdavo daug triukšmo. Kiti čigonai eidavo prie savo artimųjų kapų takeliu pro mūsų tvarkomą kapą. Jie nešdavosi užkandos ir butelius degtinės, šūkčiodavo, dainuodavo kažkokias dainas. Niekas ant jų nepykdavo, niekas jiems nieko nesakydavo – žinojom, kad čia čigonai ir kad jiems taip reikia.

Po to vienais metais prie mano tėvo tėvo kapo sutikom mano tėvą su jo motina. Jie pakvietė mus į svečius. Buvo nejauku, o greitai viskas peraugo į terorą, taigi mes su mama pabėgom iš jų namų. Nuo tada iki pat dabar, kai artėju prie tėvo tėvų kapo, apsižvalgau ar kur nors nesimato tėvo.

Kartais aš mąstau, kas bus, kai mirs mano tėvas. Kai mirė mano mamos tėvas, ji net nenuėjo į jo laidotuves. Po to kartą paskambino man telefonu ir pasakė, kad nuėjo aplankyti jo kapo, ten išsiverkė ir nurimo.

Kartais aš mąstau, kas yra blogiau – sugebėti atleisti žmonėms dalykus ir taip tapti vėl pažeidžiamu, ar nešiotis viduje nuoskaudas ir atidžiai save saugoti?

***

Kai tu išeini, aš atsigulu į tavo pusę ir uodžiu tavo likusį kvapą.

Tarpinė būsena

Dabar man visos dainos apie ją.

***

Kai mano tėvai pradėjo bendrauti kartu pirmąjį kartą po skyrybų, mūsų namai prisipildė keistos įtampos. Krikšto tėvas prie tėvo elgėsi atsargiai. Prosenelė prie tėvo elgėsi atsargiai. Močiutė prie tėvo elgėsi atsargiai. Mama prie tėvo elgėsi atsargiai. Aš prie tėvo elgiausi atsargiai.

Visi bijojom padaryti kažką ne taip.

Kadangi nepažinojau savo tėvo, per pirmąją dieną pridariau daug ko ne taip: kreipiausi į jį ne „jūs“, o „tu“, liepiau užleisti mano vietą prie virtuvės stalo, kai vėliau išėjom pasivaikščioti ir jis nupirko man apelsinų sulčių, pasakiau, kad apelsinų sulčių nemėgstu. Žinoma, aš net nesupratau, kad jis pyksta, todėl raudonavo kiti namiškiai. Tik vėliau išmokau nuskaityti tėvo veidą – jei supykdavo, visada papūsdavo nosies šnerves; ir, kaip ir kiti, stengiausi nesukelti jo pykčio.

Mano tėvai maždaug 1995–2003 metais skyrėsi ir taikėsi daug kartų. Dažnai jų susitaikymai arba išsiskyrimai būdavo labai staigūs, visai nelaukti. Pvz., susitikdavo kur nors mieste ir vėl pradėdavo bendrauti, arba susipykdavo dėl kokios nors smulkmenos, ir tas konfliktas tapdavo toks didelis, visa apimantis, kad tėvui belikdavo tik susirinkti daiktus ir išeiti iš namų. Įpratęs prie jų taikymųsi ir išsiskyrimų, aš vėliau įtariai stebėdavau jų naujus susiėjimus. Man būdavo keista – negi jie nesupranta, kuo vėl viskas baigsis? Ar jie tikrai tokie kvaili, jog galvoja, kad šį kartą jiems pasiseks? Vėliau laikas parodydavo, kad jie, vis iš naujo bandydami būti kartu, sau ant nugaros nešė visus tuos priekaištus ir nuoskaudas iš praeities. Man sunku suvokti, kaip jie juos sugebėdavo užgniaužti, gal net trumpam užmiršti ir vėl leistis į naują pradžią.

Kai pradėjau draugauti su merginomis ir mes išsiskirdavom, man būdavo skaudu, ypač jei būdavau paliktas, bet nenorėdavau su jomis būti vėl kartu. Ilgesys galiausiai praeidavo, ir tu suprasdavai, kad ateityje tavęs laukia kitas žmogus. Tik kartą bandžiau susigrąžinti merginą, kuri mane paliko – sukūriau planą, kurio dėka praėjus savaitei po išsiskyrimo turėjau vėl atsidurti pas merginą lovoje, ir tas planas suveikė. Tik kai nubudau kitą rytą, jaučiausi labai blogai – mergina elgėsi taip, lyg mes toliau draugautume, buvo meili ir pan., bet man viskas atrodė labai nenatūralu. Mūsų grįžimas truko vos vieną dieną – kai išlipau iš lovos ir vakare išėjau namo, po kelių dienų gavau jos sms – rašė, kad tą dieną viskas atrodė gerai, bet vėliau suprato, kad visgi mes išsiskyrę ir nieko daugiau nebus. Po to laiko nekartojau tos naivios klaidos – vėl pradėti draugauti su mergina, su kuria esi išsiskyręs. Ir tik dabar, po daug metų, tai vėl tapo aktualu.

