Apie Skaitymą

Man įdomu, kodėl visi taip akcentuoja jaunimo neskaitymą. Galbūt aš keistai užaugau, bet man augant niekas nekalbėjo, kad vaikai neskaito, nors aplink buvo pilna neskaitančių, ir niekas mūsų neragino skaityti. Mano mokykloje lietuvių mokytoja net niekada vasarai neužduodavo skaityti, kas būdavo visiškai įprasta kitose mokyklose.  Atrodo, jog mano kartos skaitymo reikalai niekam nebuvo aktualūs.

Vien tai, kad mano šeimoje niekas nepuoselėjo skaitymo, dabar atrodo keistai. Manau daugeliui vaikų knygos yra įdomus užsiėmimas, ir aš buvau ne išimtis. Pamenu tą dieną (tik nepamenu, kiek man buvo metų), kai pasakiau krikšto tėvui, jog jau moku skaityti. Jis buvo išgėręs ir suabejojo, ar aš tikrai moku skaityti. Taigi aš atsinešiau knygą „Zuikis puikis“ ir pradėjau skaityti jam. Kadangi jis vis dar negalėjo nuspręsti, ar aš tikrai skaitau, ar tą knygutę jau mintinai moku, jis nuėjo į knygyną ir parnešė man naują knygą. Knyga buvo apie Mauglį, bet tokia labai sutrumpinta versija su begale piešinėlių. Buvau paliktas su knygute vienas. Sėdėjau virtuvėje prie stalo ir bandžiau ją skaityti. Buvo labai sunku, man paskaudo galvą ir sugedo nuotaika. Įveikiau tik kelis puslapius, tačiau pats skaitymas pareikalavo tiek jėgų, jog net nesupratau, ką skaitau. Tačiau kitą rytą nubudęs paėmiau knygą ir ją perskaičiau nuo pradžios iki galo. Jaučiausi didvyris.

Nuo trečios klasės įnikau į fantastines knygas, nes kieme draugai Tadas ir Matas būtent tokias knygas skaitė. Kai jie man pasakodavo istorijas, man viskas atrodydavo kaip koks fantastinis filmas. Greitai pamėgau fantastiką – vampyrus, keistus dievus, vilkolakius, drakonus ir t.t. Tarp mūsų draugų trijulės visiškas kultas buvo šešių knygų serija apie Hauką ir Fišer (Simonas R. Grynas) ir trijų dalių istorija apie Varajaus didvyrį (Rikas Šelėjus). Man tik niekaip mokslinė fantastika nepraėjo, galbūt buvau per jaunas jai. Vienintelė mokslinės fantastikos knyga, kurią skaityti buvo malonu, buvo „Plieninė žiurkė kariuomenėje“. O dar įdomus prisiminimas apie fantastines knygas ir draugus yra tai, kad vienos vasaros metu mes jau ne trise, o keturiese ar penkiese skaitėm fantastiką, ir būdavo, kad išsinešdavome adijalą, pasitiesdavome ant žolės, suguldavome pavėsyje ir skaitydavome kiekvienas savo knygą. Niekada nesu matęs taip skaitančių vaikų, bet norėčiau kada nors pamatyti tokį vaizdą ;)

Mama iš pradžių palaikė mano polinkį skaityti, nors jai ir kėlė nepatiklumą mano skaitomos fantastinės knygos, nes jos buvo tikrai ne vaikams skirtoms. Ji dažnai klausdavo manęs, ar tose knygose nėra ko nors negražaus. Atsakydavau, kad nėra, nors iš tiesų kartais būdavo – iki dabar dar atsimenu vienoje knygoje aprašytą sekso sceną, kai pora mylėjosi taip, jog sugebėjo neatsiskyrę nuo lovos į vonią pereiti (arba atvirkščiai) ;) Tačiau vėliau mama pradėjo vis dažniau klausti, ar man tikrai reikia tos ar anos knygos, ir galiausiai knygų pirkimas tapo ir močiutės prievole ;)

Mūsų namuose knygų skaitymas niekada nebuvo laikomas rimtu užsiėmimu. Mamą su knyga rankose pamenu labai retai, bet tai suprantama – ji paprasčiausiai neturėjo tam laiko. Krikšto tėvas skaitė tik Edmundą Malūką, tačiau tai truko ilgiausiai porą metų. Prosenelė neskaitė knygų iki tol, kol nepradėjau lankyti šeštos klasės. Jai labai buvo įdomus istorijos vadovėlis, vis skaitydavo; vėliau domėjosi ir geografija. Tiesa, dar galima paminėti ir močiutę su dieduku, kurie gyveno atskirai nuo mūsų: močiutė skaitė nebent laikraščius, o diedukas skaitė labai daug, ypatingai mėgo istorines knygas.

