Apie romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“

Pirminis romano pavadinimas buvo „Ir visur ta šviesa“, tačiau leidyklai jis labai priminė maldos žodžius, todėl buvo priimtas sprendimas jį pakeisti. „Ir visur ta šviesa“ kaip pavadinimas buvo sugalvotas dar 2014 metais, kuomet bandžiau parašyti romaną, bet iš to nieko neišėjo.

***

„Ko negalima sakyti merginai bare“ pavadinimas paimtas iš tokio paties pavadinimo eilėraščio, parašyto maždaug 2013 metais (eilėraščio tekstas proza įtrauktas į romaną).

***

Dalis romano tekstų pirmiausiai buvo parašyti kaip eilėraščiai, todėl vietomis romanas įgyja poetiškos prozos atspalvį.

***

Romano rašymas užtruko du mėnesius – pirmąjį mėnesį vyko romano konstravimas ir tekstų rašymas, antrą mėnesį buvo redaguojamas pirminis rankraštis. Maždaug pusė romane panaudotų tekstų buvo parašyti per 2013–2015 metus. Dalis tekstų apie veikėjo susitikimus su Liucija rašyti ranka – taip atrodė lengviau užfiksuoti visą tą minčių srautą.

Rankraštis

***

Romaną rašiau sau ir Liucijai. Išsiųsti leidyklai romano rankraštį paskatino du dalykai: 1.) antrus metus iš eilės nelaimėtas Rašytojų sąjungos leidyklos rengiamas Pirmosios knygos konkursas; 2.) vienos lietuvių autorės nemalonūs atsiliepimai apie romano rankraštį. Pagalvojau fuck it, negali viskas būti taip jau blogai, ir išsiunčiau rankraštį „Tyto albai“.

***

Kai leidykla, perskaičiusi pirminį romano rankraštį, po 4 dienų nuo rankraščio išsiuntimo pasiūlė pasirašyti sutartį, supratau, kad tikrai nėra viskas taip jau blogai ;) Bet iš pradžių pasirašyti sutartį atsisakiau, nes tuo metu buvau nepatenkintas romanu. Pasirašėm sutartį po mėnesio, kai buvau redagavęs romaną.

Bandymas konstruoti romaną iš atskirų skyrių

***

Pirminis romano rankraštis buvo grubesnis už galutinę versiją. Tačiau norisi tikėti, kad galutinė versija turi daugiau logikos ir yra labiau panaši į romaną.

Ištrauka iš pirmo rankraščio skyriaus, kurio galutiniame variante visai neliko

***

Romano užuomazga – ranka rašytas dienoraštis/laiškai Liucijai, kurie šiuo metu ir yra pas ją. Kada nors jie taps neįkainojamą vertę turinčiu rankraščiu ;))

***

Prieš rašydamas romaną norėjau parašyti du kitus dalykus – fantasy romaną ir istoriją apie du draugus, kurie įkuria garage rock grupę „Visos skalbimo mašinos pasaulyje“ ir turuoja po Lietuvą, patiria visokių nuotykių, susipyksta ir vėl susitaiko. Vis dar galvoju, kad kažkada grįšiu prie fantasy romano, net ir žemėlapį buvau sukūręs:

***

90% romane minimų veikėjų yra tikri ir jų vardai nesumeluoti. Rašydamas apie kitus žmones susidūriau su moraline dilema ar galiu rašyti apie tikrus žmones ir ar tai, ką apie juos rašau, yra etiška. Todėl spręsdamas šią problemą atsiklausiau ar jie nieko prieš, jei bus paminėti romane. Žmonių reakcijos skyrėsi, tačiau beveik visi sutiko būti minimi knygoje.

***

Romane minėdamas draugus ir buvusias merginas nenorėjau jų pašiepti ar kaip nors „atsiskaityti“ už praeities įvykius. Aprašant buvusius santykius tikslas buvo paprastas – parodyti, kad veikėjas anksčiau mylėjo, tačiau, viskam pasibaigus, jam liko nuoskaudų, kurios jį galiausiai privedė prie vienatvės ir užsidarymo.

***

Pristatydamas kiekvieno veikėjo biografinius duomenis išnašose, nusprendžiau paminėti ir tai, ar jie yra baigę darželį. Ši idėja kilo beklausant Avaispo dainos „Water Closet“, kurioje yra tokios eilutės: ir kas gi iš tiesų baigia mokyklą nebaigę darželio?

 

***

Romane vienoje vietoje yra paslėpti metalo grupės McLoud nariai.

Žymos: Avaispo, fantasy, garage rock, Ir visur ta šviesa, Ko negalima sakyti merginai bare, kūryba, McLoud, romano rašymas, Tyto Alba, Visos skalbimo mašinos pasaulyje, Water Closet