Motinos vyras

Mama ruošiasi eiti į gimtadienį. Ji jau gerą pusvalandį stovi koridoriuje priešais veidrodį ir daro man nesuprantamus mažus dalykėlius, kuriuos daro moterys. Ji tai vadina puošimusi, pamenu tą žodį nuo ankstyvos vaikystės.

Kai buvau mažas, puošimasis man visada asocijuodavosi su keliomis sunkiomis valandomis, kurias reikėdavo kantriai pralaukti mamos – ir ne tiek laukiant, kol jis susiruoš, o kiek dar ir leidžiantis pačiam papuošiamam. Viskas vykdavo taip: ji išrinkdavo man drabužius, liepdavo apsirengti, aš tai padarydavau ganėtinai greitai, o tada ji, atrodo, amžinybę tvarkydavo tuos drabužius. Sakydavo pažiūrėk kaip tu čia atrodai, rankovės nelygios, neužsisek paskutinės marškinių sagos, ir t.t. Galiausiai, sutvarkius mane, ateidavo eilė puoštis jai pačiai. Pirmiausia būdavo apsirengiama iš vakaro numatytais drabužiais, tada ilgai analizuojamas atvaizdas veidrodyje, o tada sprendžiama, ar nevertėtų visgi apsirengti kitaip. Ji visada man užduodavo klausimą: ar gražiai atrodau? Sakydavau, kad gražiai, nes mažam man visada mama buvo graži ir aš ją mylėjau, todėl vaikui net negali kilti mintis pasakyti kažką prieš mamą. Kol ji puošdavosi, nepalikdavo manęs nuošalyje, žūtbūt priversdavo ir mane ką nors veikti: eik nusiplaut rankų, nusiprausk ir veidą, ar išsivalei dantis?, tik neapsilaistyk vandeniu, ar tavo batai švarūs?..

Aš klusniai vykdydavau jos nurodymus, kurie galiausiai liaudavosi skambėti, kuomet ji nutardavo, kad yra pasipuošusi ir mes jau galime eiti. Tada dar kartą atidžiai nužvelgdavo mane nuo galvos iki kojų, ir mes pagaliau išeidavome į svečius.

Nenoriu pasakyti, kad mano mama buvo ar yra puošeiva, ne. Ji tik paprasčiausiai visada norėjo atrodyti tvarkingai, ir čia dar reikėtų pridurti, kad jos noras atrodyti tvarkingai greičiausiai ėjo pirmiau nei noras atrodyti gražiai.

Vėliau, kai paaugau, niekur neišsisukdavau nuo puošimosi ritualų, net jeigu kartu su mama ir niekur neidavau – vis tiek turėdavau dalyvauti jos akistatoje su veidrodžiu. Puošdamasi ji man duodavo nurodymus ką valgyti, kur kokį maistą galiu rasti, ką turiu nuveikti namuose ir pan. O po to ateidavo eilė lemiamam klausimui: ar gražiai atrodau? Paauglystėje sakydavau, kad atrodo gerai, per daug apie tai negalvodamas, ir kartais mama to klausdavo kelis kartus, nes matydavo, kad man tai nelabai rūpi. Jei aš ir toliau atsakinėdavau atsainiai, ji eidavo vis persirengti, kol galiausiai priversdavo mane rimtai įvertinti jos išvaizdą ir pasakyti, ką manau. Tada nieko kita nebelikdavo daryti kaip atidžiai pasižiūrėti į ją ir pasakyti nuoširdžiai ką manau.