Tačiau svarbiausias veikėjas – mano mamos vyresnysis brolis. Jis mūsų šeimoje buvo poetas (tebėra iki šiol; to negalima atsikratyti), turėjo begalę knygų – juoda avis paprastų darbo žmonių giminėje. Prosenelė dėdės knygų kaupimą vertino šiek tiek kritiškai, tačiau per daug dėl to jam nepriekaištavo. Bet tikroji problema, dėl kurios knyga mūsų šeimoje nebuvo vertybė, buvo susijusi su dėdės charakteriu. Dėdė buvo uždaro būdo, egoistas, retai rūpinosi ir domėjosi kitais šeimos nariais, visada stengėsi gyventi savo atskirą gyvenimą. Taip jau susiklostė, jog knyga mūsų namuose buvo neatsiejamai susijusi su dėde ir jo atsiskyrimu nuo šeimos, kitų šeimos narių lūkesčių nepatenkinimu; knygų skaitymas buvo laikoma nenaudinga veikla, nes knygos skaitymas atėmė laiką nuo kitų namų ruošos darbų.

Maždaug šeštoje klasėje aš baigiau skaityti fantastines knygas ir visai neskaičiau nieko (išskyrus žurnalus vaikams ir apie sportą) kelis metus. Vėliau to paties dėdės dėka į mano rankas pateko „Prisukamas apelsinas“ (Anthony Burgess), perskaičiau ją per vieną naktį ir nuo to laiko dažnai prašydavau dėdės ką nors rekomenduoti. Knygų jis turėjo pilną spintą, būdavo neapsakomai malonu stovėti prie šitiek knygų ir tiesiog žiūrėti į jas. Po „Prisukamo apelsino“ greitai sekė „Stepių vilkas“ (Herman Hesse), tačiau jį perskaitęs supratau, jog man reiktų paieškoti paprastesnės literatūros. Neatsimenu, kokios knygos sekė toliau (bet kažkada tuo metu atradau Bohumilą Hrabalą), tačiau puikiai atsimenu kaip apsidžiaugiau, kai dėdė, eilinį kartą kraustydamasis iš vieno buto į kitą, nusprendė palikti mūsų bute tą spintą su knygomis. Ir ji pasiliko ten ilgam, dabar nepamenu, kiek metų ji prastovėjo mūsų viename kambaryje. Man patikdavo prie jos atsistoti ir vartyti knygas – dažniausiai net neieškodavau ko skaityti, tiesiog šiaip stovėdavau ir vartydavau arba žiūrėdavau į jas (dabar taip kartais darau bute Vilniuje, nors čia mano knygų kolekcija yra kukli). Tai kažkuo panašu į įprotį nueiti iš kambario į virtuvę, atidaryti šaldytuvą, pažiūrėti vidun į visus maisto produktus ir tada, uždarius šaldytuvą, grįžti atgal į kambarį.

Atsiprašau už nukrypimą, grįžtu prie knygų skaitymo. Nuo dešimtos klasės kartais vis nusipirkdavau vieną kitą knygą, o mama nuolatos man priekaištaudavo, kad leidžiu pinigus niekams. Ji priekaištavo ne tik dėl knygų, bet ir dėl muzikinių diskų. Tai labai erzino. Didžiausia bėda buvo tame, kad man nuo anksti visi artimieji pradėjo dovanoti pinigus per Kalėdas ir gimtadienius (niekada nedarykite to savo vaikams, nes pinigai nesuteikia netikėtumo džiaugsmo), sakydami, kad nusipirkčiau, ko noriu, tačiau mama mane nuolat bandydavo atkalbėti nuo sumanymo pirkti vieną ar kitą daiktą. Jai labiausiai norėjosi, kad aš pinigus taupyčiau šiaip, be priežasties. Tokiu būdu pradėjau nuolatos meluoti mamai. Iš pradžių sakydavau, kad knygą nusipirkau pigiai, o vėliau pradėjau knygas dėti į stalčius ar lentynas tarp kitų knygų, kur mama nepastebėtų, kad yra nauja knyga; panašiai elgiausi ir su kompaktiniais diskais.

<…>

Mūsų šeimos požiūrį į knygą puikiai iliustruoja ir tai, jog gimtadienio ar Kalėdų proga iš mamos niekada nesu gavęs knygos. Tiesa, kai buvau paauglys, po vienų Kalėdų taip jau išėjo, jog būtent už mamos dovanotus pinigus nuėjau ir nusipirkau dvi knygas iš „Žvaigždžių karų“ serijos – kai grįžau namo su knygomis, kilo baisus ginčas; užtat kaip įdomu buvo jas skaityti!

Šiuo tekstu nenoriu parodyti savo šeimos narių kaip ydingų žmonių. Jie visi turėjo savo priežastis, nulėmusias jų ryšį su knyga. Dabar mamai kiekvieno gimtadienio ir Kalėdų metu padovanoju po knygą. Ji viską perskaito, kartais paprašo, kad parvežčiau ką nors iš savo Vilniuje sukauptų knygų. Dingo ir jos priekaištai dėl to, kad leidžiu pinigus knygoms – nors kas žino, kaip būtų, jeigu gyvenčiau su mama po vienu stogu ;)

Žymos: Anthony Burgess, Arklienos kumpis, Bohumil Hrabal, Charles Bukowski, Edmundas Malūkas, fantastika, Haukas ir Fišer, Hermann Hesse, kalėdos, knyga, literatūra, Mauglis, mokykla, moterys, paauglystė, pinigai, Prisukamas apelsinas, Rikas Šelėjus, Ričardas Berankis, Simonas R Grynas, Stepių vilkas, tenisas, vaikystė, Varajaus didvyris, Varajiečio memuarai, Zuikis puikis, šeima, Žvaigždžių karai