Dabar aš geriau suprantu savo tėvus, tiksliau, tą įtampą tarp jų, kai jie vėl susieidavo kartu. Viskas tampa trapu, yra daug mažiau vietos klaidoms, o ir kiekviena klaida, atrodo, veda iš proto. Nors dar labiau iš proto veda ilgesys, toks keistas ir didelis ilgesys, kurio anksčiau niekada nejautei; ilgesys, tarsi nujaustum pabaigą, nors viskas, atrodo, eina tik geryn. Mažiausius menkniekius galima interpretuoti kaip tik nori, bet tu renkiesi interpretuoti juos tik iš blogos pusės. Ir neapleidžia jausmas, kad tu vejiesi, bet kitas turi slaptą kodą, kurį įvedęs tampa super greitas, kartais – išvis nepasiekiamas. Tu guli šalia žmogaus ir nenori užmigti, nes tau nepatogu sapnuoti tuos sunkius sapnus, kuriuose tu netenki to žmogaus. Tu atsisėdi jam rašyti laiško, bet supranti, kaip tai beprasmiška – viskas nebe tavo rankose. Kartą paliktas, tu jauti baimę būti atstumtas vėl. Ir kuo didesnė baimė, tuo didesnės viltys, kad viskas gali būti gerai. O tada nutinka dar keistesnis dalykas – vizito pas psichologę metu tau staiga šauna į galvą mintis: o kodėl aš išvis esu su tuo žmogumi? Ir tu surandi begalę priežasčių, kurios paaiškina, kad draugystė su šiuo žmogumi tėra tik kažkoks bėgimas nuo savęs, bandymas pasislėpti, kad tavo jausmai išgalvoti, kad tu per daug metų išmokai įtikinti save, jog tau kažkas patinka, kad viskas – viskas – suklastota. Bet kai kitą kartą išvysti jos veidą, tave vėl užlieja bejėgiškumo jausmas, ir tavo viltys vėl šauna aukštyn.

‘Cause you’re nothing, You’re nothing without a woman’s touch.

***

Dabar viskas kur kas trapiau.

***

Yra lengva parašyti niūrų tekstą apie tai, koks esi pasimetęs, nelaimingas arba vienišas. Svarbu neleisti panirti sau į tą negatyvią būseną, kuriai atsidavęs po to imi matyti viską juodai.

Kalbant apie pažįstamų santykius, yra keli pavyzdžiai, kurie gerai iliustruoja būsenas, kurias patiria žmonės, po išsiskyrimo vėl bandantys būti kartu.

1.) Mano kiemo draugas pradėjo draugauti su mergina, jie buvo vienas kitam pirmi. Jis studijavo ir gyveno Vilniuje, ji mokėsi ir gyveno Alytuje. Susitikdavo savaitgaliais, leisdavo daug laiko. Buvo laimingi kartu. Kartą jis ją palydėjo pas odontologą, ir ten, laukdamas jos, neatsilaikė pagundai patikrinti jos telefoną (tada dar nebuvo išmaniųjų telefonų). Savo užgaidą patenkino pilnai – sužinojo, kad ji flirtuoja su kažkokiu kitu vaikinu, ruošiasi su juo susitikti. Tada, kai ji išėjo iš odontologo kabineto, jie kažkur nuėjo ir jis jai pasakė, kad viską perskaitė. Kadangi ji negalėjo apsiginti, jis ją paliko. Nuo to laiko netikėjo nei vyrų, nei merginų ištikimybe, bet tai netrukdė jam po metų vėl su ja susieiti atgal. Man tai neatrodė gera idėja, bet nieko jam nesakiau. Ilgai jie nedraugavo, išsiskyrė, nes nors pradžia ir žadėjo gražius dalykus, vėliau tiesiog negalėjo būti kartu.

