Nuostabi moteris

Publikuoju trečią ištrauką iš romano „Ko negalima sakyti merginai bare“, kuris pasirodys pirmoje rudens pusėje.

„Nuo mažens mama man sakydavo: tu surasi gražią moterį su gerais plaukais. Ką tie geri plaukai reiškė, supratau augdamas – tamsūs, tvirti, pageidautina ilgi. Būtent tokie, kokius mama turėjo iki gimdymo.

Nuo mažens buvau mokomas, kad aktorė Catherine Zeta Jones, Selma Hayek ir teta Ada yra gražios moterys, ir nors dėl tetos Ados ir Catherine‘os Zeta Jones niekada neabejojau, bet Selmai Hayek taip ir neatsirado vietos mano širdyje.

Pamenu, kad pirmą kartą išėjau ieškoti nuostabios moters su metais vyresniu kiemo draugu, kai man buvo šešeri. Apsiskelbėm visiems kieme, kad einam ieškoti merginų, ir išėjom. Kai nuėjom į šalia buvusį atrakcionų parką, užlipom ant tokios medinės žirafos, kalbėjom apie animacinius filmus ir kramtomas gumas, mūsų amžiaus merginų niekur nesimatė ir mes abu buvom slapta tuo patenkinti.

Vėliau, kai pradėjau lankyti mokyklą, noras surasti savo nuostabią moterį tik išaugo, ir aš kas metus įsimylėdavau vis kitą klasiokę, o nuo šeštos iki devintos klasės buvau įsimylėjęs net tris klasiokes vienu metu: dvi atrodė nuostabios merginos, trečia buvo kaip atsarginis variantas, bet su nė viena nieko nepavyko, nes mylėjau aš tyliai ir paslaptingai, ir, žinoma, labai skausmingai – būtent taip, kaip buvo mylima mano perskaitytose knygose.

Didžiavausi savimi, kad galiu mylėti tokia ilga, kankinančia ir mane patį gniuždančia meile be atsako. Prireikė dar kelerių metų tam, kad suprasčiau, jog meilė tokia būti neprivalo. Tada prasidėjo tikra virtinė pasimatymų ir susitikinėjimų su merginomis, ir visa tai, kaip man tada atrodė, mane nuves pas būtent man skirtą nuostabią moterį.

Teisybės dėlei turėčiau pasakyti, kad nuostabią moterį aš įžvelgdavau beveik kiekvienoje merginoje, kuri tik teikdavosi su manimi bendrauti. Aš žavėjausi merginomis dėl jų gražių pirštų, iksiškos formos kojų, žavėjausi, nes turėjo kokį nors dailų drabužį, žavėjausi tarpu tarp jų krūtų, žavėjausi jų žydromis akimis, žavėjausi jų žaliomis akimis, žavėjausi jų rudomis akimis, žavėjausi, kad jos dažo blakstienas, žavėjausi ir tomis, kurios visai nesidažo, mane žavėjo liūdnos merginos, mane žavėjo linksmos merginos, ir aš žavėjausi jų tiesiomis nosimis, ir aš žavėjausi nosimis su kumpelėmis – ir taip be galo.

Žinoma, iš tokių susižavėjimų nieko gera neišeidavo ir aš galiausiai likdavau vienas. Tuomet nustodavau svajoti apie tą mistinę nuostabią moterį ir eidavau susitikti su bet kuo: aš susitikinėjau su mergina, nes jos akinių rėmeliai buvo labai gražūs, susitikinėjau su mergina, nes man patiko jos vyresnė sesuo, susitikinėjau ir su tokia, su kuria niekada neišdrįsau permiegoti, nes ji nuolatos kalbėjo apie seksą. Ėjau į pasimatymą su nepilnamete, ėjau į pasimatymą su septyneriais metais už mane vyresne moterimi, ėjau į pasimatymą ir kartu su mergina spjaudėm nuo tilto ant apačioje važiuojančių automobilių, ėjau į pasimatymą ir tyčia prisigėriau iš to liūdesio, nes tai buvo dar viena mergina, kuri nebuvo panaši į tą nuostabią moterį, kurios aš ieškau. Aš ėjau į pasimatymą ir jaudinausi, o po to begalę kartų ėjau ir nesijaudinau, nes maniau, kad taip ir neįmanoma sutikti nuostabios moters.

Kol vieną dieną kažkur visatoj, matyt, įsivėlė klaida, ir aš ją sutikau.“

Žymos: Catherine Zeta Jones, knyga, Ko negalima sakyti merginai bare, nuostabi moteris, pasimatymai, Povilas Šklėrius, Selma Hayek, žmonių santykiai