Juoda

Vakar Kasia parašė, kad ką tik grįžo iš gydytojo ir kad there’s a possibility that I have cancer.

Perskaitęs pasijutau taip, lyg staiga būčiau dideliu greičiu pradėjęs kristi žemyn į bedugnę. Po kelių minučių paskambinau buvusiai kaimynei-grupiokei, norėjau paklausti, ką man tokiu atveju reiktų parašyti, nes nesu susidūręs su tokiais dalykais anksčiau. Ji davė patarimų, aš išklausiau. Trumpą akimirką jaučiausi žinantis, ką parašyti, kaip paguosti, bet vos parašiau “I’m really sorry to hear that“, viskas tapo beprasmiška.

Šiaip ne taip parašiau paguodžiančią, bet optimistinę žinutę ir išsiunčiau ją. Eidamas namo gavau žinutę iš skvo, siūlė susitikt pakalbėt/alaus. Pagalvojau, kad bus gera mintis prablaškyti savo ilgesį/nerimą dėl Kasios sveikatos, tai sutikau susitikt. Kalbėdamas šypsojausi, nenorėjau pasakoti visko visko, kas dienos metu dėjosi mano galvoje, kas taip spaudė man krūtinę.

Kai ji išėjo, nuėjau miegoti. Prieš užmigdamas pasimeldžiau, paprašiau dievo saugot Kasią.

Šįryt prabudau vėl be nuotaikos. Važiuodamas į darbą nusipirkau Šiaurės Atėnus. Skaičiau sėdėdamas stotelėje, skaičiau važiuodamas. Per pietų pertrauką nusipirkau Julio Cortazar knygą “Žaidimas baigtas“. Tiek nupirktas laikraštis, tiek knyga reiškia, jog man visiškai šūdinai ir kad tuoj reiks dar daugiau knygų pirkt – ne tam, kad jas skaityčiau, o kad atitolinčiau niūrumą. (Iš tiesų aš nežinau ar kada nors knygų pirkimas tikrai atitolino liūdesį, bet kol kas tai yra vienintelis dalykas, kurį noriu daryti, kai man būna blogi periodai.)

Žymos: "Žaidimas baigtas", ilgesys, Julio Cortazar, Kasia, knyga, labai juoda, mergaitė, nerimas, ruduo, sveikata, vėžys, Šiaurės Atėnai