Aš bijau užmiršti ką reiškia mylėti. Ką reiškia jausti rūpestį dėl tavęs, ką reiškia laukti grįžtančios, ir kokia laimė yra apkabinti tave, žiūrėti tau į akis, juoktis kartu.
Aš bijau užmiršti ką reiškia mylėti, o kai kurie ženklai rodo, kad šis užmaršties procesas jau vyksta. Per paskutinius metus nebejaučiu jaudulio laukdamas susitikimų su merginomis, kažkokiu būdu pradėjau nebegalėti žiūrėti joms į akis. Bijau, kad manyje mažėja meilės, kad ta iliuzija apie dviejų žmonių laimę kartu sparčiais slopsta. Ir ne tik man taip – pastebiu, jog ir kai kurie mano draugai ir artimieji užmiršta meilę.
Štai nueinu pasisvečiuoti pas seną draugę, kuri neseniai pradėjo gyventi kartu su savo vaikinu. Jie pasidarė remontą, vedžioja mane po butą ir viską rodo, pasakoja apie tapetus ir baldus, o po pusvalandžio nesibodi man girdint pradėti pyktis dėl smulkmenų. Aš nesuprantu, kur ten meilė tuose balduose ir tapetuose, ir tose grindjuostėse, jei nematau meilės tarp jų pačių, kai jie susėda kartu. Man net pasirodė, jog jie abu nesumeluotai myli savo baldus, bet ar myli vienas kitą – visai neaišku.
Aš bijau užmiršti ką reiškia mylėti, ir kartais man atrodo, jog kiti jau užmiršo savo meilę. Štai po ilgo laiko susitinku su buvusia kolege iš vieno darbo ir iškart pastebiu, kad ji visa švyti. Kai mes pavalgom pietus, ji sako turiu tau kai ką pasakyti, aš išteku, ir aš suprantu, kodėl ji visa tokia džiugi. Man norėtųsi paklausti, ar ji išteka už to paties vaikino, dėl kurio pastaruosius dvejus metus man skųsdavosi, ar bent jau paklausti ar tas vaikinas pasikeitė, ar jis nustojo vadovauti jai, laikyti kvailele, mėgti tvarką jos tvarkymosi sąskaita, tačiau atsakymą pats numanau. O ji kalba ir kalba apie būsimas vestuves, ir aš pamažu suprantu, kad ji džiaugiasi pačiu faktu, kad jai pasipiršo ir ji pagaliau ištekės, ji turės vyrą, jis bus kažkieno moteris, Žmona, o mažiausiai svarbu yra už ko ji išteka ir kad dievo akivaizdoje susaistys savo gyvenimą būtent su tuo žmogumi. Išvis – kam rūpi dievas ir religinė santuokos pusė, kai visų dėmesį prikausto visokie blizgučiai, o svarbiausia yra kaip atrodo vestuvių dalyviai nuotraukose.
Man nesuprantama, kodėl žmonės būna vieni su kitais, nors abu netinka, nedera, ir viskas, ką jie sugeba, tai tik erzinti vienas kitą, o dar sunkiau suvokti tuos žmones, kurie netgi pasiryžta susituokti su nesugyvenamais žmonėmis, tarsi pats santuokos faktas išspręstų jų tarpusavio problemas. Ar tie žmonės užmiršo ką reiškia mylėti ir jų meilė transformavosi į indų plovimą, maisto gaminimą, priekaištus ir neišklausymą, miegojimą nusisukus vienam nuo kito?
Ir kartais man pasidaro taip baisu, kai pagalvoju, kad galbūt aš neteisingai suprantu meilę.
Žymos: meilė, remontas, santuoka, vestuvių fotografas, žmonių santykiai
arsonist's prayers 
2015/04/06 21:39 |
O žinai, man irgi buvo per pastaruosius tris metus tokie jausmai užplūdę. Ir ne sykį. Taip susiparinau, kai suvokiau, kad kažkaip… ny-ku. Ir kad galbūt daugiau niekada nemylėsiu, nejausiu nu vat to jaudulio ir spirgėjimo vietoje. Kad galbūt visiems yra skirtas tam tikras limitas ir kuo dažniau nepasiseka, kuo daugiau nuoskaudų prisikaupia, kuo daugiau atstūmimų – tuo sunkiau pajaust kažką apskritai. Bet vėliau gyvenimas man galvą paglostė, sakydamas, kad nebūk durnele – xujakšt, va tau stiprios dozės į širdį. Nebijok, mielas, kai galvosi, kad užmiršai, gyvenimas tau tikrai primins. Anksčiau ir vėliau ;) Neliūdėk.
