Kaip kartais žmonės visko prišneka

Šitas stalas, spintelės, baltos lėkštės ir dubenėliai, tavo katės ir sumyžtas kilimėlis, kiaura vonia, tavo mėgstamos grupės plakatai ant sienų, kelios fotografijos, kuriose tu šypsaisi…

Naktis sunki ir lėta, tavo nebylus buvimas, atsukta nugara slegia mane ir aš ištiesiu ranką, kad paliesčiau tave. Nubusk ir parodyk, kad aš dar esu.

Tarp mūsų plyti vandenynas.

Hey, are you awake
Yeah I’m right here
Well can I ask you about today

***

– Tavo veidas dabar atrodo rūstus, – sako ji.

Šeštadienis, ir mes jau nuėjom į parduotuvę nusipirkti alaus ir greitai paruošiamo maisto. Mes pavalgėm ir gulinėjam ant sofos gerdami alų, po to aš nusileidžiu ant pledo, kuris patiestas ant grindų. Ji klausia, kodėl tas pledas stovi prie lovos, ir aš atsakau, kad ant jo sėdėdamas vakarais rašau.

Ji kalba maloniai, tai lepina mano ausis: kad manęs pasiilgo, kad daug galvojo apie mane, kad dabar gaudys mane, jei aš bėgsiu tolyn.

– Tu man buvai namai, – sakau jai.

Ji juokauja, kad kalbu būtuoju laiku, kad ji tarsi numirėlė man.

Kad tu žinotum, kiek aš save įsiskaudinau tikėdamas tuo, ką žmonės man sako.

I don’t need you, I don’t need you
Besides I barely ever see you anymore
And when I do it feels you’re only halfway there

***

Tą vasarą Lietuvoje vyko ralis ir vienas jo etapas vyko Alytuje. Dalis Naujosios g. buvo aptverta ir toje vietoje, ties Sporto rūmais ir Vidzgirio turgumi, įrengta trasa. Su draugais ten malėmės nuo pat ryto, kai tik prasidėjo įrengimo darbai – buvo įdomu pamatyti kaip ten viskas vyksta, kaip viskas atrodo.

Ralis prasidėjo po pietų. Mama prigrasė neiti arti trasos – tą vasarą Marijampolėje vykusiame etape iš trasos išlėkęs automobilis trenkėsi į žmones ir vieną užmušė. Daviau mamai žodį, kad būsiu atsargus, ir prie apsauginių trasos juostų nesiartinau.

Iš pradžių vaikščiojau su draugais, vėliau prie mūsų prisijungė mano krikšto tėvas/mamos brolis. Kai likau su krikšto tėvu, netikėtai išvydau savo tėvą. Atpažinau jį iš šviesiai mėlynų džinsinių marškinėlių. Jis buvo atskiroje zonoje, į kurią buvo galima patekti su specialiomis apyrankėmis. Tėvas atrodė gerai nusiteikęs, šnekučiavosi su kolegomis. Vengdamas susitikimo, nuėjau šalin, bet po kiek laiko su tėvu prasilenkėm kitoje vietoje. Jis pakedeno man plaukus, gražiai pasisveikino su mano krikšto tėvu. Paklausė, ar aš nenorėčiau pažiūrėti ralio iš arčiau, ir aš pasakiau, kad norėčiau, tada davė man savo specialią apyrankę, su kuria galėjau prieiti arčiau trasos, tai aš ir priėjau.

Tiesą sakant, ralis buvo neįdomus. Koks gi čia ralis – važinėti miesto gatvėmis? Ir dar ten buvo beveik vien tiesiosios ir keli neįmantrūs posūkiai – nieko čia įdomaus. Todėl aš visą laiką galvojau apie tėvą, tiksliau, kas dabar bus – ar mes vėl bendrausim, ar jie susieis su mama, ar čia tik vienkartinis susitikimas?

