Kibinai, Haruki Murakami ir Vėlinės

Šiandien mūsų radijuje lankėsi žmogus, kuriam priklausiusio cecho gamintais kibinais buvo prekiaujama Marilyn Manson koncerto Lietuvoje 2003 m. metu.

Daug įdomiau nei A. Kubiliaus ar R. Šimašiaus apsilankymai.

***

Jei kam nors patinka rašytojo Haruki Murakami kūryba, rekomenduoju perskaityti Ievos Toleikytės debiutinį apsakymų rinkinį „Garstyčių namas“.

***

Trečias savaitgalis iš eilės Alytuje.

Šeštadienį atsikėlėm anksti ir išvažiavom tvarkyti artimųjų kapų, prieš tai dar užsukom paimti krikšto tėvo su močiute. Turim tris 8 lankomus kapus: 1.) senosiose Užupių kapinėse palaidota močiutės sesuo su vyrų ir jų motina; 2.) naujosiose Užupių kapinėse palaidotas mano senelis, ant kalniuko – 3.) mamos krikšto tėvas ir kiek toliau 4.) jos tėvas, mano biologinis senelis; 5.) pirmojo Alytaus kapinėse guli mano prosenelė, 6.) prosenelės giminaičiai (taip ir nesuprantu, kokie), 7.) mano tėvo mama ir tėvas, 8.) mano tėvo mamos tėvai ir tetos R. tėvas. Iš visų kapų tvarkom tik mano senelio, mano prosenelės ir prosenelės giminaičių kapus. Be to ne visi iš mūsų visus kapus lanko, pvz. krikšto tėvas neina prie savo tėvo kapo – taip jau susiklostė jų santykiai.

Vaikystėj visada laukdavau Vėlinių, nes man patikdavo degioti žvakutes. Patikdavo degioti taip, jog dažnai kieme ar už namo su draugais šiaip ką nors degindavom. Kai buvau vaikas, į kapines nešdavomės paprastas žvakes, bet jos dažnai gesdavo – užtekdavo silpno vėjelio. Po to sugalvojom, kad galima nupjauti bambalius ir tą plastmasę uždėti ant žvakių, taip jos būdavo apgaubtos ir ne taip lengvai pasiduodavo vėjui. O dar vėliau atsirado tos žvakės plastmasiniuose arba stikliniuose indeliuose, ir visos problemos savaime išsisprendė.

(Žodį „plastmasė“ gūglinau, kad neparašyčiau neteisingai ir prieš tave neapsijuokčiau. Šiaip aš labai daug žodžių rašybos nemoku, ypač visi tie žodžiai su „gi“ – kaipgi, visgi, betgi, dargi, kodėl gi…)

Alytuje buvo čigonų bendruomenė (tais laikais romais jų niekas nevadino), įsikūrusi prie Nemuno. Jie irgi laidojo vieni kitus pirmojo Alytaus kapinėse. Tos kapinės jiems buvo netoli, ir čigonai atvažiuodavo arklių traukiamais vežimais. Mano prosenelės giminaičių kapas buvo netoli kapinių tvoros, pro kurią prariedėdavo čigonų vežimai – būdavo daug triukšmo. Kiti čigonai eidavo prie savo artimųjų kapų takeliu pro mūsų tvarkomą kapą. Jie nešdavosi užkandos ir butelius degtinės, šūkčiodavo, dainuodavo kažkokias dainas. Niekas ant jų nepykdavo, niekas jiems nieko nesakydavo – žinojom, kad čia čigonai ir kad jiems taip reikia.

Po to vienais metais prie mano tėvo tėvo kapo sutikom mano tėvą su jo motina. Jie pakvietė mus į svečius. Buvo nejauku, o greitai viskas peraugo į terorą, taigi mes su mama pabėgom iš jų namų. Nuo tada iki pat dabar, kai artėju prie tėvo tėvų kapo, apsižvalgau ar kur nors nesimato tėvo.

Kartais aš mąstau, kas bus, kai mirs mano tėvas. Kai mirė mano mamos tėvas, ji net nenuėjo į jo laidotuves. Po to kartą paskambino man telefonu ir pasakė, kad nuėjo aplankyti jo kapo, ten išsiverkė ir nurimo.

Kartais aš mąstau, kas yra blogiau – sugebėti atleisti žmonėms dalykus ir taip tapti vėl pažeidžiamu, ar nešiotis viduje nuoskaudas ir atidžiai save saugoti?

***

Kai tu išeini, aš atsigulu į tavo pusę ir uodžiu tavo likusį kvapą.

Žymos: garstyčios, Haruki Murakami, Ieva Toleikytė, kibinai, Marilyn Manson, Start FM, Vėlinės, šeima