Nežinau, galbūt aš nuo paauglystės linkęs į konservatyvizmą, bet man mama gražiausiai atrodydavo, kai apsirengdavo be jokių blizgučių ir ne per daug spalvingai. Koks nors švarkelis ar marškiniai ir juodos kelnės ar sijonas man atrodydavo geriausias pasirinkimas. Būdavo, kad ir supeikdavau jos skonį, jei atrodydavo apsirengusi kažkaip nei šiaip, nei taip. Tada ji purkštaudavo ir sakydavo, kad man patinka tik juoda, o tada jau aš irgi purkštaudavau, sakydamas, kad geriau atrodyti solidžiai nei kaip iš turgaus. Bet šiaip jau mama turėjo skonį dėl drabužių, niekada nėra apsirengusi kaip nors iššaukiančiai ar taip, kad man šalia jos būtų gėda (o paaugliai dažnai gėdijasi savo tėvų, ar ne?).

Įdomu tai, kad mama kur kas atsainiau rinkdavosi drabužius, kuomet eidavo į pasimatymus su vyrais. Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo dveji, ir nors mama atsidėjo manęs auginimui, ji visada sulaukdavo vyrų dėmesio. Jie užkalbindavo ją parduotuvėse, turguje, ligoninėje, pajūryje, parke, autobuse, nekalbant apie visokius gimtadienius ar kitokius žmonių susiėjimus. Didžioji vyrų dalis buvo jos kolegos iš darbo, ir aš juos labai užjaučiu, nes žinau, ką reiškia diena iš dienos matyti tave traukiančią moterį.

Kita mamos gerbėjų dalis buvo žmonės iš praeities, čia ypatingai vienas atvejis man įsiminė. Vaikščiojom su mama prekybos centre, apsipirkinėjom, ir aš pastebėjau, kad mus sekioja vienas vyras. Parodžiau jį mamai, ji pažiūrėjo į jį, bet nieko nesakė, o po to elgėsi taip, tarsi nematytų, kad vyras mus sekioja. Galiausiai, kai jau buvome prie kasų, vyras neiškentęs priėjo ir pasisveikino mamą. Mama jam nusišypsojo taip, kad iškart supratau, jog juos abu sieja kažkas iš seniau. Jis pasisiūlė mus pavežti namo, mes nesipriešinom, po to pasiliko išgerti kavos ar arbatos, o vėliau mama paaiškino, kad šitas vyras ją kalbindavo autobuse, kuomet ji grįždavo iš darbo namo, ir kad tai tęsėsi ištisus metus, kol vieną dieną jis pakeitė darbą ir nustojo važinėti tuo autobusu. Jie niekada vienas kito nebuvo sutikę, ir tik tąkart, praėjus maždaug 18 metų, jie vėl susitiko.

Turbūt vyrai niekada neužmiršta gražių moterų, tik ar tai guodžia pačius vyrus?

Bet visi tie vyrai motinai tarsi ir nelabai rūpėjo, galbūt ji jautė jiems visiems kažkokį priekaištą dėl nepasisekusios santuokos su mano tėvu, kuris buvo tikras teroras. O gal, sulaukusi dėmesio ar pamačiusi, kaip greitai vyrai pameta galvas, ji juos iškart nurašydavo, net nežinau. Bet tiesa, kad bent pusė vyrų buvo susituokę, nusivylę gyvenimu, ir žadėdavo skirtis, kad tik galėtų būti su kartu su mano mama. Klausydavausi iš virtuvės ar iš kito kambario kaip mama juos atkalbinėdavo nuo šio žingsnio, ir protingesni vyrai iškart suprasdavo, jog tai reiškia, kad jiems nėra vietos šalia mano motinos, o ne tokie supratingi dar užsukdavo į svečius mėnesį-kitą, nors pasitaikydavo ir tokių lėtai mąstančių, kad tik po pusmečio ar metų suprasdavo savo apgailėtiną padėtį.