Praėjus kuriam laikui grįžom su krikšto tėvu namo (krikšto tėvas gyveno mūsų bute) ir papasakojom mamai, kad ralyje sutikom tėvą. Mama paklausė ar tėvas su manimi noriai bendravo, ir aš atsakiau, kad noriai, be to parodžiau jai tėvo duotą apyrankę, su kuria galima praeiti į specialią zoną. Kai mes pavalgėm pavakarius, mama pasišovė grįžti į ralį su mumis kartu, taigi mes visi išėjom ten atgal.

Tėvą sutikom specialioje zonoje, jis suveikė apyrankes ir mamai, ir krikšto tėvui. Aš toliau žiūrėjau ralį, o mama su tėvu šnekučiavosi. Vėliau mama pašaukė mane, ir mes visi kartu grįžom namo. Nepamenu ko, bet kažko prireikė iš parduotuvės, ir tėvas pasišovė nueiti į parduotuvę su mumis kartu. Taigi išėjom trise – aš, mama ir tėvas. Parduotuvėje Media pirkom visko daug – 6 porcijas ledų, gabalą kažkokios mėsos, daržovių ir vaisių, tėvas kalbėjo net apie krevetes, bet mama nežinojo, ką su jomis daryti, tai tėvas jų nepirko.

Grįžę namo sėdėjom prie stalo, aš valgiau savo 6 porcijas ledų, bet suvalgęs 2 sustojau, nes atsibodo; likusias sudėjau į šaldytuvo kamerą. Tėvas su krikšto tėvu gurkšnojo kažkokį alkoholinį gėrimą, mama gal irgi, o prosenelė nesikišo, leido mums ramiai būti.

– Ar mes dabar būsim kartu? – paklausiau.

Mama su tėvu susižvalgė, nusišypsojo ir pasakė, kad būsim kartu.

Aš džiaugiausi; bet kadangi prosenelė buvo vis dar pikta ant mano tėvo už paskutines jo padarytas nesąmones, tai naktį jis negalėjo pas mus nakvoti ir išvažiavo taksi namo.

– Aš užeisiu rytoj, – pasakė tėvas, ir aš juo patikėjau.

Kitą dieną atsikėlęs išėjau į kiemą, nuėjau gale namo, įlipau į mūsų visų draugų pamėgtą gluosnį ir žvalgiausi ar neišvysiu iš kurios nors pusės artėjančio tėvo. Ir jis pasirodė – praėjus kelioms valandoms, bet pasirodė – visai prieš pietus. Nulipau nuo medžio žemyn ir nuėjau jo pasitikti – artėjo pro Jaunimo parką, dėvėjo tokius baltus marškinėlius su geltonomis ir mėlynomis juostelėmis; tie marškiniai atrodė senamadiški, ir dabar tai rašydamas turiu pripažinti, kad tėvas visada kiek senamadiškai rengdavosi, tik nežinau, ar todėl, kad pinigus iššvaistydavo, ar kad neturėjo supratimo apie drabužius.

Artėjau prie jo ir aiškiai mačiau, kad jis eina kaip visada aukštai iškėlęs galvą. Kai susitikom, jis man pakedeno plaukus, ir mes grįžom kartu į kiemą. Mano draugai, likę medyje gale namo, nužiūrėjo mus tylėdami – jiems mano tėvo sugrįžimai visada būdavo kažkas įdomaus, nes dauguma jų turėjo pastovius tėvus, o manasis tai sugrįždavo, tai pradingdavo.

Namie susėdom už stalo ir valgėm mamos pagamintus pietus. Po to aš nuėjau į svetainę ir žiūrėjau televiziją. Nežinau, kiek laiko praėjo, bet išgirdau, kad mano tėvai ginčijasi dėl ridikėlių – vienas sakė, kad žmonės į salotas deda ir ridikėlių lapus, o kitas sakė, kad niekas nevalgo ridikėlių lapų. Jų barnis tapo toks intensyvus, kad aš iš svetainės išėjau į savo kambarį, bet net ir ten negalėjau liautis girdėti jų pykčio. Po to išgirdau kažkokį sujudimą, o tada – durų trenksmą.

