14 metų dienoraštis

Vasario 23

Savaitgalio pradžia. Atėjo pas mane draugelis ir abu klausėm muziką. Perrašiau jam kelias dainas  (apie 20) į kasetę… Taip sėdėjom dvi valandas. Na bent jau taip ir stumiu laiką. Deja rytoj tikiausiai vėl sėdėsiu vienas ir žiūrėsiu pro langą, kai muzika gros, kolonėlės sprogs.

Vasario 25

Šiandien šulėj majakinom keturiese Sonatai (ir Laurai). Pakėlė ir mes visi pradėjom visokias blevyzgas dainuot.

Kai daviau Šležui padainuot, tai jis pradėjo dainuot apie visokius pederastus. Tikiuosi, kad Sonata nepagalvojo, jog mes pederastai. Tikiuosi…Sakė, kad labai graži.

Kovo 5

Kodėl man taip sekasi?

Šiandien majakinau kažkam. Pas savę mobykėj jį pažymėjau 13+.

Kaip vakare pasirodė, tai man iš matymo pažįstamas žmogus. Moteris. Tiksliau – kažkokia mergaitė Evelina.

Atseit romantikė (kaip ir aš). Plaukai rudi (nors man vis tiek jie atrodo juodi!). Akys – pats gerai nežinau… Atseit klauso Skamp‘ų, HIM‘ų ir t.t. Ji pasirodo – Martos sesės klasiokė ir šiaip gera sesės draugė.

Viskas būtų ok, jeigu ji būtų graži. Va čia šuo pakastas.

Gal kam nors ji ir nieko, bet tik ne man.

Jai yra 13 metų.

… ir dar atseit romantikė!

Vidurkis krito nuo 9 iki 7.

Tiek spėjau sužinoti šiandien. Nekenčiu tokių „sėkmių“.

Lapkričio 15

Tik dabar supratau.

Godą mylėjau keturias dienas. Tik keturias dienas; o gal reikėtų sakyti net keturias dienas? Ir iš tiesų – ką gavau iš šios meilės? Ats.: kaip ir visada – nieko, tik dar geriau supratau, kokioje beviltiškoje padėtyje atsidūręs esu. Viskas nuo pradžių…

Kada išgirsdavau vardą Goda, tai mane visą šiurpas nupurtydavo – koks žvėris gali savo vaikui duoti tokį šlykštų vardą? Bet štai kada išvydau šią Godą, tai manęs tikrai šiurpulys nepradėjo purtyti. Bet užtat kojos tai tikrai drebėjo!.. Ir dar kaip!

Ji mūvėjo kepurę. Ir tikrai ne dėl to, kad buvo šalta.Tiesiog ši juoda kepurė dar labiau paryškino jos grožį. Goda buvo (mano manymu) šiek tiek aukštesnė už mane; plaukai šviesūs kaip Simutės – nei per daug tamsūs, nei visiškai šviesūs; pats viduriukas. Buvo užsimetusi šviesų paltuką ir… Žodžiu atrodė cool!!!

Taigi taip ji atrodė kai susitikome. Ar jūs galite įsivaizduoti? Aš susitikau, susipažinau su mergina! Ir dar kokia mergina!.. Ir taip ją mylėjau 4 dienas. O 5-ą dieną atkreipiau dėmesį į Eglę: po velnių, na ir išgražėjo per vasarą mergiotė… Beje pastarajai mergiotei ir esu dėkingas už susitikimą-susipažinimą su Goda.

P.S. Dar po 4 dienų supratau,  kad Goda – ne man ;)

Mokykla #4

Dar vienas depresyvus rašinėlis iš mokyklos laikų, tik nepamenu kokia tema. Klaidų rašydamas netaisiau.

2001-11-20

Kalėdos, kurių nebuvo

Ji slampinėjo po biblioteką. Pagaliau atsilaisvino vienas stalelis skaitykloje ir ji, nieko nelaukusi, prisėdo prie jo. Kažkas buvo palikęs kažkokią knygą. Atverstame puslapyje puikavosi užrašas „Sisifas (Pagal Senovės Graikijos mitą)“. Akys greitai perbėgo raidėmis ir sustojo pačiame teksto gale. „Taip amžinai ritina akmenį Sisifas ir niekada negali pasiekti tikslo – kalno viršūnės“. Taip ir ji nepasiekė savo tikslo.

Buvo Kalėdos. Gatvėje nė gyvos dvasios, tik kartais automobilis pralekia ir trumpam nutraukia tylą. Laura (toks buvo jos vardas) nekantriai laukė savo atžalų, grįžtančių iš Kauno. Laikrodis mušė jau dvyliktą, bet nei Igno, jaunesniojo sūnaus, nei Andriaus dar nebuvo.

Laura prisimena telefono ragelyje vyriškio ištartus žodžius. Atrodė, kad vyriškis, prisistatęs policijos komisariato darbuotoju, kalbėjo jai nesuprantama kalba. Po to ilgai ragelyje su jos jausmais žaidė tyla. Lauros sūnūs žuvo autoavarijoje.

