ketvirtadienį pradėjo snigti ir aš nurimau. po darbo ėjau į „Baltų lankų“ leidyklos sandėlį, kur knygos pigiau kainuoja, ir buvo be galo džiugu širdy. dangus drėbė šlapią sniegą, nukritęs jis iškart tirpdavo, mano batai pamažu drėko. P. Lukšio gatvėj mane neblogai aptaškė pravažiuojantis automobilis, bet net ir tai negalėjo nugalėti mano ramios taikios nuotaikos.
sandėlis buvo keistas. jame vaikščiojo vienas žmogus ir kažką darė, visąlaik kosėjo, o sandėlis toks didelis, kad jeigu norėtum ten pavogti knygų, galėtum drąsiai jas dėti į kuprinę, kai tas žmogus dingdavo iš akiračio. tiesa, vėliau atsirado ir antras žmogus, kuris, matyt, ir buvo atsakingas už žmonių aptarnavimą, tai jam ir susimokėjau už knygeles. (o šiaip sandėly nėra viskas taip pigu, kaip tikėjausi. didžiausią naudą galėtų ten rasti tie, kas mėgsta Haruki Murakami arba detektyvus, nes toms knygoms bene didžiausios nuolaidos taikomos.)
važiuodamas namo didelio gerumo jausmo paskatintas parašiau net mamai žinutę, pranešiau, kad sninga pas mums. mama atrašė, kad nesušalčiau. vargu ar įmanoma sušalti, kai viduj tokia ramybės šiluma. grįžęs namie klausausi visokių seniai klausytų hardcore‘o grupių, malonu vėl girdėti tą muziką, sukaupusią savyje kažkiek mano gyvenimo.
vakare bendrabuty pas kaimynę ir kaimyną pasistatėm palapinę. vaikystėj palapines statydavom iš visokių patalų/adialų už namo ant žolytės. kas nors vyresnis suveikdavo virvę, pririšdavo ją nuo vieno medžio kamieno prie kito. ant virvės tada dėdavom kas kokį adialą turi, naudodavom dar šiek tiek skalbinių segtukų, kad adialai vienas prie kito laikytųsi, o ant prie žemės adialus prispausdavo plytos arba didesni akmenys, kad adialai būtų išsitempę ir nesukristų. panašiu principu pasidarėm palapinę ir kambaryje, sulindom vidun, uždegėm žvakę, gėrėm alų ir kalbėjom. o vėliau žaidėm tokį žaidimą. yra keturi maži popierėliai su raidėmis. du žmonės sugalvoja raides ir nusprendžia, kur bendrabučio aukšte jas slėps. kiekvienai paslėptai vietai sugalvojama ir užuomina. ieškantysis gauna pirmąją užuominą ir ieško pirmosios raidės. ją radęs gauna antrą užuominą ir ieško kitos raidės, ir t.t. buvo smagu, ypač užuomina „rudos gyvatės raitosi baltame inde“ ;)
– – –
penktadienį nuėjau į Japonijos etnologiją, pasakojo apie pasakas ir japonų tradicines metines šventes, ir dar aš noriu pasakyti, kad niekad nelankiau tokio laisvojo dalyko, kuriame būtų tiek daug gražių merginų!
po paskaitos nuvažiavau į darbą. kadangi darbo vadovės nebuvo, tai leidau sau patinginiauti. pirmą darbo valandą prakalbėjau su vos dvejais metais už mane vyresne kolege, pasakojau jai kaip vakar palapinę statėm ir ką žaidėm, ji juokėsi ir sakė, jog šiandien aš labai laimingas atrodau. kitas dvi darbo valandas bandžiau šį tą dirbti, bet kadangi kilo neaiškumų, tai leidau sau panaršyti internete ir paskaitinėti šį bei tą. rezultatas – atradau visai smagų poetą, pasirodo, vienam fakultete su juo mokausi.
Arnas Aleksandravičius „Nesutrumpinta gyvenimo istorija“
buvome sunkūs vaikai kaišiodavome nuorūkas į kaimynų durų spynas
jie pyko ir skundėsi mūsų tėvams bet pastarieji nemušė mylėjome savo tėvus
iki pat netekties galvojome kad nusižudysime vos jiems mirus todėl jautėmės ramūs
nors laikini kiekvienas augintas šliužas ar vėdarėlis buvo gražus ir kvepėjo skaniai
kiek paaugę užsinorėjome išgerti ir parūkyti gal per greitai į tai įnikome
bet niekas nebūtų įstengęs nuvesti mūsų į pražūtį pats dievas greičiausiai
nedrįso o gal mėgo tuos jaunus išdidžius protus žavėjosi jais ir norėjo pamatyti
kas bus toliau
toliau buvo šaltis ir karštis ir tyla ir muzika greičiausiai kartais
nebūdavo nieko bet kiekviena duobė kelyje mus jaudino ir piktino
užpildavome visas verdančia lava kartais nusiplikindami delnus o kai
kliūčių radosi siaubingai daug kai trūko kantrybė mes ėmėme maištauti
kas paskui peraugo į revoliuciją žygiavome didžiulės kolonos priekyje
skanduodami drąsias ir ne pagal metus brandžias frazes kol visos
problemos išsisprendė ir staiga pajutome kad senstame
viską metę puolėme džiaugtis paaukota jaunyste nusidažėme žilus plaukus
mėlynai tada vieni kitiems buvome gražūs ir šaunūs taip bėgo dienos o
mūsų pasitikėjimas savimi ir tauta neblėso kol vieną gražų pavasario
tokio šilto ir gyvo metų laiko rytą prie manęs žaisdamas pribėgo
ūgtelėjęs sūnus pasižiūrėjo keistai didelėmis drėgnomis akimis lyg
jose lytų ir tarė tėti man nepatinka čia gyventi
– – –
šeštadienis – Šiaurė jau atėjo į Saulėtekį, aš patenku į savo Skandinaviją. aš vienas kambaryje, saulė šviečia, dangus giedras po tiek daug laiko, sniegas laikosi ant žemės, plikledis ant šaligatvių. atsitraukiu žaliuzes (ar roletus, ar ką ten), sėdžiu prie stalo, ir taip ramu. visi savaitės viršvalandžiai, stresai ir kitos nemalonios smulkmenos dingsta, atrodo, kad jų net nebuvo šią savaitę, kad aš visai jų nepatyriau.
tokiomis dienomis kaip ši galima pradėti naują gyvenimą, prižadėti pasikeisti, būti geresniu, susitaikyti, atleisti skriaudas. o aš esu paprastai, kaip tik galiu būti, ir man nieko netrūksta.
arsonist's prayers 