2.) Mano draugė susirado vaikiną ir jis labai greitai pradėjo jai kalbėti apie meilę, tam ji buvo akivaizdžiai nepasiruošus ir tai ją trikdė. Būtent todėl ji išsiskyrė su juo, bet po kurio laiko vėl pradėjo bendrauti ir draugauti. Dabar jie man viena sveikiausių porų (iš tiesų tai jau ir šeima), kurias pažįstu. Iki šiol nežinau, kas tarp jų pasikeitė, kai pradėjo draugauti antrą kartą – gal vaikinas nustojo kalbėti, kad myli ją? Nesvarbu; svarbiausia, kad kai kalbam su juo dviese, suprantu, kad nepaisant jo nemeilikavimo, savo darbais ir planais jis įrodo ne tik tą romantišką meilę jai, bet ir savo vyrišką brandą.

3.) Mano kambariokas draugavo su mergina, bet po kurio laiko jų santykiai priėjo keistą aklavietę – jis savo laisvas dienas aukodavo dėl šeimos, todėl mergina pasijuto palikta viena. Greitai ji pradėjo elgtis taip pat – neva neturėdavo laiko su juo susitikti, nenorėdavo, kad jis užsuktų pas ją į darbą trumpam ir t.t. Tai buvo keistas laikas, kuomet iš šono žiūrint į juos man atrodydavo, kad mergina jau paliko mano kambarioką, tačiau dar to nesupranta arba su tuo negali susitaikyti. Dažnai vakarais jis sėdėdavo kambaryje ir apsimesdavo, kad yra užimtas, tačiau kaskart, kai užmesdavau į jį akį, matydavau, kad sėdi įsitempęs ir niekuo iš tiesų neužsiima. Taip praėjo Kalėdos ir nauji metai, o po to jie vėl pamažu pradėjo bendrauti. Tik po metų ar dviejų jis man pasakė, kad tos krizės metu jis suprato, jog viskas jam buvo nepalanku ir norėjo nuleisti rankas, tačiau vieną vakarą sėdėjo ir mąstė sau – ar ji yra ta moteris, su kuria jis nori būti toliau kartu? Atsakymas buvo teigiamas, ir nuo to vakaro jis niekada neabejoju savo veiksmais, net jei jie iš pradžių neatnešdavo jokių rezultatų. Po to jie vėl susiėjo kartu, dabar yra graži šeima.

***

Laikais, kai keliais pelės mygtuko paspaudimais gali gauti 10 000 eurų paskolą, pasižvalgyti po visą pasaulį ar lengvai surasti Makedonijos undergroundinio hardcore‘o, yra sunku suprasti, kad toks dalykas kaip žmonių santykiai ar meilė gali reikalauti pastangų ir laiko – ypač laiko. Įprotis viską gauti lengvai ir iškart čia neveikia. Be to, mes turim daug trikdžių, kurie trukdo mums nueiti į akistatą su savimi – draugai, vakarėliai, koncertai, darbas, interneto triukšmas ar tiesiog buitinis alkoholizmas. O reikia iš tiesų labai nedaug – atsisėsti ant sofos tyliame kambaryje ir savęs paklausti: o ko nori tu pats?

***

Dabar aš noriu rašyti tau.

Seksas ’95, Lenonas, Eminemas ir dar apie A.

Iš Start FM laidos „Autsaideriai“ įrašo:

– Tais laikais niekas neturėdavo sekso.
– O kuriais čia metais?
– Nežinau, gal 1994–1995 m.

***

Šiandien skaičiau apie Johną Lennoną, tą iš grupės Beatles. Niekad nesidomėjau nei grupe, nei pačiu Lennonu, o ir šiaip kreivai vertinu faktą, kad kažkam ši grupė yra nr. 1, bet čia ne apie tai.

Pasirodo, kad pacifistas Lennonas, prikūręs dainų apie meilę ir taiką, nebuvo toks jau taikus žmogus – mušė moteris, buvo ūmaus būdo, engė savo sūnų iš pirmos santuokos. Šita istorija primena ir Žaną Žaką Ruso – moralistą, švietėją, kuris visus savo vaikus atidavė į vaikų namus. Turbūt tai neišvengiama – kalbėti/rašyti vienaip, o elgtis nebūtinai taip. Nemanau, kad šiuo paradoksu reiktų labai stebėtis. Čia kaip tie pilietiški žmonės, kurie yra tokie pilietiški, kad net užmiršta žmoniškumą, arba kitas variantas – liberalus jaunimas, pasisakantis už nuomonių įvairovę, tačiau negalintis pakęsti, kad kažkas turi kitokią nuomonę nei jie.

Kas žino, galbūt ta plačiai paviešinta tamsioji žmogaus pusė dažnai yra pagrindinis dalykas, padedantis (pop kultūros) žmonėms tapti ikonomis, kad ir trumpalaikėmis? Nes mums visiems smagu matyti kitą netobulą žmogų šalia, tada juk galime pasijusti geresni.