Trumpi gyvenimai. Pačios Lauros – kiek ilgesnis. Bet ir jis galėjo baigtis iškart po jos vaikų tragiškos žūties. Protingiausias šios moters poelgis buvo tas, kad ji nusiėmė nuo kaklo storos virvės kilpą ir nulipo nuo kėdės, kuri stovėjo po liustru. Šviestuvu (VONIOJE) VONIOJE

Daugiau panašių dalykų nebeatsitiko. Ji nutarė gyventi. Norėjo vėl išmokti džiaugtis, šypsotis viduje. Laura norėjo būti laiminga. Ši nelaimėlė norėjo kūniškų malonumų. Visa tai ko ji troško buvo sielos ramybė ir jausmas, kuris Tau šnabžda, jog laiko veltui nešvaistai.

Prisiminusi visus savo pažadus ir norus, moteris sugrįžo į realybę. Ji puikiai jaučia, jog nė vienas pažadas neišsipildė.

Sisifo darbas liko neatliktas. Kaip ir jos pasižadėjimai. Ar įmanoma palūžusiam žmogui atsitiesti? Taip. Bet ar įmanoma tuščią gyvenimą vėl paversti pilnaverčiu?

„Na, bent jau stengiausi…“ – pagalvojo mintyse ir pakilo nuo stalo. Galbūt nueis į teatrą, pasižiūrės spektaklį, kurio tikrai nesupras. Ir net nenorėtų suprasti. O gal visą vakarą namuose spoksos į žydrą, bejausmį televizoriaus ekraną, ir taip stums likusį laiką, skirtą gyventi.

Deja tas laikas ne jai. Ji jau turėjo gyvenimą. Dabar liko kitas, tuščiasis gyvenimas.

10

Mokykla #3

Žiauriai depresyvus rašinėlis tema “sutikau save ateityje“ (ar kažkaip pan.). Iš pradžių rašiau absurdišką rašinį, kad esu mafijos narys, bet po to parašiau naują rašinį. Mokytoja skaitė prieš visą klasę, o aš sėdėjau rausdamas, nes dvi merginos, aprašytos rašinyje, buvo mano klasiokės, ir visi viską suprato ;) Čia pateikiu rašinio gražią versiją, nors radau ir juodraštinę, bet joje labai daug neesminių dalykų prirašyta ir išlietas pyktis ant vieno klasioko.

– – –

2002 m., vasaris

Vėl išaušo rytas. Tik jis jau nebe toks mielas. Jau neisiu į kiemą žaisti krepšinio, vos tik atsikėlęs, dar nenusiprausęs ir nepavalgęs. Jau praėjo tie laikai. Sąnarius gelia skausmas, galvoje tuščia. Ir šypsena jau nebe ta… Trūksta kelių priekinių dantų. Ant kaktos išsibarstę raukšlės. kur dingo tie smagūs laikai?!

Man jau 37-eri metai. Ir ką gi aš nuveikiau per tiek daug (o gal mažai?) laiko? Visada sau sakiau, kad mano gyvenimas bus kitoks, nei kitų. Jis bus išskirtinis! Aš vis kartodavau, kad stengsiuosi padaryti savo gyvenimą kuo geresniu. Ne, Povilas nesiruošia būti laiko švaistytoju.

***

Labai aiškiai prisimenu tą dieną, kai vakare klausydamasis muzikos pasakiau savo motinai:

– Žinai, ką?! Kai užaugsiu būsiu muzikantu!

– Eik jau, – kalbėjo mama

– Aš pažadu – būsiu muzikantas ir grosiu gitara! Pažadu!

– Niekada neprižadėk tų dalykų, kai pats nesi tikras ar juos išpildysi, – mamos žodžiai dar ir dabar man įstrigę širdyje. Aš jų iki šiol nenoriu priimti, kaip tikros tiesos.

Taigi gitaristu netapau. Pažadų ir svajonių neužteko, kad tapčiau muzikantu. Vienas pažadas iš milijono jau neištesėtas.

***

Žiūriu, o tiksliau sakant – spoksau į kieme žaidžiančius vaikus. Jiems dar visas gyvenimas prieš akis. Dar tik karą žaidžia, dar tik mokyklą lankyti pradėjo. Jų laukia tolima ateitis. Bet ne, aš jiems nepavydžiu.

Kiekvienas žmogus yra savo laimės kalvis. Pats žmogus nulemia savo laimės dydį. Mano laimė siekė šimtą procentų.

Kažkada savo rankose turėjau didžiausią kada nors galvoje subrendusią svajonę.

Kai buvau gal aštuoniolikos metų, labai rimtai draugavau su klasioke. Tai buvo didžiausia patirta laimė (ir kartu nelaimė) gyvenime! Kas galėjo patikėti, kad aš su ja draugausiu?!