Atėjęs į virtuvę išvydau mamą, sėdinčią vieną už stalo, ir supratau, kad tėvas išėjo vėl.

Tai tiek mes išbuvom tą vasarą kartu.

Lay me on the table, put flowers in my mouth
And we can say that we invented a summer lovin’ torture party

***

– Būk geras, negerk rytoj, pas mane ateis draugė. – sakau krikšto tėvui penktadienio rytą, kai žadinu jį, kad jis laiku išeitų į darbą.

– Gerai, – sako jis.
– Pažadėk, blet.
– Pažadu.

Penktadieniais ateina mano mergina ir mes veikiam visokius dalykus, nes nieko nebūna namie. Šis penktadienis ypatingas – mano mama dirba popietinėje pamainoje, todėl, kai susitiksim su drauge po pietų, galėsim ilgai būti netrukdomi. Svarbiausia, kad krikšto tėvas negrįžtų girtas, o draugams jau pasakiau, kad netrukdytų, nes būsiu užsiėmęs.

Kai mes glamonėjamės svetainėje pasileidę mėgstamą muziką, kažkas paskambina į duris. Susierzinęs nueinu pažiūrėti pro durų akutę ir išvystu krikšto tėvą. Atidarau duris – jis visiškai girtas. Užeina vidun besilaikydamas į sienas ir prisėda ant batų dėžės. Tiesia rankas link batų, kad juos atsirištų, bet nesugeba to padaryti; kažką veblena, bet aš nesuprantu, ką.

Padedu jam nusiauti batus, tada prašau, kad pabandytų atsistoti, nes pats jo nepakeliu nuo batų dėžės. Vis dairausi į koridorių, ar draugė nežiūri, kas čia vyksta, bet kol kas ji nežiūri. Deja, krikšto tėvas atsistoti negali, ir besistodamas nugriūna ant žemės. Tačiau anokia čia bėda – žinau, kaip susitvarkyti tokioje situacijoje. Pas mus koridoriuje patiesti takai, po jais – laminatas, o takai labai gerai slystai ant laminato. Nueinu prie tako galo, suimu jį ir tempiu link krikšto tėvo kambario, kuris visai čia pat.

Norėdamas greičiau atsikratyti girto krikšto tėvo, visai užmirštu draugę, kuri vis dar yra svetainėje. Ir kai tempiu taką su ant jo gulinčiu krikšto tėvu, pažvelgęs į svetainę išvystu savo draugę, sėdinčią ant sofos ir žiūrinčią pro durų kampą ką aš darau.

Tas jausmas nepaaiškinamas – kažkas tarp gėdos, sumišimo, susierzinimo, nevilties.

Krikšto tėvas man ganėtinai sunkus net ir gulėdamas ant tako, todėl užtrunka, kol jį nutempiu į kambarį. Po to šiaip ne taip įverčiu jį į lovą ir grįžtu su taku atgal į koridorių, kur jį vėl patiesiu.

Grįžęs į svetainę vaidinu, kad nieko čia neatsitiko, bet matau, kad draugė sutrikusi. Prisėdu šalia jos ant sofos, mes sėdim ir žiūrim į knygų lentynas.

– Aš atsiprašau, kad tau teko tai matyti, – sakau jai.

I’ll try to be more romantic
I want to believe in everything you believe

***

Ji rašo, kad nenustos manęs sekti, jei tik leisiu jai; kai leisiu jai.

Aš turiu merginą, bet jai tai netrukdo. Aš rašau, kad tuoj išsiskirsiu, ir greitai išsiskiriu.

Aš tęsiu žodį šitai jauniklei, bet netęsiu ilgametei merginai – aistra yra galingas dalykas, ir aš tam ryškiai nepasiruošęs.

Jos pirštai subyra į mano delnus, o tada mano rankos įsikimba į jos šlaunis.

Atitrūkstam tik kai išeikvojam vienas kitą, kad vėliau, pailsėję, galėtume viską pakartoti.