Dabar suprantu, kodėl mano mama kažkada buvo susidomėjusi Eminemu – tikrai ne dėl jo muzikos.

***

Tęsiant temą apie Eminemą – neseniai žiūrėjau filmą su juo ir apie jį – 8 Mile. Žinoma, buvau jį matęs ir anksčiau, kai buvau paauglys, bet kažkodėl norėjau pažiūrėti jį dar kartą.

Ko tikėjausi iš filmo? Kad pagrindinis veikėjas, wanna-be reperis, gyvena skurdžiai, turi draugų, dalyvauja MC battle‘uose, dirba prastą darbą ir t.t.

Ką pamačiau filme? Kad filmas 8 Mile man yra apie atsakomybę, kurią turi prisiimti žmogus (šiame filme – vyras). Taip, pagrindinis veikėjas yra wanna-be reperis, tačiau visame filme jam už repą ar tūsus su draugais yra svarbiau jo mažytė sesuo, kuria jis visada nori pasirūpinti, ir motina, kuri yra susidėjusi su įtartinu vyru. Didžioji filmo drama man ir buvo jų šeima, o ne nesėkmingi reperio bandymai įsitvirtinti tarp juodaodžių reperių ar jo nepavykusi meilė su nauja mergina. Ir tai, kad filmo pabaigoje po laimėto MC battle‘o pagrindinis veikėjas grįžta į naktinę pamainą, nes jam rūpi galimybė uždirbti daugiau pinigų šeimai, labai gerai parodo jo atsakomybę.

Tiesa, kiek keistai atrodė viena siužeto linija, susijusi su veikėjo buvusia mergina, kurią jis paliko, kai sužinojo, kad ji nėščia – tai labai kontrastuoja su veikėjo demonstruojama atsakomybe savo šeimos atžvilgiu. Kita vertus, gal nereikia tikėtis, kad visi žmonės būna išskirtinai atsakingi arba neatsakingi? Man reiktų suprasti, kad tarp juoda ir balta dar slypi daug pilkos.

***

Tie žmonės, kurie viešai įrodinėja savo laimę, kelia nepasitikėjimą.

***

Ketvirtadienį po darbo vakare su kolega Aurimu ir Gabrielium, ir Gintu nuėjom išgerti alaus.

Atsisėdom Tapo D‘oro, pasidėjau bokalą prieš save ir apsižvalgiau. Draugai kalbėjosi tarpusavyje, man galvoje skambėjo Get Your Gun daina „Open Arms“, aš pamačiau barmenę P. ir kurį laiką ją stebėjau.

Kažkada pavasarį atėjau į šitą barą jau vėlyvą naktį, nes dar nenorėjau namo, prisėdau prie baro ir ji mane užkalbino. Buvo stipriai apgirtusi, bet kalbėjo rišliai, mes apie kažką pasikalbėjom, buvo visai malonu.

Dabar, stebėdamas ją, galvojau apie Agnę. Barmenė visai nepanaši į Agnę – taip, kaip tik gali būti žmogus nepanašus į kitą žmogų, bet man vis tiek ji priminė Agnę.

Po to tas pats pasikartojo po dviejų dienų Alytuje.

Nuėjom į koncertą legendinėje vietoje Zoo Underground. Grojo vietinis vyrukas akustine gitara, po to grupė Wild Arrows iš JAV ir Ette Enaka iš Čekijos. Kai stebėjau Wild Arrows pasirodymą, vis žiūrėjau į klavišininkę. Ji vėl nebuvo panaši į Agnę, bet man priminė Agnę.

Po to tas pats pasikartojo po dviejų dienų Kaune.

Lydėjau mamą į Kauno klinikas. Sėdėjom ir laukėm, kol akių gydytoja ją pakvies į kabinetą. Priešais mus atsisėdo moteris, ji buvo tikrai kažkiek vyresnė už mane, bet nemanau, kad labai daug. Vėlgi – visai nepanaši į Agnę, bet ją pamatęs pradėjau galvoti apie Agnę.

Kaip ji žiūri į mane bare ir keistai šypsosi. Kaip ji eina. Kaip ji dainuoja The National. Kaip ji protingai rašo, ir dar taisyklingai. Kaip ji atrodo su mėlyna suknele. Kaip ji tampa abejinga. Kaip mes kepam pyragą.

***

Toks geras jausmas grįžti į miestą ir pajusti, kad esu arčiau tavęs.