Dvyliktoje klasėje per anglų kalbos pamoką, taip jau susiklostė aplinkybės, kad teko sėsti pas Kitną (čia Jos slapyvardis) į suolą. Man buvo nieko įvykusi permaina, bet ar jai tai taip pat patiko? Abejoju…

Abu per pamokas karts nuo karto paplepėdavome. Temos buvo visada tos pačios: kaip sekasi, kaip šeimos reikalai, kaip meilėj? Į pirmus klausimus atsakydavau, o į klausimą apie meilę visada atsakydavau mykimu. Ji atsakymą suprasdavo – aš vis vienas. Aš jos apie meilę niekada neklausdavau – juk ji graži! Kokios Kitnai gali kilti problemos meilėje? Tai kvaila!

Ir vis dėl to kartą įsigudrinau jos paklausti kaip jai sekasi meilėje.

***

Tik dabar supratau, kad ji tokia pati kaip ir visi. Jai irgi skaudūs šeimos barniai. Ji tokia pat trapi. Kitna labai panaši į mane. Mano svajonių svajonė taip pat yra dūžtanti. Ji man pasakodama apie savo nelaimes per anglų pamoką vos nepravirko. Mačiau kaip jos akyse kaupėsi ašaros.

Taip ir tapome gerais draugais. Šnekučiuodavomės vis daugiau. Susirašinėdavome sms‘ais. Tada jau niekas negalėdavo trukdyti. Net Aringas.

Jis irbuvo tas asmuo, kuris visaip mums trukdė. Jis man labai įgrysdavo. Kartais norėdavosi jam toje pačioje vietoje visus dantis išbarškinti. Aringas taip pat buvo iki ausų įsimylėjęs Kitną. Mes juk konkurentai. Jis negalėjo suprasti kaip man pasisekė „pakabinti“ Kitną. Žinoma, jeigu aš būčiau bandęs atkreipti jos dėmesį, taip kaip daro Aringas (laužo rankas, smaugia ir pan.), tai tikriausiai dabar vis dar tik sapnuočiau Kitną.

***

Meilėje sekėsi puikiai. Deja moksle…

Visai apleidau pamokas. Aš lyg užsnūdau antrame pusmetyje. O juk visada taip puikiai (beveik puikiai) sekėsi. Meilė daro savo! Mokslo metams pasibaigus (visgi sugebėjau baigti tik su vienu aštuonetu) net nežinojau kur stosiu.

Visą vasarą skyriau tik Kitnai. Abu važiuodavome prie ežerų. Buvome ir Palangoje. O jeigu nebūdavo ką veikti, tiesiog gulėdavome laukuose ir žiūrėdavome į dangų. Taip tysodavome tol kol danguje užsižiebdavo pirmosios žvaigždės. Gyvenimo nešvaistėme!

Tik ateitis kėlė baimę. Juk reiks kur nors studijuoti! Kaip mes išsiskirsim? Prižadėjome rašyti laiškus, kalbėtis telefonu…

Studijuoti sekėsi puikiai. Artėjo Kalėdos. Susitarėme susitikti Alytuje. Aš taip jos pasiilgau. Pasiilgau meilės, šilumos.

***

Taip ir nesulaukiau.

Trumputis rasos lašo gyvenimas. Kaip ir žmogaus.

Kiekvienas žaidimas turi pabaigą. Šis taip pat turi.

Trumpas buvo jos gyvenimas. Mūsų žaidimas „meilė“ priėjo pabaigą. Mes išsiskyrėme amžiams. Dabar žaidimas persivadino. „Kančia“.

Laidotuvės buvo mano pats skaudžiausias išgyvenimas. Tiek neverkiau net per savo motinos laidotuves.

Kitna žuvo autoavarijoje, kai važiavo į Alytų.

Po to labai puoliau. Nesiskyriau su degtinės buteliu. Pradėjau rūkyti. Žaidimas „kančia“ dar tik prasidėjo.

***

Tikriausiai būčiau dar žemiau puolęs, jei būčiau nesutikęs Čečmekės. Ji mane ištraukė iš šio pragaro. Man padėjo susivokti. Man įrodė, kad dar verta dėl ko gyventi. Verta gyvuoti atmerktomis akimis ir blaiviu protu. Aš dar ir dabar jai dėkingas.

Po kelių metų su savo „gelbėtoja“ susituokiau. Mano beprasmis gyvenimas tapo vėl šviesiu ir kupinu vilties.

***

Turiu du vaikus. Mergaitei 10,  berniukui 8. Gyvenu pilnavertį gyvenimą.

Laikas bėga. Jis nelaukia. Gyvenimas nestovi vietoje. Žaidimas vėl žaidžiamas. Jo pavadinimas vėl „meilė“. Kaip gera jausti, jog esi kažkam reikalingas.

Aš pažadėjau, kad mano gyvenimas bus išskirtinis. Jis nebus nuobodus. Aš stengiausi, kad taip ir būtų. Įsikišo Ponas Likimas ir pasuko mano gyvenimą kita vaga.