Dabar, kai pagalvoju apie visus tuos vyrus, rodžiusius jai dėmesį, suprantu, kad nebegaliu jų suskaičiuoti. Atrodo, kad mama visada turėjo bent vieną gerbėją, kuris vis užsukdavo į svečius (dažnai ir neprašytas), kažkaip padėdavo mūsų šeimai kur nors paveždamas ar ką nors pagelbėdamas buityje, aš sulaukdavau brangių dovanų iš jo per Kalėdas ir savo gimtadienį, ir t.t. Bet kad ir kaip jie stengėsi jai įtikti, nė vienam ji nepasakė taip. Maža to, už akių ji šiek tiek tyčiodavosi iš jų – to negraži nosis, tas kūdas, tas storas, o anas – kaimietis. Nežinau, ar ji taip darė todėl, kad iš tiesų negalėjo būti su vyrais, kurie jos akyse turėjo kažkokių trūkumų, ar ji tuo metu išvis nenorėjo vyro, bet man labiausiai įsiminė ne tai, ką mama kalbėdavo apie vyrų išvaizdą, bet apie moterų.

Atrodė, kad gražios moterys beveik neegzistuoja. Pažiūrėk, kokios kreivos kojos; plonos kojos; kojos kaip pagaliukai. Arba: na ir leškos! Atskirai dar vertindavo ir drabužius, veidą, rankas, plaukus… Plaukai, atrodė, mamai buvo itin svarbūs. Nuo mažens man buvo sakoma: surasi gražią moterį su gerais plaukais. Ką tie geri plaukai reiškė, supratau augdamas – tamsūs, tvirti, pageidautina ilgi. Būtent tokie, kokius mama turėjo iki gimdymo.

Kartą buvo komiška situacija (man tuo metu – tragiška), kuomet norėjau supažindinti savo tuometinę draugę su mama. Draugė atvažiavo iš Vilniaus, buvo apsirengusi suknele, o tai nutikdavo itin retai. Pasitikau ją, grįžom namo. Mama atėjo į koridorių, supažindinau jas, o po to stebėjau kaip mama gerą minutę apžiūrinėja draugę nuo galvos iki kojų. Man buvo gėda. O blogiausia, kad mačiau motinos veide tikrą pasibaisėjimą; tiek metų gyvendamas su mama negalėjau nesuprasti ką reiškia ta mina jos veide. Bet čia dar ne viskas, įdomiausia yra tai, jog tą draugę matė ir mamos brolis, kuris vėliau mamai pasakė, kad jos abi panašios. Iš tiesų taip ir buvo: vienodos lūpos, didelės akys, tokie pat skruostai, plaukai, sudėjimas. Mama labai supyko dėl to palyginimo.

Taigi dabar, kai einu susitikti su kokiomis nors merginomis, man būna gaila tiek jų, tiek ir savęs. Gaila jų, jei jos visai neatitinka mano gražios moters įvaizdžio, ir gaila savęs, kad negaliu atsiplėšti nuo to įvaizdžio, kuris per tiek laiko buvo įskiepytas man mano motinos. Nesakau, kad visos šviesiaplaukės man iškart negražios, ar kad lieso sudėjimo merginos man negali būti gražios. Gali būti, ir yra taip kartais, tačiau tai tik šiaip grožis, jame nerandu to moteriškumo, kurio ieškau. Belieka šypsotis vienas kitam, užsisakyti po dar vieną alaus ir pabandyti kuo taktiškiau elgtis.

– Ar gražiai atrodau?

Atsisuku ir žiūriu į mamą. Šįkart vilki juodą suknelę, tai jau trečias apsirengimo variantas šiandien.

– Gražiai.

– Ar tikrai?

– Tikrai.

– Aš rimtai klausiu – ar tikrai?

Mano mama gali būti įkyri, bet aš nepykstu dėl to. Galų gale, jau šitiek metų esu vienintelis motinos vyras, todėl neturiu teisės atsukti jai nugarą, ypač tokią svarbią akimirką, kai ji puošiasi.

– Šita suknelė tau labai tinka.

– Žinojau, kad tau patiks juoda.

Žymos: grožio samprata, grožis, moteriškumas, puoštis, veidrodis, vyrai, šeima, žmonių santykiai