2015/04/07 21:40 |
kiekvienas meilę supranta ir išgyvena skirtingai, ir didžiausia klaida, mano manymu, pagal savo meilės prizmę vertinti kitų meilę – tada atsiranda vietos klaidingoms interpretacijoms ir net skaudiems nesusipratimams.
kadangi pati – omg – išteku po 2 mėnesių, galiu tvirtai pasakyti, kad kartais įsigijus naują šaldytuvą būna smagiau, nei romantiškai praleidus vakarą mieste; kartais vakarą nekenti taip pat smarkiai, kaip kitą rytą myli; o svarbiausia (juk savanaudiškumas išgelbės pasaulį) – kaip meilė transformuoja tave ir tai, ką tu gali toje meilėje sukurti.
gyventi santykiuose 4 metus buvo so far mano įdomiausias, intensyviausias ir daugiausiai ištvermės pareikalavęs bei daugiausiai grįžtamoji ryšio davęs procesas – tačiau iš šono tikrai gali atrodyti, kad mudu tik gaminamės valgyti, žiūrim filmus, geriam alų, nebe taip dažnai mylimės ir per dažnai pykstamės. bet, čia tiktai tip of the iceberg.
atsakant į įrašo temą – ar gali pamiršti, kaip važiuoti dviračiu?
2015/04/08 19:18 |
Labai taikliai, ačiū!
2015/04/08 17:26 |
Negalėčiau sugalvoti nieko tinkamesnio.
“Iš tiesų aš esu prieraišus žmogus, bet man labai sunku tai parodyti.
Kai buvau jaunesnis, labai dažnai nerimaudavau, kad galiu likti vienišas – kad manęs niekas nemylės ar aš pats neįstengsiu mylėti. Bėgant metams, pradėjau nerimauti dėl kitų dalykų. Susirūpinau tuo, kad nebesugebu palaikyti artimų santykių, pasiekti tikro sielų susiliejimo. Jaučiausi taip, lyg visi aplinkui gyventų savo šiltuose namuose ir tik aš vienas naktį būčiau likęs lauke ir niekas manęs nepastebėtų, nes aplink tamsu, nors į akį durk. Tačiau dabar aš esu namuose, viduje, bet tas jausmas niekur nedingsta.
Kai dabar esu namie vienas, mane apninka visos mano senosios baimės – baimės, kurias po vedybų tariausi palaidojęs amžinai: vienatvės baimė; baimė, kad kai daug kartų įsimyli ir liaujiesi mylėjęs, tampi nejautrus meilei; baimė, kad taip niekada ir nepatirsiu tikros meilės; baimė, kad kažkas mane įsimylės, labai suartės su manimi, viską apie mane sužinos, o tada pames; baimė, kad meilė svarbi tik tam tikrą laiką, o paskui viskas tampa susitarimo dalyku.
Daugybę metų gyvenau vienas ir maniau, kad gyvenimas yra puikus. Tačiau žinojau, kad jeigu nepatirsiu artumo ir nepasidalysiu tuo artumu su kitu žmogum, gyvenimas niekada nepažengs toliau, sustos prie tam tikros ribos. Prisimenu, maniau, kad jeigu man nė karto nepavyks patirti, kas vyksta kito žmogaus viduje, sprogsiu.”
Douglas Coupland, “Gyvenimas po dievo”.
2015/04/09 15:14 |
Spėju, kad šitas įrašas yra daug kam artimas. Tačiau žinai, mums, tiems nuolatiniams stebėtojams, taip lengva susigalvoti situacijas, taip lengva laikytis įsikibus savo tobulos meilės idėjos. Ar ji egzistuoja realiu pavidalu? Vargu bau.
O šiaip, Povilai, man kartais pasidaro baisu, kad tu išrašysi savo talentą ne tam, kam turėtum. Ne todėl, kad moterys būtų nevertos tavo žodžių, bet todėl, kad galvojimui apie tai skiri tiek daug laiko, jog viskas tampa tik prisiminimų prisiminimais, kuriais tu gyveni. O kam?
2015/04/12 17:06 |
Labai taikliai parašyta. Aš pažystu vieną porą, kuri net viešėdama pas mane ginčyjasi. Draugė nori vaiko, sakosi, kad jį myli, o vėliau pyksta ant jo ir kartoja, kad nebus su juo, o dar vėliau labai gražina jo minusus priskirdama keistus pasiteisinimus. Visiškai žvelgiant į juos nedvelkia meile. Kodėl taip sakau? Todėl, kad aš turiu antrą pusę, su kuriuo svetimoje vietoje nesu susipykusi, kuris svetimoje vietoje niekados man nieko blogo nepasakys, kuris ištvėrė mano tam tikrus skausmus ir pan. Vo čia tai meilė ir mes kažkaip neturime jokių turtų, gyvename nuomojamame bute ir nesvajojam apie tai, kad susituokę būsime dar laimingesni. Aš kažkaip meilę ir laimę įsivaizduoju kitaip.