Galiu visiems pasakyti – nesu laiko švaistytojas!

Aš nesigailiu prabėgusių metų. Juk dar nei 50-ies neturiu. Mano gyvenimas sėkmingas.

…bet aš vis dar savo gyvenimą stengiuosi padaryti kuo geresnį.

(Sakėt, kad pabandyčiau rimtai. Pabandžiau!)

Mokykla #2

2001-11-12

Lapino paveikslas V. Krėvės „Skerdžiuje“

<…>

Po to kai perskaičiau šią apysaką, gerai apgalvojau ką joje „norima pasakyti“. Iškart ėmiau labiau gerbti gamtą. Lapinas man patiko tuo, kad be paliovos tikėjo savo liepa. Nesvarbu ar jis buvo teisus, ar ne, bet jis mane pamokė niekada neišsižadėti savo tikėjimo. Tegyvuoja sunkus rokas ir metalas!

7

– – –

Paskutinis sakinys žudo ;) Išbrauktas raudonu rašikliu kaip ir pirmieji du.

Mokykla #1

Iš namų parsivežiau senus lietuvių kalbos ugdymo darbų sąsiuvinius, kuriuose yra įvairūs rašiniai ir interpretacijos, rašytos mokykloje. Prisijuokiau skaitydamas, pagalvojau gal ir kitiems bus įdomu ;)

Klaidos netaisytos.

– – –

2001-09-13

Karininko profesija

Karininko profesija mane žavi labiausiai, nors ir yra viena iš pavojingiausių, nors ir žinau, kad tai tik liks mano svajonė.

Šiam darbui reikia turėti tiesiog fantastiškus fizinius duomenis ir šaltus nervus. Taip pat reikia būti drasiam ir atsidavusiam Tėvynei, kad galėtum užstoti savo šalį krūtine ir ją ginti. Visas šios profesijos gražumas atsispindi tame, kad nereikia būtinai pilotuoti naikintuvo, ar sėdėti už tanko valdymo pulto, kad galėtum vadintis karininku. Užtenka tik sėdėti kabinetė, dirbti su kompiuteriu. Sėdėjimas kabinete prie kompiuterio monitoriaus yra viena iš priežasčių, dėl kurių norėčiau tapti karininku. Žinoma neprošal sėdint kabinete turėti ir kokį laipsnį (man užtektų ir vyr. leitenanto). Kita priežastis, kodėl man patinka ši profesija yra tai, kad norėčiau pabandyti pasekti savo tėvo pėdomis. O už visus šios pavojingos profesijos trūkumus yra atlyginama labai gera alga.

Deja, ši profesija taip ir liks tik rožinė Poviliuko svajonė. Ir pats Poviliukas net negalės paragauti kareiviškos košės… O to priežastis – Poviliukas pilnapadis, ir tokių kaip jis net nepriima į krašto apsaugą tarnauti vienus, kitus metelius. Taigi, ši profesija taip ir liks neišsipildžiusia svajonė kaip ir…

10

– – –

Paskutinis nebaigtas sakinys greičiausiai yra užuomina į mano meilę kuriai nors klasiokei ;)

Ir Dar Vis Mylinčios Jų Moterys

rašiau vienai merginai žinutę ir pagalvojau: kažkur kosmose įsivėlė klaida, nes mes nesam kartu.

o galbūt aš tiesiog pasistengiau, pats to nesuprasdamas, gal net nenorėdamas – netyčia.

– – –

kur aš perskaičiau frazę apie tai, kad moterys vyrus myli visą gyvenimą, net kai vyrai miršta, o vyrai myli moteris tol, kol jų geidžia?

ir nežinau, kodėl man taip strigo šita mintis. juk kvailam aišku, jog tai nėra savaime teisinga mintis, bet tai kodėl kodėl kodėl man pagailo tų moterų? iš įpročio, dėl auklėjimo? šiaip gražiai niūri fakin romantiška mintis?

– – –

eidamas kur nors pagaunu save mąstantį apie lūpas ir ausis. šiaip daugiausia dėmesio esu atkreipęs (skyręs?) į nosis, bet šiuo metu man galvoje būtent lūpos ir ausys. iš jų – daugiau esu pastebėjęs visokių ausų. į lūpas tik neseniai pradėjau kreipti dėmesį.

ir kam visa tai?

– – –

(kaskart, kai galvoju apie Torgny Lindgren, aš maišau jo pavardę su Par Lagerkvist.)