Taip praeina kelios savaitės, o po to ji vis rečiau man parašo, mums vis sunkiau susitikti.

Galiausiai mes susitinkam koncerte. Apkabinu ją ir tvirtai glaudžiu prie savęs. Ji kvepia tais savo kvepalais, kurių pavadinimą man daug kartų kartojo, bet aš jo taip ir neįsiminiau; traukiu jos kvapą stipriai nosimi.

Mes išeinam į lauką, išsitraukiam cigaretes ir rūkom. Ji net nekalba – viskas klaikiai aišku. Laikau savo rankas ant jos liemens, po to paleidžiu. Ji apkabina mane ir sako:

– Viskas bus gerai.

Ir sugrįžęs pas savo merginą atsigulu į lovą, nesiliesdamas prie jos, guliu ir galvoju, ar tai buvo meilė – grubi ir netašyta, be žodžių; suteptos paklodės, dalijimasis prakaitu, cigarečių kvapo įsigėrę plaukai nuo ryto ligi vakaro.

Tarsi būtume iš anksto žinoję, kad tai nesitęs amžinai. Tarsi kažkas būtų išpranašavęs, kad šitas geluonis ir yra vienintelė meilė, kurią mums lemta pažinti kartu.

So blame it on me
I really don’t care
It’s a foregone conclusion

***

Tu mano saulė, tu mano dangus, ir dėl tavęs aš nusipirkau naują sofą, įsivaizduodamas, kad vieną dieną mes nakvosim kartu, ir ta diena atėjo, tik dabar viskas ne taip, kaip įsivaizdavau tai anksčiau: tu girta ir tu nebesupranti, ką darai, tu atgrasi; aš nieko nenoriu, o tu sakai:

– Tu varai mane iš proto.

Galiausiai tu užmiegi.

Aš ištraukiu ranką iš tavo kelnaičių ir uodžiu kaip kvepia tavo lytis.

Man patinka.

Užmiegu apkabinęs tavo galvą.

Ryte tu atsikeli ir sakai:

– Ką tu šiandien veiksi vakare? Aš tau parašysiu.

Parašyk, galvoju, parašyk, įrodyk man, kad aš tau rūpiu.

Ir ji parašo – po tūkstančio valandų, kai vis imdavau į rankas telefoną, kad pažiūrėčiau ar ji kartais neparašė.

Mes susiskambinam, mes susitinkam.

Ji girta ir linksta man ant peties. Ji sako:

– Gal važiuojam pas tave?

Ir mes važiuojam pas mane.

Ji atsigula ant mano sofos ir iškart užmiega. Aš prikišu nosį prie jos plaukų ir uodžiu juos.

Man patinka.

Bet man visai nepatinka, kai ryte nubudusi, dar pagiringa, ji keistai elgiasi: apsikabinėja, kalba meiles nesąmones, bučiuoja mane į lūpas, į skruostus, glaudžiasi prie manęs.

<…>

Po to, jau prasipagiriojusi, ji sako:

– Žinai, man reikia viską apgalvot. Man reikia viską susidėliot savo stalčiukuose.

Kokiuose dar, blet, stalčiukuose tau reikia viską susidėliot?

Ji elgiasi neatsakingai; ji sako, kad jai patiko su manimi, kad dabar jos gyvenime tiek daug visko vyksta, kad jai reikia viską gerai apgalvoti, kad jai reikia…

Ir ji suteikia man viltį – kad galbūt mes kažkaip būsim kartu.

Aš laikau ją už rankos, o po to ji ją patraukia – blaivai jai net nepatinka, kai ją liečiu.

Po pusės mėnesio ji išvyksta į kelionę su buvusiu bernu. Man visur jos trūksta – baruose, koncertuose, alaus buteliuose ir skardinėse, cigarečių pakeliuose.

Jos trūkumas varo mane iš proto.

Hey Jo sorry I hurt you, but they say love is a virtue, don’t they?

