Birželis

Namiškiai sako: paprasti žmonės nebūna gėjais, pvz., statybininkai nebūna gėjais, jie sunkiai dirba ir pavargsta, neturi laiko, visi tie gėjai tik iš dykinėjimo ir lengvo gyvenimo tokiais tampa.

Nepaisant to, savaitgalis Alytuje buvo nuostabus. Tik vairuodamas užgesau vienoje sankryžoje, užsižiūrėjęs į šalia vairavusią klasiokę. Ji buvo mano trečios ar ketvirtos klasės meilė. Jaudinausi, kai ją ilgesniam laikui paguldė į ligoninę ar sanatoriją. Jaudinausi, kai vienas klasiokas pavadino ją mis užpakaliu ’97; susipykau su juo, net neidavau pas jį į svečius, nors mūsų tėvai artimai bendravo. Jaudinausi, kai ji mano kitam klasiokui padovanojo didelę pasakų knygą, kai keitėmės dovanomis per Kalėdas: knygos dovanojimas man anuomet atrodė šventas reikalas – buvau tikras, jog ji yra jį įsimylėjusi.

Pirmą kartą papasakojau jai, kad buvau ją įsižiūrėjęs, kai po mokyklos baigimo buvo praėję gal 4 ar 5 metai. Juokėmės abu.

***

Vartau Bibliją, paskaitinėju tai šen, tai ten.

***

Kai būdami gamtoje žmonės pradeda skųstis dėl uodų, man tai skamba kiek absurdiškai. Kartais, kai visi aplink pradeda masiškai purkšti ant savęs priemonę nuo uodų atbaidymo ir man taip pat siūlo pasipurkšti, aš imu ir atsakau ne, aš nenoriu. Ir net kai po savaitgalio grįžtu tikrai sukandžiotas ir kartais tie įkandimai niežti, manęs tai neerzina.

***

Uodai priminė Kęstą – ilgametį kambarioką, barų riterį, nusidėjėlį ir mano nuodėmklausį. Kai jį sukandžiodavo uodai, jis eidavo po karštu dušu, leisdavo ant įkandimų karščiausią vandenį, kad net degintų – sakydavo, kad tai padeda sumažinti niežėjimą. Pats to niekada nebandžiau. Aš daug ko niekada nebandžiau, ką darydavo Kęstas, nors jis savo daromus dalykus dažniausiai logiškai pagrįsdavo.

Dabar aš suprantu, kad visada žavėjausi juo, nors esu ir labai pykęs ant jo dėl tam tikrų dalykų. Mylėjau jį, jei taip galima pasakyti. Jis buvo paskutinis vyras, į kurį žiūrėjau kaip į tam tikrą pavyzdį, iš kurio norėjau kažką išmokti.

Tik po šitiek metų suprantu, kad iš jo perėmiau tam tikrus dalykus, pvz., vyno butelio nešimąsi einant pas ką nors į svečius. Hm, ką čia dar? Taigi, iš esmės – nėjimą tuščiomis į svečius. Kitų dalykų greičiausiai nepamenu.

***

O vieną dieną butokė parašė sms, klausdama kada aš būsiu šiandien namie. Mes mažai bendraujam ir mažai rašom vienas kitam, taigi tai atrodė mažų mažiausiai neįprasta. Atrašiau į jos sms ir pagalvojau, kad greičiausiai ji norės su manimi dėl ko nors pasikalbėti.

Kai grįžau namo ir įžengiau į kambarį, išgirdau jos kambario atidaromas duris. Galvoju: dabar ji pasakys, kad išsikrausto.

Ir ji pasakė, kad ketina išsikraustyti.

Kitą dieną sužinojau, kad draugo buvusi mergina, kuri man visada patiko, ieško kur gyventi.

***

Pamenu, ką dar perėmiau iš Kęsto – arbūzo pirkimą, kai grįžtu vasarą į Alytų pas mamą.

***

Savaitgalis su draugais tradicinėje vietoje netoli Druskininkų.

Pirmą kartą ten buvau 2011 metų rugpjūtį, tą savaitgalį iki šiol prisimenu labai šviesiai ir aiškiai. Tuomet maždaug 80% visų žmonių buvo be porų. Dabar, praėjus šešeriems metams, 80% žmonių yra poromis. Įdomu matyti tuos žmones, kurių niekad nemačiau turint antrą pusę – tarp jų dar nėra buitiškumo prieskonio, pripratimo/rutinos jausmo sukeliamo žavaus paprastumo ir atbaidančio abejingumo, demonstruojamų vienas kitam.