Torgny Lindgren yra nuostabus rašytojas! skaitau dabar „Gyvatės pėdsakas ant uolos“ ir negaliu nustoti žavėtis rašytojo kalba. kol kas dar nepriėjau knygoje romano, vis novelės dar, bet jos tokios nuostabios! prieš maždaug dvejus metus buvau skaitęs šio rašytojo romaną „Kamanių medus“, jis buvo visai neblogas, bet per daug neužsiliko galvoje. o štai šitos novelės tokios panašios vienos į kitas (dėl tų švediškų vietovardžių, veikėjų vardų ir pavardžių), kad skaitant atrodo, jog skaitai kažkokį epą ar kažką, kas tęsiasi per labai ilgą laiką ir erdvę. įdomu tai, jog čia beveik visose novelėse įpainiojamas tikėjimas, žodžių svarba ir kaltės jausmas: tai kas nors netyčia ką nors nužudo, tai pavagia kito moterį, tai nusikalsta dievui, moralei ir pan. labai įdomios novelės, skaitau ir galvoju: kad tik ilgiau nesibaigtų ši knyga! be to, rašytojo sakinių struktūra man labai prie širdies: „Štai kaip pas mus buvo su tuo vandeniu, šaltinis geras, vanduo nei sūrus, nei kartus, neturi nei kalnų, nei polaidžio skonio, aš sukaliau rentinį, kaip pridera šuliniui, vasarą galutinai viską sutvarkysiu, padarysiu stogelį, kad žiemą neužšaltų, taigi dabar apskrities valdybai galiu atsakyti: taip, mes turime vandens, užteks jo mūsų amžiui, ir dar kitiems paliks, jis bus vadinamas Teresės šaltiniu“. lygindamas autoriaus romaną „Kamanių medus“ su šiomis novelėmis, galvoju, jog jo trumpieji prozos kūriniai turi daugiau užtaiso, nei tas minėtas romanas. et, norėčiau ir aš taip mokėt gerai žodžius valdyt ;)

– – –

blogerių susitikimas įvyko! ;)

– – –

penktadienį per pietų pertrauką darbe nutariau eiti link spaudos kiosko ir nusipirkti Šiaurės Atėnus (galbūt tai taps maloniu ritualu), tai ir išėjau. nusipirkęs laikraštį apsisukau eiti atgal link darbo, ir mane kaip tik tuo metu pralenkė kažkokia mergina. eidamas jai iš paskos bandžiau įvertinti jos drabužius, bet greit supratau, kad tai ne mano jėgoms: jos timpos buvo taip keistai negražiai melsvos, kad aš net nesugebėjau pats sau apibūdint tos spalvos, tai ką jau ir kalbėti apie tai, kad galiu gebėti įvertinti visą jos apsirengimą.

vėjas buvo į veidą, kai ėjau, ir vėjas atnešdavo man tos merginos kvepalų kvapą. jis buvo malonus, aš pamažu nustojau galvoti apie tos merginos timpų spalvą. vėliau kažkaip išėjo, jog tą merginą pralenkiau, ir pralenkdamas prasilenkiau su kažkokia moterimi – jos kvepalus irgi pajutau. tuo metu pagalvojau, kad gal jos (ar bent jau viena iš jų) pajautė ir mano kvepalus, bet tada prisiminiau, jog skubėdamas ryte išeiti į darbą užmiršau pasikvėpinti. pagalvojau: va kiek prisivogiau kvapų gatvėje, o pats nieko negalėjau duoti mainais.

– – –

šeštadienį, jaukiai ir patogiai drybsodamas ant sofos, Šiaurės Atėnuose perskaičiau kažkokį straipsnį apie nežinau ką, bet jau taip nežinau-apie-ką, kad siaubas! padėjau laikraštį į šalį ir susimąsčiau apie tai, kiek žmonių tą straipsnį suprato. po to pasiėmiau laikraštį ir nuėjau į tualetą, ten perskaičiau laikraštyje spausdintus eilėraščius. palengvėjo.

– – –

vėl atsirado mergina, su kuria susirašinėjom (labai gražiais) e-mail‘ais ilgą laiką, maždaug nuo antro kurso pavasario iki trečio kurso rudens. per tą laiką, kai ji beveik metus buvo visiškai dingusi, galvodavau, kad gal ji mirė. gerai, kad nemirė, džiaugiuosi.

tik keista sugrįžti į bendravimą po metų. yra atstumas, kurį reikia įveikti. būtent dėl to, jog nesugebu įveikti atstumo, kurį sudaro tuščias laikas ir erdvė, aš jau maždaug septintus metus vėluoju išsiųsti vieną laišką į Marijampolę. laišką šiuo metu sudaro trys dalys: viena rašyta tada, kai buvau dešimtokas, kita – kai buvau baigęs 12 klasių, trečia – 2007 metais. neseniai jį perskaičiau ir dar kartą įsitikinau, jog jis nėra normalus laiškas. siųsti laišką-atsakymą po septynerių metų pertraukos yra beprasmiška, nes jis jau nereikš nei gavėjui, nei tau pačiam to, ką galėjo reikšti, jei būtum jį išsiuntęs laiku.

ir šiaip, kai pagalvoju: yra laikas ir erdvė, ir jeigu tuo metu ir ten atsitinka tai, ko tu nori, tada gerai. jeigu tai atsitinka vėliau, tai jau būna visai kas kita, kita istorija, nes laikas, kada tu tikėjaisi ir norėjai, jau būna pradingęs. tai paaiškina, kodėl žmonės, kai gali draugauti su kažkuo, ko taip norėjo anksčiau, ima ir nedraugauja.

