2013 gruodis (I)

Ištraukos iš Junot Diaz romano „Štai taip tu ją prarandi“.

Mes sėdėdavome kartu iki sutemų, o tada supypsėdavo pranešimų gaviklis, ir ji sakydavo turinti eiti. Kartais pavykdavo sugriebti ir pasodinti atgal ant sofos, ir mes dar ilgai sėdėdavome, aš laukdavau, kol ji įsimylės mane, ji laukdavo bet ko.“ (p. 42)

Ji pasiryžusi nuotykiams lovoje labiau nei bet kuri kita tavo turėtų merginų; per pirmąjį pasimatymą ji paklausė, ar norėtum baigti ant jos papų arba veido. Tikriausiai per berniukų mokymus negavai kažkurios atmintinės, nes tavo atsakymas buvo: „…Kad gal ne.““ (p. 56)

*

Neseniai teko lankytis Santariškių poliklinikoj, prisižiūrėjau visokių gražių gydytojų ir rezidenčių. Moterys su baltais chalatais yra tikri angelai. Kažką tokio ta balta spalva duoda. Ir aš prisimenu, kad nuo tada, kai G. pradėjo vilkėti baltus marškinėlius su petnešėlėm, aš ją įsisvajojau ir pradėjau kurti ateities planus: norėjau gyventi kartu su ja, klausytis plokštelių, stebėti debesis, auginti vaikus, mylėti ją pasenusią.

Bet jau buvo per vėlu – jos akys manęs nebematė.

*

Buvau užsiėmęs. Gal keistai skamba, bet tas užsiėmimas išgelbėjo mane nuo begalės valandų, kurias įprastai būčiau praleidęs dūsaudamas dėl to, kad nieko neišėjo su K. Užimtumas yra geras dalykas – priverčia susiplanuoti laiką, numatyti prioritetus, dingsta tingėjimas. Tiesiog darai, ką reikia, ir tiek.

Dabar, kuomet susitvarkiau įvairius reikalus, išlaikiau pirmąjį egzaminą ir parašiau magistro darbą, liko tik darbas. Šią savaitę buvau atsakingas už skyrių, turėjau rūpintis, kad visi numatyti darbai būtų padaryti. Aš ne tas žmogus, kuris mėgsta vadovauti, todėl rūpintis skyriumi man yra tikras iššūkis. Tačiau šįkart viskas praėjo sklandžiai, net nebuvo panikos.

Šiandien, šeštadienį dirbom už ateinantį penktadienį, kad turėtume daugiau laisvų dienų po Kalėdų. Grįžęs namo pavalgiau, nusimaudžiau, paskaičiau. Dabar yra 20h, ir aš neturiu ką veikti. Tiesa, blogai dėl to nesijaučiu, šįkart tai yra kažkoks malonus neveikimas. Nespaudžiu savęs ką nors nuveikti, man reikia paprasčiausiai ramiai pasibūti.

*

Žiemos man patinka dėl to, kad jų metu susigalvoju sau kokią nors veiklą. Pvz., galiu pradėti žiūrėti kokio nors režisieriaus filmus, naują serialą, susidomėti kokiu nors dalyku, kurti stalo žaidimą, žaisti kompiuterinį žaidimą, atrasti naują grupę ir vien jos klausytis… Kartais visus šiuos dalykus darau ir kitų metų laikų metu, tačiau žiema man yra tyriausias metų laikas, ji leidžia daugiau laiko praleisti su savimi, įžengti į ramų, lėtesnį gyvenimo ritmą.

Artimiausiu metu planuoju gaminti stalo žaidimo „Dune“ kopiją. Turiu parsisiuntęs visus failus su atnaujintu dizainu, belieka atsispausdinti viską, paklijuoti ir.. perprasti taisykles, o tai dažnai užtrunka ilgiausiai ;)

*

Noriu ilgiau išlaikyti šią ramybę.

*

Vieną gruodžio naktį sapnavau, kad bandau parašyti kažkokį liūdną tekstą apie žmonių santykius, neva tokį tarsi vyro kalbėjimą laiške buvusiai moteriai. Ir sapne labai gražiai mintys dėliojosi, buvo sklandus ir itin melancholiškas tekstas. Pabudęs bandžiau jį prisiminti, tačiau nesėkmingai. Truputį gaila, kad taip.

Žymos: , , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: