Birželis (2)

Kai kur nors netikėtai užuodžiu moters prakaito kvapą, aš prisimenu jas visas.

***

Netikėtai įsijungiau seną avys baltos baltesnės tinklaraštį, tada prisiminiau senutę art.scene platformą ir nuėjęs ten pamačiau, kad ji visiškai nepasikeitusi, ėmė ir sugrįžo 2003–2006 metų kvapas.

Kas tai per kvapas? Interneto kvapas. Kasdien įjungta chat‘o programa mIRC, kurioje žmonių pseudonimai turėjo didesnę magiją nei žmonių nuotraukos šių dienų socialiniuose tinkluose; ftp serveriai su nelegalių filmų archyvais, kuriuos aktyviai pildo tavo interneto tiekėjas – na, kad turėtum ką veikti su tuo internetu; failų dalijimosi programos (KaZaa), kuriose kartais parsisiuntęs mėgstamos grupės vaizdo klipą randi pornografinį vaizdo įrašą; vėliau – patikimos failų dalijimosi programos (Soulseek, veikia iki šiol), kurios stebino žmonių sukauptais įdomios, retos muzikos archyvais; ir tas nuolatinis džiaugsmas, atradus įdomias interneto svetaines: mėgėjiška muzikos fano svetainė su labai kruopščia Marilyn Manson naudojamų simbolių analize, arba svetainė lietuvių kalba, skirta išgalvotoms Mikės Pūkuotuko istorijoms (iki šio gedžiu, kad jos nebėra), savos kūrybos publikavimas ir kitų kūrybos skaitymas rašyk‘uose, naujos poezijos paieškos tekstai.lt svetainėje, po to atrastas hardcore.lt lobynas, įrodęs, kad ir Lietuvoje yra pogrindinės muzikos, pamažu užgimstanti tinklaraščių kultūra (?) blogas.lt scenoje, o kur dar besaikis žiūrėjimas į kitų žmonių gerai padarytas nuotraukas ar kitus grafinio dizaino darbus art.scene.lt svetainėje. Visko buvo tiek daug, kad tokie dalykai kaip naujienų portalai visiškai nerūpėjo.

Internetas buvo langas, tiesa, kiek apribotas – pamenu, kad vienu metu pagal paslaugų tiekėjo planą galėjau išnaudoti tik 80 megabaitų per mėnesį (tiek megabaitų užima 1 muzikos albumas mp3 formatu). Todėl dažnai visokią muziką ar filmus iš svetur tekdavo siųstis naktimis, nes naktimis paslaugų tiekėjai neskaičiuodavo tavo duomenų srauto. Dėl tų savaitgalinių naktinėjimų kartais ir miego režimas sutrikdavo. Bet tai buvo verta – gerti nepažintą pasaulį į save, jausti, kad ten kažkur yra žmonės, o ne dirbtinės anketos.

***

Kartais įsijungiu šitą profilį facebook‘e, pažiūrinėju į tas fotografijas su visokiais tekstais, susimąstau. Mąstyti priverčia ne tos neva gilios, prasmingos frazės, bet faktas, kad aš pats neišvengiamai esu toje pačioje padėtyje kaip to profilio autorė ar autorius. Visi, kas rašo, yra vienodai smerktini dėl savo pomėgio rašyti, visi jie verti pajuokos – pasaulyje yra prasmingesnių veiklų.

Ir visgi aš suprantu tuos žmones, kurie nemoka nusėdėti ramiai ko nors nekūrę arba negali nustoti reikštis. Tiek jie, tiek aš kūryboje įžvelgia tą mistinę iliuziją apie alternatyvią realybę pirmiausiai sau, į kurią galėtum bent trumpam ištrūkti. Ir nesvarbu, kad socialinių tinklų laikais ta alternatyvi realybė kartais net nėra pats kūrybos procesas, o vėliau ateinantis grįžtamojo ryšio gavimas – like‘ai, komentarai, share‘ai.

Taip, kartais aš stebiuosi visais tais kuriančiais žmogeliukais, kartais nusišypsau, kartais pasibaisiu, bet galiausiai – suprantu juos.

***

Įdomus Tomo Vaisetos straipsnis kūrybiškumo tema.

Žymos: art.scene, chat, hardcore.lt, internetas, kūrybiškuma, laputaitė, mIRC, prakaito kvapas, rasyk.lt, socialiniai tinklai, tekstai.lt, Tomas Vaiseta