– – –

pamažu mintyse dėlioju romano (o, varge..) epizodus. galvoju: ilgas darbas laukia. bet gerai, matyt, atėjo laikas išrašyti tam tikrą gyvenimo tarpsnį, atėjo laikas, kai žinau, kaip kalbėti apie tai, apie ką visiškai nemokėjau kalbėti paskutinius dvejus metus. be to, man atrodo, jog žinau, kaip rašydamas galiu savo patirtį nuasmeninti.

14/15 Metų Dienoraštis. Pabaiga

buvau visai užmiršęs savo paauglystės dienoraštį. liko paskutinės ištraukos iš jo, nes nors ir buvau radęs daugiau įdomių ištraukų, nusprendžiau jų nedėti čia, nes maža kas.

dar, kad būtų daugiau autentiškumo dienoraščiui, pabaigoje įrašo rasite ir mano fotografiją, darytą aprašomaisiais metais. gražios treninginės kelnės, mylimas džemperis iš tuometinio Utenos trikotažo, aš trumpais plaukais – viskas tvarkoj ;)

– – –

Kodėl Palanga Ir Šventoji Yra Tas Pats

Ir yra du dalykai, kurie suvienodina šiuos du „kaimelius“. Abiejų miestelių maisto prekių parduotuvėse būna didelės eilės ir vakare pvz. pieno pakelį nusipirkti yra neįmanoma užduotis. Antra – ir ten ir ten apstu gražių merginų. Na, Jūs žinote ką aš turiu omenyje – didelės krūtinės, gražios kojos ir veidas (bet šiaip nesvarbu ką būčiau paminėjęs pirmiau – didelę krūtinę ar veidą).

Taigi per pirmas minutes praleistas Palangoje laukiant kito autobuso aš vos spėjau dairytis. Akys tiesiog raibo. Buvau „pamalonintas“..

– – –

Neišbandyta Taktika Pleže

Po kiek laiko „Salotinė mergaitė“ išlipo į krantą ir pradėjo statyti smėlio pilis. Idealaus užpakaliuko savininkė buvo gana toli nuo tėvų, tad aš galėjau ją užkalbinti nesibaimindamas, kad jos tėvai girdės ką mes kalbam. Netgi abejoju, ar jie būtų pamatę, kad jų dukterį „kadrina“ (kabina; kaip Jums paaiškinus.. bando prakalbinti merginą taip tikėdamasis ką nors pasiekti, pvz. kur nors pakviesti, atseit į pasimatymą ar dar kur..) kažkoks vaikigalis. Padėtis buvo ideali. Tereikėjo sugalvoti kaip užkalbinti mergiotę, nes gali pasitaikyti, kad ji pvz. bus blogos nuotaikos (ar šiaip bjauraus būdo) ir vos man pasakius jai žodį „gražus užpakaliukas“ mane pasiųs po velnių, ar dar blogiau.

Gal prisėsti netoli jos ir taip pat pradėti statyti kvailas pilis? Po to ko nors lyg netyčia paklausti ar „netyčia“ koja užkliudyti jos statomą pilį ir taip ją gana baisiai apgriauti. Žinoma ji supyks ant manęs ir gal.. Bet bent jau apsikeisime keletu žodžių ir pan.

Kvailystė, dievaži! Kartais stebiuosi kaip toks penkiolikmetis kaip aš gali sugalvoti tokias baisias nesąmones.

Taigi, kaip ir supratote, viskas taip ir baigėsi. Be jokių žodžių, be pilių griovimų ir pan.

– – –

Devinta Klasė

Rugsėjo 2 diena. Rytas. Skubu link mokyklos. Tam yra paaiškinimas, ir net ne 1‘nas; negalvokite, kad esu mokyklos fanas! Labai noriu pamatyti naujokę. Žinau tik tiek, kad ji iš Kauno. Tikriausiai visi kiti mano class‘iokai galvoja taip pat, kaip ir aš – ji turėtų būti graži. O ką dar galima manyti?..

Bet graži ji nebuvo. Aukštesnė už mane, liesa, su akiniais, nosis „aplipusi“ strazdanomis. Taigi daugiau į ją dėmesio nekreipiau. Kaip ir visi kiti. Na nebent jie dar norėjo įsitikinti galutinai, jog ji nėra graži..

Žvalgiausi, bet nieko pažįstamo nemačiau. Po kelių minučių atėjo Mantelis. Tada ir prasidėjo juokai!.. Tiesa juoktis teko neilgai, nes prie mūsų class‘ės priėjo viena labai (labai) graži persona ir mes, netekę žado tik spoksojome į ją ir dėkojome KAŽKAM, kad ji – mūsų class‘iokė. Tai buvo Krista. Wiešpatie grožis..

