Giedra Radvilavičiūtė „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“

Giedra Radvilavičiūtė

„Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”

Puslapiai: 227

Išleido: „Baltos lankos”

Metai: 2010 m. (pirmasis leidimas – 2007 m.)

Tiražas: 2000 egz.

Meninis apipavidalinimas: Zigmantas Butautis

Kaskart, kai susimąstau apie lietuvių literatūrą, tenka nemaloniai pripažinti, kad aš bėgu nuo jos kuo tolyn, nes tai, ką esu perskaitęs, atbaido (išimtis – Kunčinas, bet yra ir jo romanų, kurie visai nepatinka). Kartais atsiranda vienas kitas autorius, kuris iššauna ir sužavi (S. T. Kondroto „Žalčio žvilgsnis“, Sigito Parulskio pirmasis eilėraščių rinkinys „Iš ilgesio visa tai“), tačiau tik trumpam. O kai susimąstau apie lietuvių moterų literatūrą, situacija tampa dar labiau komplikuota, nes jeigu manęs kas nors paklaustų, koks lietuvių rašytojos kūrinys man labiausiai patinka, aš ilgai stenėčiau, bandydamas prisiminti kokį nors kūrinį, kuris manęs neerzino, tačiau taip ir neprisiminčiau nieko.

Kai į rankas pateko Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, nieko per daug nesitikėjau, nors ir žinojau, kad autorė už šį esė rinkinį buvo apdovanota Europos sąjungos literatūros premija. Knygą sudaro 12 esė, kuriuos tarpusavyje jungia ta pati pasakotoja. Tekstuose gausu istorijų apie paprastus žmones, vaizduojamus buitiškoje aplinkoje, kurioje gyvena ir miršta. Būtent paprastų žmonių ir mirties motyvas man iškart priminė Kunčino kūrybą – ten taip pat buvo gausu istorijų apie laiką ir žmones.

Tačiau labiausiai šis esė rinkinys mane sužavėjo ne tais kitų žmonių aprašytais gyvenimais, bet pasakotojos portretu, kurį galima pamažu suvokti skaitant šią knygą. Pasakotoja – pagyvenusi vieniša moteris, gyvenanti su paaugle dukra. Atrodo, kad nieko čia įspūdingo, bet! Buvo be galo įdomu skaityti kaip autorė rašo apie savo kūno stebėjimą ir tą senėjimo suvokimą. Man kartais būna sunku įsijausti į senstančio vyro problemas, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu G. Radvilavičiūtės senstanti pasakotoja man pasirodė labai artima.

Reikia pagirti autorę, kad jos sukurta pasakotoja su savo problemomis nepabosta ir neužgožia pasakojamų istorijų, t.y. istorijos ir senstančios moters problemos tekstuose labai gražiai sugyvena, viena kitą papildo. Kiekvienoje esė yra gražūs perėjimai nuo pagrindinės istorijos prie šalutinės, viskas skaitosi lengvai ir sklandžiai. Tekstuose taip pat yra ir nerealių, mistinių detalių, kurias pastebi pasakotoja, ir tai tekstui suteikia šarmo, o pasakotojai – šiek tiek kvankštelėjusios moters įvaizdį; ir vėlgi tai primena Kunčiną – jo veikėjai taip pat balansuodavo ant ribos.

Vienintelė šios knygos problema yra tai, kad skaitant tekstus vieną po kito, atsiranda kažkoks pasikartojimo jausmas. Galima sakyti, kad taip neturėtų būti su gerais tekstais, tačiau juk galima skaityti šias esė saikingai, ir problemos neliks.

P.S.

Autorė mini mano numylėtą lenkų rašytoją Jerzy Pilch – esu papirktas ;) Ir dar galima pasidžiaugti, jog 2013 metų vasarą JAV buvo išleistas autorės apsakymų/esė rinkinys „Those Whom I Would Like To Meet Again“ („Tie, kuriuos norėčiau sutikti dar kartą“).

Žymos: esė, Europos sąjungos literatūros premija, Giedra Radvilavičiūtė, Iš ilgesio visa tai, Jerzy Pilch, Jurgis Kunčinas, Saulius Tomas Kondrotas, Sigitas Parulskis, Šiąnakt aš miegosiu prie sienos, Žalčio Žvilgsnis