***

I wish everybody knew
What’s so great about you

Mes prisiliuobėm ir grįžom pas mane, nes pasakiau, kad turiu butelį vyno – o vynas jai patinka -, ir mes dabar sėdim ir rūkom labai stiprias cigaretes iš Rytų – dūmas traukiasi sunkiai, cigaretės smilksta lėtai.

Ji pasakoja apie <…> ir verkia, aš apkabinu jos galvą, tarsi norėdamas ją išgydyti, bet tai nepadeda.

– Nepalik manęs vienos, – ji sako.
– Nepaliksiu, – atsakau.

Šešios ryto, absoliuti bejėgystė – prieš gyvenimą, meilę, mirtį, galų gale – blaivų protą.

Mes rūkom ir rūkom, po to einam miegoti.

Ryte nubudusi ji glaustosi į mane, atrodo tokia švelni ir lipšni; turbūt dėl to, kad pagiringa. Po to aš šiaip ne taip atsikeliu iš lovos ir mes einam į parduotuvę – ji sakosi norinti pagaminti pusryčius ar pietus.

Perkam makaronų, krevečių, grietinėlės, mėlynojo sūrio, dar melioną ir cigarečių. Kai išėjus ji užsirūko, man, užuodus dūmus, pasidaro biškį bloga. Grįžus namo ji išima prekes, užkaičia vandenį ir pradeda ruošti patiekalą, o aš užsidarau tualete ir vemiu į kriauklę, galvodamas, kad buvimas su ja mane vieną dieną pražudys.

Makaronai atrodo gundančiai, bet pradžiai aš pavalgau meliono – deja, ir jį išvemiu.

Mes gulim ant sofos, ji paleido kažkokį stand up‘ą, ir mes jį žiūrim. Ji mane apkabinus, aš paslėpęs savo veidą jos krūtinėje. Jai linksma – kartais mane stipriai apkabina ir suspaudžia; o man vis dar beviltiškai bloga.

Po to ji dingsta savaitei, o tada sužinau, kad ji turi naują vaikiną.

Nepalik manęs vienos, ji man sakė.

***

Ji vėl pas mane.

Mes sėdim balkone ir geriam alų, rūkom ir geriam alų, po to geriam vyną.

Šį vakarą ji daug kalba, daug ir atvirai. Aš galvoju, kad tai kažką reiškia.

<…>

Ryte mes nubundam. Aš padarau kavos ir mes valgom vakar dienos vakarienės likučius.

Ji nusiteikusi gerai, net pernelyg gerai.

– Aš atvažiuosiu pas tave vakare, – ji sako.

Aš žinau, kad ji neatvažiuos.

Aš tikiuosi, kad ji atvažiuos.

Po pietų man pradeda bėgti kraujas iš nosies – to nebuvo nuo vaikystės.

Išeinu pasivaikščioti. Suku ratus po Šiaurės miestelį. Viskas taip bergždžia.

Aš žinau, kad ji neatvažiuos.

Aš tikiuosi, kad ji atvažiuos.

Vakare skaitau Bukowskį, guliu lovoj ir skaitau Bukowskį.

Taip ateina pirma valanda nakties, tada ateina antra valanda nakties. Mano telefonas tyli.

Aš skaitau Bukowskį ir tikiu, kad ji atvažiuos, kad staiga pasirodys – girta, nusitašius, koks skirtumas? Aš jos laukiu.

Užmiegu ketvirtą ryto taip jos ir nesulaukęs.

Aš atvažiuosiu pas tave vakare, ji sakė.

But I’ll never be
Anything you ever want me to be

***

– Tavo veidas dabar atrodo rūstus, – sako ji.

Šeštadienis eina šiknon – mes geriam alų, susirenčiam palapinę, į kurią sulendam ir kalbamės, klausom muziką, rūkom kambary; ji dainuoja, ji verkia, ji kalba meilius dalykus.

Tu buvai mano namai.

Kokio veido tu dar tikiesi?

You know I dreamed about you
For 29 years before I saw you

Žymos: The National, žmonių santykiai