Kiti jau lyg buvo atsipeikėję, tik ne aš ir Mantelis. Po kelių akimirkų priėjo ir Simutė_ su Laura. Gražios.. Gaila tik ne taip, kaip Krista.

– – –

Kaip Mes Klasėje Žaisdavom mIRC‘ą Ant Lapelių

Penktadienį vėl žaidėme mIRC‘ą. Tik šįkart su Laura ir Mantu. Paklausti Lauros apie mokyklą abu atsakėme beveik vienodai. „Paguoda, kad gražių panų yra..“. Kažkodėl Laura norėjo įtikinti mus, jog tokių nėra ir parašė, kad mokyklą valdo vien tik, pasak jos, „fyfos“ (tikriausiai tai turi reikšti kažką pan. į „negražios“). Nžn‘au ką toliau rašė Mantas, nes buvau užsiėmęs savo reikalais. Rašiau, kad atsitiko man bais keistas dalykas. „Man pradėjo patikti metais, dviem jaunesnės panelės.“ Atrašė ir pasakė, kad tai praeis. Dar pridūriau, kad man kartais patinka keistos mergos <…> Laura parašė, kad ir jai patinka keisti bernai, ir „tikriausiai ne mano ir tavo laikas kol kas; o blogiausiu atveju liksiu senmergė ir tiek“. Tema „blogiausiu atveju“ parašiau, jog blogiausiu atveju nusižudysiu ir palixiu ilgą atsisveikinimo laišką. Po to vėl grįžome prie temos apie amžių skirtumus ir aš pridūriau, kad „tiek ir Kristos, ir tiek ir Tavo, tiek ir kitų panų bachūrai yra šiek tiek vyresni“. Viso to rezultatas tas, kad ji parašė, jog neturi vaikino. Neturi vaikino? Jai patinka keisti (na žinoma visi skirtingai supranta žodį „keistas“).. Gal aš.. ir ji kaip nors?..

Net juokas paėmė – kartais būnu labai naivus.

– – –

Be Galo Sunkus Dalykas

Kasdien, bent po milijoną kartų mane aplankydavo mintys apie seksą. Pagaliau pradėjau į jį žvelgt kaip į cigaretes, tik dar geresniu dalyku palaikiau. Kas nori – tas rūko; kas nori – tas mylisi, kas nenori – .. Bet tokių labai mažai.

Košmaras. Didelis, nesibaigiantis košmaras visa tai. Kitaip ir nepavadinsi. Pats baisiausias siaubo filmas.

– – –

– – –

dienoraštį baigiau rašyti devintos klasės rudenį. paskutinis aprašytas įvykis buvo didelis koncertas, į kurį nuėjau ir ten susipažinau su tokia mergina (ir dar bent su dešimčia jos draugių), su kuria šiek tiek susirašinėjau.  istorija buvo ilga, todėl taip ir nebaigiau rašyti jos.

14/15 Metų Dienoraštis. XII

Povilas Kaip Šaltakraujis Žudikas

Sapnavau keistą sapną. Jame regėjau save, kaip.. Aš buvau lyg kox žvėrelių naikintojas. Didžiausias absurdas toje iliuzijoje-sapne: aš nužudžiau kažkokį pelės dydžio gyvūnėlį (su straubliu) bekepdamas sumuštinius (sumuštininėje).

Tas žvėrelis tiesiog apskrebo tarp sumuštinių.

Nžn‘au kiek iš viso gyvūnų paskerdžiau. Ir aplamai – man niekada nešovė į galvą mintis skriausti gyvūnus; bet aš ir nesu vienas iš fanatikų-gyvūnų globėjų!..

– – –

Nauja Pradžia

Po pietų gavau žinutę. Atsiuntė (man) nežinomas numeris. „Atrašyk man. Sakė, kad tu visai nieko / Aš Sandra iš alytaus, man 14. Tavo telefoną man davė mūsų bendras pažįstamas. Nežinau, ar tu mane žinai, bet aš tave žinau. Tu visai nieko.. Ką dabar darai?“. Koks įžūlumas! Prašo, kad atrašyčiau. Pakeliu galvą aukštyn – tos pačios rožinės lubos žvelgia į mane iš aukštai.

„Aš Povilas, bet tu tai tikriausiai žinai / Malonu susipažinti. O ar aš bent TAVE matęs?..“ nusiunčiu jai tokį tekstą ir lieku drybsoti ant lovos, spoksodamas į (tas pačias) rožines lubas.

– – –

Tik Aš Ir Ji

Taigi likau tik aš ir ji. Turėjau pasistengti, kad jai nebūtų nuobodu. Pranokau pats save – kalbėjau lyg užsuktas. Bet svarbiausia, kad šnekėjau ne bet ką, o apie normalius dalykus, pvz. ką pažįstu iš jos mokyklos ir pan.

