Liepa

Labai geras Virginijos Kulvinskaitės tekstas „nekaltybės ir kitos černūchos“:

„ankstyvoje paauglystėje dažnai įsidukrindavau į svetimas šeimas, bet tik į tas, kurias laikiau normaliomis, kur buvo keli vaikai ir mama nedirbdavo, man tai atrodė tarsi stebuklas – grįžti namo ir rasti ten mamą. pagal tai ir rinkausi drauges, pas tokias užeidavau nekviesta, pasisiūlydavau padėti, darydavau dalykus, prie kurių namuose nesiliesdavau, – skusdavau bulves, plaudavau indus, šluostydavau dulkes ir panašiai. labiausiai mėgdavau dengti stalą, pas mus namuose visi, tai yra aš ir mama valgydavome atskirai, todėl nebuvo prasmės ką nors dengti. šiek tiek įsidukrinau ir į petro šeimą, kartais jo mama mane pakviesdavo šiaip, o patėvis padarė pirmas mano kūno – rankų, pėdų, kaklo, skruosto – nuotraukas. jis mėgdavo fotografuoti fragmentus ir kai pamačiau išryškintas nuotraukas, negalėjau patikėti, kad mano oda, apgamai, pirštų forma tokie ypatingi, – kūnas nuotraukose buvo mano ir jau nebe mano, jis tarsi kalbėjo, tik nesupratau, ką.“

Jeigu patiko, dar yra kitas iš tos pačios serijos – „kai buvau malalietka“.

***

Antradienis, dirbu darbe, jau vakarėja, dabar 20 val. Dar valanda ir važiuosiu namo, ir kai pagalvoju, kad namie bus Agnė ir jos katinukai, pasidaro kažkaip neįprastai gera.

Aš seniai nepatyriau tokio jausmo – kad kažkas manęs laukia.

Kad kažko laukiu pats.

***

Beveik nustojau skaityti, o viską, kas atsiduria rankose, skaitau tik po truputį, net jei tekstas ir patinka. Taip liko neperskaitytas „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ (nors nebaigiau, bet labai rekomenduoju), į šalį numečiau ir Riko Šelėjaus „Varaujaus didvyrio“ antrą dalį, pradėjau ir iškart atidėjau Daniil Charms „Nutikimai“; tik Jurgio Kunčino „Kilnojamosios Rontgeno stotys“ kiek daugiau paskaičiau, bet irgi sustojau.

Turbūt persiskaičiau.

***

Dabar aš prisiminiau tuos popierinius (kartoninius) vienkartinius puodelius, į kuriuos pilstydavo limonadą ir turbūt kitus gėrimus Alytaus Jaunimo parke vykstančių švenčių metu. Turėjo būti maždaug 1994-1997 metai, o gal dar ir ilgiau tie puodeliai buvo naudojami, net nežinau. Tuo metu mes namie tokių niekada neturėdavom (nebuvo poreikio), ir man patikdavo iš jų gerti, visada jausdavai tą popieriaus (kartono) poskonį burnoje.

***

Vakar Agnė vakarienei gamino – net nežinau ką – bet valgėm trijų rūšių grybus su makaronais ir padažu, buvo skanu.

Keista kažką daryti virtuvėje dviese.

Man atrodo, kad aš viską pažįstu iš naujo.

Žymos: darbas, maistas, mergaitė, namai, Virginija Kulvinskaitė