– – –

Ištrauka Iš Ginčo Su Mama

Ir dar ne viskas.. Ji kalbėjo, kad nepirks man madingų kelnių ir pan. bei tvirtino, kad „nežinai pinigų vertės“. Pinigų supratimas man yra labai paprastas: 10 litų – vienas kompaktinis diskas, 20 litų – du kompaktiniai diskai, 50 litų – pridėk dar apie 20 litų ir galėsi nusipirkti kelnes.

– – –

Tokia Istorija

Kada bandau prisiminti likusią šios istorijos dalį, mano smegeninėje iškyla tik šios istorijos pabaiga. Na bent jau kol kas pabaiga. Viskas susiklostė taip, kad Kristutė pradėjo (gana) rimtai draugauti su Edgaru G., bet bučiavosi (laižėsi) su Roku. Niekas gerai nežino ir tikriausiai jau nesužinos kodėl ji taip padarė.

14/15 Metų Dienoraštis. XI

Ieškant Tikrojo Savęs

Rašydamas šią „knygą“ esu galbūt tikrasis aš: paniuręs; suraukta kakta; labai susimąstęs ir tuo pat metu pradedantis šypsotis, kuomet prisimena gerą bajerį (Mantelio, ar šiaip); žvelgiantis pro langą į žaidžiančius vaikus ir matantis vien beprasmybę, tuo pat metu kartodamas, kad gyvenimo prasmė – „patirti tai, ko nepatyrei“; tox tylus; pasimetęs savo mintyse, sapnuose, svajose ir galiausiai pats savyje.

– – –

Trumpai Ir Aiškiai

Prisiminiau Simutę_. Gražus ir didis žmogus ji yra..

– – –

Susireikšminimas Ir Susipratimas

Bet ne viskas jau taip blogai! Šiandien suradau savyje optimizmo sėklą. Pastebėjau, kad vis daugiau žmonių mokykloje atkreipia į mane dėmesį. Kažkokia 6-okė, o gal ir 7-okė šiandien stebeilijosi į mane. Ji atrodo padoriai ir netgi gražiai. Deja žema.. ir man neatrodo, kad aš „einu dėl jos iš proto“, tad daug dėmesio nekreipiu.

<…>

Visą tą „man didelį dėmesio skyrimą“ bandžiau paaiškinti (kažkaip). Ir pavyko. Štai: vaikštau mokykloje visur su Mantu. Jis – gražus bernas. Galimas variantas, kad man tik pasirodė, jog kažkas žiūri į mane (7-okė, ar 6-okė), ir tiek.

– – –

Absolutely Delusional

Taip ir pagijau. Pačios problemos, kaip dabar supratau, buvo labai jau menkos. Tik man atrodė, kad jos yra neišnarpliojamos. Geriausia išeitis – nespręsti problemų; laikas pats jas pašalins (arba meilė); bet taip manau tik aš; taip manau tik šią akimirką.

Aš (tik dabar) supratau, kaip galiu išsilaisvinti iš visų tokio tipo problemų.

Reikia save saugoti nuo savęs.

14/15 Metų Dienoraštis. XI

Ieškant Tikrojo Savęs

Rašydamas šią „knygą“ esu galbūt tikrasis aš: paniuręs; suraukta kakta; labai susimąstęs ir tuo pat metu pradedantis šypsotis, kuomet prisimena gerą bajerį (Mantelio, ar šiaip); žvelgiantis pro langą į žaidžiančius vaikus ir matantis vien beprasmybę, tuo pat metu kartodamas, kad gyvenimo prasmė – „patirti tai, ko nepatyrei“; tox tylus; pasimetęs savo mintyse, sapnuose, svajose ir galiausiai pats savyje.

– – –

Trumpai Ir Aiškiai

Prisiminiau Simutę_. Gražus ir didis žmogus ji yra..

– – –

Susireikšminimas Ir Susipratimas

Bet ne viskas jau taip blogai! Šiandien suradau savyje optimizmo sėklą. Pastebėjau, kad vis daugiau žmonių mokykloje atkreipia į mane dėmesį. Kažkokia 6-okė, o gal ir 7-okė šiandien stebeilijosi į mane. Ji atrodo padoriai ir netgi gražiai. Deja žema.. ir man neatrodo, kad aš „einu dėl jos iš proto“, tad daug dėmesio nekreipiu.

<…>

Visą tą „man didelį dėmesio skyrimą“ bandžiau paaiškinti (kažkaip). Ir pavyko. Štai: vaikštau mokykloje visur su Mantu. Jis – gražus bernas. Galimas variantas, kad man tik pasirodė, jog kažkas žiūri į mane (7-okė, ar 6-okė), ir tiek.

– – –

Absolutely Delusional

Taip ir pagijau. Pačios problemos, kaip dabar supratau, buvo labai jau menkos. Tik man atrodė, kad jos yra neišnarpliojamos. Geriausia išeitis – nespręsti problemų; laikas pats jas pašalins (arba meilė); bet taip manau tik aš; taip manau tik šią akimirką.

Aš (tik dabar) supratau, kaip galiu išsilaisvinti iš visų tokio tipo problemų.

Reikia save saugoti nuo savęs.